Prisimenant Achmatovą…
Šiemet minėtinos dvi liūdnos datos, susijusios su dviem XX amžiaus rusų poezijos iškiliaisiais: prieš 50 metų mirė poetė, vertėja, literatūros kritikė Ana Achmatova (tikr. Gorenko, 1889–1966), prieš 20 – poetas, eseistas, vertėjas, vienas jauniausių Nobelio literatūros premijos laureatų Josifas Brodskis (1940–1996). Šiuos rusų poezijos klasikus siejo ne tik gyvenimas Sankt Peterburge (tuometiniame Leningrade), sovietų valdžios nemalonė ir persekiojimas (pirmasis Achmatovos sutuoktinis poetas Nikolajus Gumiliovas buvo sušaudytas, trečiasis vyras menotyrininkas Nikolajus Puninas ir sūnus Levas Gumiliovas ilgus metus kalinti lageriuose, jos pačios kūryba neleidžiama ir ignoruojama), bet ir artima draugystė.
Solomono Volkovo knygoje „Dialogai su Josifu Brodskiu“ esama dviejų skyrių, kuriuose poetas dalijasi prisiminimais apie Aną Achmatovą. Čia siūlome ištraukų iš knygos 10 skyriaus „Prisimenant Achmatovą“ (pokalbiai vyko tarp 1981 metų rudens ir 1986-ųjų žiemos).
– Dažnai susiduriu su tuo, kokia trapi yra žmogiškoji atmintis. Kalbėdamasis su žmonėmis, matai, kaip palyginti artimos praeities įvykiai išnyksta, jų kontūrai vis labiau susilieja. Šiame pokalbyje norėčiau atkurti dalykus, detales, susijusias su Ana Andrejevna Achmatova. Pabandyti grąžinti iš nebūties.
– Su malonumu, jeigu tos detalės be pėdsako nenugarmėjo į nebūtį. Tiesiog žinau, kad ne į visus klausimus galėsiu atsakyti. Viskas, kas susiję su Achmatova, – gyvenimo dalis, o kalbėti apie gyvenimą – tas pats, kaip katinui savo uodegą gaudyti. Viena pasakysiu: kiekvienas susitikimas su Achmatova man buvo gana įstabus išgyvenimas. Tai fizinis pojūtis, kad bendrauji su geresniu, daug kartų už save geresniu žmogumi. Žmogumi, kuris vien savo intonacija tave keičia. Achmatova vien tik balso tonu, galvos pasukimu paversdavo jus Homo sapiens. Nieko panašaus nei prieš tai, nei, manau, po to nebuvau patyręs. Gal ir dėl to, kad tada buvau jaunas. Raidos stadijos nesikartoja. Kalbėdamasis su ja, gerdamas arbatą ar, sakykim, degtinę, tapdavai krikščionimi – žmogumi krikščioniškąja šio žodžio prasme – labiau nei skaitydamas atitinkamus tekstus ar lankydamasis bažnyčioje. Poeto vaidmuo visuomenėje maždaug toks ir turi būti.
– Pradėjome kalbėti apie atmintį. Žvelgdamas praeitin skirstote savo gyvenimą į kokius nors laikotarpius?
– Manau, kad ne. […]
Anos Andrejevnos santykiai su atmintimi buvo kur kas geresni. Jos atmintis buvo neįtikėtina. Apie ką bebūtumėt paklausę, ji visada be didesnių pastangų įvardydavo metus, mėnesį, dieną. Atsimindavo, kada kas gimė ar numirė. Iš tiesų tam tikros datos jai buvo labai svarbios. Aš asmeniškai tokiems dalykams niekada neteikdavau jokios reikšmės. Pamenu, du ar tris kartus esminiai nemalonumai mano gyvenime prasidėjo sausio pabaigoje, bet tai buvo grynas sutapimas… Šis požiūris į detales, smulkmenas, datas, matyt, buvo nulemtas auklėjimo skirtumų arba – saviauklos. Kiek save prisimenu, visada veikiau stengiausi atsiriboti nuo realybės, nei bandžiau ką nors sulaikyti. Ši tendencija virsta instinktu, kurio aukomis tampa ne tik tavo paties, bet ir svetimo, net tau brangaus gyvenimo aplinkybės. Suprantama, tai buvo padiktuota savisaugos instinkto, tačiau už viską, įskaitant savisaugą, ateina atpildas. Žodžiu, iš Anos Andrejevnos atminties neišmokau, jeigu to iš viso įmanoma išmokti.
