Apsvaigimo pradžiamokslis

Kęstutis Navakas. Vyno kopija. Romanas.
V.: Tyto alba, 2016. 200 p.

Pirmasis vieno žinomiausių poetų, eseisto, vertėjo Kęstučio Navako romanas „Vyno kopija“ sulaukė nemažai dėmesio – romano ištrauka spausdinta „Nemune“, taip pat fragmentas, išverstas į anglų kalbą, publikuotas „Vilnius Review“. Intriguoja viršelyje patupdytas Giedros Radvilavičiūtės sakinys: „Šioje knygoje net degtukai ant stalo kadaise yra šlamėję mišku.“ Ir ne tik degtukai – čia visa gyva: kas mirę ir kas ne (tokio kūrinio recenzija be paradoksų – ne recenzija). Čia visa gaudžia it kokiame Antano Baranausko aprašytame šile – buvusio, būsimo ir niekada nebūsiančio laiko nuotrupos pinasi su lavina intertekstų ir skaitytoją tiesiog užbombarduoja simuliakrinė, postmodernistinė, koliažinė susapnuota ir niekaip neišsapnuojama būtis ir buitis. Ilgai galvojau, kaip trumpai nusakyti, apie ką ir su kuo šitas Navako kūrinys. Apčiuopti didelės prasmės – neįmanu. O pagavus kažin kokią siužetinę liniją ir ėmus vyti moirų siūlą, veidaknygė ima trūkinėti, ir A nereiškia A, ir dar nei bū, nei me. Va taip. Visos prasmės, kurių galimybių čia apstu, vos užsižiebusios išnyksta it Češyro katinas, paliekantis tik ironišką vypsnį. Vienas intertekstas gena kitą, vienos istorijos užuomazga dar neišsivyniojusi pavirsta nebūtim. Ir man niekaip neišeina rėžti tiesiai – į kompaniją prašosi žodelytis „tarsi“. Tarsi absurdo romanas. Tarsi apie gyvenimą. Tarsi numirus – bet taip ne iki galo. Tarsi apie (ne)originalią kūrėjo buitį ir būtį.

Mėginsiu išsigryninti. Pagrindinis romano veikėjas – K. (ambivalentiška nuoroda – Franzo Kafkos „Proceso“ veikėjo K. kopija, o gal paties autoriaus pavardės simuliakras). K. akivaizdžiai yra kūrėjas, puikiai įkūnijantis romano koncepcija pasirinktą Charles’io Baudelaire’o citatą: „Reikia visada būti girtam. Girtume yra viskas: tai vienintelis klausimas. Kad nejustumėte šiurpulingos Laiko naštos, kuri laužo jums pečius ir lenkia prie žemės, reikia be perstojo svaigintis. Bet kuo? Vynu, poezija, dorybe, – kiekvienam savaip. Tik svaiginkitės“ (p. 6). Taigi K. ir svaiginasi. Ir ne tik, oi, kaip ne tik dorybe. It koks suliteratūrintas Carloso Castanedos šamanas, į menamo svaigulio prisigėrusį chronotopą autorius kviečia ir skaitytoją. Rimtai įspėju – gerai neapsvaigusiam šito romano į rankas imti nepatartina. Nesuprasit. Po šiokio tokio ekskurso grįžkim į diskursą – apie K. gyvenimą ir tokią pusiau mirtį. Jau pirmame puslapyje K. prisipažįsta „šiąnakt numiręs“. Pakibęs tokioje, matyt, postmodernioje skaistykloje – bare, kuriame sutinkame ir kinematografinius personažus Telmą ir Luizą. Iš ten K. keliauja į visus galimus laikus, raštus, paraštes, išgalvotų ir esamų filmų siužetus, į tikrus ir menamus santykių viražus ir netgi meta literatūrinę būtį (minėtina skalbykloje Nr. 5 (aliuzija į palatą Nr. 6) vykstanti pjesė apie vyro ir moters santykių mezgimąsi).

Kadangi knygoje visko tiek daug, apstu įvairiausių polinkių ir pobūdžių veikėjų – K. sąmonės ir pasąmonės rezultatų, – man labiausiai rūpėjo, koks yra pats K. Moto jau žinome – svaigintis. Bet kas slepiasi po gausybe fikcijų, postmodernių koliažų ir viražų, po eklektikos kauke? Kažką atkapsčiau. Tiesa, prisipažinsiu, sunkiai. Pradžioje K. prisistato: „Nuo šiol slepiuosi po abreviatūrom, tad šioje istorijoje, kuri kartais bus pasakojama iš volungės skrydžio, vadinkite mane K.“ (p. 14) Neimant už gryną pinigą visų tų gausių digresijų, fantazijų, intertekstualumo ir dar visokio plauko kultūrinių reiškinių, man K. pasirodė labai liūdnas žmogus. Nors tekste gausu ironijos ir autoironijos, aukščiausios prabos pastraipų, virtuoziškos eklektikos ir visų tų intertekstų. Nors K. ne Gregoras Zamza (tiesa, juk būna ir blogiau), regisi, jis yra užspaustas vis banguojančio romano naratyvo, kuris savo esme liudija Nieką, bet išliudija ir Niekį. Arba atvirkščiai. Dar K. sąmonė ir pasąmonė kiek pavėluotai iliustruoja Arūno Sverdiolo aprašytas miglos ir rėčio metaforas – kai po sovietinės blokados į mus pasruvo begalė reiškinių be išsamių kontekstų, kurie turėjo išsitekti vienoje tikrovėje…

