Lyg topolių baltais pūkais…

Iš atsiminimų romano

 

Irina Genrichovna Senkevič mums – mano tėvams ir man, dar visai mažai, – buvo pažįstama nuo karo metų. Ji su motina ir vyru architektu Andrejumi Bezmenovu, kaip ir mūsų šeima, buvo evakuoti į Permę, prie Uralo kalnų. Po karo Irina su Andrejumi ne kartą pas mus svečiavosi, vėliau jiedu išsiskyrė ir ji liko gyventi su motina Boleslava Kazimirovna Maskvoje, secesinių namų rajone, netoli Michailo Bulgakovo aprašytų Patriarcho tvenkinių Malaja Bronajos gatvėje. Ant pusapvalio namo kampo buvo sena jauki vaistinė baltos ir mėlynos spalvų plytelėm išklotom grindim ir sienom. Visai kaip Bloko eilėraštyje: „Ночь, улица, фонарь, аптека…“ Aplinkui aukšti, gražūs, kartais niūroki amžiaus pradžios namai su uždarais vidiniais kiemais. Kiemų šlavimas, sargų totorių (taip, prasčiausius darbus Maskvoje anuomet dirbo totoriai) šūkavimas tokiam kieme-šuliny išbudindavo visą namą.

Irina prisaikdino mane būtinai kas sekmadienį ateiti pusryčių, ir mano tėvai tokį ryšį laimino, vildamiesi globos man ir dėmesio. Nuo sankryžos Nikitskije Vorota eidavau bulvaru, paskui pasukdavau skersgatviais pro neveikiančią Prisikėlimo cerkvę į Spiridonjevo skersgatvį, pro Gorkio namą su nuostabia Vrubelio mozaika plačiame frize. Pirmaisiais metais rytinė kava su karštu pienu (pienas, aišku, iš miltelių, Maskvoje tikro pieno nebuvo), baltos duonos džiūvėsėliai su sūriu ar varške, o kartais grikių košė pas Iriną Genrichovną man buvo didžiulis malonumas, poilsis nuo bendrabučio ir namų priminimas. Ypač sąžiningai to ritualo laikiausi pirmais studijų metais.

Jų kaimynai – daugiausia varguomenė, išstūmusi ankstesnius gyventojus iš butų arba palikusi jiems prasčiausius kambarius su bendra virtuve ir viena vonia visiems. Irina su motina teturėjo vieną aukštų lubų, bet tamsų kambarį, nes langas „žiūrėjo“ į uždarą kiemą, dar tiksliau tariant – į gaubtą sieną, kur buvo įrengtas namo liftas. Per avariją lifte dar prieš karą žuvo Irinos devynmetis broliukas Henečka. Beje, apie jį nei Irina, nei Boleslava Kazimirovna niekuomet nekalbėdavo ir tuo liftu niekuomet nesinaudojo… Virtuvė ir vonia buvo kitame lenkto koridoriaus gale. Apie buvusį šio namo komfortą bylojo vis dar tvirtas, nors ir apleistas, raudonais aliejiniais dažais išdažytas koridoriaus parketas. Už Irinos Genrichovnos kambario sienos, taip pat viename kambaryje, gyveno susigrūdusi batsiuvio šeima. Sako, vyresnysis jų sūnus miegojo ant rūbų spintos. Iš ten sklido senų batų ir prakaito smarvė. Jų nekoordinuoti judesiai prabėgant pro šalį ir pikti išsigandusių žvėrelių žvilgsniai glumino; ypač bijojau kurį nors iš jų sutikti eidama iš vonios, kur Irinos mama leisdavo man nusimaudyti po dušu. Maskvos voniose dažniausia būdavo įtaisytos dujomis kūrenamos kolonėlės, tad kaimynai įdėmiai sekė, kas kiek išnaudoja vandens, dujų, elektros bendro naudojimo patalpose, pas ką dažniau lankosi svečiai.

Irinos kambaryje dar buvo likę ypatingų daiktų – geresnių laikų liudininkų. Prie žemo stiklinio staliuko puikavosi du „volteriški“ foteliai, palei sieną vienoj pusėj stovėjo plati mamos lova, kitoj – tachta, ant kurios miegojo Irina.

Irina – baltaodė, šviesi pelenų atspalvio šatenė perregimom žaliom akim. Į viršų sukelti plaukai veidą darė pailgą, taurų. Įnoringa ir kiek ironiška lūpų išraiška derėjo su charakteriu ir požiūriu į aplinką. Akvarelinis makiažas vos vos ryškino gerai prižiūrimą odą ir dailius veido bruožus. Tik lūpos buvo dažomos ryškiau, rūpestingai išsaugant jų raiškų kontūrą. Profilis su dailia ilgoka nosim ir aukšta kakta priminė kamėją. Rankas ji pati prižiūrėjo ir nagus dažė tik kūno spalvos laku. Prie tokių rankų ypač tiko jos vienintelis briliantinis žiedas.

Jaunystėje drauge su vyru architektu Andrejumi Bezmenovu (jis ją pasiėmė tiesiai iš baleto mokyklos, nebaigusią rimtesnių mokslų) jai teko bendrauti su meno ir literatūros žmonėmis, todėl meno dalykus ji neblogai išmanė ir turėjo gerą skonį. Daug skaitė ir žinojo, ką skaityti. Jau būdama dievinama Andrejaus žmona, ji buvo apsupta ir kitų vyrų, daugiausia menininkų, dėmesio.

