Amerika, nuvylusi pusę savęs ir daugelį mūsų

Amerika visada buvo dvilypė: žavaus maištavimo šalis ir politinė galybė, kurios idealai visai nesutapo su maištautojais, bet buvo galinga valstybė, svarbiai padėjusi mums išsivaduoti iš blogio imperijos.

Ta maištaujančioji hipių Amerika įkvėpė Romo Kalantos kartą, bet ją paradoksaliai įkvėpė ir Amerikos politinis elitas, prieš kurį maištavo hipiai. Mat sovietams buvo nepriimtinos abi pusės: ta valstybinė, didžioji tarptautinės politikos priešė ir tie hipiai, kuriuos norėjo imituoti sovietinis jaunimas, nes tai buvo maištavimo prieš valdžią modelis. Taip pat roko grupės, muzikantai, kurių daugelis buvo arba nusiteikę prieš visą JAV valdžią ir politiką (pvz., Bobas Dylanas, kurį irgi tada mėgome), arba jai abejingi.

Amerika visada buvo labai dvilypė milžinė: turėjo ir turi stiprią kariuomenę, daug labai patriotiškai nusiteikusių piliečių, bet taip pat daug nuskriaustų, nepatenkintų ir maištaujančių prieš valdžią. Ar turėtų būti kitokia pliuralistinė galinga demokratinė šalis? Mane visada žmogiškai stebino šis kontrastas, taip ryškiai neregimas demokratinėse Europos šalyse.

Kai pasirodė Kerouaco „Kelyje“ (šis romanas buvo išleistas lietuviškai 1972 m. – išskirtinis atvejis visoje Sovietų Sąjungoje) – visiškai alternatyvi Amerikos elito puoselėjamam idealui tikrovė, – mes ja žavėjomės, bet čia nesimatė esminio prieštaravimo, nes Amerika visada buvo ne tik stipriai organizuota valstybė, metusi galingą iššūkį mus pavergusiai sovietinei imperijai, bet ir demokratijos bei laisvės idealas, jos gelmėse tarpo alternatyvi, maištinga kultūra. Būtent tikros demokratijos pagrindu tai buvo suderinama.

Kai sovietmečiu skaičiau ant neįrištų popieriaus lapų nukopijuotą knygą „Stoned Apocalypse“, pusiau žavėdamasis, pusiau šiurpdamas nuo tų masinių sekso ir narkotikų orgijų, slopinančio sovietinio dangčio prispaustu jaunuolio mentalitetu regėjau svaiginantį laisvės proveržį. Ir kai dar taip pat vėlyvuoju sovietmečiu skaičiau Gay Talese seksualinės revoliucijos istoriją „Thy Neighbour’s Wife“, ir kai maždaug tuo pat metu iš Kalifornijos grįžusi (kur buvo išleista pas giminaitį) kolegė pasakojo, kokia puritoniška ir krikščioniškai padori, net davatkiška yra Amerika, ėmiau susidaryti įspūdį, kad tai yra tokia gyvybinga kontrastų šalis, kokios Europoje nerasi. Charlesas Bukowskis ir jo personažai gyveno vienokioje Amerikoje, o Johno Updike’o romanų veikėjai – visai kitokioje.

Dvilypė ji tik kai kuriais aspektais (tarkim, valdžios ir maištaujančių sluoksnių), bet JAV egzistuoja ne dvi, o kelios tarsi nesuderinamos tikrovės: galinga ir tvarkinga valdžios struktūra, daranti įtaką visame pasaulyje, o kartu gausūs įvairiausių rūšių ir įvairiausių rasių marginalai, nusikaltėliai, kairuoliški maištautojai, religiniai fundamentalistai, sąmokslo teorijų kūrėjai ir įvairiausio lygio bei spalvų bepročiai. Bet taip pat tvarkingi eiliniai piliečiai, snobai, miesčionys, karjeristai, riboto akiračio darbo liaudis ir t. t. Be to, įvairiuose sluoksniuose – didelis įvairių krikščionių bendruomenių svoris.

Tai man buvo tariamo, siekiamo sovietinio monolito, vieningos liaudies absoliuti priešingybė, tikros laisvės rojus, nors vis dėlto visai netobulas, bet tuo savo netobulumu ir patrauklus.

*

Tada ir vėliau prezidentai keitė prezidentus, bet niekada Amerika nebuvo atsidūrusi tokioje kvailoje nuosmukio situacijoje kaip šią valandą. Per televiziją matoma JAV prezidento rinkimų kampanija, trunkanti be galo ilgai, apskritai yra primityvus vaizdas. Kandidatas savo gerbėjų miniai pasako vieną ar du šūkius, ir minia šaukia kaip po gero tritaškio per rungtynes.

Ir vis dėlto koks dabar protingas atrodo Barackas Obama. Jam tapus prezidentu, nustebau, kaip gali logiškai, nuosekliai, įtaigiai kalbėti neturėdamas jokio popieriaus po nosimi. Ir nors nepagrįstai gavo Nobelio taikos premiją, vėliau nepridarė jokių užsienio politikos kliurkų, elgėsi gal ir ne idealiai, tačiau pagal palyginti nuosaikią, bet tvirtą tradicinę Amerikos politikos liniją, kuri be galo erzino Putino Kremlių.

Po jo Hillary Clinton, šiemet vis šmėkščiojusi televizorių ekranuose su ta savo amžina medine šypsena, atrodė nekaip (Obama nedemonstravo iki ausų ištemptos šypsenos – demonstravo savo nuovoką ir protą), – politikė, nesugebanti suprasti, kokiems tikslams galima naudoti privatų el. paštą.

Amerikos kontrastai pasireiškia ir kitu atžvilgiu – išsilavinimo. Šalia aukščiausio lygio universitetų, simfoninių orkestrų, dailės galerijų egzistuoja daug neišmanymo. Labai nevienodas ir politinis išprusimas, pvz., mažiau nei ketvirtadalis piliečių žino, kokie senatoriai jiems atstovauja, ir tik pusė – kad kiekviena valstija renka du senatorius. Žinoma, to nežinančių didelė dalis apskritai nebalsuoja. Bet anksčiau atrodydavo, kad nebalsuoti galima ir visai racionaliai suvokiant, jog nėra itin svarbu, kas laimės, – šalis, kurioje gyveni, nelabai nuo to pasikeis. Dabar gal mažiau kam taip atrodė, bet rinkėjai nesiveržė balsuoti, nes ir Trumpo varžovė buvo daugelio nemėgstama politikė.

Kai kas lygina Trumpą su Reaganu. Koks papročių nuosmukis. Reaganas tikrai nebuvo proto bokštas, bet juk nebuvo vulgarus storžievis chamas, grabaliojantis svetimas moteris. Priešingai – buvo galantiškas Holivudo kino aktorius, suvokiantis padorumą ir elgsenos taisykles. Ir svarbiausia – turėjo gerą politinę uoslę, puikiai perprato ydingą Sovietijos prigimtį, ją pavadino blogio imperija, suprato, kaip ją galima nugalėti, ir tai padarė. (Galėdavo sužavėti paprastumu: „Here’s my strategy on the Cold War: we win; they lose.“ [„Štai mano šaltojo karo strategija: mes laimim, jie pralaimi.“] Taip ir įvyko.)

Netikslu būtų sakyti, kad Amerika išsirinko Trumpą – jį išsirinko pusė Amerikos, o kita pusė pasibaisėjo. Žiūrėsime, kas iš to išeis.