– Kada ir kokiomis aplinkybėmis susipažinote su Achmatova?
– Tai buvo, jeigu neklystu, 1961 metais, taigi eidamas 22-uosius metus. Jevgenijus Reinas1 atsivedė į jos sodybą. Įdomiausia tai, kad šių susitikimų pradžią prisimenu labai blankiai. Tuomet kažkaip nesuvokiau, su kuo bendrauju. Juo labiau kad Achmatova kai kuriuos mano eilėraščius pagyrė. O pagyros mane ne itin domino. Taip kartu su Reinu ir Naimanu2 pabuvojau jos sodyboje du ar tris kartus. Ir tik vieną gražią dieną sausakimšu elektriniu traukiniu grįždamas iš Achmatovos staiga, tarsi nukritus uždangai, supratau, su kuo aš bendrauju. Prisiminiau ar jos frazę, ar galvos pasukimą, ir staiga viskas stojo į savo vietas. Nuo to laiko pas Achmatovą ėmiau lankytis jei ne dažnai, tai gana reguliariai. Vieną žiemą net buvau išsinuomojęs sodybą Komarove3. Tada su ja matydavomės kone kasdien. Esmė buvo visai ne literatūra, o grynai žmogiškas prisirišimas, kuris, drįstu teigti, buvo abipusis. [...]
– Koks, Achmatovos teigimu, buvo akmeistų požiūris į simbolizmą?
– Achmatova mėgdavo kartoti: „Kad ir ką sakytumėt, tačiau simbolizmas – paskutinė didi srovė rusų literatūroje.“ Beje, manau, kad ne tik rusų. Iš tiesų taip yra: tiek dėl vientisumo, tiek dėl masto, kultūrinio įnašo dydžio. Mano požiūriu, tai iš tiesų buvo srovė. Jeigu leisite pažaisti žodžiais: didi, tačiau srovė.
– Argi ji neišskirdavo akmeizmo kaip ypatingos krypties? Kadaise akmeistų priešprieša simbolizmui buvo gana aiški.
– Visiškai teisingai. Tačiau, žinote, 6-ajame dešimtmetyje tai jau nebeatsispindėjo nei pokalbiuose, nei poelgiuose, nei juo labiau požiūryje. Tuo metu nebebuvo galima atkurti šios priešpriešos patoso, polemikos. Visa tai nebeegzistavo net atgaline data. Be to, Ana Andrejevna buvo santūrokas ir kuklokas žmogus.
[...]
– Achmatova yra sakiusi, kad ją bandoma vaizduoti „damute mėgėja“, iš kurios Kuzminas4 ir Gumiliovas bendromis jėgomis padarė poetę?
– Tai, be jokios abejonės, kliedesiai. O ir panašaus pobūdžio pokalbių su Achmatova būta nedaug, juk tikroji padėtis aiški. Buvo akivaizdu, kad tai nėra rimtų diskusijų objektas. Ana Andrejevna negalėjo pakęsti bandymų jos kūrybą apriboti pirmaisiais dviem dešimtmečiais. Visos tos kalbos, kad 3-iajame dešimtmetyje ji nustojo rašyti, kad 3-iajame dešimtmetyje Achmatova tylėjo, – ją be galo siutino. Ir tai suprantama. Mane, pavyzdžiui, – kai vėliau vis skaitydavau Anos Andrejevnos kūrybą iš naujo, – kur kas labiau domino būtent jos vėlyvieji eilėraščiai, kurie, mano požiūriu, kur kas reikšmingesni negu jos ankstyvoji lyrika.
[...]
– Achmatova mėgo skaityti eilėraščius artimiems žmonėms, o ne didelei auditorijai. Ar ji klausdavo, kokį įspūdį jums daro jos eilės?