Ant XIX amžiaus tamsios raižytos komodos jų kambaryje visuomet stovėdavo nedidelis glotnaus šviesaus medžio moters torsas ant juodo kubo. Švelnus medžio paviršius, atrodė, alsavo, kerėjo idealiom kūno proporcijom. Skulptūrėlę norėjosi liesti, glostyti. Ją padarė vienas iš Irinos gerbėjų, ir ji buvo anų laikų liudininkė. Esu tikra, kad tai buvo Irinos skulptūrinis portretas, nes ne kartą mūsų pajūry esu ją mačiusi nuogą… Ant komodos dar buvo ir dvi tamsiai mėlyno storo stiklo plokščios vazos su plačia auksinio reljefo juosta, vaizduojančia tarsi pažįstamą graikiškų vazų šokio motyvą. Kelis prabangius daiktus Irina ir jos vyras yra atvežę dovanų mano tėvams dar po karo, lyg atsidėkodami už globą karo metais, už nusamdytus kambarius prie jūros, už keliones po Lietuvą, po kraštą, kur pirmųjų sovietinių metų ir karo audrų niokojimo pėdsakai keistai derėjo su prieškario dvasią išlaikiusiais gyvenimo lopinėliais. Jų vizitai mūsų namuose buvo įsimintini. Mes, mergaitės, tyliai stebėdavom tą keistą, nesuderintą porą, o vakarais prunkšdamos aptarinėdavom ir net suvaidindavom mažus epizodėlius: kaip Irina taisosi ant galvos karakulinę kepuraitę su ripso kaspinais, dažo savo įnoringas lūpas, kaip Andrejus, galantiškai priklaupęs ant vieno kelio, nuauna kailiu apvedžiotus jos „botikus“ su sagutėmis šone, o ji ištiesia grakščią nedidelę 35 numerio kojytę su dailiu bateliu, kaip nuvelka jos įliemenuotus karakulinius kailinukus ir nubraukia nuo jų ištirpusio sniego lašelius. Atėjusi iš lauko, ji mėgdavo sakyti „я вся дрожу“ („aš visa drebu“), net kai jai nebūdavo šalta, ir tie žodžiai skambėjo kaip kvietimas pagloboti ją, sušildyti, priglausti. Sunerdavo rankas, blyksteldavo gražusis žiedas ir blyškiai rausvas nagų lakas, taip tinkantis prie tauraus akmens, įrėminto platina… Andrejus buvo neaukštas, kresnokas, plinkantis apskritaveidis vyriškis. Jo inteligentiškumas ir savotiškas žavesys (juk jis puikiai suvokė savo vaidmens šalia lepios jaunesnės moters komizmą) nušvisdavo šypsenoje ir dainingoje kalbos manieroje. Mėgdavo kalbėtis su mano Tėvu – gražiai skambėjo jų balsai ir atviras juokas.

Apie Irinos tėvą niekuomet nebuvo kalbama. Tik vieną kartą, mano paklausta, ji pasakė, kad jis buvo karininkas, dar prieš karą išsiųstas į Tolimųjų Rytų pasienį, turėjo didelį vilkinį šunį, jį mylėjo… Iš jos mamos trumpų pasakojimų supratau, kad jis tarsi buvo kilęs iš Baltarusijos, o gal karo ten nublokštas iš Lenkijos. Ar buvo išsiskyrę, ar tėvas paliko šeimą likimo valiai, ar visa istorija kažką slepia – niekuomet nesužinojau. Nežinojau net kokios tautybės jis buvo, tik vardas Genrich (Henrikas) ir pavardė Senkevič sako, kad nebuvo rusas. Irinos motina buvo lenkė, našlaitė, užaugusi dvare netoli Poznanės. Regis, Pirmojo pasaulinio karo metais atsidūrė Rusijoj, kurį laiką gyveno Tbilisyje. (Vis prisimindavo: „А летом у нас в Тифлисе было столько цветов и фруктов. И тепло, и cветло. A на рынке какая красота!“) Nenusakomo jautrumo ir kantrumo moteris, aš ją labai mylėjau. Ji visuomet klausydavosi mudviejų su Irina pokalbių, lyg pritardama linkčiodavo galvą, rankose laikydavo didelę, dar iš senų laikų užsilikusią markizetinę nosinę ašaroms nusišluostyti, bet į pokalbį beveik niekuomet neįsiterpdavo. Ji gyveno prisiminimais, praeitimi, dabartis jai buvo tik pereinamasis tarpsnis. Kartais įterpdavo vieną kitą lenkišką žodį, dažnai vartojo priežodį „wie“, o dukrą vadino Irenka. Lenkijos, vaikystės namų ilgesys Boleslavą Kazimirovną graužė ir alino sveikatą. Jos prisiminimai kiekvienais metais darėsi vis ryškesni, tiesiog liguisti. Ji išgyveno du sunkius smūgius: sūnaus žūtį ir Irinos skyrybas su vyru, su kuriuo buvo nugyventa nemažai metų. Ir liko abi moterys dviese. Boleslava buvo ant beprotystės slenksčio. Gelbėdami ją, daktarai išsiuntė į sunkiųjų darbų stovyklą, ten ji dirbo su kaliniais, nežmoniškai pavargdavo ir vakarais griūdavo miegoti. Toks režimas ją ir išgelbėjo. Apie buvusią jų šeimos gerovę bylojo keletas išlikusių daiktų – itališkas krištolas, Irinos briliantinis žiedas, keli senoviniai baldai, Timotejaus Nefo (žymaus klasicisto, caro šeimos portretisto, kilusio iš Estijos, studijavusio Vokietijoje ir Italijoje, gyvenusio Peterburge) paveikslas, kuriame su ąsočiu ant peties prie šaltinio stovėjo nuoga idealių formų ir bruožų mergelė, ir gal dar kažkas.

Vos tik man pasirodžius, Boleslava Kazimirovna puldavo vaišinti, bėgdavo ilgu koridorium į virtuvę šildyti maisto. Gamino skaniai ir tokius keistus patiekalus, kokių niekur kitur negausi, pavyzdžiui, džiūvėsiuose apvoliotus smegenų apkepus (o visi subproduktai anuomet kainavo labai pigiai), iš paprasčiausių dalykų sugalvodavo puikių valgių. Reikėjo taupyti, nes Irina su turtingu vyru jau buvo išsiskyrusi, bet jos poreikiai buvo nemaži, o atlyginimas – menkas. Po vėlyvų pietų prie žemo stalelio gerdavom arbatą su citrina ir su visa dėžute virtu, parudavusiu ir tąsiu kondensuotu pienu.

