Vaikis Meteoras skerdykloj

tuo metu likimas man ir vėl buvo atsukęs užpakalį, maža to, nuo besaikio vyno maukimo jaučiausi gerokai sudirgęs. veizolai paklaikę, savijauta šūdina. atrodžiau pernelyg nusivalkiojęs, kad pajėgčiau susirast kokią nors labiau sau įprastą trumpalaikę gyvenimo priebėgą, – tarkim, daugmaž ramų prekių išvežiotojo ar kroviko darbiūkštį, – todėl neliko nieko kita, kaip tik keliaut į mėsos perdirbimo įmonę. atėjęs pasukau tiesiai į administraciją.

– ar tik nesu tavęs kažkur jau matęs? – paklausė žmogysta.

– ne, – pamelavau.

buvau čia prieš 2 ar 3 metus – tąkart jau net susitvarkiau visus popierius, perėjau medicininę apžiūrą ir taip toliau, ir jie mane nusivedė į apačią, 4 aukštais žemiau, ir su kiek-vienu aukštu darėsi vis šalčiau, o grindys net žvilgėjo nuo kraujo, nors šiaip ne tik jos, bet ir sienos ten buvo išdažytos ryškiai žaliai. man pradėjo aiškinti, ką turėsiu daryti: reikėjo paspausti tam tikrą mygtuką – vos jį paspaudus iš skylės sienoje pradėjo sklisti baisiausias triukšmas, lyg galybė futbolininkų daužytųsi vienas į kitą šalmais ar dulkintųsi pora dramblių, ir štai netrukus pagaliau kažkas atbildėjo, kažkas negyva, kažkoks milžiniškas, kraujais pasruvęs negyvas kūnas.

– nukeli jį ir meti į va šitą va vagoną, – paaiškino mane atlydėjęs vyrukas. – o tada vėl paspaudi tą mygtuką, ir atkeliauja kitas gyvulys.

tai taręs išėjo. vos tik jis dingo iš akių, nusiplėšiau chalatą, mečiau į šalį alavinę kepurę, nusiaviau batus (kuriuos, beje, man buvo išdavę 3 dydžiais per mažus) ir palypėjęs laiptais aukštyn išėjau lauk. ir štai dabar, gyvenimo užspeistas į kampą, aš ir vėl čia.

– šitam darbui atrodai mažumėlę per senas.

– noriu sutvirtėt. padirbėt fiziškai, padirbėt fiziškai iš širdies, – pamelavau.

– manai, susitvarkysi?

– ko jau ko, o smarvės tai man tikrai užteks. kadaise kaudavaus ringe. kaudavaus su geriausiais.

– oho, tikrai?

– jo.

– hm, matosi iš veido. turbūt tikrai ne kartą tave kaip reikiant išgražino.

– ką jau čia tas veidas. turėjau mitrias rankas. o ir dabar tebeturiu. tiesa, tekdavo padirbėt ir korpusu, kad viskas atrodytų padoriai.

– domiuosi boksu. kažkodėl tavo vardo nepamenu.

– kovodavau kitu vardu. turėjau pseudonimą – Vaikis Meteoras.

– Vaikis Meteoras? nepamenu tokio.

– kovojau Pietų Amerikoj, Afrikoj, Europoj, salose. nedideliuose miesteliuose. dėl to ir tos spragos mano užimtumo istorijoj – nenoriu minėti, kad boksuodavaus, nes žmonės dar gali pamanyti, kad pokštauju ar meluoju. atitinkamose vietose tiesiog palikau tuščias eilutes – velniop visa tai.

– gerai, rytoj 9.30 ateik į medicininę apžiūrą ir darbą gausi. tai sakai, nori padirbėt fiziškai?

– na, jei turit kokio nors kitokio darbelio…

– ne, šiuo metu neturim. žinai, o tu atrodai beveik kaip penkiasdešimtmetis. svarstau, ar teisingai elgiuosi? mes čia nemėgstam, kai tokie žmonės gaišina mūsų laiką.

– aš ne „tokie žmonės“, aš – Vaikis Meteoras.

– tvarka, vaiki, – jis nusijuokė. – duosim tau DARBELIO!

intonacija, kuria jis ištarė šiuos žodžius, man anaiptol nepatiko.

po 2 dienų įėjęs pro vartus, vedančius į įmonės teritoriją, stabtelėjau prie medinės sukežusios būdelės ir atkišau ten sėdinčiam seniokui dokumentą su savo vardu: Henris Čarlzas Bukovskis jaunesnysis. seniokas pasiuntė mane į krovimo skyrių, turėjau ten susirast kažkokį Turmaną. nupėdinau, kur lieptas. ant medinio suolo sėdėjo ištisa eilė vyriokų, visi dėbtelėjo į mane lyg į homoseksualą ar kokį nors pintą krepšį.

pažvelgiau į juos, bent jau kaip man atrodė, su lengva panieka ir kiek galėdamas atsainiau netašytai išpyškinau:

– ieškau Turmano. yra reikalas.

kažkas iš jų bedė pirštu į reikiamą vyruką.

