Įžvalgos apie traumuojančios patirties dvilypumą

Donald Kalsched. Vidinis traumos pasaulis: archetipinė žmogaus dvasios gynyba. Iš anglų k. vertė
Viktorija Uzėlaitė. V.: Vaga, 2016. 359 p.

Kadangi savo darbe konsultuoju nuo alkoholio priklausomus žmones, gana dažnai tenka susidurti su atvejais, kai žmogus, akivaizdžiai nesugebantis susitvarkyti su gyvenimo iššūkiais ir problemomis, nenori priimti mano ar kitų konsultantų (psichologų ar socialinių darbuotojų) pagalbos. Atsisakyti jos visiškai šie žmonės negali arba nenori, nes tai reikštų negalėjimą susigrąžinti laikinai atimtų vaikų. Tačiau gali spyriotis kiek tinkami. Tą jie ir daro. Nesugebėjimas pasirūpinti savo vaikais, priklausomybės nuo alkoholio nepripažinimas dažnai yra lydimi nenoro bendrauti su žmonėmis, siūlančiais keisti gyvenimo būdą. Tai, ką specialistai suvokia kaip pagalbą, paslaugų gavėjai mato kaip trukdymą ar netgi traumavimą. Abiem pusėms kartais trūksta supratimo, kad galbūt abu požiūriai teisingi. Tai gali padėti įžvelgti Donaldo Kalschedo knyga „Vidinis traumos pasaulis: archetipinė žmogaus dvasios gynyba“.

Knyga pirmą kartą išleista 1996 m., kai D. Kalschedas jau buvo perkopęs penkiasdešimtmetį. Taigi autorius galėjo pasinaudoti gausiais viso XX a. psichodinaminės psichoterapijos pasiekimais ir savo patirtimi. Tą jis, be jokios abejonės, ir padarė: antrame knygos trečdalyje (ją gana patogu skirti į tris dalis) apžvelgė įvairių autorių (beveik trisdešimties) indėlį į traumos teorijos raidą. Su jais nevengiama polemizuoti, lyginti svarbias idėjas, terminus. Vis dėlto autorius lieka ištikimas savajai analitinės psichologijos, pagrįstos Carlo Gustavo Jungo idėjomis, mokyklai. Autoriaus internetiniame puslapyje galima rasti informacijos, kad jau 1967 m., įgijęs teologijos magistro laipsnį, jis buvo susidomėjęs C. G. Jungo teorija apie psichikos integracijos procesą ir tuo remdamasis analizavo Hermanno Hessės „Demianą“. Vėliau įgijo klinikinės psichologijos daktaro laipsnį, baigė pouniversitetines studijas Niujorko C. G. Jungo institute.