Mūsų pokalbiai su Irina retai kada lietė buitį, kurios ji stengėsi nepastebėti. Išskyrus kandžias replikas apie kaimynus – savo neapykantos jiems neslėpė, atsilygindama tuo pačiu, kuo ir jie, stengėsi kambario kvadrate susikurti savo pasaulį. Kadangi dirbo kaip tarpininkė (tarp dailininko ir siuvėjos) realizuojant estrados solistų – šokėjų, dainininkų, skaitovų – kostiumus, kartais kalbėdavo apie medžiagų trūkumą, apie siuvėjų nenorą tiksliai laikytis eskizo ir man mesteldavo vieną kitą pastabą dėl drabužių, pamokydama jų priežiūros paslapčių ir esminių gero skonio dalykų. Ji pati rengėsi pagal išgales, santūriai, bet visuomet atrodė elegantiška. Niekuomet nedėvėjo nieko margo, jokių gėlėtų ar dryžuotų medžiagų, jokių atsitiktinių drabužių. Jai siūdavo „Mosestrados“ siuvėjos. Irina pripažino tik labai geras medžiagas, griežto, bet nebanalaus kirpimo juodus kostiumėlius, siaurus skeltus klasikinio tipo sijonus, pabrėžiančius gražias klubų formas, baltas palaidinukes su nuostabiom iškrakmolytom, jeigu tai medvilnė, arba sunkiai krentančiom šilkinėm apykaklėm, su žabo ar gerų mezginių intarpais. Tokie dalykai neišeidavo iš mados. Visą grožį lėmė tobulas kirpimas ir detalės; pavyzdžiui, tarsi paprastas švarkas su stačia apykakle, bet jo kišenės ar rankogaliai išsiuvinėti juodu vos žvilgančiu sutažu arba visos siūlės apvedžiotos ripsu. Tokios detalės atrodė prašmatniai. Žinia, labai gražu skirtingų faktūrų juoda ant juodos. Dramblio kaulo atspalvio palaidinukė ir kamėja, įsegta prie griežtos formos apykaklės, teikė orumo ir vertė atkreipti dėmesį į pačią šeimininkę… Kaip minėjau, Irina turėjo tik vieną žiedą – iš platinos su briliantais, Peterburgo meistrų (gal paties Fabergé?) gamybos, – lyg išsiskleidusį šalto spindesio gėlės žiedą. Visi prabangūs daiktai tikriausiai buvo dovanoti Irinai jos vyro tėvų (jo tėvas, atrodo, buvo žymus Maskvos architektas, aristokratas).

Mano studijų metais Irinai buvo apie keturiasdešimt su trupučiu; nuovargis ir didmiesčio gyvenimas, prasta nuotaika, nyki buitis, nepasitenkinimas ir negebėjimas prisitaikyti prie aplinkos paliko savo pėdsakus veide. Bet man patiko toks vos pastebimas, ribinis vytimo grožis, suteikiantis dvasingam veidui liūdesio atspalvį.

Motina šokinėdavo aplinkui, kas vakarą lygindavo baltutėlę palaidinukę, valydavo jos elegantiškus, dažniausiai rudos ar juodos zomšos, mylimojo iš užsienio atvežtus žemakulnius batelius, anuomet vadintus „lodočkom“… Aukštos kokybės bateliai tiko nedidelei grakščiai jos kojai. Tiko ir prie plonų kūno spalvos kojinių. Grįžusiai iš darbo Irinai mama, priklaupusi ant vieno, mažiau skaudamo, kelio, batelius nuaudavo, o rytą – apaudavo, drėgnom rankom visą nuglostydavo, kad tik koks pūkelis nebūtų nutūpęs ant numylėtos Irenkos… Dukrelės maitintojos.

Minėtas mylimasis, Sergejus, vienas iš Maskvos estrados šokėjų solistų, buvo už ją jaunesnis, gero ūgio, gražaus sudėjimo, auksaplaukis, mėlynakis, grakštus, inteligentiškas vyras. Vienas į kitą jie kreipėsi tik Jūs, tarp jų nebuvo nieko familiaraus, kasdieniško. Jis turėjo puikų humoro jausmą, mėgo pakomentuoti ir papildyti sarkastiškus Irinos pasakojimus apie palaidą „Mosestrados“ gyvenimą… Į Irinos namus kone kasdien po darbo jis ateidavo vėlyvų pietų; kartais po arbatos Irina išeidavo pas Sergejų – jis nuomojosi patogų butą centre. Boleslava Kazimirovna vis dažniau negalavo, Irina mamos vienos palikti negalėjo ir nenorėjo. O Sergejus kelis kartus per metus su estrados programomis išvykdavo į užsienį; jį supo Irinai svetimi žmonės, atkaklios moterys; vieną gražią dieną, sužinojusi, kad Sergejus nebeištikimas jai, Irina dar pasitiko jį stotyje, paprašė nedelsiant užeiti, sukrovė visus jo daiktelius ir be jokių pasiaiškinimų paprašė išsinešti. Lygiai tokiu pat būdu buvo atsisveikinta ir su pirmuoju vyru: nuėjo pasitikti užtrukusio darbovietėje Andrejaus ir lange pamatė dviejų susiglaudusių figūrų siluetą… Irina buvo nepaprastai reikli ir ambicinga, išdidi ir jokio kompromiso dorovės plotmėj pakęsti negalėjo.

Dažnai kalbėdavomės apie meno žmones, kuriuos ji pažinojo dar prieš karą. Ir apie dabarties teatrinius įvykius. Kartais linksmai ir detaliai aptardavom spektaklius, apie kuriuos man reikėjo rašyti, ir tie „aptarimai“ man buvo labai naudingi. Ji mokėjo atkreipti mano dėmesį į scenografiją, į kostiumus, kartais pasakydavo ką nors kandaus apie aktoriaus kalbėseną, eigastį, apie neskoningą, prastai sukirptą drabužį (šitą dalyką Irina puikiai išmanė), mokė žiūrėti įdėmiai ir suprasti, kad scenoje viskas iki menkiausios detalės yra svarbu. Pamenu, kaip po kaulelį išnarstėm Nikolajaus Ochlopkovo „Hamletą“ su tapytojo ir scenografo, buvusio konstruktyvisto Vadimo Ryndino dekoracijomis; labiausiai įsiminė didžiuliai suveriami, geležim kaustyti vartai (atseit Danija – kalėjimas), o dekoracijų buvo tiek daug, kad aktoriai scenoje atrodė menki ir užgožti. Irina sarkastiškai komentavo: „Jeigu šie vartai nuvirstų ant aktorių, gyvas iš po jų niekas neišlįstų.“ Romantišką, temperamentingą Hamletą vaidino to meto įžymybė Jevgenijus Samoilovas. Sklido pasakojimai, kad jis taip įsijausdavo, jog imdavo streikuoti širdis, ištikdavo priepuoliai, todėl po kiekvieno veiksmo jis keitė baltus marškinius, prie teatro budėjo greitoji pagalba…

Atskira tema – muziejai. Kiekvieną sekmadienį (mat buvo šešių dienų darbo savaitė) – vis kita paroda. O tiksliau – kita muziejaus salė. Studijų metais Puškino muziejus, daugybę kartų jame lankantis, darėsi vis savesnis ir jaukesnis… Pirmą kartą ten nuėjau su Irina. Tada visą laiką praleidom antikinio meno salėse. Kitąsyk – viduramžiai, Renesanso epochos salės.

