9/11 ir 11/9 – kas toliau?
Socialinių medijų erdvėse tiek Lietuvoje, tiek Europoje, tiek Amerikoje jau keliami klausimai apie 2016-uosius kaip ypatingus metus, pranašaujančius mums neaiškius įvykius ateityje, kaip nuolatinių iššūkių ir įtampos metus, kaip globalaus liberalizmo žlugimo pradžią, o Amerikos prezidentu išrinkus Donaldą Trumpą – ir kaip demokratijos pabaigą. Nagi, nagi. Moderni vakarietiška liberalioji demokratija jungia tris pagrindinius dalykus: valstybę, teisės dominavimą (vadinamąjį rule of law) ir demokratinį atskaitingumą. Natūralu, kad visas šias Vakarų institucijas jau beveik porą dešimtmečių, po Rugsėjo 11-osios teroro akto, yra ištikusi krizė. Prezidentas George’as W. Bushas 2003 metais be jokių racionalių argumentų pradėjo karą Irake, įvairiais skaičiavimais, jo metu žuvo apie pusė milijono irakiečių. Pusė milijono! Prezidento Baracko Obamos pozicija ir NATO antskrydžiai padėjo nuversti Libijos diktatorių Muamarą Kadafį. Ką gi, šiandien turime šimtus tūkstančių pabėgėlių Europoje ir dar maždaug tiek pat laukiančių už jūros toje pačioje Libijoje. Ir dar kažkas kalba apie pavojus demokratijai po Trumpo išrinkimo.
Politiniu požiūriu šie metai iš tiesų buvo įspūdingi – milžiniška pabėgėlių krizė, kurią sukėlė naikinantis karas Sirijoje ir Irake, augantis terorizmas Europoje, „Brexit“ suskaidytas kontinentas, žlugęs perversmas Turkijoje ir po jo įvesti politinių laisvių apribojimai, auganti rasinė įtampa JAV, nestabili padėtis Ukrainoje, choleros epidemija šiaurės Nigerijoje ir pagaliau Trumpo pergalė. Donaldas Trumpas ir Vladimiras Putinas – dviejų konfrontuojančių valstybių prezidentai. Reikalai eina vis blogyn, anot liberalių politikos apžvalgininkų. Tos viltingos dienos, kai Ronaldas Reaganas ir Michailas Gorbačiovas susitiko Berlyne ir pradėjo geležinės uždangos demontažą, liko praeityje.
Bet XX amžiaus pradžioje Europos istorijoje jau turėjome panašius metus. Tai buvo 1914-ieji.
Tų metų vasarą europietiška tvarka, kuri ilgai išlaikė taiką, nuolat augančią ekonomiką, ypač išlavintą meninį skonį (apie tai „Vakarykščiame pasaulyje“ romantiškai rašė Stefanas Zweigas) ir skatino tokį mokslinį progresą, kokio pasaulis po to jau nebepakartojo, ėmė aižėti. Praėjus daugiau kaip šimtui metų nuo šio karo pradžios vis dar neaišku, kaip lemtingas šūvis Sarajeve ir 1914 metų liepos krizė virto Pirmuoju pasauliniu karu, kuris, kaip buvo teigiama, turėjo užbaigti visus karus. Politikai, diplomatai ir kariškiai, kurie 1914 metų vasarą vykdė diplomatinius manevrus, melavo, blefavo ir kūrė planus, kokiu būdu priešą išprovokuoti suklysti, nė neįsivaizdavo, kas atsitiks vėliau.
Anot britų istoriko A. J. P. Tayloro, istorikai mėgsta dideliems įvykiams ieškoti gilių priežasčių. Tačiau galėjo būti taip, kad 1914 metų vasarą kilęs karas gilių priežasčių ir neturėjo. Paprasčiausiai reikalai pablogėjo. Kartais dalykai atsitinka dėl to, kad jie atsitinka. Pasaulis pasislinko. Kaip J. R. R. Tolkieno romanuose herojai pajuto, kad Mordore užgimė blogis, o paskui prasidėjo kova.
Didysis konfliktas, kuris prasidėjo 1914 metais, atvedė prie Rusijos revoliucijos, nacistinės Vokietijos ir Hitlerio iškilimo, Holokausto ir Stalino Gulago, atominės bombos ir Šaltojo karo, trukusio pusę amžiaus. Tiktai 1989 metais, griuvus Berlyno sienai, prasidėjo reliatyviai stabilus laikotarpis – „istorijos pabaiga“, anot Francio Fukuyamos, kol atėjo Rugsėjo 11-osios laikas.