– Taip. Ji ir rodė, ir skaitė, ką parašiusi. Ją visada labai domino mūsų nuomonė. Mes sėdėdavom ir taisydavom: Tolia Naimanas, Ženia Reinas, Dima Bobyševas5 ir aš. Sakydavom, kas būtent, mūsų nuomone, netinka. Nedažnai, bet taip būdavo.
– Ir Achmatova sutikdavo?
– Žinoma. Jai mūsų samprotavimai buvo labai svarbūs.
[...]
– „Poemą be herojaus“ ji jums irgi skaitė?
– Taip, daugybę kartų. Ypač naujas ištraukas. Ir visąlaik klausdavo: tinka ar ne? Tą poemą ji nuolat pildė ir perrašinėjo. Pamenu, kaip perskaičiau pirmąjį „Poemos be herojaus“ variantą. Buvau be galo susijaudinęs. Vėliau, kai poema išaugo, ji man ėmė atrodyti pernelyg griozdiška. „Poemos be herojaus“ daromą įspūdį gan tiksliai nusakytų viena sentencija, kurią net ne pats pasakiau: „Nuostabiausia poemoje yra tai, kad ji parašyta „ne kažkam kitam“, o „sau“.“
– Tačiau man susidarė įspūdis, jog būtent dėl „Poemos be herojaus“ Ana Andrejevna itin nerimavo, kaip ją suvoks kiti.
– Gali būti. Bet iš tiesų eilėraščiai visų pirma rašomi būtent „sau“. Be abejo, Anai Andrejevnai buvo įdomu, kaip į „Poemą be herojaus“ reaguoja, kiek ją suvokia kiti, tačiau visas perrašymo ir pildymo procesas labiau buvo susijęs su ja pačia negu su išoriniais veiksniais. Visų pirma šiuo konkrečiu atveju Ana Andrejevna buvo valdoma strofos. Prisimenu, kaip ji mane mokė. Ji sakydavo: „Josifai, jeigu norėsite rašyti didelę poemą, visų pirma sugalvokite savo strofą – kaip anglai.“ Anglai išties tam skiria daug dėmesio. Beveik kiekvienas poetas yra susikūręs savo paties strofą. Byronas, Spenseris ir t. t.
Achmatova sakydavo: „Kas pražudė Bloko „Atpildą“? Gal poema ir nuostabi, bet strofa – ne sava. Pasiskolintoji strofa sukelia aidą, kurio neturėtų būti, kuris viską užgožia.“ Tai be galo protingas samprotavimas. Esmė ta, kad eilėraščius poetas rašo ne kasdien. Ir kai jie „nesirašo“, gyventi tampa, pačios Achmatovos žodžiais tariant, „be galo nejauku“. Todėl nieko keisto, kad Ana Andrejevna nuolat grįždavo prie savo specifinės strofos. Tiksliau, strofa pati pas ją sugrįždavo. Lyg sapnas arba kvėpavimas. Tada prasidėdavo pildymai, įterpimai ir t. t. Antra, taisymas, dėliojimas, kompozicija, žaidimas su vėlesniais fragmentais gali palaipsniui virsti „savaiminiu objektu“. Tai iš proto varantis, užburiantis užsiėmimas. Ir, žinoma, ją be galo domino, kaip tai priims skaitytojai. Ilgainiui nutiko taip, kad mes, jai artimiausi „Poemos be herojaus“ skaitytojai, tapome daugmaž lygiaverčiai Achmatovos atžvilgiu. Kitaip tariant, nebepajėgėme vertinti, ar naujas poemos fragmentas tinka ar ne. Tu imi taip priklausyti nuo šios muzikos, kad iš esmės nebesuvoki visumos proporcijų, prarandi gebėjimą į visumą žvelgti kritiškai. Jeigu Achmatova būtų gyva, manau, ji ir toliau rašytų tą poemą.
– Jums neatrodo, kad „Poemą be herojaus“ ištiko toks paradoksas: galbūt ji iš tikrųjų buvo sumanyta „sau“ ir pašaliniam skaitytojui jos siužetas ir aliuzijos ganėtinai mįslingos?
– Na, juk visa tai lengva iššifruoti!
