Miego pamainos

„Poetinio Druskininkų rudens“ dienoraštis

Nemaniau, kad rytas, pasitikęs gaiviu rudenišku oru, netikėtai palydės ir krauju, pasruvusiu beveik pasakų namelio Druskininkuose prieangyje.

Šį kartą davė kambarį ne pagrindiniame „Širdelės“ pastate, kurio šerdis, lyg širdelė, plaka viršutiniame aukšte – žymusis, ne kartą jau aprašytas bokštelis. Jame alkoholinių skysčių (poetinio kuro) pylimas į save paprastai trunka tol, kol prasideda pusryčiai. („Seniau mes tiesiai iš bokštelio eidavome į kambarius pasiimti pusryčių talonėlių… Ir – tiesiai į valgyklą“, – sakė Vytas Dekšnys.) Na, šiaip ar taip, manau, po pusryčių sveikatos talonėlio į pirmuosius skaitymus gauti jau nebeįmanoma…

Ankstus, neprašvitęs rytas – po kelerių metų meditacijų pradėjau keltis apie ketvirtą. Tiesa, po poezijos renginių pabundu apie pusę penkių; ir siela, ir protas jau nori kilti – tą pat akimirką prasiveria kambario durys ir… įeina poetė. Aš keliuosi, o ji, poetė, eina gulti. Guliu lovoje, nenoriu per daug šokiruoti, kad jau keliuosi, nes dar, atrodo, panašu į naktį. Tyliai guliu tamsoje, stebėdama liauną figūrą. Ant žemės krenta striukė ir kuprinė – poetė nenusirengusi sugeba pakelti antklodę ir – šmurkšt į baltą patalą. Guli ant lovos nejudantis baltas kauburys.

Kelias minutes dar paguliu, ir mane jau kelia bundančio ryto energija. Keliuos ir galvoju apie minutes, skiriančias jos nuėjimą miegoti nuo mano atsikėlimo, – tai riba, skirianti dangų nuo jūros, kai saulė nusileidžia. Tai skalbinių virvė, skirianti dangų nuo dangaus, – linija, skirianti tamsų debesį nuo šviesaus debesies. Riba, skirianti taką nuo nupjautos parko žolės, kai tako pakraščiuose užaugusias naujas žolytes paravi parko darbuotojai. Tai balto kartaus skysčio pilnas žolės kotas, skiriantis vieną žolės lopinėlį nuo kito. Tai tas kažkas, skiriantis, bet ir jungiantis dvi poetes, – viena vėlai nusileido, kita anksti patekėjo. Būna, nusileidi anksti ir pateki anksti, o būna, vėlai nusileidi, tad ir patekėti tenka vėlai. Bet kai dvi – tuomet kambarys visada užimtas. Miego pamainos.

Saule, saule, kur tu – – – išeinu per tamsoje dar nematomas kraujo balas prie rožinio pasakų namelio (stebėjomės su poete, kad šį kartą davė kambarį ramiame mediniame namelyje, o ne tame, kur tiksi širdelė) apsigaubusi apklotu, kurį pasiėmiau iš kambario, – šaltas rytas, saulė neteka, tad dar naktis. Kažkur aplink „Širdelę“ prasisuka paskutinis svyruojantis poetas, bet paskui matau jį nutolstant tamsia Druskininkų gatve – bokštelyje lyg dar švytruoja nedidelės švieselės, bet „Širdelė“ užrakinta, todėl negaliu nė patikrinti – ar bokštelyje yra kas nors, ar namelis kyla vairuojamas bokštelyje tvyrančio tvaiko; ar kažkam dar naktis, ar kažkas nenugrimzdo į miegą, kuris nuplaus viską – kam džiaugsmą dėl šlovės, o kam gal skausmą dėl negautų premijų. Gal kur nors vieniši poetas ir poetė – – – vienas kitame savo vienat-vę palaidodami. (O kas čia tokio, juk poezijos renginiai tokie reti… O visi juk poetai, tik vieni kitus tesupranta.)