Galbūt simboliška, kad lapkričio 9 dieną JAV prezidentu buvo išrinktas Donaldas Trumpas, kurio galimybes beveik per visą rinkimų kampaniją didžioji dauguma politologų ir politikos apžvalgininkų vertino skeptiškai. Man tai priminė politologų, verslo konsultantų ir įvairių įvaizdžio kūrėjų kalbas apie rinkimų Lietuvoje prognozes Edmundo Jakilaičio laidoje, maloniai linksint vedėjui. Geri kostiumai, priderinti kaklaraiščiai, racionalūs žodžiai, logiški argumentai apie BNP, Darbo kodeksą ir ES struktūrinių fondų paramą, vietinių sociologų sudaryti reitingai ir apklausos, rodančios, kaip turėtų būti. Žmonės gi taip turi balsuoti. Jauni ir energingi konservatorių ir liberalų lyderiai tarsi nužengę nuo Milano mados podiumų ir sklandžiai kalbantys ant sofų sėdinčiai tautai apie ekonomikos, švietimo ir visokias kitokias reformas, nuolat smarkiai dirbantys tviteriuose ir feisbukuose. Jeigu rinkimus būtų lėmusios internetinės technologijos, jeigu būtų galima gulint ant sofos balsuoti kaip „PlayStation“ žaidimuose, Gabrielius Landsbergis ar Remigijus Šimašius tikrai būtų tapę nugalėtojais. Jie jais turėjo būti ir sudaryti valdančiąją daugumą! Bet kažkodėl tie runkeliai, kurie nepatingėjo ir fiziškai atėjo prie balsadėžių per antrąjį rinkimų turą, ėmė ir pasirinko valstiečius ir žaliuosius. Kaimiečiai įveikė internetą. Niekas iš televizijos studijose Vilniuje nuolat laiką leidusių svečių tokio rezultato nesitikėjo. Nes galvojo ne apie tai, kokie yra Lietuvos rinkėjai, kaip jie gyvena ir ką jie jaučia, o kaip jie turi balsuoti.
Ekscentriškasis amerikiečių režisierius Michaelas Moore’as, remdamasis penkiais argumentais (Vidurio Rytų valstijų rinkėjų nuotaikos; Trumpas – paskutinė įpykusio baltojo vyro viltis; Hillary problema; nusivylę Bernie Sanderso šalininkai; Jesse Venturos efektas, kai rinkėjas balsuoja todėl, kad jis taip NORI, ir todėl, kad jam nesvetimas juodojo humoro jausmas, – prisimenate Arūno Valinsko šoumenus?), prognozavo Trumpo pergalę likus keletui mėnesių iki rinkimų. Nes, skirtingai nei „The New York Times“ žurnalistai, sociologai, atliekantys apklausas, politologai ir viešųjų ryšių specialistai, jis sakė ne tai, ką liberalioji visuomenė norėjo girdėti: „Jūs gyvenate iliuzijų burbule, jame sėdite jūs ir jūsų draugai ir tikite, jog Amerikos žmonės neis balsuoti, nes nenori prezidentu išrinkti idiotą.“ Norint susprogdinti iliuzijų burbulą, reikėjo pripažinti tiesą, kad žmonės atėję prie balsadėžių pasirinks patys, o ne veikiami Clinton rėmėjų – NBA krepšininkų ir Beyonce – iš televizorių ekranų. Trumpas nugalėjo depresiją išgyvenančiose Vidurio Vakarų valstijose, kuriose nyksta vidurinė klasė, o patys miesteliai kenčia nuo nedarbo ir neturi vilties atsigauti. Mačiau miestelį Amerikos vakaruose, kur korporacijos, išnaudojusios kasyklų resursus, pasitraukė palikdamos subjaurotą kraštovaizdį ir iš čiaupų žmonių butuose tekantį drumzliną vandenį. Meino valstijos Ramfordo mieste gyventojus domino pagrindinio darbdavio – vietos popieriaus fabriko – likimas. Sklido kalbos, kad jį nupirks kinai ir uždarys. Galėjo tokie žmonės balsuoti už Hillary, kuri, kaip ir Algirdo Butkevičiaus partija, žadėjo stabilumą?
„Kas atsitiko Anglijoje per „Brexit“, įvyks ir čia, Vidurio Vakaruose“, – prognozavo Moore’as. Žmonės ateis balsuoti, nes tai jų galimybė pasakyti visiems TIEMS, kurie sunaikino jų amerikietiškąją svajonę: „Dabar valdžia nesusitepęs Donaldas Trumpas atvyksta išvalyti namų! Jūs galite nesutikti su juo! Jūs netgi galite jo nemėgti! Jis jūsų asmeninis Molotovo kokteilis! Meskite į tuos niekšus, kurie jums tai padarė! PASIŲSKITE ŽINUTĘ, TRUMPAS YRA JŪSŲ ŽINUTĖ!“
Manau, panašios nuotaikos dominavo ir tarp Lietuvos rinkėjų. Valstiečiai ir žalieji yra žinutė tų, kurių vaikai priversti dirbti Norvegijoje ir Anglijoje, tų, kurių vaikai, baigę universitetus, neranda čia darbo, nes nors jie turi žinių ir gebėjimų, tėvai neturi gerų ryšių, tų, kurie priversti stebėti, kaip skandalingi politikai brangiais kostiumais lyg niekur nieko dar kartą išvengia atsakomybės už otkatus ir zadanijas, tų, kurie neturi vilties gauti didesnę negu 300 eurų pensiją ir jaučia, jog bus socialiai remtini iki gyvenimo pabaigos. Et, koks skirtumas! Formaliai teisinė valstybė, reflektuojanti bendruomenės vertybes, turėtų prižiūrėti ne vien piliečius, bet ir elitą, turintį valdžią, o demokratinis atskaitingumas turėtų reikšti, kad vyriausybės sprendimai atstovautų visos bendruomenės, o ne įtakos grupių interesams. Ar taip yra? Vyksta demokratijos krizė? Tokios demokratijos – tikrai.
