Dvi Lietuvos ir socialinė mirtis
Šią vasarą savaitgaliais automobiliu apkeliavome didžiąją dalį Lietuvos. Leistis į šias keliones paskatino ilgesys – tris vasaras buvome praleidę svetur. Maršrutus sudarinėjome neaplenkdami lankytinų vietų, gamtos ir žmogaus veiklos paminklų. Praleidome naktį Dzūkijos nacionaliniame parke – tarsi lakštingalų giesmių sklidinoje šventykloje. Sutikome šiemet botanikų metų medžiu išrinktą Stelmužės ąžuolą. Grožėjomės Anykščių apylinkėmis. Strazdą keitė Baranauskas, Žemaitę ir Višinskį – Vydūnas. Atradome puritonišką Biržų ir Kėdainių lygumų grožį ir jų protestantišką vietos dvasią. Susižavėjimą medinėmis Molėtų ir Zarasų rajonų bažnytėlėmis ir žemaitiškomis koplytėlėmis keitė susižavėjimas Papilio ar Rusnės evangelikų bažnyčių architektūriniu grynumu. Netgi susikūriau teoriją, kad protestantizmas Lietuvoje išplito asketiškose lygumose, o katalikybė ir medinis barokas – kalvotose, ežeringose vietose, kad pati gamta, pats horizontas prisitaikė prie kultūrinių ypatybių.
Ir visgi keliaujant kartkartėmis apnikdavo liūdesys, panašus į tą, kurį kadaise buvau patyręs keliaudamas po pietvakarių Airiją. Ten nuostabiose kalnuotose pakrantėse kukliai kūprinasi akmeninės prieš pusantro šimto metų, britų sukelto bulvių bado laikais, apleistų trobelių liekanos, o ištuštėję ir liūdni Lietuvos miesteliai sparčiai vejasi Airijos pavyzdį. Pievos ir arimai daug kur sutvarkyti prasiskolinusių ir nė akimirkos poilsio neturinčių ūkininkų, miestelių aikštes ir bažnyčias gelbsti europinės lėšos, bet aplink jas ūžauja apleisties vėjas. Emigracija daugumai tų miestelių ir kaimų sudavė negailestingą smūgį – pasitraukė didelė dalis bendrumo dvasios, netekome daugybės iniciatyvių žmonių, kurie, užuot puošę, tvarkę ir gaivinę savo miestelius, lenkia nugaras užjūrio fabrikuose ir parduotuvėse. Liko tie, kurie išvažiuoti nebegalėjo, – dalį iš jų visuomenė pastebi tik kriminalinių naujienų reportažuose. Per kiekvienus nepavykusius rinkimus galios diskursai kaltina šią „antrąją“ Lietuvą. Per šiuos rinkimus ši „antroji“ Lietuva buvo plūste plūstama pirmosios – feisbuko Lietuvos. Bet dar kraupesnis socialinis eksperimentas ištiko Naująją Vilnią, kur Algirdo Paleckio patekimas į antrąjį rinkimų turą sukėlė audrą žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose.
„Neleisk girtuokliams ir bobutėms išrinkti Paleckio!“ yra paveikus šūkis šiais laikais, kai reklama gali viską. Kita vertus, jis reiškia, kad iš tam tikro socialinio sluoksnio atimama teisė spręsti. Ši tradicija gimsta kartu su demokratija: jau Platonas savo tekstuose užsimena, kad tai, kas Atėnuose vadinama demokratija, iš tikrųjų yra aristokratija. Ir visgi Naujojoje Vilnioje buvo peržengta leistina riba – tokią ribą peržengti įmanoma tik virtualiais kanalais sukursčius masinį įniršį, kuris gali padėti legitimuoti galios diskursą.
Algirdas Paleckis man toli gražu neatrodo priimtinas personažas. Jo pelėsiu dvelkiančios bolševikinės teorijos glumina ir liūdina savo neadekvatumu. Šiuolaikiniu vakarietiškai kairiuoju požiūriu, jo advokatavimas idėjiškai žlugusiam Sovietų režimui yra absoliučiai reakcingas. Kita vertus, dėmesio nusipelno ne tik sunkiai suvokiamas rinkimų akcijas Naujojoje Vilnioje vykdęs žurnalistas, bet ir bankui atstovaujantis ekonomistas. Juokingai šiais socialinės atskirties laikais skamba ekonomisto raginimas grąžinti Naujajai Vilniai jos didybę. Tačiau ši baimė yra nukreipta ne tiek prieš kandidatą, kiek prieš jo rinkėjus. Ne neleisti į Seimą išrinkti Paleckio, o neleisti pasisakyti tiems, kurie balsuoja už Paleckį. Priversti juos mirti tuo, kas teisinėje kalboje nusakoma kaip socialinė mirtis, kad būtų galima kalbėti, nuspręsti ir veikti už juos. Paaukoti juos galios ir jos produkuojamų diskursų labui. Kurti naują politiką, kurioje vienų gyvastingumas ir teisės aktualizuojami demonizuojamų kitų buvimo paraštėse, negyvenimo sąskaita.
Naujoji Vilnia yra mirties miestas, socialinės mirties miestas – net tuomet, kai tiesiog plūsta žydinti gyvybinė energija, net tada, kai motina meiliai pakelia parkritusį vaiką. Visa tai vyksta socialinės mirties sferoje, už feisbuko Lietuvos jautrumo zonos ribų. Feisbukas jų nemato, nes nenori matyti. Naujoji Vilnia yra nepažinios Lietuvos realybės kondensatas – realybės, kuri visgi pasakė savo žodį ir leido Lietuvą valdyti naujai, nežinomai ir nenuspėjamai politinei jėgai. Nes kartais potencialus nenuspėjamumas geriau negu nekintantis diržų veržimosi politikos diskursas.
Nebalsavau. Nemanau, kad verta investuoti energiją į spektaklį, kurio reikšmingumą bandoma sukurstyti tik diskursyviu Naujosios Vilnios chuliganizmu. Pagarba tiems, kurie nebalsavo, – jie žino, kad Seimas yra parodomosios, o ne realios demokratijos institucija, kad jis yra trečiaeilės svarbos institucija (po visa lemiančio globalaus kapitalizmo žodžio ir jį nuolankiai vykdančios Vyriausybės veiksmo). Kuo mažiau balsų, tuo mažiau pasitikėjimo ir legitimacijos, o tai nebūtinai yra blogai.
Septintajame dešimtmetyje susikūrusi JAV afroamerikiečių „Juodųjų panterų“ partija nubrėžė lygybės ženklą tarp iš JAV lėktuvų pilamu napalmu žudomų Vietnamo gyventojų ir policijos pačioje Amerikoje beveik už nieką žudomų juodaodžių. Toks žudymas – tai vidinė kolonizacija. Lietuvoje tokios kolonizacijos ženklų irgi esama – iš Užupio pašalinta bet kokia kitokybė, tą patį bandoma daryti Vilniaus stoties rajone. Socialiniai tinklai kol kas galios diskursams padeda užsiimti sąmonės inžinerija – įtikinti jų vartotojus, kad jie yra vienintelė Lietuva. Narciziškai atitolti nuo realybės, susijusios su aplinka ir jos objektais. Tai, kad taip nėra, jiems galėtų įrodyti kelionės. Kad ir į Naująją Vilnią.
Kuo daugiau keliauji po Lietuvą, kuo daugiau jos pamatai, tuo labiau nekenti valstybinės politikos, kuri viską susiaurina, sumenkina ir paverčia valstybės nuosavybe. Lietuva nėra viena.