Saule, saule, užtekėk, nes taip šąla rankos, o man reikia melstis, reikia kartoti maldas ir mantras – šiaip visada tą darau šiltoje šventykloje eidama ratais aplink šventąjį Tulasi medelį, o dabar – aplink šaltą „Širdelę“. Nei į bokštelį nueisi, nei į kambarį, kurį palikau, nes ten poetė… Ten jau pilna jos kvėpavimo, jis jau pinasi su manuoju – paliktu. Ne, man reikia kartoti balsu mantras. Nenoriu jos žadinti. Po kojomis šiugžda lapai, sanatorijoje dega kelios šviesos, galvoju, gal dar kas meldžiasi ir be manęs? Įsivaizduoju, kaip įslenku į siaurą sanatorijos koridorių, baladojuosi, bandydama rasti kambarį, kuriame dega šviesa, ir – pasiūlyti kartu pasimelsti. Juo labiau žinojau, kad vienas užsienio poetas, šiais metais taip pat esantis „Poetinio Druskininkų rudens“ almanache, meldžiasi tokiom pačiom maldom kaip ir aš. Tai, žinoma, didelis atradimas. Ar jis meldžiasi prieš penkias, pakilęs iš patalo? Ar skaičiuoja karoliais, kiek kartų susakė? Nuo to neregimos vibracijos turėtų užtvindyti visą sanatoriją, nuo to visi ligoniai turėtų pradėti po truputį gyti.

Saule, saule, kur tu – išties visai ne tokią mantrą kartoju atsirėmusi į medį tarp „Širdelės“ ir pagrindinės skaitymų salės, netoli fontano, stebėdama tamsoje šviečiančius kelis sanatorijos langus. Vėsu, šąla ranka, gniaužiant maldos karolius. Apklotas šildo silpnai. Dar per tamsu, kad rudens peizažo ekstatiškumas užgožtų juntamą šaltį. Einu ieškoti, kur prisiglausti.

Grįžtu į savąjį pasakų namelį. Tik įėjusi, po laiptais randu kėdę – išsitraukiu ir atsisėdu priešais langą. Šalia radiatorius, bet nešildo. Mane supa kambarinės gėlės vazonuose. Užsimerkiu ir pasineriu į meditaciją.

Staiga išgirstu atsiveriant duris ir lange suspindi koridoriuje uždegama šviesa – kažkas išsibaladoja iš vieno kambario. Sustingstu – kas, jei mane pamatys, nakties pabaigoje sėdinčią prie laiptų ir tarsi nieko neveikiančią. Kaži kas labiau išsigąstų – aš, pamačiusi apkūnų vyrą tik su apatiniais, ar jis mane, rymančią su maldos karoliais tamsoje? Stebiu atspindį lange – vyras tikriausiai eina į tualetą. Truputį net tikiuosi išgirsti turinio pašalinimo iš skrandžio garsą, bet negirdžiu – gal jam ne taip blogai. Duok jam, Dieve, ramybę. Nesusiduriam. Prasilenkiam tamsiame pasakų namelio koridoriuje. Prasilenkiam kaip naktį poetė su poete – kai viena eina miegoti, o kita jau keliasi.

Švinta. Meditacijoje regiu dievybių atvaizdus. Netikėtai suskamba telefonas. „Girdėjau, tu Druskininkuose? Tu veri šiandien girliandas, galvojau, gal susipainiojai.“ – „Ne, neveriu, suversiu vakare.“

Prašvitus nusprendžiu išeiti pasigėrėti Druskininkų vaizdais, o gal ir kokių rudeninių gėlių užtiksiu, keliančių žiedus pro nukritusius medžių lapus? Tada ir pamatau kraujo balas. Tikriausiai jas nematydama mindžiau. Dabar jau matau. Apeinu aplinkui.