Knygoje autorius išdėsto savo požiūrį į gana plačią traumos, kaip ankstyvojoje vaikystėje nepatenkintų poreikių išgyvenimo, problematiką. Šį terminą jis apibrėžia šitaip: „Žodžiu „trauma“ vadinsiu patirtį, sukeliančią vaikui nepakeliamą psichologinį skausmą ar nerimą. „Nepakeliama“ patirtis yra tokia, nuo kurios neapsaugo įprastos gynybos priemonės, Freudo vadinamos „apsauga nuo dirgiklių“ (p. 15). Šie du sakiniai puikiai iliustruoja ir pirmas man kylančias asociacijas, išgirdus žodį „psichoanalizė“, – man ji neįsivaizduojama be gausybės specifinių terminų ir paaiškinimų. Ne veltui ir lietuvių kalba yra išleistas Stigo Fhanério „Psichoanalizės žodynas“. Turiu omenyje tai, kad psichoanalitikai sukūrė ne tik naujas reikšmes jau egzistuojančioms sąvokoms, bet ir naujas sąvokas, pvz.: Edipo kompleksas, superego, kolektyvinė pasąmonė, geroji (arba blogoji) krūtis ir kt. Ne išimtis ir ši knyga: čia pagrindiniu terminu tampa „saviglobos sistema“. Ją autorius daugiausia apibūdina teleologiškai: jos „vaidmuo, regis, yra apginti ir išsaugoti nesunaikinamą žmogaus dvasią, esančią individo tikrosios savasties šerdyje“ (p. 29). Tiesa, man čia krenta į akis keletas logiškai nederančių žodžių: apginti tai, kas nesunaikinama. Ar nesunaikinamą dvasią vis dėlto galima paveikti kokia nors agresijos forma?.. Kitaip sakant: kokiu tikslu reikia ginti tai, kas nesunaikinama? Tačiau autorius, rodos, šios dilemos nepastebi arba nesistengia spręsti. Taip ir lieka neaišku, kas turima omenyje sakant „nesunaikinama“. Nepakeliama patirtis, pasirodo, kėsinasi ne į pačią žmogaus dvasią, o veikiau stabdo jos įsikūnijimą į žemišką, ribotą ego, t. y. trukdo jiems susijungti. Pristatydamas šį atskirų psichikos darinių atskyrimą, vadinamą disociacija, autorius atsižvelgia į C. G. Jungo indėlį aprašant jo veikimo būdą: C. G. Jungas teigė, kad psichikoje susidaro autonomiškai veikiantys kompleksai, sapnuose dažnai pasireiškiantys bauginančiu pavidalu. Vis dėlto čia pat atkreipiamas dėmesys, kad C. G. Jungas neįvertino disociacijoje slypinčios agresijos reikšmės. Autorius, papasakojęs savo pacienčių sapnus, kuriuose agresyvūs veikėjai ginklais puola savo aukas, pabrėžia, kad šitaip psichika ilgą laiką traumuoja pati save. Čia netrūksta kuriamo dramatizmo: „Negana to, kad nelaimingą pacientą ankstyvoje vaikystėje žiauriai traumavo išorinis pasaulis, o dabar psichika tarsi atkartoja traumą pasąmoninėse fantazijose, sukeldama pacientui nuolatinį nerimą, įtampą ir siaubą – netgi sapnuose“ (p. 35–36). Čia ir kitose vietose veikalo stilius atrodo eklektiškas: autorius bando derinti mokslinius terminus su dramatinėmis pasakojimo formomis, pvz.: „Vis dėlto tą pačią naktį ponia Y susapnavo baisų sapną. Jame vėl pasirodė grėsmingasis šiurpusis vyras…“ (p. 43) Laikydamasis anonimiškumo principo, autorius vadina pacientę neutraliai, tačiau tokia mokslinė terminija atrodo juokinga šalia kitame sakinyje pasirodančių netgi perspaustų bandymų apibūdinti susapnuotą veikėją. Man rodos, šią problemą geriau išsprendė tie autoriai, kurie pakeitė savo pacientų vardus į kitus, bet realius.

Pradžioje užsiminiau apie savo darbo patirtį ir klientus, kurie nenori atsisakyti jų gyvenimą žalojančių įpročių, visų pirma alkoholio vartojimo. Taigi gyvenimo praktikoje susiduriame su save žalojančiu elgesiu, kuris kartojasi. Kaip į tai reaguoja specialistai? D. Kalschedas, kalbėdamas apie sapnuose matomus siužetus, kuriuose vienas veikėjas yra agresyvus, o kitas bejėgis, išreiškia nuostabą ir susierzinimą, kuris, ko gero, nesvetimas kiekvienam šios srities darbuotojui. Žinoma, mes visi susiduriame su žmonių pasipriešinimu, kai kalbama apie jų elgesio pokyčius, tačiau psichoterapijoje ši situacija ypatinga tuo, kad žmonės, iš pradžių patys kreipęsi pagalbos, ima reikšti abejones dėl jos reikalingumo. Tai pavojinga, nes psichoterapeutas gali įsitraukti į nereikalingus ginčus. Apie pacientų pasipriešinimą pokyčiams, kaip teigia D. Kalschedas, pirmasis prakalbo Sigmundas Freudas. Jis tai vadino „neigiama terapine reakcija“ – kai tik kai kuriems pacientams pasakydavo viltingų žodžių, jiems būtinai pablogėdavo“ (p. 99). Toliau sau būdinga maniera nurodyti aptariamo autoriaus trūkumus jis tęsia, kad S. Freudo paaiškinimas apsiribojo sadistiniu superego aiškinimu, nors šis darinys (saviglobos sistema) esti ir žalojantis, ir apsaugantis. Be to, nuo S. Freudo teorijos autorius atsiriboja ir teigdamas šio darinio universalumą, o S. Freudas superego kildina iš griežto tėvų elgesio.

