Spalio karoliukų trauka
Ragelių bažnyčioje, turbūt senu papratimu, po mišių didingai skamba Te Deum. Tai pompastiškas triumfo himnas, tinkąs krikščionių laivyno pergalei prie Lepanto ar bent Vyslos stebuklui. Tau visi angelai, Tau dangūs ir visos galybės, Tau cherubinai ir serafinai nepaliaujamu balsu gieda… Įdomu, už ką čia dabar taip dėkoti ir džiūgauti vidury Ragelių kaimo? Kad ne keli, o geros dvi dešimtys parapijiečių per sekmadienio mišias? Dar antai ir jaunų veidų vienas kitas. Ir kunigas, nors su lazdele, vis apsilanko. Rugsėjį būna Grūšinės atlaidai. Bažnyčioje švaru ir šviesu. Medinė varpinė įtraukta į kultūros paveldo sąrašą, atnaujinta, saugoma valstybės. Pilnas yra dangus ir žemė Tavo garbės ir didybės…
Stoviu čia tik šiaip, ne iš didelio pamaldumo ar kunigiškų pareigų. Užsimerkiu ir klausausi svajodamas nežinia ką. Tu sėdi Dievo dešinėje, Tėvo garbėje. Tikime, kad Tu mūsų teisti ateisi. Močiutė klauptuose neramiai krusteli, gal nugirdusi paskutinį sakinį. Teisme, tik, aišku, be jokio Dievo, teko anksčiau buvoti. Advokatas rimtu veidu klausė, ar myliu gyvūnėlius. Visa salė prunkštelėjo. Galėjo dar pridėti tarybinę tėvynę, su dainomis ir artojais. Esu sugadintas šioje vietoje, nes lenda į galvą kvailos analogijos ir pokštai. Evangelijoje, kai piešiamas Kristus pasaulio teisėjas, spustelėta ne juokais. Ten nelaimėliai ožiai, kuriems vieta kairėje ir prakeiktųjų vardas, taip pat amžinoji ugnis velnių kompanijoje. Vien dėl to, kad nepamaitinai ar neaprengei bomžo. Mes, kunigai, išmokėme tikinčiąją liaudį nekreipti dėmesio į tokią informaciją. Ir gedulinė sekvencija apie rūsčią teismo dieną išsitrynė iš bažnytinio repertuaro, mat primena inkvizicijos laikus. Dievas juk turi pakylėti, džiuginti, o ne varyti depresiją.
Ruduo kasmet atneša panašias mintis. Būtų metas grimzti į maldą ir tylą. Bet nebėgu vakarais kalbėti rožančiaus. Atpratau. Vargas man. Niekas per daug nebėga. O jeigu kalba kur susirinkę, tai ieškok sektos požymių arba noro pasireklamuoti. Daug didesnį pasisekimą turi religiniai sveikinimų ir pageidavimų koncerto variantai su maldų intencijomis vietoj nemirtingos estrados. Gailestingumo durys, apipintos vainikais, pramoginės piligrimystės, vadinamasis šlovinimo žanras emocijoms išlieti. Ir garsūs pažadai sulaukti svečiuose popiežiaus Pranciškaus, mat mūsų viešos akcijos atitinka jo skelbiamą naująją evangelizaciją. Pasak katalikų sociologų, ačiū Dievui, šitaip mestas iššūkis formaliam proginiam bažnytiškumui. Bet man vaidenasi, jog proginis, vartoti pritaikytas bažnytiškumas, ypač miestuose, kaip niekada klesti ir, svarbiausia, rodosi sėkmingas, naujoviškas, turįs pretenzijų patikti jaunimui. Štai toks dabar mūsų bažnytinis šilelis, kadaise žaliavęs imperijos viduržiemiuose. Ir ne kokie ateistai ar liberalai jį bus taip patvarkę.
Monsinjoras Alfonsas Svarinskas, prisiminęs savo jaunas dienas, mėgdavo sakyti, kad kovoje su šėtonu kartais labiau padeda ne rožančius, bet automatas. Nepaneigsi šios patirties nei to, kad automatas tikrai padaro savo darbą. Bet automatais ginkluotus kovotojus gali pasitikti dar daugiau automatų, ir tada viskas baigta. Pokario Lietuva išliko gyva ir ne visai pasidavusi bei parsidavusi ne tik dėl partizanų bunkerių. Miestuose ir kaimuose tada dar mokėta ir norėta melstis. Sausio 13-ąją viršų stebuklingai paėmė irgi panašūs dalykai. Pažinojau senų mokytojų šeimą, kuri daugybę metų kas vakarą gniaužė rožančiaus karoliukus. Kažkas dėl to darėsi, nors galėjai ir nematyti. Amerikietė teologė, viešėjusi pas mus ir prisiklausiusi kalbų apie disidentų drąsą bei sumanumą, su šypsena kartojo: „Nesipūskite, viską atliko babuškos, babuškos.“ Ji buvo išmokusi tą rusišką žodį, tik kirtį dėdavo ant raidės u, dėl ko jos tezė skambėjo dar įtikinamiau.
Anų babuškų, deja, nebelieka. Jau ir Ragelių kaime jų reta. O Bažnyčia geidžia veržtis pirmyn, būti matoma, išgirsta, vertinama. Deja, kompetencijos visuomenės gyvenimo klausimais – ne kažin kiek, be to, politikuoti negerai. Dar liktų kvietimas melstis ir atgailauti, kaip buvo per amžius, bet vėl baisu, kad žiniasklaida įtars viduramžiais. Dėl to – tik pageidavimų koncertai ir ąžuolo lapų vainikai virš gailestingumo šūkių. Net ne automatai, monsinjoro nusivylimui. Gal tada iš naujo – po rožančių? Jeigu tarybinės dainos tokios gajos, gal ir Sveika, Marija melodija turi šansų sugrįžti mums? Kartu su visa jau primiršta maldos saldybe, kai, bučiuojant karoliuką, atsiduodama į Dievo rankas. Ir kartu su maldos galia, kuri pažadėta, kai du ar trys susirinkę Jėzaus Kristaus vardu, su cherubinais ir serafinais, didesnei Dievo garbei.