Aišku, galima visus šunis karti ant postmoderniam rašymo stiliui būdingo eklektiškumo. Susidaro įspūdis, kad K. yra išvargintas savo vaizduotės ir savotiškai įspraustas į tolimiausią (ne)būties kampą. Nepaisant ironijos („Kai kas nors rašo, kad čia aš, tai trumpam ir pagalvoju, kad čia AŠ, o ko man pačiam sau griežti tamtamu, tampa ne itin aišku, o kada ir kur paskutinįsyk mačiau poezijos skaitymus, geriausiai galėtų atsakyti mano proktologas“, p. 25), juslingų erotinių motyvų („Išlaižyk mums iš lūpų, atsakys trys nuogos kinės, Made in China, ir aš pasakysiu, kad nieko panašaus, kad dar ne tokių matęs, kad jos man tik statistiniai vienetai, tik skaitmuo tabelyje, o po to pulsiu prie visų tų lūpų ir laižyte laižysiu. Ir jokio ten šafrano, kopūstai ir česnakai ten“, p. 11), K. niekuo nebetiki, o ir kaip galėtų, kai vienoje jo sąmonės ir pasąmonės orbitoje sukasi tiek skirtingų patirčių: „Ir be to aš turiu mažiausiai dvidešimt aštuonias priežastis netikėti niekuo ir nė vienos, kuri įgalintų kuo nors tikėti. Tik dvidešimt aštuoni žingsniai nuo Romos popiežiaus iki markizo de Sade’o, o kažkas rašė, kad šviesos greitis yra konstanta“ (p. 76). Iš to netikėjimo K., matyt, ir išgalvojo fantasmagorinį vaizduotės šėlsmą, nuolatinį svaigulį, nes atsigręžti į nuogą gyvenamojo pasaulio tikrovę jam jau per sunku. Verčiau būti tarsi mirusiam ir susapnuoti, sukonstruoti pasaulį. Dar K. bijo. Būti įkalintas vitrinų stikle. O tai kvepia ir K. saviidentifikacijos krize – prisimenant Sartre’o žvilgsnio fenomeną ir Lacano įvardytą veidrodžio stadiją: „Kitaip miestas mane įkalina, o ypač įkalinantis yra vitrinų stiklas. Juk nuėjęs tuos tūkstantį tris šimtus alėjos metrų būnu atsispindėjęs pusėje vitrinų. [...] Anapus jų kybaldžiuoja įvairūs brendai, o aš visada šiapus, virtęs atspindžiu ant stiklo. Štai ko mes negalime valdyti – atspindžio. Štai kas yra tikroji prakeiktis ir nenumaldomas kasdienis mūsų kalėjimas. [...] Noriu dar pasakyti grupei Metallica, kad ir jų diskų viršeliai, ypač tas celofanas, irgi meluoja, kad nemeluoja vien laiptai, nes jais kopdamas aš keičiuosi, savaip skrendu, o visi atspindintys paviršiai lesa mane kaip erelis Prometėjo kepenis…“ (p. 61–63) Čia išryškėja subjekto negalimybė pamatyti save autentiškai ir tikrai: Aš regi save tik padedamas medijų – veidrodžio ir Kito žvilgsnio. Atspindys ne tik konstituoja, bet ir uzurpuoja, savinasi, dalijasi autorystės teisėmis. K. kaip velnias kryžiaus bijo nebūti, prapulti veidrodžio pinklėse. Bet įvyksta kitas paradoksas. Nors aiškiai juntama baimė nebūti, veikėjas metasi ar yra įmetamas į kitą kraštutinumą – patį tikriausią simuliakrinį pasaulį. Kuriame jo jau seniai nėra – kaip autentiškos gilios savasties. Liko tik made in China. Ir krūva visokiausių nuorodų į kitas nuorodas. Tomis niekaip nesibaigiančiomis nuorodomis romane springstama, jos ryjamos ir atrajojamos. Sutinku, žongliruojama meistriškai, sumaniai, virtuoziškai dekonstruojama postmodernaus žmogaus, kūrėjo sąmonė ir savimonė, pats literatūros procesas, parodomas intelektualaus humoro prisodrintas stilius. Bet kažko vis dėlto per daug ir taip ne iki galo, neužbaigtai. Man regis, užsižaidžiama savuoju puikumu, žinojimu, susiviliojama kalbos įmantrumo pinklėmis. O nukenčia skaitytojas, priverstas (cit!) tą koliažą gromuliuoti ir taip nesurasti viso to vienatinės prasmės. Aišku, atrodau kaip didžiausia naivuolė – ieškoti kokių nors prasmių postmoderniame pasaulyje gal netgi, sakyčiau, banalu. Ir vis dėlto romanas kybo kažkur per vidurį – tarp Jurgio Kunčino „Tūlos“ ir Boriso Viano „Dienų putos“. Kažkur tarp. Kažkaip „tarsi“.