Kodėl užduoti klausimą neužtenka
Kalbant apie autorinį kiną nėra nieko populiaresnio, kaip sakyti, kad filmas neduoda atsakymų, bet užduoda klausimus. Žavi mintis. Deja, dažniau ji slepia ne filosofinius pasvarstymus, o nesugebėjimą tvirtai pasukti kuria nors kryptimi ir atsainų pasirinktų temų nagrinėjimą. Igno Miškinio „Karalių pamaina“ yra būtent tokia: kartais neapsisprendusi, kartais šaržuota ir perdėtai kategoriška, o dažniausiai viskas kartu.
Pareigūnas Kastytis (akt. Vainius Sodeika) Kūčių naktį ligoninėje saugo įtariamąjį. Šiam 95 metai ir neatrodo, kad jis dar turi šansų atsibusti. Bet policininkas sėdi prie palatos durų ir jau ilgiau kaip parą uoliai gina jas nuo kiekvieno praeivio. Pastarųjų šventinę naktį irgi nedaug: Kastyčio nekenčiantis apsauginis (akt. Paulius Ignatavičius), Kastyčio gailintis daktaras (akt. Dainius Gavenonis) ir seselė (akt. Aistė Diržiūtė), kuriai patinka visi, taip pat dėl kažkokios priežasties ir Kastytis.
Mėgti jį nėra tokia jau lengva užduotis. Scenaristai I. Miškinis ir Saulius Drunga tai galėjo nuspėti sukurdami perdėtai pareigingą veikėją. Bet erzina visai ne tai (nors pareigos ir laisvės priešprieša tikrai nėra iki galo atskleista), o faktas, kad žavėdamiesi Kastyčio pareigingumu scenaristai pamiršo suteikti jam ir kitų savybių. Kastytis yra pareigingas, bet tik pareigingas, o šitai užkerta kelią bet kokiam emociniam ryšiui su juo.
V. Sodeika daro viską, kad savo personažui įkvėptų gyvybės. Už išplėstų Kastyčio akių neslypi jokia gilesnė mintis ir į tai gražu žiūrėti. Maždaug penkias minutes. Kuo toliau, tuo daugiau skausmo kelia jo vaidyba – jei tavo personažo niekas iki galo nesukūrė, vaidink nevaidinęs, galiausiai sukelsi tik nuobodulį.
Lygiai taip pat nepasisekė ir kitiems aktoriams. Visi „Karalių pamainoje“ vaidina jei ne puikiai, tai bent jau kokybiškai. Kartais akimirką jiems pavyksta įtikinti, kad kalba tikri žmonės, bet galiausiai jie priversti pasiduoti pažodžiui jų motyvaciją ir nuotaikas išreiškiančiam dialogui. Jei koks nors veikėjo sprendimas filme atrodo netikėtas, galima neabejoti, kad netrukus jis bus paaiškintas taip aiškiai, kaip savo kėslus pabaigoje paaiškina Bondo filmų blogiukai.
Gerų dalykų „Karalių pamainoje“ iš tiesų nemažai. Pavyzdžiui, filmo premisa yra smagi, originali ir, priešingai nei dauguma autorinio kino, „užkabina“. Kai kurie pavieniai epizodai visiškai įgyvendina šį idėjos potencialą. O štai lat-vio Edgaro Rubenio muzika yra, ko gero, įdomiausias lietuvių filmo garso takelis, kokį šio straipsnio autoriui yra tekę girdėti.
Tačiau visam tam lemta išnykti klaikaus scenarijaus ir nuobodžios režisūros fone. Spaudos konferencijoje S. Drunga pasakojo, kaip jis naktimis rašydavo scenarijų, o kitą dieną I. Miškinis jo kūrybą jau repetuodavo. Į šitai knieti atšauti: „Matosi“, mat „Karalių pamainos“ scenarijus svyruoja tarp beprasmiškų minučių, tik žudančių bet kokį pagrindinės filmo idėjos smagumą, ir tokių pritemptų, juokingų siužeto vingių, kad net žiūrėti į juos šiek tiek gėda.