Intriguoja knygoje randamos religinės užuominos, deja, jos taip ir lieka neišplėtotos. Kaip antro skyriaus epigrafas panaudota religijos filosofės Simone Weil citata: „Netikras Dievas kančią paverčia prievarta. Tikras Dievas prievartą paverčia kančia.“ Rodos, kad autorius siūlo sugretinti jo aprašomą saviglobos sistemą su tikruoju Dievu, arba tiesiog Dievu: „Savasties galios, kurios, atrodo, taip ryžtingai kenkia psichoterapiniam darbui, galios, kurios neva siekia numarinti, suluošinti ir sunaikinti sąmonę, yra tas šaltinis, iš kurio kyla nauja gyvybė, integracija ir nušvitimas“ (p. 101). Tačiau tiesiogiai apie Dievą kalbėti autorius vengia, tiesa, pateikia nemažai C. G. Jungo minčių apie krikščionybę. Baigdamas ketvirtą skyrių, iškelia Dievo prigimties kismo iš dvilypės į vienalypę klausimą: „Naujojo Testamento Dievas tapo vien tik mylintis ir gero linkintis, kaip ir jo Sūnus [...]. Jungui niekada nepatiko tokia krikščionybės raida. Jam atrodė, kad taip žmogus per lengvai išlaisvinamas nuo kančių ir vargų. Jam arčiau širdies buvo dvilypis Dievas“ (p. 167). Taigi matome, kad C. G. Jungo autoritetas šioje knygoje ryškus, tačiau pats D. Kalschedas vengia išreikšti savo nuomonę religiniais klausimais. Nors jis ir vartoja religinius terminus, tokius kaip „siela“ ir „dvasia“, iki galo lieka neaišku, kokį turinį nori jais perteikti.

D. Kalschedas knygoje, rodos, nesiekia sudaryti įspūdžio, kad tai, apie ką jis kalba, yra originalu ar netikėta, veikiau tai tarsi mozaika, sudėliota iš gausybės kitų tyrėjų įžvalgų ir paskaninta žiupsneliu jo asmeninio požiūrio. Taigi ir paskutinį trečdalį knygos skiria C. G. Jungo sekėjų aistrai – pasakų ir mitų interpretacijai. Pateikia brolių Grimmų pasakas „Sultenė“, „Neregėtas paukštis“, Lucijaus Apulėjaus istoriją apie Erotą ir Psichę bei skandinavų pasaką „Princas Lind-vormas“. Visas keturias pasakas aiškina remdamasis dviejų pakopų virsmo modeliu. Pirmoje pakopoje vienas iš veikėjų arba jų grupė yra užburiami ar pagrobiami ypatingų galių turinčio personažo. Antroje įvyksta pasipriešinimas šiam personažui, pagrindinis herojus gauna laisvę, tačiau kartu su ja ir nemenkus išbandymus kelyje į savarankišką gyvenimą. Šios keturios istorijos parinktos taikliai, nes atskleidžia skirtingas archetipinių personažų vaizdavimo galimybes: pagrobėjas gali būti tiek įsimylėjęs dievaitis, tiek žiaurus žudikas raganius, auka, kuri vėliau pasipriešina, gali būti ir viena mergina, ir jų grupė. Pagalba herojui kartais ateina iš kito galių turinčio personažo, šeimos narių arba pasinaudojama savo paties gudrumu. Kaip aiškiai atskleidė autorius, pagrobėjai niekada nesiekia aklai pasiglemžti auką, jie visuomet palieka kelią pasipriešinti ir tapti herojumi, tačiau už tai sumokama tam tikra kaina: tenka paaukoti „palaimą ir užmarštį“ (p. 239) arba tiesiog nerealistiškas fantazijas, kurias autorius atskiria nuo kūrybiškumą ir simbolinį mąstymą lavinančios vaizduotės.

D. Kalschedas įdėjo daug pastangų, kad knygoje pateikiamos idėjos, kas vyksta traumuotoje žmogaus psichikoje, taptų prieinamos platesnei auditorijai. Rašydamas laviravo tarp mokslinių terminų ir bandymų atskleisti psichoterapijoje vykstančią dramą. Vis dėlto pažaboti gausybės terminų keliamą chaosą ne visai pavyko (galbūt būtų kiek pagelbėjęs žodynėlis knygos pabaigoje), tad skaitytojas, menkai susipažinęs su psichoanalizės teorija, gali greitai nusivilti. Tačiau įveikti šį riešutėlį verta, nes tai proga pasisemti visą šimtmetį psichoterapeutų kabinetuose kauptų įžvalgų, kokie virsmai reiškiasi žmogaus psichikoje ir koks potencialas slypi joje net ir susidūrus su traumuojančia patirtimi.