Gražus, vėsus ruduo. Ką dar galėčiau poetiškai parašyti – kaip visada spalvoti medžiai, spalvoti lapai – liejasi spalvos, takai užkloti. Kažkas iš pat ryto šluoja, upė teka ramiai – nerandu, tiksliau, ir neieškau Druskininkų grožio šaltinio. Ledainė. Kūnui neaktualus papildomas šaltis. Bet intelektui skanu – senoviškos formos ledainė šaltyje prie upės, galėčiau beveik parašyti eilėraštį.

 

 

Štai, būčiau galėjusi duoti anoniminio eilėraščio konkursui. Nieko, kitais metais.

Baigiu paskutinius maldų ratus. Baigiu sukti paskutinius ratus aplink lapais apkritusį fontaną. Grįžtu į pasakų namelį, peržengiu kruviną prieangį, užeinu į kambarį jau prašvitus – poetė pakelia galvą ir… pamatau praskeltą jos kaktą ir kraujo dėmes. „Kas nutiko?.. Aš ir galvojau, kieno ten tos balos“, – susirūpinusi klausiu. „Ai, nieko, trenkiaus biškį…“ – „O kur, kaip?“ – „Kad net neprisimenu, kažkur ten… įgriuvau.“ – „Dieve mano, imk va nektariną, suvalgysi, gal bus geriau.“ – „Ačiū.“ – „Bet tu pamiegok gal dar, pamiegok.“ – „Tai aš dar pamiegosiu…“

Išeinu ir grįžtu po valandos. Poetė pamažu bunda, jau ir keliasi. „Truputį trinktelėjai, tai dabar gal ir knygą paimsi?“ – įsiūlau jai vieną iš plonesnių Šrilos Prabhupados knygų. „Na gal vis dėlto ir paimsiu. Pabendravot su tuo poetu?“ – „Taip, pabendravom, jis labai senas bhakta1, dar praėjusios kartos, buvo įdomu pabendrauti. Jis turi dvasinį Mokytoją.“ – „O kaip suprasti, kas tas dvasinis Mokytojas, kam jo reikia?“ – „Dvasinis Mokytojas – tai Dievo atstovas. Mes daugybę gyvenimų sukamės šioje materialioje egzistencijoje, persikūnydami iš vieno kūno į kitą, patirdami įvairių rūšių kančias, tačiau jei sutinkame tikrą dvasinį Mokytoją – vadinasi, turime galimybę nebegimti materialiame pasaulyje ir grįžti namo atgal pas Dievą.“ – „Žinai, turbūt skaitei „Brolius Karamazovus“ – ten aprašomas toks senolis. Krikščionių tradicijoje jam paaukojamas gyvenimas ir visi sprendimai atiduodami į jo rankas. Tu atsisakai savo nepriklausomybės.“ – „Vedinėje, vaišnavų tradicijoje priimamas Guru, jis tau duoda naują vardą, suteikia gimimą.“ – „O nėra taip, kad perduodamas kitam atsakomybę už savo gyvenimą tiesiog vengi pats ją priimti?“ – „Kiek esi atsidavęs, tiek ir esi. Jei klausi Mokytojo, man elgtis taip ar anaip, turi būti pasiryžęs vykdyti, ką jis pasakys, tačiau jei nepasiruošęs – tiesiog neklausi ir gyveni taip, kaip gyveni – savo paties protu. Milijonus metų mes gyvename savo protu, priimdami ribotus sprendimus, įkalinti savo netikrame ego. Mes bijome kitam atiduoti sprendimus, nes turime ego ir manome, kad jei elgsimės, kaip norime, tai bus laisvė. Tačiau išties mes esame savo juslių valdžioje ir tai sielai neduoda jokio skonio.“ – „Bet kam taip atskirti? Čia kūniški dalykai, o čia siela… Man tai kažkaip nepriimtina.“ – „Mes ir neatskiriam, neatsisakom to, kas materialu. Atsidavimo tarnystė yra tai, kad materialius elementus sudvasini, – pavyzdžiui, jei nori valgyti, gamini Viešpačiui. Ta pati materija, bet maisto energija visai kita ir duoda kitokį poveikį. Sakoma, visa materialiame pasaulyje yra nuliai, o Dievas – vienetas. Jei pridedi vienetą prie šešių nulių – ką gauni? Milijoną… Visi pojūčiai sustiprėja. Būtis atsiduria kitame lygmenyje. Esi apimtas nuolatinio meditacijos svaigulio – nereikia naudoti jokių papildomų priemonių, kad sąmone patirtum kitą skonį.“ – „O ar nėra taip, kad priimdamas kokį nors tikėjimą, kryptį – imi ir tiesiog prarandi save, savo įsitikinimus ir savo mąstymą, nes priimi kažkieno mintis?“ – „Bet kas tos „mano“ mintys, „mano“ įsitikinimai? Tai tik iliuzija – viskas, ką mes mąstome, yra perimta iš vienokių ar kitokių sistemų, ir jų kiekis yra ribotas. Tai geriau pasirinkti mąstymo lauką – įsėsti į laivą, kuris duoda aukščiausios kokybės švarą ir išgyvenimus. Kiek sugebi iš to pasiimti – priklauso nuo vidinės švaros. Jei ego toks didžiulis, koks paprastai būna menininkų, jam išvis sunku, ir jis nuolat patiria nusivylimus. Sakau iš savo patirties – kai studijavau akademijoje, jaučiausi tokia menininkė, kad kiekviena neigiama pastaba mane varydavo į neviltį. Tačiau dabar kiekviena pastaba kelia tik juoką, nes nebesieji viso to su savimi ir nebeturi baimės, kad kas nors nugriaus tą iš degtukų pastatytą netikro ego namelį.“