Vieną niūrią rudens dieną išsiruošiau į muziejų viena ir visą laiką paskyriau prancūzų impresionistams. (Man atrodo, jie buvo neseniai legalizuoti, ištraukti iš tamsių saugyklų.) Pirmas įspūdis buvo toks stiprus, kad prie darbų stovėjau lyg apsvaigusi. Salėse žmonių buvo mažai, niekas netrukdė, tik keli studentai kažką tepliojo pasistatę molbertus – bandė kopijuoti… (Kopijavimas anuomet buvo skatinamas kaip vienas iš mokymosi būdų.) Panašų stulbinantį įspūdį po daugel metų man padarė kita paroda, užtvindžiusi Puškino muziejų, suardžiusi, sutrikdžiusi jo didingą ramybę, – „Moskva–Pariž“, į ją specialiai vykau iš Vilniaus. Tai buvo 1981 metais. Įsigijau du katalogo tomus, paskui Vilniuje jie ėjo per rankas…

Irina gyveno nelengvai: Boleslava Kazimirovna ėmė vis dažniau sirgti, nebegalėjo Irinos taip kruopščiai aptarnauti ir namų prižiūrėti. Irinai teko perimti didžiumą buitinių rūpesčių, stovėti eilėse, maistą pačiai atsinešti. Vis labiau erzino chamiškas kaimynų elgesys ir brendo svajonė išsikraustyti į kitą butą. Netrukus pasitaikė proga išsikeisti į kambarį solidžiame prieškario name tarp Arbato ir Povarskajos gatvės, lenktame Trubnikovo skersgatvyje, anuomet vedusiame į Sobačja aikštelę (dabar šios jau nebėra). Deja, vėl bendrame bute su kaimynais. Bet kambarys buvo didelis, šviesus, su trivėriu langu ir parketu, o kaimynai – padorūs žmonės. Šiame bute jau nesijautei esąs apgulty. Senieji Irinos baldai tarsi atgijo. Vėl spindėjo auksiniai mėlynųjų vazų reljefai graikiškais motyvais ir stalelis su rotango pynimais po stiklu atrodė svetingai. Po Boleslavos Kazimirovnos mirties praėjus kuriam laikui kambarį pavyko iškeisti į naujos statybos dviejų kambarių butelį tolimesniame Maskvos rajone. Ir jame teko lankytis porą kartų. Supratau, kad Irinai to buto visiškai nereikėjo, ji neturėjo jėgų ir nemokėjo susitvarkyti. Pustuštė, be baldų virtuvė, nė karto neplauti langai be užuolaidų, apklijuoti senais, jau pageltusiais laikraščiais, kad neakintų saulė… Sudedamoji lovelė palei sieną. Ant palangės, kaip ir anuomet, – išvalyti, iščiustyti bateliai… Ant lango rankenos vėdinti pakabintas vienas iš kostiumėlių. Mat „Mosestradoj“ visi rūkė kabinetuose, ir Irina ateidavo namo kiaurai prakvipusi svetimais dūmais, o įprotis vėdinti drabužius išliko ir atsisveikinus su darbu. Visa aplinka sakė, kad Irina galutinai nuleido rankas. Tapo dar įtaresnė, dabar jau nekentė ir gyvenamojo rajono, ir laiptinės kaimynų įtarinėdama juos tikrinant jos paštą, išvagiant laiškus; ankstesnių metų intelektuali ironija virto pagieža. O gerai prižiūrimas veidas neišvengė tokio nusiteikimo pėdsakų.

Norint užbaigti šį pasakojimą, tenka papasakoti ir apie labai keistą tolesnių įvykių tėkmę. Po mamos mirties Irina dažnai atvažiuodavo pas mus. Kartais net du kartus per metus. Atvažiuodavo ilgam, vylėsi, kad būsiu jos palydovė, kompanionė, pažindinsiu su savo draugais, kartu bendrausim ir gražiai leisim laiką. Bet aš neturėjau noro ir galimybės taikytis prie savotiško Irinos režimo. Keldavosi ji labai vėlai, pusryčiaudavo dviem valandom vėliau už mane ir Mamą. Versdavo virti pietus pagal jos pageidavimus, o svarbiausia – kasdien gaminti žalių šakninių daržovių mišraines. Esą organizmui tokios daržovės yra būtinos, o ji negalinti valgyti bet ko. Kiek čia buvo skutimo, pjaustymo, tarkavimo! Pati Irina prie tų darbų neprisidėdavo. Pietus valgydavo dažniausiai ne kartu su mumis, o kai jai užeidavo ūpas. Tekdavo kaskart viską šildyti, jai dengti stalą. Užleidusi jai savo miegamąjį, miegojau kabinete (po Tėvelio mirties Mama leido man jame įsikurti) ant mažos saloninės sofutės. Po mėnesio Irinos svečiavimosi Mama prašydavo manęs kaip nors nuteikti viešnią grįžti namo, į Maskvą. Bet man sunkiai sekėsi. Mūsų užuominas ji nuleisdavo negirdom. Jos egoizmas vešėjo, ji reikalavo supažindinti su gydytojais, vestis į koncertus, gauti iš specialistų žolelių mišinių jos ligoms gydyti. Nors metai darė savo, ji puoselėjo save ir atrodė puikiai… Kartais dar būdavo įdomu su ja pasikalbėti apie skaitytas knygas ar matytas parodas, nes ji iš tikrųjų originaliai mąstė. Bet jaučiau kažkokią kaltę, kad jos nebemyliu, ir vengiau daug bendrauti; dirbau užsidariusi kabineto duris, rūkiau (to ji negalėjo pakęsti), o vakarais išeidavau susitikti su draugais.