– Turmanas?

– a?

– nuo šian dirbu pas tave.

– ane?

– jo.

jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.

– o kur tavo apavas?

– apavas? neturiu, – tariau.

jis pasilenkė ir iš po suoliuko ištraukė man porą batų. senų, sukietėjusių į ragą. apsiaviau. nieko naujo: ir vėl 3 dydžiais per maži. kojų pirštams nebuvo kur dėtis – juos baisiausiai spaudė.

tada dar padavė apkruvintą chalatą ir alavinį šalmą. kol stovėjau, užpešė dūmą ar – kaip pasakytų rafinuotesnis žmogus – prisidegė cigaretę. ramiai, vyriškai atsainiai švystelėjo į šalį degtuką.

– judinkis.

visi čia buvo juočkiai ir iš to, kaip žvelgė į mane, galėjai pamanyti, kad jie juodieji musulmonai*. mano ūgis – beveik šešios pėdos, bet visi šie vyriokai buvo už mane aukštesni, maža to, dar ir 2 ar 3 kartus raumeningesni.

– Čarli! – šūktelėjo Turmanas.

Čarlis, pamaniau, – visai kaip ir aš. puikumėlis.

po alaviniu šalmu jau mušė prakaitas.

– pristatyk jį prie DARBO!!!

dievulėliau tu mano, oi, dievulėliau. kur dabar tie saldūs, lengvi vakarai? ir kodėl visa tai turėjo nutikti būtent man, o ne, tarkim, amerikietiškosios svajonės šaukliui Volteriui Vinčelui*? argi aš nebuvau vienas geriausių antropologijos studentų? kas nutiko?

Čarlis atsivedė mane į tuščią vos ne pusės kvartalo ilgio priekabą – į ją įlaipinęs pastatė priekyje.

– būni čia.

netrukus atbildėjo keli juodieji musulmonai su apsilaupiusiais, apdraskytais baltais karučiais, suprask: viskam, kas balta, tik su vištšūdžiais ir maišytis. iš karučių stirksojo krūvos liesu, vandeningu krauju pasruvusių mėsgabalių. tiesą sakant, jie buvo net ne pasruvę krauju, jie tūnojo kraujyje – lyg kulkų švinas, lyg patrankos sviediniai, lyg mirtis.

vienas šių vyrukų įšoko į priekabą ir įsitaisė už manęs, kitas ėmė svaidyt man mėsgabalius – aš juos gaudžiau, tada apsisukęs permesdavau tam, kuris man už nugaros, o tas galiausiai šveisdavo juos į patį vagono galą. mėsgabaliai į mane lėkė tiesiog neįtikėtinu TEMPU, jie buvo sunkūs ir atrodė, kad kaskart darosi vis sunkesni. vos nusviedus pagautą gabalą tolyn ir vėl atsigręžus, kitas jau būdavo iki manęs beveik atskriejęs. suvokiau, kad jie nori mane palaužt. netrukus prakaitas nuo manęs jau žliaugė vos ne kaip vanduo iš čiaupo, kūną baisiausiai įskaudo, riešus baisiausiai įskaudo, nežmoniškai skaudėjo rankas, nežmoniškai skaudėjo viską – jaučiaus išsunktas iki paskutinio lašo. akyse jau temo, vos bepajėgiau sukaupt jėgas, kad pagaučiau dar vieną mėsgabalį ir švystelėčiau tolyn, tada – ir dar vieną, ir dar… nuo galvos iki kojų buvau nutaškytas kraujais, į rankas krito ir krito vis nauji minkšti, negyvi, sunkūs, LIULANTYS mėsos gabalai, visai kaip moters užpakalis, o šūktelėti: „ei, vyručiai, kokį VELNIĄ čia sumanėt?!“ jaučiaus jau tiesiog per silpnas. bet mėsgabaliai vis lėkė, o aš vadavausi mirtimi, lyg pasmerktas, lyg pasmerktas kyboti ant kryžiaus, su alaviniu šalmu, tiems šmikiams tempiant ir tempiant vieną po kito pilnus karučius: mėsa, mėsa, mėsa, ir štai, pagaliau, – karučiai ištuštėja, stoviu linguodamas, godžiai traukdamas į plaučius gelsvą, įelektrintą šviesą. na ir naktelė. tikrų tikriausias pragaras. po teisybei, mane kažkodėl visada traukdavo būtent naktinės pamainos.