Paskui poetė pasakojo, kaip dirbo knygyne, kuriame prie knygų dar reikėdavo būtinai pasiūlyti peilius grybams pjaustyti. Nespėjau jai išpasakoti, kaip už socialines išmokas turėjau atidirbti Sereikiškių parke – ravėti ir šluoti lapus…

„Gal norėtum pavažinėti dangumi? – klausiu poetės. – Įrengė naujas mašinas, kurios pakabintos ant laidų. Jau praeitais metais dangų raižė nauji laidai – nepamenu, kaip vadinasi, bet jomis galima pervažiuoti virš Druskininkų.“ – „Visai ir norėčiau.“

Paskui mes skriejome dangumi virš oranžinių Druskininkų miškų – visa tai leido užmiršti sunkius materialios egzistencijos dėsnius – praskriejome virš „Širdelės“ ir pasakų namelio, panardinusio į įvairiausius emocijų srautus, – dabar mes buvome virš viso to, laikinai išsivadavusios, rodos, nebeveikiamos Žemės traukos, – dabar mus traukė dangus, poetiniai atmosferos sluoksniai ir apačioje lengvai atgalios judantis peizažas. Buvo nebesvarbu, ar pramušta ta galva, ar taip tik pažymėta aukščio, – vėl turėjau parašyti eilėraštį.

 

 

Vėliau praskridome upę, iš dviejų susijungiančią į vieną, – akimirką pakibome virš salos, kuri vadinasi Meilės sala. Prisiminiau – visiems reikia meilės. Tik, deja, spiritinių gėrimų lašus pildamas į save, jos neprižadinsi (nors žmonės dažnai bando tą padaryti). Gali mylėti žmogų, bet pati stipriausia yra meilė Dievui. Šios meilės su niekuo nesulyginsi, ji saldi, nektariška, kylanti iš natūralios sielos prigimties.