Aukščiausią tašką jos egoistiškos keistenybės pasiekė tada, kai kartą, man prisimenant Boleslavą Kazimirovną, prisipažino, kad jos mama nebuvo palaidota! Šiandien gali išgirsti panašių dalykų kiek tik nori – tai pelenai suberti į Vilnelę, tai tiesiog nuo Palangos tilto kone ant besimaudančiųjų galvų, – bet anuomet, kai Lietuvoje visus tvarkingai laidota į žemę, žinia mane apstulbino. Niekaip negalėjau suvokti, kad urną su motinos pelenais ji jau keleri metai laiko namuose… Matyt, jausdama, kad vis dėlto reikia ką nors daryti, Irina staiga sumanė, jog reikėtų mamą palaidoti Lenkijoje, prie Poznanės, kur būta to dvarelio, kuriame užaugo kaip augintinė… O aš, turinti Lenkijoje draugų, galėčiau tą palaidojimą organizuoti. Mat buvau jai pasakojusi, kad lankydamasi Krokuvoje pirmą kartą, dar su sovietine grupe, susipažinau su puikia gide, ponia Regina, ir mudvi pradėjom susirašinėti. Kitąkart susitikau su Regina privačiai, po Bendzino lėlių festivalio užsukusi į Krokuvą, ir buvau pakviesta į jos namus pietų. Bet tai nebuvo tokia jau artima draugystė, kad būčiau galėjusi kreiptis su tokiu ypatingu prašymu. Tačiau išeities nebuvo, Irinai negalėjau atsakyti. Laiške poniai Reginai išdėsčiau savo prašymą. Atėjo atsakymas: jie sutinką Iriną su ta urna priimti ir susitarsią dėl palaidojimo. Irina gavo leidimus Maskvoje ir iškeliavo į Krokuvą. Ten buvo viskas parengta. Bet dvi dienas pasisvečiavusi Krokuvoje, Reginos namuose, ji neva apsirgo ir liepė poniai Reginai su vyru patiems palaidoti Poznanėje jos mamą… Apie krokuviečių laišką man, apie jų nuostabą ir mano nuolankiausius atsiprašymus neverta nė pasakoti. Po šio atvejo, man regis, Irina pas mus nebesisvečiavo. Kuriam laikui nutilo. Kai susizgribę ėmėm jos ieškoti – skambinti, rašyti laiškus, teirautis kaimynų, – jokio atsako nesulaukėm… Ir vėliau nepavyko nieko sužinoti.

Su pasakojimu apie Iriną Genrichovną Senkevič man siejasi ir dar kelios jaunystėje išgyventos istorijos. Kai kurias iš jų bandžiau užrašyti dar anuomet, apmąstydama ir kondensuodama įvykius. Istorija, kurią čia ketinu papasakoti, įvyko tada, kai išsikrausčiau iš bendrabučio ir, tėvams leidus, išsinuomojau kambarį. Jį susirasti – o Maskvoje rasti kambarį buvo panašiai kaip aklai vištai grūdą – man padėjo Irina, atsitiktinai sužinojusi iš savo pažįstamų.

 

●

 

Mano nedidukas šešių kvadratinių metrų kambarys buvo solidaus namo trečiame aukšte Sukilimo aikštėje. Mano kambarėlio prie virtuvės šeimininkai gyveno dviejuose dideliuose kambariuose su vaizdu į vieną iš įžymiųjų daugiaaukščių, o priešingoj pusėj, už mano sienos, viename kambaryje glaudėsi senas gydytojas, profesorius Vinogradovas ir jo žmona Dora Lvovna. Ji jau buvo pensininkė ir galėjo nemažai laiko skirti mano asmeniniam gyvenimui. Iškišdavo galvą pasižiūrėti, kas pas mane atėjo, vos pravėrusi duris mėgdavo pasiklausyti, ką ir su kuo kalbu telefonu, – telefonas, kaip įprasta „komunalkose“, buvo koridoriuje, juo naudojosi visi. Šeimininkė Zinka, kaip ir jos vyras bei luošas dėdė didžiulėmis ausimis, buvo proletariškos kilmės ir aš manau, kad juos įkeldino į anksčiau profesoriui Vinogradovui priklausiusį butą…

Mano kambarys buvo aukštas ir siauras, ir nors kone visą sieną priešais duris užėmė dvivėris langas, dieną jame buvo prietema, nes už lango augo didžiuliai seni topoliai. Iš šeimininkų „paveldėjau“ baltą geležinę lovą (vėliau jos atsisakiau ir įsigijau platų kietą čiužinį, o parduotuvės darbuotojas už menką atlygį per Maskvą man jį atvežė ant rogučių), nedidelį rašomąjį stalelį su vienu stalčium, vienų durų spintą ir porą „dvarų baldų“ stiliaus kėdžių su gėlių raštais atkaltėje. Knygoms teko įtaisyti dvi lentynėles. Ten laikiau ir būtinas atsargas – grikių kruopų maišelį, kakavos pakutį, sausų duonelių ir maltos kavos indą. Kampe prie durų buvo amžinas radijo taškas – tokia juoda lėkštė su viena radijo stotim, kuri tarybinę liaudį švietė ir protino, linksmino ir informavo. Juodais egzotiškais raštais išmarginti tamsiai raudoni tapetai vietomis buvo prasitrynę, ir baltose dėmėse vaidenosi visokios figūros. Ilgainiui jos tapo pažįstamos ir net būtinos…

Pro langą buvo matyti didelis kiemas, tolėliau – įžymūs Kino aktoriaus namai, prie kurių amžinai zujo kino kūrėjai, gerbėjai ir snobai. Ten vyko visokie vakarai, peržiūros, buvo rodomas kinas. Bet aš prie tų išrinktųjų nedrįsau gretintis. Vakarais mūsų namo kieme po žydinčiais pūkuotais topoliais, tingiai supdamiesi vaikiškomis sūpynėmis, berniokai dainuodavo sentimentalias gatvės dainuškas, brązgino pigias gitaras. Kažkodėl man buvo jų gaila; manau, kad vaikystėje jų svajota apie ką nors reikšmingesnio nei šitie susitikimai pereinamajame kieme po saulėlydžio…

Tokiom akimirkom prisimindavau Vilnių, vaizdą pro langą su Gedimino pilim ir nugriautų Trijų kryžių kalnu, siauras ir tylias gatveles, tarsi atgimusias iš Wilczyńskio graviūrų albumo… Viena tokia su Aušros vartais, spalvota, aprėminta lenkiškos dvasios karpiniais iš auksinio ir žydro popieriaus, kabėjo prie Tėvo rašomojo stalo.

