Liberalios socialkonservatyvios LVŽS sėkmės Seimo rinkimuose priežastys
Šio teksto antraštė iš dalies pasiskolinta iš Varšuvoje dirbančio ir postsocialistinių Vidurio ir Rytų Europos visuomenių transformaciją tiriančio sociologo Gavino Rae tinklaraštyje „Beyond the Transition“ 2015 m. gruodžio 28 d. publikuoto įrašo „Liberalios lenkiškojo konservatizmo šaknys“. Šiame įraše autorius analizavo priežastis, lėmusias konservatyviosios Jarosławo Kaczyńskio partijos „Teisė ir teisingumas“ sėkmę Lenkijos rinkimuose. G. Rae pateikiama Lenkijos dešiniųjų sėkmės analizė iš dalies paaiškina ir pastarųjų Lietuvos Seimo rinkimų rezultatus.
Pasak G. Rae, žlugus komunizmui, Lenkijoje įsitvirtino nuostata, kad bendrajam gėriui galima tarnauti tampant turtingam ir užsiangažuojant naujoms – konkurencijos ir individualizmo – vertybėms. Manyta, kad, veikdama savo asmeninių interesų labui ir remdama neoliberalios ekonominės doktrinos nuostatas, nauja vidurinė klasė sustiprins laisvosios rinkos ekonomiką, o šioji savo ruožtu palaipsniui suteiks gerovę ir plačiajai visuomenei. Pasisakiusieji už išlaidas socialinėms reikmėms ir didesnį viešųjų paslaugų prieinamumą buvo laikomi siaurų interesų vedamais savanaudžiais. Manyta, kad žmonėms reikia leisti veikti netrukdomai, o visuotinė gerovė turėjo atsirasti kaip šalutinis tokios privačia iniciatyva paremtos socioekonominės sistemos produktas.
Tačiau po liberalia tokio ekstremalaus individualizmo išore slypėjo gan konservatyvios nuostatos. Manyta, kad nepasiturinčiųjų bėdos yra jų pačių tinginystės ir vengimo dirbti rezultatas. Valstybė suvokta kaip rinką varžantis mechanizmas, kurio atsikračius rinka galėtų patenkinti visų dirbti norinčių individų poreikius. Dirva šiam Friedricho Hayeko tipo konservatizmui postkomunistinėse visuomenėse buvo palanki: regiono visuomenės buvo apatiškos ir daugelis tai aiškino socializmo dešimtmečių suformuotu ir vis dar gaju kolektyvistiniu pasyvumo ir išlaikytinių mentalitetu. Tuo metu augusi nauja „entreprenerių“ klasė kritiškai žiūrėjo į tuos, kurie gedėjo praeityje turėtų saugumo garantijų („prie ruso buvo geriau“). Šios klasės atstovai piktinosi, kad jiems reikėjo prisidėti prie socialinės apsaugos sistemos išlaikymo, mat jie tai traktavo kaip paramą nenorintiems dirbti. Savo nesėkmes versle jie buvo linkę aiškinti perdėm biurokratizuotu ir neefektyviu valstybės aparatu ir visuomenėje gaja homo sovieticus mąstysena.
Tačiau, pasak straipsnio autoriaus, būtent liberalai padėjo pagrindą Lenkijos visuomenei, kuri buvo grįsta nelygybe, nepritekliumi ir socialinės apsaugos trūkumu. Nepaisant gerovės, sukurtos Lenkijoje per keletą pastarųjų dešimtmečių, viešųjų paslaugų prieinamumas šalyje toliau menko. Pavyzdžiui, palyginti su 1990 m., šalyje gerokai sumažėjo valstybinių ligoninių. Paradoksalu, tačiau būtent ši klasė save matė kaip tolerantiškiausią ir atviriausią Lenkijos visuomenės dalį. Tai jos atstovai 2007 m. Lenkijos Seimo rinkimuose nebalsavo už partiją „Teisė ir teisingumas“ ir į valdžią atvedė liberaliąją Donaldo Tusko „Piliečių platformą“. Tačiau 2015 m. didelė dalis tos pačios klasės atstovų radikaliai pakeitė savo nuomonę: du trečdaliai 18–29 metų rinkėjų skėlė antausį liberalams ir savo balsą atidavė už konservatyvias dešiniąsias partijas.
G. Rae teigimu, griuvus socializmui, išaugo nauja karta, nuoširdžiai tikinti individualizmo ir laisvosios rinkos principais. Tačiau praėjus ketvirčiui amžiaus paaiškėjo, kad naujoji sistema nėra vienodai gera visiems. Netrukus idealizmą pakeitė realizmas ir liberalizmas pamažu virto socialiniu darvinizmu, neturinčiu jokių solidarumo idealų. Turintys ką prarasti liberalieji visuomenės sluoksniai pajuto netikrumą dėl ateities ir virto gan reakcinga jėga, šįkart balsavusia ne už didesnį kiekį laisvės, o už tvarką, teisingumą ir stabilumą žadėjusius politikus. Pažangiausiu visuomenės sluoksniu buvusi vidurinė klasė dabar į valdžią atvedė J. Kaczyńskį, gąsdinusį lenkus musulmonų imigrantų antplūdžiu, Briuselio diktatu ir marksistų-gėjų-liberalų sąmokslu prieš tautinę Lenkijos valstybę.
