Neklauski Gūglo, jis neatsakys
Vieną vėlų vasaros vakarą sėdėjau Bruklino metro požemyje, kuris priminė man tamsų, apmūsijusį rūsį po mūsų troba Pašiaušės kaime, kur laikydavome bulves ir uogienes. Šaltoka, net kaitrią dieną, pajuodusio metalo sijos, verkiančios nuo slėgio, dulkini voratinkliai ir miklios žiurkės… Niujorko centras ir Kelmės apskritis – mus sieja vargingų požemių, priglobiančių mūsų tranzito valandas, panašumas. Laukiau traukinio, skraidinančio į Broadway Junction, bet tą vėlią valandą jo ilgai nebuvo. Jaučiausi pavargusi ir sustirusi nuo požemio drėgmės, tad susikėliau apsunkusias kojas ant suolo, primenančio tvirtą, pailgą taburetę, išjungiau mintis ir įžiebiau ilgąsias akių šviesas. Karpysiu orą akimis ir lauksiu transporto kaip išganymo, sėdėsiu ir stebėsiu įstabų niujorkietišką praeivių teatrą. Eiti nėra kur. Paklausiau draugiško juodaodžio šlavėjo, ar metro nakčiai neužsidaro, ir jis su keista liūdesio gaida balse pašmaikštavo: New York? Never sleeps! Šalia manęs stovėjo dvi jaunos afrikietės „leopardo“ kostiumais, aptempusiais apvalainas statulų figūras. Jų ausyse žvilgėjo stambi neoninė rombo formos bižuterija, o violetinės lūpos be perstojo pūtė į orą kažkokius žodžius. Jos kalbėjo apie nieką, ir žodžiai, keista, neturėjo jokio turinio, tarsi tai būtų tiesiog kūno repas. Priešais mane, kitoje bėgių pusėje, sėdėjo krūtininga tamsiaodė moteris, turbūt mama, su penkiamete, iš pažiūros, dukrele pasipūtusiais kaip pienė plaukais. Jos garsiai kalbėjosi tarpusavyje ispaniškai, ir buvo tos gražiosios rasės, Amerikoje vadinamos „afrolotynomis“. Pašokdama ant savo ilgų kojų mama nerimastingai dirsčiojo į bėgius, gracingai kraipė galvą, matyt, keiksnodama, kad tarp bėgių švilpia tuštuma. Vis prisilenkdama prie dukrelės putnaus vaikiško skruosto, ji pakštelėdavo taip žaismingai, kad požemis nušvisdavo nuo bučinio čiaukštelėjimo, ir vydama šalin laukimo nuobodulį, svajingai niūniuodama pynė iš dukros nepaklusnių spyruoklinių plaukų kasas. Vieną, paskui – kitą…
Supynusi dvi, ji timptelėjo jas už galiukų aukštyn. Kasytės pastiro virš mergaitės galvos kaip teletabio antenos, o gal velniuko rageliai, o gal dar kažkas primenančio motinai labai juokingą daiktą. Moteris atsilošusi nusikvatojo skambiu demonės juoku, supurčiusiu jos krūtis taip, kad šios išsirito iš palaidinės visu savo gaivališku grožiu. Mergaitei tai nepatiko – nei motinos juokas, nei jos suokalbininkės krūtys, nei tie juokingi daiktai virš galvos. Ji dėbtelėjo iš apačios į savo „kūrėją“ ir nusitaikiusi žaibišku pirštelių judesiu žnybtelėjo į arčiausią krūtį kaip įniršusi medžiotoja širšė. Motina stipriai patempė mergaitei už kasos. Mažoji stryktelėjo ant savo tvirtų kojyčių ir, rodydama piršteliu į „antenas“, treptelėjo ir suspigo tokiu „nesvietišku“ balsu, kad motinai neliko nieko kita, tik apsidairius užsidengti delnais ausis. Mergaitė nesiliovė – ji stačiai raudojo, kriokė, rėkė, liesdama delniuku kasytes. Motina puolė jos raminti, bandė apkabinusi supti, tačiau pagrindinis blogis – „antenos“ – motinos nejaudino. Veikiau atvirkščiai: ji nė nemanė jų išpinti ir trukdė tai daryti mergaitei, tekštelėdama jai per rankutes. Dukrelę pagavo tikra isterija, net vorai palubyje išvertė akis, ir motina stvėrusi vaiką po pažastimi kaip pirkinių maišą nubogino į kitą platformos pakraštį ir tėškė ant šiukšlino suolo. Pati kaip stirna nušuoliavo į „savo“ vietą – tą, priešais mane – ir akies krašteliu stebėjo, ką gi dukrelė veiks. Mažoji kriokė kaip kriokusi, tik aukštos kaprizų gaidos dabar maišėsi su žemais baimės tonais, nes ji staiga pasijuto pamesta, kitame platformos gale, tarp nepažįstamų žmogystų, kurios judėjo ir keitėsi kaip juodi teatro šešėliai, nekreipdamos į mergaitę nė mažiausio dėmesio. Ši bliovė, bijodama pasijudinti, ir priminė visu garsu įjungtą dainuojančią lėlę. Šalia jos repavo jaunuolis madingai nusmauktais džinsais, blizgindamas praeiviams nuogu šokoladiniu užpakaliu, užsimerkęs ir visa savo esybe atsidavęs požemio „žvaigždės“ vaidmeniui. Nuogas užpakalis niekam nekliudė kaip ir kriokianti mergaitė. Šokėjas, imituodamas elektrošoką, o paskui rankomis – „bangą“, netyčia palietė mergaitės „antenas“. Ši kukčiodama įgudusiu širšės judesiu žnybtelėjo ir jam į nuogą užpakalio „papą“. Vaikinas išsigando, ouch!, pakirdo iš repo hipnozės ir nustebęs įsispoksojo į ašarų sukiužintą gąsdintoją: trumpa snargliuotų „antenų“ ir „bangos“ pažinties akimirka ir – plati neoninė šypsena… Motina jau koketavo su dar vienu „afrolotynu“, o tuo tarpu „repininkas“ tiesė mergaitei ranką. Mažoji nedrąsiai ištiesė ir savo. Vieną, paskui – kitą… Repas sukapojo baimę.