– Vis dėlto „Poemai be herojaus“ reikia daug didesnio skaitytojo pasiruošimo nei skaitant kurią nors kitą rusų literatūros poemą.
– Rusų poezijoje gyvuoja tendencija, – nulemta šalies dydžio, žmonių skaičiaus ir t. t., – įsivaizduoti, kad poetas kuria plačiajai auditorijai. Visi be išimties pavergti šios iliuzijos. Jai bent tam tikru savo raidos etapu pasiduoda visi. Visus mus daugiau ar mažiau užvaldo mintis, kad „turiu didžiulę auditoriją“. Beje, iš tokios iliuzijos dažnai išvaduoja judėjimas erdvėje. Sąmoningai ar ne, tačiau kiekvienas rusų autorius patiria spaudimą rašyti plačiajai auditorijai. Kita vertus, kiekvienas daugiau ar mažiau pasiekęs poetas savo sielos glūdumoje suvokia, kad rašo ne publikai. Rašo jis dėl to, kad kalba, paprastai tariant – mūza, jam diktuoja. Kad rašo būtent dėl savo kalbos: dėl kalbos muzikos, dėl žodžių, priesagų, – nežinau… Dėl harmonijos, taip? O ne auditorijai. Taigi „Poemos be herojaus“ atveju nematau jokių prieštaravimų. Žinoma, Achmatovai buvo įdomi klausytojų reakcija, bet jeigu jai iš tikrųjų labiausiai būtų rūpėjęs kuo didesnis poemos aiškumas, tai ji būtų rašiusi kitaip. Be abejo, kai kuriuos dalykus poemoje Achmatova užšifravo sąmoningai. Žaisti šį žaidimą be galo įdomu, o tam tikromis istorinėmis aplinkybėmis – tiesiog būtina.
– Jūs mane ne taip supratote. Paradoksalu kaip tik tai, kad „Poema be herojaus“ tapo Sidabro amžiaus ir laikotarpio iki Pirmojo pasaulinio karo simboliu. Kad ir kaip būtų keista, tačiau į šį laikotarpį dabar žvelgiame būtent pro užšifruotosios „Poemos be herojaus“ prizmę.
[...]
– Minėjote, kad Cvetajeva Aną Andrejevną vadindavo „dama“. Man rodos, kad jūs, – turint omeny jūsų patirtį: darbą fabrike, morge, geologines ekspedicijas, – jos aplinkoje buvote veikiau išimtis. Ir apskritai kaip rusų poetui jūsų gyvenimas tėvynėje nebuvo labai įprastas: ir kalėjimas, ir – jei ne elgetavimas, tai bernavimas…
– Ne, gyvenau kaip visi. Rusų visuomenė, nors ir turi daug trūkumų, luominiu požiūriu yra demokratiškiausia.
– Paprastai rusų poetas būna demokratiškesnis savo eilėraščiuose nei realiame gyvenime. Viename iš ankstyvųjų eilėraščių Ana Andrejevna sako apie save: „Ant kelių darže / Balandūnę raviu.“ Lidija Ginzburg6 prisiminė, kas paaiškėjo gerokai vėliau, kad Achmatova net nežinojo, kaip toji balandūnė atrodo. Aną Andrejevną visąlaik supo glaudus gana inteligentiškų žmonių ratas.
– Tai toli gražu ne taip. Rusų literatas iš tikrųjų niekada neatsiriboja nuo liaudies. Literatūrinėje terpėje pilna visokių netikėlių. O kalbant apie Achmatovą, tai kaipgi jos 3-iojo dešimtmečio ir vėlesnių metų patirtis? [...] O visi tie žmonės, kurie pas ją ateidavo? Jie nebūtinai būdavo poetai. Ir nebūtinai inžinieriai, kurie rinkdavo jos eilėraščius, ar technikai. Ar dantistai. Ir apskritai kas yra liaudis? Mašinininkės, auklytės, seselės, visokios senučiukės – kas dar ta liaudis? Ne, tai fiktyvi kategorija. Literatas – jis pats ir yra toji liaudis. Štai Cvetajeva: jos skurdas, jos kelionės su ryšuliais pilietinio karo metu… Na jau ne: kur jau kur, tačiau mylimojoj tėvynėj poetui atsiriboti nuo liaudies niekaip nepavykdavo…
[...]
