Skynimų žmonės

Atvykėliai, marga minia iš visų pasviečio kampų, užplūdo neliestą girią. Retino, išvalė aikšteles, aitrūs dūmai vyniojosi viršum medžių dieną ir naktį. Artinosi šalti orai – visi paskubomis rinkosi prieglobstį: bevardžių upelių santakoje ar ant sausos kalvelės tarp pušų rentėsi neišvaizdžius būstus, kamšė sienojus samanomis.

Atsirado koplyčia, vėliau – geležinkelis. Jis šliuožė kaip metalinė gyvatė tarp išlakių medžių, šnypšdamas ir kosėdamas. Šalia geležinkelio stovėjo namai iš raudonų plytų, su šiokiais tokiais papuošimais. Jų langai buvo didesni, suveriami, su nertomis užuolaidėlėmis, o ant palangių vešėjo jeronimai.

 

●

 

Kai nešdavo vaikus krikštyti koplyčion, į podes dažnai kviesdavo ponią Michaliną, nes jos vyras ne bet kam patarinėjo sostinėje. Patarėjienė dovanojo koplyčiai krištolo sietyną ir drožinėtą ąžuolinę skrynią arnotams sudėti. Daug Onų, Magdalenų ir Marijonų galėjo vadintis jos krikštaduktėmis.

 

●

 

Skynimų žmonės tarsi pasidalino gentimis – vieni gyveno tarp ąžuolų ir vadinosi Ąžuoliniais, kiti apsistojo pušyne ir tapo Pušiniais, buvo Klevinių, Liepinių, Beržinių ir Drebulinių. Įsižiūrėjo vienas į kitą geriau ir pastebėjo, kad kaimynas primena sabalą, kad jo bitės neša aitrų medų, jo oda rauplėta ir kad raugia netikusį alų. Taip atsirado Lengvaduonis, Šiekštaplaukis, Gumbanosis…

 

●

 

Viena atokesnių sodybų buvo Barsukinė. Ten gyveno eigulys, popieriuose iškilmingai vadinamas iždo miškų sargu. Jis galėjo nešiotis ginklą, lenktą geležtę, girioje besislapstantiems nusikaltėliams atgrasinti ir bausti. Tarnybą eigulys paveldėjo iš tėvo ir perduos savo sūnui. Eigulienės akys buvo žalsvos ir giliai įsodintos; tvirtai suręsta moteriškė, išbraidžiojusi visas paliūnes, džiovintų grybų karoliais apkarsčiusi viralinę.

 

●

 

Eigulio sesuo Magdalena buvo nutekėjusi pas Ąžuolinius, Mateušą, Mateušo sūnų, o jo būta račiaus. Dirbtuvė kvepėjo saulėje įšilusia mediena, o asla buvo minkštai nusėsta pjuvenų ir auksaspalvių skiedrų. Kaltelis takšėjo kaip genys lig tamsos. Mateušo brolis Baltramiejus buvo kalvis. Gamindavo tokius neregėtus kryžius, ties kryžma puoštus angelo sparnais. Mokėdavo pražydinti geležies leliją. O kai kalvio nebeliko, supylė jam kauburį pušyne ir pasodino jauną medelį. Taip atsirado skynimų kapinės.

 

●

 

Atėjo užkratas, ir pasimirė vienas eigulio vaikų. Tėvas pakvietė Mateušą, Mateušo sūnų, paliudyti ir metrikų surašyti. Palaidojo pušyne netoli kalvio, vienu šešėliu dalinsis.

 

●

 

Kalba, sekmą dieną moterys, į koplyčią beeidamos, išgirdo verksmą žolėse ir atrado kūdikį moteriškosios lyties, į gerą audeklą suvyniotą, o ant kaklo jam sidabrinis kryželis buvo užkabintas. Kunigas įrašęs tą sielą į knygas Magdalenos vardu, „nežinomų tėvų“, ir smulkiai nupasakojęs suradimo aplinkybes. Ponia Michalina tokių istorijų buvo užtektinai prisiskaičiusi Varšuvos laikraščiuose.

●

 

Kas per vienas buvo tas Mitletonas ir kokios tikybos, niekas tikrai nežinojo. Gyveno jis sau pamiškėje iš molio drėbtoje trobelėje, rinko žoles ir dažė vilnas įvairiom spalvom – ryškiai mėlyna, kruvina raudona, medžio žievės ruda. Šeimos jis neturėjo ar ji buvo išmirusi. Nenusakomo amžiaus vyras. Mėgo užvertęs galvą klausytis, kaip ūbauja vėjas prieštvaninių medžių drevėse ir purto šaltas dangaus spingsules žemėn. Vėliau, jau į senatvę, apsigyveno su Rastine Magdalena, bet vaikų po savęs nepaliko.

 

●

 

Verpėjos gi būta Magdalenos, tai nagų miklumo! Seniokas mirkė dažažolių nuoviruose verpalus, džiovino juos įsaulyje. Kartkartėmis veždavo turgun ir galėjo kišenes prisikimšti tabokos ir druskos paketėlių, o žmonai parvežti razinų, šiuose kraštuose nematytų. Skynimų žmonės greitai iškeitė žemėtus savo rūbus į tamsmėlius ir aviečių raudonumo derinius, į romią liūnų žalią ir riešutų rusvą.

 

●

 

Koplyčia pasmuko žemėn, daug metų išstovėjusi. Kerpe šiek tiek apsinešė akmens plokštė, skelbianti, kad „Michalina, geradarė…“, ir suvargo kvepiantys balti erškėčiai palei šventoriaus tvorą. Šventų paveikslų paauksavimai atsilupo, laiptų pakopos buvo nuzulintos daugybės kojų. Metrikų knygos keitė rašyseną.

Mateušas, Mateušo sūnus, atsisėdęs įsaulyje, peiliuku lėtai riekė auksinę, kvapnią liepos skiedrą.