J. Kaczyńskio sėkmę reikėtų sieti su visuomenėje paplitusiu nepasitenkinimu korumpuotu elitu, nesėkmę patyrusių vidurinės klasės verslininkų frustracija, aukštąjį išsilavinimą įgijusių ir darbo nerandančių jaunuolių pesimizmu ar būsto paskolas paėmusių jaunų žmonių neužtikrintumu dėl ateities. Socialiai orientuoti konservatoriai šiems žmonėms pasiūlė viziją valstybės, kuri siektų didesnio socialinio teisingumo mainais į didesnę įtaką privačiam jų gyvenimui. Atsakydami liberalai tesugebėjo pasiūlyti tik dar daugiau neveikiančio liberalizmo.
Pastaruosius du dešimtmečius liberalai praleido menkindami ir „mažindami“ valstybę, silpnindami jos socialinius gebėjimus ir siekdami išvengti pareigų jai. Jų nusigręžimo nuo nepasiturinčiųjų ir dirbančiųjų klasės visuomenėje sukeltas pyktis paskatino kraštutinės dešinės pakilimą. Liberalioms savigalbos ir saviveiklos idėjoms patyrus krachą, o kairiosioms solidarumo idėjoms taip ir neįgavus apčiuopiamesnio pavidalo politikos formavimo ir įgyvendinimo lyg-meniu, Lenkijoje, kaip, beje, ir kitose regiono šalyse (pvz., Vengrijoje), būtent konservatyvioji dešinė šiandien kalba apie tokius dalykus kaip socialinė nelygybė ir skurdas.
Žinoma, situacija mūsų kaimynėje tik iš dalies paaiškina pastarųjų Lietuvos Seimo rinkimų rezultatus. Vidurinė klasė Lenkijoje yra kur kas gausesnė nei Lietuvoje. Negana to, didelė dalis padėtimi Lietuvoje nepatenkintų žmonių tiesiog balsavo kojomis ir didesnės įtakos progresyviems pokyčiams nepadarė. Tačiau iš principo teiginys, kad socialkonservatyvios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) sėkmę lėmė ilgą laiką šalį valdžiusių vienokios ar kitokios pakraipos neoliberalų politikos krachas, mano manymu, lieka teisingas. Juk visas šalies valdžias formavo vienokios ar kitokios pakraipos neoliberalios politikos adeptai.
Šis teiginys vienodai galioja tiek konservatoriams, dėl visų šalies problemų visuomet kaltinusiems homo sovieticus kartą ir laukusiems, kol pastaroji išmirs, tiek liberalams, kuriems panacėja visuomet buvo mokesčių mažinimas ir valstybinio reguliavimo atsisakymas, tiek ilgiausiai šalį valdžiusiems socialdemokratams. Dar Algirdas Brazauskas yra teigęs, kad liberalizmas – tai socialdemokratija, tik iki tam tikros ribos, o jo įpėdinis Algirdas Butkevičius, tarsi pratęsdamas, pareiškė, kad dabar „nebe socializmas, mielieji“, kad „kuo šalis konkurencingesnė, tuo žmonės laimingesni“, ir galiausia priėmė naują svarbiausiai socdemų vertybei – dirbančiam žmogui – nepalankų Darbo kodeksą.
Būtent todėl LVŽS, kurią sunku identifikuoti kur nors šalies politiniame spektre, nes ji pati yra šis politinis spektras, sugebėjo laimėti regionuose ir didžiuosiuose miestuose, pagyvenusių ir jaunų rinkėjų amžiaus grupėse, neturtingų bei konservatyvių ir atvirų vidurinės klasės atstovų balsus. Rinkėjų parama didesnį socialinį jautrumą žadančiai ir už vertybes kovoti pasiryžusiai socialiai orientuotai dešinei politinei jėgai reiškia, kad dvidešimt šešerius metus trukęs „kas pirmesnis, tas gudresnis“ neoliberalus dešiniųjų valdymo stilius sukūrė didelę atskirtį visuomenėje ir galiausiai rinkėjų buvo atmestas.
Vilčių, kad tradicinės partijos supras savo nuosmukio priežastis, nėra daug. Konservatoriai dėl nesėkmės rinkimuose toliau kaltina homo sovieticus mentalitetą. Andrius Kubilius savo partijos nesėkmės priežastimi įvardijo žmonių jaučiamą praeities ilgesį, kurį, anot jo, „gali įveikti tik permainos pačioje Lietuvoje, žmonių generacijose ir vyraujančiame mentalitete“. Socdemai, užuot ėję į opoziciją, galbūt vis dėlto virtę tikraisiais socdemais ir ėmęsi vykdyti kairiąją politiką, nusprendė derėtis dėl koalicijos su valstiečiais ir žaliaisiais.
Klausimas tad lieka toks: ką atneš kiti rinkimai tuo atveju, jei susimaus ir Ramūno Karbauskio vedami valstiečiai ir žalieji? 1926 m. Seimo rinkimus laimėjo tuometinė Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, sudariusi koaliciją su socialdemokratais. Tačiau neilgai trukus šių partijų vykdyta kairioji politika išprovokavo dešiniųjų jėgų (daugiausia karininkijos) nepasitenkinimą – gruodžio 17 d. įvyko valstybės perversmas ir įsigalėjo autoritarinis Antano Smetonos tautininkų režimas. Žinoma, laikai kiti, kiti ir valstiečiai, – reikia tikėtis, kad istorija nėra linkusi kartotis jokiu įmanomu pavidalu.