– Vis dažniau pagal Achmatovos eiles kuriama muzika. Vienas iš stambiausių tokio pobūdžio kūrinių – anglų kompozitoriaus Johno Tavenerio „Rekviem“. [...]
Žinoma, eilėraščiai, susilietę su muzika, kiek sumenksta. Tačiau tas naujas aspektas, apie kurį kalbate, kaip tik ir suteikia šiai sąveikai ypatingą reikšmę. Sakykim, tas pats „Rekviem“ – puikus, bet gana vienaprasmis tekstas. Muzika gali šį vienaprasmiškumą sustiprinti, bet gali ir netikėtai išryškinti kokį naują klodą.
– Na, iš tikrųjų „Rekviem“ tekstas toli gražu nėra vienaprasmis.
– Be abejo, jame esama dviejų plotmių: reali, biografinė – Achmatova ir suimto sūnaus likimas; ir simbolinė – Marija ir jos sūnus Jėzus.
– Man „Rekviem“ svarbiausia dvilypumo tema, autoriaus nesugebėjimo adekvačiai reaguoti tema. Aišku, kad Achmatova poemoje aprašo „didžiojo teroro“ baisybes, bet drauge ji dar visąlaik kalba apie tai, kad yra arti beprotybės. […] Achmatova aprašo padėtį poeto, kuris į viską, kas su juo vyksta, žiūri tarsi iš šalies.
– Panašu į Sašos Čiorno aprašytą situaciją: „Numirė poe-to žmona…“
– Iš dalies. Nes kai poetas rašo, jam tai ne mažesnis įvykis už tą, kurį jis aprašo. Iš čia ir priekaištai sau pačiam, ypač kai kalbama apie tokius dalykus kaip sūnaus įkalinimas ar apskritai bet kokią nelaimę. Prasideda baisi saviplaka: kas tu per pabaisa, jeigu visas šias baisybes ir košmarus sugebi matyti ir iš šalies. Juk iš tiesų: tokios situacijos kaip suėmimas, mirtis („Rekviem“ nuolat tvyro mirties kvapas, žmonės visąlaik yra ties mirties riba) neigia bet kokios adekvačios reakcijos galimybę. Kai žmogus verkia, tai – jo asmeninis reikalas. Kai verkia rašantis žmogus, kai jis kenčia, jam ta kančia tam tikra prasme naudinga. Rašantis žmogus gali nuoširdžiai išgyventi savo širdgėlą, tačiau jos aprašymas nėra tolygus tikroms ašaroms, tikriems žiliems plaukams. Tai tik priartėjimas prie tikros reakcijos. Šio atotrūkio suvokimas iš tikrųjų veda prie beprotybės. „Rekviem“ – tai kūrinys, balansuojantis ant beprotybės ribos, beprotybės, kurios priežastis – ne katastrofa, ne sūnaus praradimas, o moralinė šizofrenija, skilimas, – bet ne sąmonės, o sąžinės. Skilimas į kenčiantįjį ir rašantįjį. Tuo ir nuostabus šis kūrinys. Žinoma, Achmatovos „Rekviem“ plėtojama kaip tikra drama, kaip tikra polifonija. Visąlaik girdime skirtingus balsus – tai eilinės bobos, tai staiga – poetės, tai priešais mus jau Marija. Viskas padaryta kaip pridera, laikantis rekviem žanro taisyklių, tačiau Achmatova iš tiesų nesistengė sukurti visaliaudinės tragedijos. „Rekviem“ – tai vis dėlto poeto autobiografija, nes aprašytieji įvykiai nutiko poetui. Kūrybinio proceso racionalumas nulemia ir tam tikrą emocijų racionalumą. Jei norite – reakcijos šaltumą. Būtent tai autorių ir veda iš proto.
– Bet argi „Rekviem“ neatspindi Achmatovos abejingumo savo sūnaus likimui?