Maskvoje mane slėgė monotoniškas gaudesys. Gyvenimo tėkmė nesustodavo nė akimirkos, neužtrukdavo prie tavęs, net naktį tęsėsi diena. Ir negalėjai pasakyti: štai dabar stojo rytas. Šviesa mano kambaryje dažniausiai degdavo ilgai, kartais visą naktį. Ji lyg slopino iš už sienos girdimą knarkimą, ir šiaip būdavo ne taip vieniša. Rytais pabusdavau nuo Zinkos šildomos grikių košės kvapo ir švaraus žalio profesoriaus arbatinuko švilpimo. Astmos kamuojama Dora Lvovna sunkiai alsuodama eidavo „švilpiko“ kryptim. Kai virdavau savo rytinę kavą, Zinka ir Dora Lvovna, jau papusryčiavusios, ateidavo į virtuvę ir stebėdavo mane tyrinėdamos ir gal šiek tiek niekindamos. Mat nuomininkė nei virė, nei kepė… Telefonu kalbėdavau beveik pašnibždomis, nes Dora Lvovna, aišku, kai profesoriaus nebūdavo namie, mėgo išeiti į koridorių apsivilkusi rausvą su žalsvom gėlėm japonišką kimono, menantį geresnius laikus, komentuoti mano žodžius ir patarinėti kinkuodama galvą. Bet labiausiai mane erzino jos nukarusios ir susiraukšlėjusios krūtinės odos vaizdas ir kažkas krenkščiančio, švokščiančio po ja.

Slėgė vis dėlto ne vienatvė, o tai, kad aplinkui visi svetimi…

Mažoj, šiltoj – Maskvoje kuro niekada nešykštėta – instituto skaitykloj su rokoko stiliaus tapytomis lubomis buvo jauku ir mieguista. Vakaro valandomis atrodė, kad lempos ant ilgų stalų skleidžia ne tik šviesą, bet ir palaimingą tylą. XVIII amžiaus rusų teatras su vokišku kvapeliu mane jau buvo užkankinęs, norėjau atsilošti, bet staiga priešais save, kiek dešiniau, pamačiau rankas, laikančias nedidukę juodą užrašų knygelę, ir baltus rankogalius su sagutėmis. Man atrodė, kad tas rankas jau buvau čia mačiusi ir anksčiau. Bet iki mano egzamino buvo likę vos pora dienų, ir bijojau atsitraukti nuo savo knygų. Nenorėjau apie tas rankas galvoti. Nenorėjau nusivilti pamačiusi veidą žmogaus, kuris sėdėjo priešais mane tarsi be tikslo, bet kartu ir labai susikaupęs. Bijojau ir jo balsą išgirsti. Bet jutau kažkokias sroves ir vis dėlto buvo malonu… Kai penktadienį po egzamino bėgau laiptais žemyn į rūbinę, veidrodyje pamačiau, kad kažkas mane lyg pasveikino. Pažvelgiau į rankas ir atpažinau…

Mūsų niekas nepažindino. Gal tik tas senas veidrodis.

Kovo pabaiga buvo ašaringa. Vakaro dangumi šuorais lėkė debesys kaip piratų burės. Ant garuojančios žemės dar kūpsojo keistai aptirpusios pajuodusio sniego pusnys. Purvinose balose atsispindėjo apvalūs gatvių šviestuvai. „Akvariume“ prie „Mossoveto“ teatro jau pasibaigė paskutinis seansas, ir žmonių aplinkui nebebuvo. Žiūrėjau į drėgnas juodas klevų šakas ir galvojau, kad tokios – užvertusios galvą ir besišypsančios nujaučiant artėjančią laimę – jis, Piotras, dar manęs nematė. Tylėdami mes buvome artimi. O žodžiai buvo lėkšti ir panašūs į tuos, kurie sakomi pirmą vakarą.

– Jūs rūkote? – paklausė jis.

– Taip.

– Kokias cigaretes?

– Kartais – „Lux“… Kai gaunu.

– O aš – „Dukatą“. Pripratau. Banalu?

– Kodėl gi? Ir aš kartais… Tik labai stiprios…

Ilgai ėjome Žiedu. Kai priėjome mano namus, jis pasakė, kad šitą namą žino, čia gretimoje laiptinėje gyvena pažįstama populiari kino aktorė. O jis gyvena su mama ir daugiau nieko kaip ir nėra. Labai ją myli… Tada ir aš pasakiau keletą dalykų apie savo šeimą. Ir tokius žodžius: „Kai Lietuva prisijungė prie Tarybų Sąjungos, tėvai persikėlė į Vilnių…“ Jis mane nutraukė: „Na taip, tik ne prisijungė, o buvo prijungta!“ Šito mažiausiai tikėjausi… Pasakė, kad yra vyresnis, jau baigęs Literatūros institutą, o kiek anksčiau muzikos mokykloj – smuiko klasę. Vis dažniau mane po paskaitų ar po peržiūrų lydėdavo namo. Kaskart būdavo vis sunkiau išsiskirti, atsisveikinti. Vieną kartą jis pasakė: „Kai ilgai ko nors geidi ir negali pasiekti – užgęsta ir troškimas…“

Viską nulėmė viena ypatinga balandžio diena. Švietė skaisti saulė, alyvos kiemuose krovė pumpurus, lietaus nuplauti šaligatviai buvo sausi ir švarūs. Mes stovėjom apsikabinę ant Vorovskio gatvės kampo prie mano namo, – į namus jo nekviesdavau, – ir jis man vis kartojo niūniuodamas: „Saulute mano.“ Tik staiga, visiškai neaišku iš kur, dangus prakiuro ir mus įsupo sniego pūga! Gatvę kaipmat nuklojo balti paplotėliai, o saulė švietė kaip švietusi! Tikras stebuklas! Kažkoks ženklas! Prieš nueidamas Piotras pasakė: „Visai kaip Puškino – balandis šypseną su ašaromis maišo.“

Į mano gyvenimą atėjus Piotrui, visi kambario daiktai tarsi įgavo prasmę. Ant vienintelio mano būsto pasididžiavimo – Aleksandro I laikų stalinės lempos aukštu raižyto krištolo stovu – Piotras išlankstė naują žalsvo klostyto popieriaus gaubtą. Ant išlikusio karkaso dar buvo matyti buvusio oranžinio šilkinio gaubto skiautės ir smulkių rusvų karoliukų likučiai. Kartais užmesdavau ant jos savo šilkinę skarelę su žirgų galvomis. Kaip ta lempa čia atsirado, tuose tamsių, primityvių žmonių namuose? Manau, kad jos istorijos pakaktų dramatiškam pasakojimui apie drąsiai žengiantį laiką – „и тот, кто смело по жизни шагает, тот никогда и нигде не пропадёт“, kaip dainuota dainoje…

Šeimininkams leidus, išmečiau geležinę lovą ir ant ožių paguldžiau platų čiužinį. Kambarys tapo elegantiškas. „Chrizantema“, kuri kasnakt atsirasdavo ant kairiosios sienos, – tai gatvės žibinto šviesa krisdama ant įskilusio lango stiklo išpiešdavo tą gelsvą gėlę, – tapo mūsų bendra paslaptim.

