Varšuvoje gyvenanti lenkų poetė (g. 1988), dviejų poezijos rinkinių – „Darbščios popietės“ (Pracowite popołudnie, 2010) ir „Plėšimas“ (Szaber, 2014, nominuota Gdynės literatūros premijai) – autorė, anglakalbės literatūros vertėja, literatūros renginių kuratorė, viena iš feminizmo seminarų („feminarų“) ciklo „Bendras kambarys“ rengėjų. Kultūrinei Lenkijos spaudai rašo straipsnius apie meną.
Šią vasarą dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos PEN klubų surengtuose lietuvių ir lenkų poezijos skaitymuose Kaune.
Jaukas už dyka
Ragaujam iš tolo. Ar kam nors iš pažįstamų
yra taip buvę? Klausiu apie sliekus.
Kažkas rimtai apie juos mąstė.
Anksčiau. Tikriausiai Eliotas. Žemės ašaros, skamba kaip Eliotas?
Galbūt koks nors kanadietis. (Nelygu
koks oras, lengviausia privilioti būtent juos – tarsi sliekai
buvo atgabenti iš kito žemyno.)
Ar mano vaizduotės Erotas – tai tas pats vaikinas, taisąs
namų kameras? Galbūt geriau būtų, kad jam supakuočiau ją į pusryčių popierių
ir išsiųsčiau kur nors.
Mezoregionas ir apimtis
Du britai palinko prie braziliško voro.
Vienas jau norėtų tarptautinės karjeros. Kitas – Halls mėtinuko.
Šiąnakt mėginai atsikratyti manęs,
prieš man užmiegant. Tai buvo tik praeinama. (Vieno iš praėjimų po miestu
pavadinime tarsi atauga – plaukiamoji pūslė?
lengvesnio sparno choralas? – šiaip ar taip auga
fragmentais.)
Voro mėsa – iš vatos. Įdomu, ar pakaks jos tamponui.
Šventinis teismo reportažas ir užsirašymas į teatrą
Nusikaltimas bityno teritorijoje įvyko, kai JM paklausė
– O kaip kitiems kolegoms? – ir turėjo omenyje ne klaustuko
dogmas.
Per pokarinį dokumentą liuoksi
Karabaso kiškelis. Užvertė galvas asketai.
Aštunto dešimtmečio veidrodžiai dabar paklausūs – ovalas nutįsta žemyn,
žalvaris sustingęs nusėdo jiems ant peties.
Nusikaltimas bityno teritorijoje kilo
ne iš gobšumo. (Tame, ką darome, nepasitikime atsitiktinumu.)
Ir ne iš užplūdusių emocijų.
(Kai miegu, atrodau lyg vynuogių kekė.
Žmona atsiima už mane registruotus.) Nors po visa ko, JM jautėsi turtingesnis:
Tuo, ką radai – džiaugtis,
visur ginti tas, kurios spiečiuje,
apsėklintą motinėlę – laikyti tik
su jaunikliais.
Milteliai odai
Nyksta iš Europos žvirbliai. Skiemenys nenori būti vieni kitiems kaimynai.
Hiatus, diastema, ola. Kartais paskambina kas nors, neva galėtų išgelbėti mus nuo teismo,
o kartais – kad šeštą eis tvarkytis nagų.
Kartais verki, kad nėra ką patarti, o kartais – nes patarimas
tai prastesnė žuvis
už ungurį, ir šiukštu nepatiekti jos valgyklose.
Būdama mergaitė galynėjausi
su panašiais būgštavimais.
Ulungas
Vidinis emigrantų gyvenimas: pasiskolinti automobilį
penktadienio vakarui. Pasiieškoti nagų šepetėlio.
Kaip angliškai bus koloidas? Gyvenimas, nuo kurio galiu pasiskiepyti
– ar tik pupelės ir ryžiai?
Iššauti iš nieko ir atsigręžti, kai pliaukštelės! Taip, kaip prasideda miestas!
Vienas iš čionykščių žmonių sugeba ateiti dvylika kartų
vilkinas dvylika odų
ir prisistatyti kaip Rilke ir kaip Hendrixas. Niekur jo neišveža: nei į ligoninę, nei į mokyklą,
nei į landynę su konjakėliais,
apie kurią netyčia patyriau iš tavęs.
Kitas, iš čionykščių žmonių, geba iškrėsti
visą virtuvę, kad parodytų mums kai ką ypatinga: arbatą.
(Drąsiausi augalai nežino pievos išdėstymo – ir jos nepalieka.)
Kaip išsidėlioja pokalbiai
Iki pietų – ratu.
(Kas dar yra apskrita tarsi stalas? Zamoscio turgaus aikštė?)
Po pietų – po keturis.
(Niekuo nepriminti tėvų šiek tiek kvaila.)
Paskui išretėja.
Kai kurie imasi įdomesnių dalykų. Kitiems jau pakaks
savęs, jie išvyksta savanoriauti. Į privačius kalnus, į šiaurės
turistines bazes. Pasilieka romantiška pora.
Taip, šitie ponai
imsis reformuoti čarlstoną.
Patos
Kormoranų šeimos paukštis įžiūrimu gumbu
ties stemple. Rajus. Greitai plaukioja.
Kalos
Kūno fragmentas
(nėra kūno kitaip kaip tik fragmentais, kopijavo per kalkę į mano nedarbingumo lapelį gydytojas)
Galiu pasižiūrėti?
(gali, neprieštaravo vaikučiai)
Žiūrėdami į jį, veidu liečia savo pirštus.
Verčiau nusigręžtum? Bet tai lyg maištauti
prieš gyvatvorę iš tėvų indėlių, prieš įgarsinimą auloje ir šlaku
pabarstytą aikštyną.
(Vaikučiai nenori nieko sušikti ir neprivalo)
Kagathos
Ponas Manczu pliekia kaip lokys.
Prieš penkiasdešimt metų Vroclavo zoologijos sodo direktorius būtų sulaikęs jį
voljere. Šiandien nebe.
Pono Manczu vieta ten, kur negalioja mano pažymėjimas.
(Raudonas antspaudas nustoja galioti ir išblunka rugsėjį)
(Žmonėms išblėsta gyvastis netekus darbo, neretai – pagimdžius, ir tiktai kartais be priežasties)
Vamos
Kur nors turi būti grožis, kuriam pasiduosim. Ne Europoje. Ne Afrikoje. Jūroje.
Ant kieno nors pastangų bangõs,
išmetančios tas pačias šiukšles, kaip ir nuoširdžios, nors ir vyresnės jos draugės:
tėviškų jausmų banga ir agresyvios kritikos banga.
(tai: nuolaidų kuponai, šlapios kojinės,
sutrūkę telefonų gaubtai ir išsisluoksniavusios kriauklės)
Einame ten ne tam, kad tikrintume kurį nors.
Petukas
Pavieniai eilėraščiai turi būti spausdinami. Žinau, kad Elena Ceauşescu kalba per mane, o ne giedra,
jautri lenkė.
Lenkės yra jautrios, nes gauna to meno pamokas geriausiu būdu: nuolatos, neįspėtos.
Už lango visaip mums nutinka. Bet viduje – viskas vietose.
Vertė Vytas Dekšnys
