Nepatogūs maršrutai
Per kino festivalius tenka nusibrėžti savo maršrutą, dažnai trumpesnį ir siauresnį, nei norėtųsi. Šįkart – tarp „Pasakos“, „Skalvijos“ ir „Multikino“, tarp darbo valandų ir tų, kurias galiu leisti savo nuožiūra, nuo vieno filmo prie kito. „Nepatogaus kino“, žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalio (šiemet dešimtojo), maršrutai plačiai išsiskleidė erdvėje ir laike: nuo Artimųjų Rytų iki Meksikos, nuo praėjusiame amžiuje sukurtų filmų apie Holokaustą iki šių metų debiutų.
Kadras iš filmo „Liepsnojanti jūra“
Festivalis prasidėjo italų režisieriaus Gianfranco Rosi filmu „Liepsnojanti jūra“ („Fuocoammare“, 2016), nagrinėjančiu vieną aktualiausių ir nepatogiausių šių dienų temų – pabėgėlių krizę. „Fuocoammare“ siciliečių tarme reiškia „Liepsnojanti jūra“ – taip vadinasi daina apie laivų mūšius Viduržemio jūroje Antrojo pasaulinio karo metais. Netoli Afrikos krantų esančioje, Italijai priklausančioje Lampedūzos saloje gyvena 6 tūkstančiai gyventojų. Matome keletą jų: močiutės prižiūrimas dvylikametis Samuelis mokosi anglų kalbos ir šaudyti laidyne, jo tėvas verčiasi žvejyba, salos gydytojas diagnozuoja Samueliui „tingiąją akį“. Tačiau jūra vėl liepsnoja – kas savaitę salą pasiekia iš Afrikos ir Vidurio Rytų nuo bado, karo, persekiojimų bėgančių žmonių perpildyti laivai. Dalis laivų nuskęsta, dalis žmonių miršta nuo dehidratacijos, ligų, filme matome tuos, kurie išliko gyvi, – išsekusius, praradusius artimuosius. Kaip mes į juos žiūrime? Europiečių žvilgsnio metafora galima pavadinti „tingiąją“ Samuelio akį, kuri vis primerkiama, nenaudojama nusilpo ir kurią, nors ir nemalonu, reikia nuolat mankštinti, kad vėl praregėtų. Natalija Arlauskaitė „Liepsnojančią jūrą“ pristatė kaip „dar vieną Rosi filmą apie ribas, sienas, matomas ir nematomas skiriamąsias linijas“. Ribos ir skiriamosios linijos įvairiais pavidalais ryškėja ir kituose festivalio filmuose.
Viena šių metų festivalio programų „Tokie kaip visi“ – apie psichinės sveikatos stigmas ir tai, kaip skirstome žmones į normalius ir nenormalius. Filmo „Išmuštas iš vėžių“ („Off the Rails“, Kanada, JAV, 2016, rež. Adam Irving) herojus Darius pristatomas kaip nuolat juokaujantis, simpatiškas keistuolis keturiasdešimtmetis niujorkietis, nuo vaikystės jaučiantis aistrą traukiniams. Darius apsimeta metro kontrolieriumi ar vairuotoju, kartą užgrobia autobusą (bet važiuoja teisingu maršrutu ir stoja visose stotelėse), už nelegalius veiksmus buvo suimtas trisdešimt du kartus. Įkyri pirmo pusvalandžio mintis: kodėl Darius tiesiog neįsidarbina viešajame transporte?! Pasirodo, jis serga Aspergerio sindromu, vaikystėje buvo užpultas bendraamžio, savo vietą rado metro tuneliuose, bendraudamas su traukinių mašinistais. Pirmą kartą Darius buvo suimtas dar būdamas paauglys – už tai, kad mašinisto paprašytas vairavo metro traukinį. Vėliau jis kelis kartus bandė įsidarbinti MTA (Niujorko viešojo transporto sistemoje), bet visi prašymai buvo atmesti. „Jis per daug neprognozuojamas, o bet kokie netikslumai viešojo transporto sistemoje kam nors gali kainuoti gyvybę“, – aiškina MTA darbuotojas. Darius pasakoja apie dvidešimt trejus metus, praleistus kalėjime, ir kilusį norą nusižudyti. Kurį laiką jis dirbo gidu viešojo transporto muzie-juje, rodos, tobulai jam tinkančioje vietoje, bet ir iš ten buvo pašalintas. „Darius yra asmuo, su kuriuo pataisos įstaigos nežino, ką daryti, nenori juo užsiimti ir neturi pinigų nei paramos tam išsiaiškinti“, – sako jo advokatė. Čia ir glūdi pagrindinis filmo konfliktas. Kad ir kokia išskirtinė, susidomėjimą ir empatiją kelianti, žiūrovams patraukli būtų Dariaus asmenybė (ji daug priimtinesnė ir įdomesnė nei daugumos, turinčių psichikos sutrikimų ar teistumą), prieš sistemą, labai aiškiai apibrėžiančią, kas legalu ir kas ne, jis yra bejėgis. Grįžusi namo gūglinu naujausius pranešimus apie Darių McCollumą, negaliu patikėti, kad filmo pabaiga yra ir šios istorijos pabaiga.