Išgirdusi koridoriuje telefono skambutį, viską mesdavau ir lėkdavau pasitikti jo šilto žemo balso. Vieną rytą jis man pasakė: „Dabar lekiu į institutą, paskui pas Andrejų (taip vadino kurso vadovą Gončiarovą), paskui – į užmiestį repetuoti. Labai tave myliu… O tu? Bet nesvarbu… Nuo šiol kiekvienas mano žingsnis artins prie tavęs.“ Ir greitai pakabino ragelį. Jų namuose telefono nebuvo, skambindavo iš gatvės automato. Nespėjau nieko pasakyti, bet žinojau, kad lauksiu jo visada, labai ilgai.

Vakarais jo švilpaujamą liūdną itališką dainelę iš „Filumenos Marturano“ išgirsdavau jam dar einant pro bromą. Kai švilpimas tapdavo garsus, jam jau esant po langu, aš tuoj pat gesindavau šviesą, ir tai reiškė, kad einu pasitikti. Per kiemą Piotras eidavo lėtai, kiek pakumpęs, ir jo žingsniai atrodė kažkokie liūdni, ilgesingi. Bet laiptais užbėgdavo žaibiškai. Žaidėm savotišką žaidimą: laiptų aikštelėje stovėdavau lyg nepastebėdama jo. O tada jis arba pakeldavo mane ant rankų, jeigu būdavo geros nuotaikos, arba tik prisiglausdavo skruostu. Kai Doros Lvovnos galva dingdavo už durų, eidavom vidun. Įėjęs, dar ant mano kambario slenksčio, įdėmiai apžiūrėdavo kambarį, ar viskas savo vietoje, ar niekas nepasikeitė, ar tie patys daiktai, ir tik tada mesdavo paltą ant žemės, prieidavo arti ir klausdavo: „Kaip gyvuoji?“

Mėgo kartais „pamiršti“ pas mane kokį nors savo daiktą, kad kitą dieną atėjęs pasakytų: „Ak, va mano rašiklis, o aš maniau, kad vėl pamečiau.“ O iš tikrųjų puikiai žinojo, kad paliktas daiktas man jį primins visą dieną. Budės. Kartais man buvo skaudu matyti jo pilkšvą veidą, gilų blausiai žalių akių žvilgsnį, vos ironišką sukepusių lūpų išraišką. Mokėsi ir daug dirbo – visuomet Maskvoje ar už Maskvos turėjo kokį jaunų teatro mėgėjų būrį ir laisvais nuo popietinių paskaitų vakarais su jais nuoširdžiai dirbo, kūrė spektaklius ir buvo jų garbinamas. Dirbdamas galėjo padėti motinai ir drauge gyvenančiai savo buvusiai auklei Variai. Pavargdavo. Dažnai turėdavo temperatūros. Nujaučiau, kad serga. O netrukus paaiškės, kad iš tiesų nėra sveikas. Savijauta veikė nuotaiką ir gal dėl to į mūsų santykius iš pat pradžių skverbėsi kažkoks liūdesys, paslaptis. Jis atsinešė ją iš to gyvenimo, kuris buvo iki manęs. Žinojau, kad bus lemta amžinai kankintis, ilgėtis, turėti ir prarasti. Turėti ir neturėti… Į daugelį dalykų pradėjau žiūrėti jo akimis, mėgti tai, ką mėgo jis. Suprasti. Dalintis. Visą dieną gyvenau tam, kad sulaukčiau vakaro, net mokiausi tam, kad nustumčiau pareigas ir likčiau laisva jam. Bet vis dėlto, vis dėlto!.. Kai ryte pabusdavau viena ir kambaryje pajusdavau žydinčių topolių ir jų drėgnų lipnių lapų užburiantį, anksčiau nepažintą kvapą – visos iliuzijos žlugdavo, viskas atrodė svetima, ne mano. O laimė – efemeriška, netvari, neįmanoma.

Iš šalies žiūrint, viskas atrodė gerai. Matydavomės dažnai ir režisūros užsiėmimuose, ir po jų. Gražia jaukia Povarskajos gatve lėtai eidavom pas mane. Piotras dažniausiai dainuodavo mėgstamas savo draugų bardų ar savo paties sukurtas dainas, kartais, retų praeivių nuostabai, apsikabinę eidavom šokio žingsniu… Dažnai trūkdavo pinigų, bet tai nelabai mus liūdino. Kartą Piotras atnešė iš namų kelias bulves. Mano kambarys visą pavasarį buvo papuoštas gėlėmis. Kukliomis, pavasarinėmis. Piotras jų atnešdavo užantyje…

Nuo dažno buvimo kartu, nuo nepasotinamo ilgesio ir sykiu netikrumo pavargdavau, jaučiau, lyg kas mane slėgtų. Tačiau vien pagalvojusi, kad sėduos į traukinį ir išvažiuoju iš Maskvos visiems laikams, pradėdavau verkti ir puldavau į depresiją. Nors buvo likę dar keleri metai mokytis. Kuo labiau Piotras mane guodė, tuo man darėsi liūdniau – kartais jis tikriausiai ir nesuprasdavo, ko verkiu. Mes priekaištaudavom vienas kitam dėl menkiausio nedėmesingumo ir jau tada tikriausiai abu jautėme, kad reikia trauktis, kol visai nesuaugome. Laikui bėgant atsirado poreikis vienam kitą kankinti. Jis buvo šešeriais metais vyresnis, labiau patyręs ir darė tai išradingiau. Kartą užklydom į jam pažįstamą seną namą, į apleistą laiptinę su pusiau išdaužytais vitražais ties palėpe, – dažnai klaidžiojom po senosios Maskvos skersgat-vius. Sėdėdamas ant laiptelių jis kažkaip egzaltuotai kalbėjo apie Bloką, apie tai, kad gyvenime jam jau mažai kas įdomu, kad gyventi liko nedaug, kad vargu ar peržengs Kristaus amžiaus slenkstį, o aš tesu jo noras įsikibti į gyvenimą, bet ir tas – netikras, išgalvotas. Tokiais momentais aš, kad ir žinodama, jog šitie „priepuoliai“ išprovokuoti nesėkmių institute ar nepasitikėjimo savimi akimirkų, nuo visų slepiamų, suakmenėdavau, lyg būčiau stovėjusi ant bedugnės krašto. Pamatęs mano neviltį, jis atsiprašinėjo, neigė visa, ką sakęs, o aš jaučiau, kad jam tarsi palengvėjo. Tokioms natūroms kaip Piotras buvo reikalingas silpnesnis už jį žmogus, kuris savo kančios kaina išpirktų jo dvejones ir neviltį. Tos skaudžios, savaip teatrališkos išpažintys palikdavo manyje drumstas nuosėdas.