– Ne, abejingumo gyvenime kaip tik nebuvo. Abejingumas, jeigu šis žodis apskritai čia tinka, ateidavo kartu su kūryba. Ana Andrejevna nepaprastai kankinosi ir kentėjo dėl tokio sūnaus likimo, tačiau kai poetė Ana Achmatova pradėdavo rašyti… Kai rašai, stengiesi rašyti kuo geriau. Paklusti mūzos, kalbos ir literatūros reikalavimams. O „kuo geriau“ – tai nebūtinai tiesa. Arba: ši tiesa didesnė už patirties tiesą. Sieki sukurti tragišką efektą ir nenoromis nusižengi tiesai, išduodi savo skausmą.
– Levas Nikolajevičius Gumiliovas, Achmatovos sūnus, ne kartą priekaištavо motinai dėl nepakankamo rūpinimosi juo – tiek vaikystėje, tiek lagerio metais. Pamenu, teko kalbėti su senu latvių dailininku, atsidūrusiu lageryje su Levu Gumiliovu. Kai paminėjau Achmatovą, jo veidas suakmenėjo, jis pasakė: „Iš jos atkeliaudavo mažiausi siuntiniai.“ Aš tarsi išgirdau priekaištaujantį paties Gumiliovo balsą.
– Visa tai, be abejo, šeiminiai reikalai, bet kas tiesa, tai tiesa: sūnus jai priekaištavo. Kartą jai mestelėjo žodžius, kurie be galo skaudino Achmatovą. Manau, šie žodžiai gal net buvo jos infarkto priežastis; šiaip ar taip, viena iš priežasčių. Tai netiksli citata, bet Gumiliovo žodžių esmė buvo tokia: „Tau net būtų buvę geriau, jeigu aš būčiau miręs lageryje.“ Turėta omenyje „tau, kaip poetei“. Net jeigu tai būtų buvę tiesa ir ją būtų pasakęs senas draugas, vis tiek pirma mintis būtų: „Na, ir padugnė tu vis dėlto.“ O juk čia tai sako sūnus! Išmąstė, taip sakant. Levas Nikolajevičius nelaisvėje praleido 18 metų, ir tie metai jį sužalojo. Jis, matote, nusprendė, kad tiek prisikentėjus jam viskas leistina ir atleistina. Kartais taip nutinka su kalėjusiais lageryje, bet žmogiškasis įstatymas „Neskaudink“ visiems vienodas – tiek sėdėjusiems, tiek ne. Levo Gumiliovo atveju dar, matyt, prisideda visokių psichologinių niuansų. Visų pirma jis, nesant tėvo, buvo šeimos vyras. O ji, nors ir motina, ir poetė, ir Achmatova, vis dėlto – moteris. Ir dėl to jis tarsi gali drėbti jai viską, kas tik šaus į galvą. Visa tai, žinoma, skurdžių Freudas, bet šitaip jis turbūt leisdavo savo vyriškajam pradui pasireikšti. Anksčiau apie tai esu gana daug mąstęs, – apie šią istoriją ir apie „Rekviem“. Nesmagu man nuo šitų pokalbių, ir pati Ana Andrejevna man neatleistų, kad kišuosi, – bet sūnus šiuo atveju pasirodė ne geriausiai. Fraze „tau būtų geriau“ jis parodė, kad leidosi lagerių sužalojamas, kad sistema galų gale pasiekė savo.
– Manau, kad bandymų kurti muziką „Rekviem“ bus ir daugiau.
– Bijau, kad muzika šiam tekstui tesuteiks melodramos aspektą. „Rekviem“ dramatizmas – ne aprašomos baisybės, o tai, kaip šis tekstas keičia individualią sąmonę, savęs suvokimą. „Rekviem“ tragizmas – ne žmonių žūtys, o išgyvenusiojo nesugebėjimas tos pragaišties suvokti. Įpratome manyti, kad menas atsiliepia į realaus gyvenimo įvykius, bet reakcija ne tik į Hirošimos, bet ir į mažesnius gyvenimo įvykius sunkiai įmanoma. Kartais pavyksta sukurti kokią formulę, kuria išreiškiamas tikrovės siaubo sukeltas šokas, bet tai tik laimingas sutapimas, – „laimingas“ vien autoriaus reputacijos atžvilgiu. Kokia nors „Guernica“, pavyzdžiui.
Pabaiga kitame numeryje
_____