Filmas „Kalėjimas dvylikoje vietų“ („The Prison in Twelve Landscapes“, Kanada, 2016, rež. Brett Story) įdomus tuo, kad, kalbėdamas apie kalėjimų sistemą ir jos paveiktus žmones, nerodo pačių kalėjimų ir kalinčiųjų. Čia svarbus santykis tarp matomo ir nematomo. „Kalėjimai pagal apibrėžimą veikia kaip dingimo vietos. Jie pradangina žmones ir patys pradingsta iš intensyvių erdvių. Kita vertus, žiniasklaida masiškai reprodukuoja kalėjimų vaizdinius. Daugumoje dokumentinių filmų rodomas įkalinimo įstaigos vidus, ten vykstantis smurtas, pasakojama apie neteisingai ar per griežtai nubaustus žmones. Aš ieškojau būdo kitaip vaizduoti ir kitaip galvoti apie kalėjimus“, – sakė režisierė. Dvylika realių ir kartu simbolinių JAV kraštovaizdžių. Anksčiau kalnakasyba garsėjusiame Apalačų miestelyje vaikinas pasakoja kartą su kalėjimo bėgliu valandą pražaidęs krepšinį (policija atvyko tik už poros). Jis viliasi, kad kalėjimas ten vėl bus atidarytas – reikia naujų darbo vietų. Nuteistojo brolis Bronkse įkuria parduotuvę, kurioje artimieji gali įsigyti kalėjimų standartams pritaikytų prekių. Sent Luiso apygardoje (2014-aisiais baltaodis policininkas ten nušovė neginkluotą juodaodį vaikiną) spalvotoji moteris pasakoja gavusi penkiolika parų arešto už blogai uždėtą šiukšliadėžės dangtį. Kita moteris – jos nematome, ekrane jai kalbant stiebiasi ugnies stulpai – kalba apie kalinių brigadą, gesinančią miškų gaisrus Kalifornijoje: „Žmonės mus laiko herojėmis.“
Apie tai, kuo save laiko Palestinos teritorijose įsikūrę izraeliečiai, klausia filmo „Naujakuriai“ („The Settlers“, 2016) režisierius Shimonas Dotanas. „Ar jūs esate naujakuriai?“ – „Mes gyvename savo protėvių – Abraomo, Izaoko, Jokūbo – žemėje. Dievo mums pažadėtoje žemėje“, – atsako daugelis jų. Po 1967 metais vykusio Šešių dienų karo prasidėjęs nelegalus izraeliečių kūrimasis nausėdijose tebesitęsia iki šiol. Šių pagal tarptautinę teisę nelegalių gyvenviečių dabar yra 225, jose gyvena apie 400 tūkstančių žydų naujakurių. Nausėdijos buvo kuriamos taip, kad įsiterptų tarp palestiniečių kaimų ir miestelių ir užkirstų kelią bet kokiam palestiniečių teritorijų vientisumui. Palestiniečiai, norėdami patekti iš vienos gyvenvietės į kitą, turi pereiti patikros postus, kai kuriomis gatvėmis jiems draudžiama vaikščioti, o žydų miestams sujungti tiesiami tuneliai ir statomi milžiniški viadukai. Filmas išsamiai pasakoja itin sudėtingą ir skaudžią Izraelio istoriją. Tūkstančius civilių gyvybių pasiglemžęs karas tęsiasi jau 49 metus. Sienos, galvojant apie jų kilmę ir pirminę prasmę, turėtų saugoti, bet jos griauna ir naikina.
Žiūrėdama šį filmą, žiūrėdama visus festivalio filmus mąsčiau, iš kur kyla toks stiprus poreikis brėžti ribas: skirstyti teritorijas ir žmones. Kaip mes renkamės, ką matyti, pastebėti, o į ką žiūrėti „tingiąja akimi“. Galvojau apie laiko ir erdvės ratą ir sėkmę arba nesėkmę gimti tam tikroje vietoje tam tikru laiku tam tikru kūnu.