Pirmą filmo valandą žiūrovas praleidžia su Kastyčiu laukdamas. Neįprastai daug laiko čia skiriama padėti pamatams antroje filmo pusėje įvyksiantiems konfliktams. Bet, lygiai kaip ir kuriant savo veikėjus, įvedant žiūrovą į filmo pasaulį nepakanka sugalvoti kelių scenų ir jas sumesti krūvon. Pareigos ir laisvės priešprieša, apie kurią bando kalbėti filmas, ryški kiekvieną minutę, tačiau, nepaisant besikeičiančios situacijos ar kalbančių veikėjų, ji tiesiog yra, o kiekvienas papildomas epizodas kartoja tą patį yra negilindamas, kaip, kodėl ir kas iš to.
Blogai, kad toks statiškumas griauna bet kokią galimybę iš tiesų įsijausti į veiksmą. Pirmą valandą publika turėtų pamažu eiti link išrišimo, perprasti filmo veikėjus ir susikurti lūkesčius, bet „Karalių pamainoje“ publika niekur neina, publika sėdi vietoje ir žiovauja, lygiai kaip Kastytis.
Dar blogiau, kad iš tiesų žiūrovas neturėtų laukti, nes antroje filmo pusėje, per daug neatskleidžiant subtilybių, įvyksta ne vienas posūkis, kuris galbūt nekeltų juoko, jei pirmoje pusėje kurtas pasaulis būtų nors kiek panašus į antrąjį. Tačiau juokingai plokšti veikėjai pabaigoje staiga pasuka kryptimis, kurių publika negali atspėti. Ne dėl to, kad žiūrėtų Davido Lyncho ar Davido Fincherio kokybę atitinkantį trilerį, bet dėl to, kad visi posūkiai pasirodo visiškai „iš niekur“. Pirmoje pusėje „Karalių pamaina“ yra skausmingai lėta, o antroje šauna į priekį užnugaryje palikdama logiką, tikroviškumą ir savo pačios prielaidas.
Galiausiai, ir pats pareigos ir laisvės konfliktas, kurį primygtinai kiekvienoje scenoje kiša autoriai, lieka prie netyčiomis komiškos išvados – aplinkui miršta žmonės, o „lietuvis“ sėdi ir dejuoja, kokie sunkūs apsisprendimai jam kliuvo. Antroje pusėje metafora – kurios išgliaudymą reikėtų palikti žiūrovui arba pamiršti išvis – paaiškinama publikai taip tiesiogiai, kad dialoge betrūksta kreipinių „mielas žiūrove“. Kastytis, žinoma, yra Lietuvos metafora. Jaunosios kartos, kuri turi refleksyviai atsigręžti į savo istoriją ir ją įvertinti. Kartos, kuri turi suvokti savo identitetą būdama tik mažas niekam neįdomus taškelis ir kuri turi rasti būdą suderinti savo pareigas su laisvėmis.
Šios mintys galbūt yra geros ir gražios, bet, kaip jau nutinka, kai naktį rašai, o dieną repetuoji, jos ryškios vienuose epizoduose, bet visiškai nematomos kituose. Kastyčio istoriją galima papasakoti pasitelkiant nepriklausomo kino žavesį ir galima papasakoti kaip nuoseklią metaforą, bet jokiu būdu negalima šokinėti nuo vieno prie kito, kai patogu pamirštant prieš tai vykusias scenas.
„Karalių pamaina“, kaip ir pridera protingai atrodyti norinčiam autoriniam filmui, kalba apie klausimus, o ne atsakymus. Bėda ta, kad šie klausimai neužduodami korektiškai, įdomiai ar netgi nuoširdžiai. Šiandieninės Lietuvos problemos yra be galo įdomi tema, tačiau pirštu besti į jas nėra tas pats, kas užduoti esminius klausimus. Toks atsainumas greičiau baigsis atsakymais, tik netyčiniais ir nevykusiais, – būtent taip, kaip galiausiai nutinka „Karalių pamainai“.