– ei, judinkis!

jie nusivedė mane į kitas patalpas. palubėj iš tolimojoj sienoj esančios didžiulės angos išniro pusė veršio, nors galbūt net ne pusė, o visas veršis, taip, iš tiesų visas, kai geriau įsižiūri: štai, visos keturios kojos. pakabintas ant didžiulio kablio, ką tik nudobtas, veršis artėjo prie manęs, kol atsidūrė priešais, kol atsidūrė visai čia pat.

jie ką tik jį nudobė, – pamaniau, – jie ką tik jį, šitą prakeiktą padarą, nudobė. o ar žmogų jie skiria nuo veršio? ar manęs jie kartais nesupainios su veršiu?

– GERAI, O DABAR – IŠSIŪBUOK JĮ!

– išsiūbuoti?

– taip, PAKVIESK JĮ ŠOKT!

– ką?

– viešpatie! DŽORDŽAI, pirmyn!

Džordžas šmurkštelėjo po nudobtu veršiu. įsitvėrė jo. VIENS. pabėgėjo į priekį. DU. pabėgėjo atgal. TRYS. ir šovė į priekį dar toliau. veršio kūnas pasviro veik horizontaliai. kažkas nuspaudė mygtuką, ir Džordžas jį nunešė. nunešė pasaulinėms mėsos rinkoms. nunešė paskalų nešiotojoms zirzeklėms lepioms bukoms namų šeimininkėms – mėsa joms bus pristatyta numatytu laiku, kai susisupusios į chalatą plėš raudonu lūpdažiu suteptą cigaretę ir beveik nieko nejaus.

po kitu veršiu jie pasiuntė mane.

VIENS.

DU.

TRYS.

laikiau jį. negyvi veršio kaulai užgulė kol kas dar gyvus manuosius, bejausmė mėsa įsirėmė į su šia ašarų pakalne kol kas dar neatsisveikinusį mano kūną. slegiamas svorio prisiminiau Vagnerio operas, prisiminiau šaltą alų, prisiminiau dailią bobšę, kuri įsitaisiusi priešais mane ant sofos demonstruoja savo kojas, o aš tuo metu rankoj laikau stiklą gėrimo ir pamažu, bet užtikrintai skinuosi kelią į priekį, į tuščią jos kūno sąmonę, ir tada ūmai Čarlis surinka:

– NEŠI JĮ Į PRIEKABĄ IR PAKABINI!

nusverdėjau sunkvežimio link. paprasčiausiai nebebuvo kur dingti nuo dar vaikystėj Amerikos mokyklų kiemuose įgyto suvokimo, kokia gėda yra pralaimėti, – žinojau, jog nieku gyvu negaliu išmest veršio ant žemės, nes šitai parodytų, kad aš bailys, kad neturiu kiaušų, kad esu niekam tikęs ir todėl nusipelnau tik pašaipų, paniekos, kumščio. Amerikoj privalai būt nugalėtojas, jokio kito pasirinkimo tiesiog nėra, privalai išmokt kautis dėl nieko ir nieko neklausinėt, kita vertus, jei šį veršį dabar išmesčiau, veikiausiai turėčiau jį pakelti. maža to, jis išsipurvintų. o man, tiksliau – jiems, to tikrai nereikia.

įsverdėjau į priekabą.

– KABINK!

nuo stogo nukaręs kablys buvo bukas lyg koks nykštys be nago. šiek tiek atleidau veršį, kad šio šikna nusliuogtų mano nugara žemyn, tada ėmiaus jo priekio, stumtelėjau į viršų, ketindamas jį pasmeigti ant kablio, bet viskas veltui – pamėginau dar kartą ir dar… kablys nesmigo, nors tu ką… PO GALAIS!!! tas veršis – vienos kremzlės ir riebalai, bet niekaip nesileido persmeigiamas, niekaip.

– NAGI! GREIČIAU!

sukaupiau paskutines jėgas. ir galų gale – stebuklas! kablys perskrodė kūną. net gražu pažiūrėti, neįtikėtina – tas kablys perėjo kiaurai, veršis pakibo, mano peties ničniekas nebeslėgė. štai jis, nukaręs mėsos kalnas, laukiantis mėsininkų krautuvėlėse netylančių paskalų ir prijuostėmis pasidabinusių namų šeimininkių.