 

●

 

„Turėtum rašyti dienoraštį, – sakė man Sara Poisson. – Realybė, kurioje gyveni, labai įdomi turėtų būti. Rašyk.“ Paklausiusi rašytojos, tą pačią dieną ir pradėjau rašyti, sąžiningai pradėdama nuo pirmosios dienos, tai yra dienos, kurią praleidau „Poetiniame Druskininkų rudeny“.

Galų gale reikėjo išvykti. Išplatinau paskutines Šrilos Prabhupados knygas poetams. Viena mergina papasakojo feisbuke skaičiusi, kaip Kęstutis Navakas anksti ryte, jam dar nenuėjus miegoti, o man jau atsikėlus, pirko iš manęs knygą. Tąjį tekstą aptikau ir aš: „Eini, maždaug, pamiegoti, nors ką tik beveik šokai su visai neprasta pana. Bet eini ir laiptai tranko tau per žandikaulius. Pamiegi, šeštą ryto išlendi į lauką, o ten jau viena tokia malonaus vaizdo poetė, kuri išsyk sugalvoja tau parduoti Bhaktivedantos Svami Prabhupados knygą. Ir perki, ne dėl Bhaktivedantos pačiojo, bet dėl to, kad poetė itin neprasta. Rytas šaltas, trys perskaityti bh, nu to, sakiniai jį menkai tesušildo, bet nelyja, o kai nelyja, paguodos sulauksi iš bet kur.“ Dabar, žinoma, turiu jaustis neprasta, nors išties labai neprastos yra Bhaktivedantos Šrilos Prabhupados knygos.

Laikas išvykti – nuo „Širdelės“ mane paima druskininkietis bhakta Anirudha (jis vienas pirmųjų praktikuojančiųjų bhaktijogą Lietuvoje), nes kaip tik važiuoja į Vilnių. Sustojame Grūto parke paimti dar vieno vaišnavo – įsivaizduoju dvasingą mūsų susitikimą, tarsi iš dangaus nusileisiantį Sanaką Kumarą, tačiau materialus pasaulis piešia savo vaizdus – vėluojantis, skubantis šventikas suirzęs krauna į automobilį kažkokius didelius vamzdžius, keistas metalines detales, paveikslus… Neturi laiko atsakinėti į klausimus. Skubam. Vėliau automobilyje važiuojant buitiški reikalai transformuojasi į transcendentinius pokalbius: „Tačiau Guru nesibaigia sutikus vieną asmenybę. Kai ją sutinkame, tik pradedame Jo ieškoti Jame pačiame.“ – „Žinai, būna, paragauji maisto – skanu, bet kažko trūksta. Trūksta UMAMI – tai yra to transcendentinio elemento. To kažko nematerialaus, ką virėjas įdeda, ką gali pajausti subtilesniu lygmeniu.“

Staiga sugenda mašina. Sustojame. Visi vėluojame į suplanuotus susitikimus. Galbūt ratas sprogo. Vaišnavas išlipa apžiūrėti automobilio, apsuka ratą ir grįžta (tikėjausi, gal pasakys kokią išvadą dėl automobilio gedimo). „Taip ir su mantrom, – tęsia lyg niekur nieko, lyg kybotume amžinybės laike ir nebūtų jokio skirtumo tarp važiuojančio ir sugedusio automobilio, – gali kartoti daugybę gyvenimų, bet jei ten nebus to UMAMI, to širdies atsidavimo, to šaukimo, tos maldos, – „O Viešpatie, užimk mane atsidavimo tarnyste Tau“, – taip ir nepajudėsime. Taip ir sėdėsime metų metais sugedusiame savo kūno automobilyje.“

Išlipau, eisiu ieškoti artimiausios stotelės, nes turėjau kuo greičiau patekti į kitą vietą, – prieš išeidama širdyje nusilenkiau vaišnavams ir padovanojau jiems po bananą. Tai buvo vienintelis dalykas, kuo galėjau atsidėkoti, tačiau padaviau jiems su meile. Pajudėjau stotelės link, palikdama nutolstančias tamsias figūras prie sugedusio automobilio, po apsiniaukusiu lietaus dangumi su geltonais bananais.