O ar žinote, ar patyrėte jūs laukimo skonį? Laukti telefono skambučio. Laukti mylimojo. Piotras visuomet žadėdavo paskambinti „lygiai šeštą“, „lygiai septintą“, „lygiai…“ Prausiuosi. Įtrinu kūną tik Maskvoje man matytu tualetiniu vandeniu iš aukšto buteliuko, kuriame lyg užkonservuota stovi tikra gėlė – narcizas, balta ar violetinė leukonija – ir suteikia vandeniui ypatingą kvapą. Šukuojuos, ant mažos ugnies užkaičiu virdulį, kad užvirtų tiksliai jam atėjus. Šluostau dulkes. Dar kartą žiūriu į veidrodį. Dar yra kelios minutės, grįžtu prie stalo skaityti. Tai buvo iš Vilniaus atsivežtas raudonai įrištas Hamsuno tomas. Skaitau karštligiškai, praleisdama eilutes, nesuvokdama prasmės. Lygiai septintą žiūriu į laikrodį. Bute tylu. Vis viena reikia dirbti – skaitau toliau. Galvoju apie jį. Metu knygą, atsigulu ant tachtos ir užsimerkusi laukiu skambučio. Bute tylu. Kad greičiau eitų laikas, stengiuos įsivaizduoti, kur jis dabar, kurioj stotelėj, ar greitai važiuoja troleibusas. Nusišypsos atėjęs ar bus niūrus, kaip anądien? Stengiuos prisiminti jo veidą, visas raukšleles, bruoželius, akis, jaučiu jį visu kūnu. Atsimerkiu – nieko nėra. Tylu. Atsikeliu, žiūriu į laikrodį – lygiai aštuonios. Kaimynai rengiasi vakarienei. Šliuožiantys Doros Lvovnos žingsniai, sunkūs – Zinkos vyro, šlepsintys – profesoriaus. Ima atrodyti, kad tie žingsniai labai garsūs, kad per juos negirdžiu telefono. Prisiglaudžiu nugara prie durų ir įsitempusi laukiu skambučio. Skamba. Lekiu iš kambario, griebiu ragelį, bet girdžiu tik vienodus „py py py“… Vadinasi, pasirodė, pasigirdo. Vaikštau po kambarį, trys žingsniai iki lango, trys iki durų ir vėl atgal. Pradedu pykti. Kas per kambarys? Net vaikščioti nėra kur! Norėčiau išsiveržt iš čia į gatvę, kad galėčiau eiti, nesustodama, neatsigręždama, eiti nuo pačios savęs, nuo to laukimo. Kur akys veda. Bet aš laukiu skambučio. Pykstu ant Piotro. Aš jo nekenčiu!

Ir štai jis ateina ir apkabina, o aš išslystu iš jo rankų, puolu ant tachtos ir imu raudoti – dėl skriaudos, dėl atslūgusios įtampos, iš laimės, kad atėjo.

– Bet kas gi tau?

– Dabar ne septynios, o devynios. Aš taip negaliu, tu užkankinsi mane!

– Atleisk… Aš nenorėjau. Kažką sutikau, paskui užsukau į vaistinę, į parduotuvę, matai, ką tau atnešiau?

– Nieko man nereikia! Man tik reikia šiek tiek dėmesio, man reikia, kad nevėluotum, kad būtum čia.

– Bet aš jau esu čia. Su tavim, saulute…

Ir po truputį pyktis atlėgsta. Tik nuo patirtos kančios vidun skverbiasi nepasitikėjimas. Jis lyg klastinga gyvatė šliaužioja po mano sielą, slegia, šnabžda apie blogį. Kad jį pamirštum, reikia vis daugiau švelnumo, vis daugiau ir daugiau žodžių… Net dabar, kai jau praėjo laiko, su telefoniniais skambučiais išlieka ypatingas santykis. Net svetimame bute krūpteliu išgirdusi, o namie puolu prie visokių, dažniausiai man nereikalingų, balsų.

Pavasaris ir vasara pralėkė kaipmat. Piotras, liūdnai linguodamas galvą, dažnai kartodavo: „Vita nova! Vita nova!“ Kartą atsinešė iš kažkur André Gide’ą, pamėgom vieną eilutę, jau nepamenu, iš kur:

 

Нас обошла весна, o дорогая…

 

Bet kodėl gi? Juk turėjom savo pavasarį? Ir jautėm, kad jis buvo pirmas, vienintelis toks ir nepakartojamas… Bet vos tik žingsnį žengdavau nuo Piotro į šalį, vėl pasijusdavau visiškai vieniša. Su Piotru varžiausi kalbėtis apie savo reikalus. Varžiausi pasakoti apie savo gyvenimą – gal jam bus visiškai neįdomu? Juo labiau – kalbėti apie ateitį. Jis taip pat nelabai atviravo. Tik iš atskirų nuotrupų ar pastabėlių galėjau dėlioti jo gyvenimo iki manęs dėlionę. O su manim dažnai elgėsi kaip su vaiku, man tai buvo savaip malonu, lyg guodė. Bet atsirado temų, kurias stengėmės apeiti. Vietoj prisirišimo tarp mūsų augo kažkokia siena: neviltis. Tačiau negalėjau įsivaizduoti, kas gi galėtų mūsų ryšį sugriauti. Po aistros atėjo švelnumo metas, viską apglėbiantis švelnumas su savo žodžiais, pauzėmis, tikėjimu.

– Aš tave myliu.

– Taip. Labai, saulute… O tu mano?

– Taip. Tik norėčiau visam gyvenimui…

– Viso gyvenimo nebūna, brangioji.

Supratau, kad mūsų su Piotru „statinyje“ buvo pažeidžiamų grandžių. Be perstojo apie tai galvojau. Apimdavo toks gilus liūdesys, kad kartais nebegalėjau išeiti iš kambario. Nuo depresijos gyniausi miegu – įkrenti į pusiau sąmoningą būseną ir grimzti į kažkokį kitą pasaulį. Atsikeldavau kartais tik vidudienį, prieš režisūros užsiėmimus, kurie trukdavo kokias šešias valandas, – jų niekada nepraleisdavau. Stengdavaus nusipurtyti stingulį, susiimti.