– KO STYPSAI?! JUDINKIS!

tai buvo kokių 285 svarų juočkis, įžūlus, nuožmus, kietas, kraugeriškas. įžengęs į priekabą be vargo pamovė savo nešulį ant kablio, tada nukoręs galvą dėbtelėjo į mane.

– mes čia laikomės eilės!

– gerai, tūze.

išėjau pirma jo. manęs jau laukė kitas veršis. kas kartą užsikrovęs šitokį nešulį ant peties, buvau tikras, kad tai jau paskutinis, kurį pajėgsiu pernešti, bet sau vis kartojau:

 

dar vienas,

tik dar vienas,

paskutinis,

ir viso gero.

velniop

viską.

 

jie laukė, kol pareikšiu, kad išeinu, mačiau tai, mačiau tas jų šypsenas, kai jie būdavo įsitikinę, kad nežiūriu. neketinau padovanoti jiems pergalės. kas kartą vis sugrįždavau paimt naujo nešulio. ir kas kartą vis atrodydavo, kad tai ir viskas, kad tai iš anksto pasmerkto lošimo galas – nusikalęs, per klaidą sėkmės kurį laiką lydėtas žaidėjas tuojau sukniubs po skerdenos gabalu.

šitaip praėjo 2 valandos, tada kažkas šūktelėjo:

– PERTRAUKA!

man pavyko. o dabar dešimties minučių poilsis, puodelis kavos, ir jie manęs taip paprastai neatsikratys. nupėdinau paskui visus prie pietų furgono, kuris ką tik čia įsuko. jau mačiau garus, kylančius į nakties dangų nuo kavos, jau mačiau elektros lempučių nutviekstas spurgas ir cigaretes, ir pyragaičius, ir sumuštinius.

– EI, TU!

tai buvo Čarlis. Čarliui aš aiškiai patikau.

– taip, Čarli?

– kol dar nepradėjai užkandžiaut, lipk į tą sunkvežimį ir nuvairuok jį į 18-ą aikštelę.

tai buvo sunkvežimis, kurį mes ką tik pakrovėm, tas, vos ne pusės kvartalo ilgio. 18-a aikštelė dunksojo kitoj kiemo pusėj.

atsidariau dureles ir įsiropščiau į kabiną. minkštutės odos sėdynės, ant jų buvo taip gera, kad tapo visiškai aišku – jei savęs nesuimsiu į nagą, tuojau pat užmigsiu. dar niekad nebuvau vairavęs sunkvežimio. pažvelgiau žemyn, o ten – gal pusė tuzino įvairiausių svirčių, pavarų rankenėlių, pedalų, stabdžių ir taip toliau. pasukau raktelį ir įjungiau variklį. ėmiau maigyti pedalus, sukioti rankenėles, kol sunkvežimis šiaip ne taip pajudėjo į priekį, nuvairavau jį į kitą kiemo galą prie 18-os aikštelės – visą šį laiką niekaip nepaliko mintis, kad kai grįšiu, pietus pristatęs furgonas jau bus išvažiavęs. o tai man būtų tikra tragedija. tikrų tikriausia. pastačiau sunk-vežimį į vietą, išjungiau variklį ir minutėlę tiesiog sėdėjau mėgaudamasis tuo neįtikėtinu minkštutės odinės sėdynės jaukumu. tada atsidariau dureles ir žengiau lauk. bet nepataikęs padėti kojos ant laiptelio, ar koks ten velnias turėjo būti, tėškiaus lyg kulkos pakirstas tiesiai ant žemės su visu kraujais nutaškytu chalatu ir tuo nelemtu alaviniu šalmu. nesusižeidžiau, nė skausmo nepajutau. stodamasis dar spėjau pamatyt, kaip maisto furgonas išvažiuoja pro vartus ir pasuka į gatvę. žiūrėjau, kaip prisidegę cigaretes jie visi kvatodami grįžta prie krovimo platformos.

nusiaviau batus, nusivilkau chalatą, nusimaukšlinau alavinį šalmą ir patraukiau prie būdelės palei kiemo vartus. švystelėjau chalatą, šalmą ir batus čia sėdinčiam seniokui ant stalo. tas tik išpūtė akis:

– ką?! meti šitą NUOSTABŲ darbą?

– perduok, kad atlyginimą už šias 2 valandas jie man atsiųstų paštu. arba susikištų į subinę. man jau nebesvarbu!

tai taręs išėjau. kirtau gatvę ir įlindęs į meksikiečių barą įkaliau alaus. tada autobusu parsibeldžiau namo. Amerikos mokyklų kiemų taisyklės man ir vėl kalė taip, kad maža nepasirodė.

——

* Walteris Winchellas (1897–1972) – kadaise garsus amerikiečių radijo ir laikraščių apžvalgininkas.