Taip ir su poezija, pamaniau. Kai kas sako, kad būti poetu – tai būti darbininku. Kad reikia labai daug dirbti su tekstais, juos šlifuoti ir tobulinti, tačiau jei ten nebus to transcendentinio virpesio, to vidinio kvėpavimo, to UMAMI – tuomet, žinoma, gali būti pripažintas geras poetas ir toliau dirbti, leisti knygas… Tačiau tai neatlieka jokios funkcijos sujungiant širdis, gydant pulsus. Vedant žmogų prie aukštesnio suvokimo.

Šiaip ar taip, „Poetinio Druskininkų rudens“ almanache publikuojami autoriai man patiko. Albanė Luljeta Lle-shanaku dalinasi religinėmis patirtimis: „Mano šeimoje / meldžiamasi buvo slapčia, / tylomis, beveik murmant, / sloguota nosimi po antklode, / atsidūstant prieš tai ir atsidūstant po to, / lengvai ir steriliai, tarsi tvarstis“; „Nuotakos atkeliauja iš už penkių kaimų, / nuotakos, gimdysiančios pranašo vaikus / daržinėj, tarp žolės ir šiaudų. Ak, tenorėjau pasakyti: / tik vienas iš jų taps pranašu, / kiti vien mėtysis akmenimis / (tai irgi pridera pranašavimui)“ (vertė Laima Masytė). Taip pat labai patiko (ne man vienai) esto bhaktos Mathuros eilėraščiai: „Aš to visai neplanavau – kelionės šios ir šio gyvenimo. / Tos dienos, kai vėl galėsiu būti su tavim, sutikta taip anksti, / [...] niekas nepajėgs sudėti / ir atimti visų tų skausmo ir džiaugsmo valandų, kad jose / rastų kažin kokią / kirviu tašytą tiesą. Ir niekam to nereikia. // Vakare kalnų pašlaitėse žiebiasi bažnyčios / kaip baltos Kalėdų žvakės; kaimai ir miestai / virsta lempų raizginiu. // Daugelis gyvybių laukia lėtos aušros“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė).

 

●

 

Kadangi nei Druskininkuose, nei Grūto parke jokių gėlių girliandoms verti neradau, – rudeniniai lapai jas sugėrė į save, – ne visai turėdama iš ko verti girliandas dievybėms, dar tą patį vakarą bandžiau tamsoje susirankioti šį tą iš šventyklos kiemo. Apgraibomis užčiuopdama ne gėlių spalvą, o formą, mintyse jau vėriau girliandas, kurios galėtų nutįsti per visą dievybės kūną. Gėlių stigo, tačiau tik prieš man pradedant verti į šventyklą įėjo moteris su visu glėbiu gėlių, skirtų girliandoms.

Verdama tą vakarą šventykloje niūniavau: žmonės sako – meilė, meilė, meilė… Bet kas suprato meilę? Sielos, kurios išties supranta meilę, tampa Vradžos gopėmis². O brangūs Viešpačiai Gauranga ir Nitjananda, prašau pasiimkit mane į transcendentiškai švytinčius Navadvipo³ laukus, ten amžinai, patirdami meilės ekstazę, šoksime ir dainuosime meilės dainą. Harė Krišna Harė Krišna Krišna Krišna Harė Harė Harė Rama Harė Rama Rama Rama Harė Harė⁴ – – –

____

 

¹ Praktikuojantis bhaktijogą

² Viešpatį Krišną mylėjusios merginos, palikusios viską, kai išgirdo Jo fleitos garsus.

³ Vieta, kur gimė ir savo žaidimus apreiškė Viešpats Čaitanja.

⁴ Mantros „Harė Krišna“ prasmė: „O pats patraukliausias, o visa džiuginantis Viešpatie, leisk su atsidavimu Tau tarnauti.“