Hi-e, miss?! How are you doing? – staiga suskambo iš dangaus. Pašokau pamaniusi, kad kažkam trukdau arba ne vietoje sėdžiu, o gal esu per šviesiai apsirengusi ir „labai krentu į akis“ – žaibiškai kirto man įkyri lietuviškos savikritikos, kuri yra budrus vidinio nesaugumo jausmas, mintis. Jau seniai pastebėjau, kad stotyje nebuvo nė vieno balto ir dar baltai apsirengusio žmogaus, bet Niujorkas pratęs prie netikėčiausių derinių, tad kol manęs niekas nekalbino, apie tai negalvojau. O štai dabar… Šalimais stovėjo juodaodė dručkė juodais treningais, guvi, miela, jauna. Turbūt jauna, bet baltas žmogus niekados tiksliai nenuspės juodojo amžiaus ir atvirkščiai. Ji laikė atkišusi man metro bilietą ir be didelių įžangų sakė: take it. Dovanoju. Bilieto sąskaitoje esą dvidešimt dolerių, gaila išmesti, nors galiojimas pasibaigęs, o pakeisti jį galima tik oro uoste, kurio pusėn ji niekados nebesuka… Būna žmonių, atrodančių kaip atvykėliai, kur jie bekeliautų. Tai apranga skiriasi iš choro, tarsi ji būtų „ne iš tos operos“, tai aplinką drumsčia neįprasta mimika. Ne kartą pastebėjau, kad tokius žmones aš kitiems ir primenu, arba man tik taip atrodo, o jei atrodo, tai yra nemenka dalis tiesos. You look lonely, abandoned and foreign, prisiminiau nepažįstamo švedo žodžius, sakytus man viename Gotlando barų, kurio prietemoje, po taurės vyno, užsienietiški bruožai, matyt, išryškėjo it žvakės nušviesti. Gal ir tiesa, kad vynas viską iškelia švieson… Juodasis Niujorko angelas su treningais irgi porino, kad atrodau kaip „atvykusi iš toli“, o dovanos kelionėje svečiams labai praverčia. Nedrįsau imti mažyčio popierėlio, tarsi pakeleivė siūlytų man kontrabandą, ir perskaičiusi mano mintis ji šypsniu padrąsino: I understand, just take it easy. Pasmalsavau, iš kur ji žino, kad būsiu oro uoste, ir linguodama galvą mergina parodė į mano lagaminą, leisdama suprasti, kad egzistuoja paprasta kelionės logika. Taip, aš tvirtai delne spaudžiau lagaminėlio rankeną ir toliau klausinėjau, kas gi tokio jos gyvenime nutikę, kad oro uostai tapo jai nedraugiški. „Ne-a… jau penkiolika metų neskraidau. Be to – šiais laikais? Niekada nežinai, koks psichas šalia tavęs sėdi… O jūs – australė?“ – smalsavo angelas. Prisistačiau esanti iš Europos ir patikslinau, kad skraidyti man tenka dažnai. „Kas mėnesį?!“ – negalėjo patikėti ūmai nuščiuvęs angelas. Iš nuostabos, sumišusios su žmogišku gailesčiu, mergina nevalingai iškėlė ranką į požemio lubas ir išvertė savo dideles geras akis, kuriose suspindo paguodos ašaros. Aš melsiuosi už jus, dear. JIS visados klausosi, kai meldiesi, you know… Jos gestas mane sujaudino ir net įspraudė gumulą gerklėje, nes puikiai žinojau, ką reiškia atsiduoti maldai lėktuve, tačiau melstis už kitą, kybantį ore, – tai be galo didelės, tikinčios ir vaikiškai tyros širdies savybė. „Νεφέλες, Νεφέλες, aristofaniški debesėliai, saugokit mus“, – sumurmėjau savo tradicinę maldą, skraidinama atūžusio traukinio į tolį… Saugok visus skraidančius, saviškius ir mūsiškius, repuojančius ir apsižliumbusius, bebaimius ir drąsuolius, ir šokančius lėktuvan tik kartą, pirmą ir paskutinį – emigruojant – kaip šis juodaodis angelas iš Jamaikos prieš penkiolika metų…
„Gal man peršokti iš linijos A į C? Bus greičiau?“ – garsiai klausinėjau vagone sėdinčių keleivių, tarsi jie būtų pažįstama studentų auditorija. Pirmiausia viltingai žvilgtelėjau į arčiausią gėjų porelę, tačiau jie pernelyg apsvaigę vienas nuo kito negirdėjo manęs. Šalia jų sėdintis afrikietis su lietuviškų spalvų berete, šaliku ir ordinais ant krūtinės meditavo prisimerkęs ir neatpažino manęs kaip „kraštietės pagal atributiką“. Tik elegantiška „intelektualė“ su plačiadiržiu lietpalčiu ir plonos odos auliniais batais (nors lauke nuo karščio bangavo asfaltas), nuleidusi nuo akių didžiulį broadsheet formato laikraštį, ramiai tarė: Nothing is faster in New York. Have a cool trip…
„Kada paskutinį kartą skaitėte plačialapį laikraštį?“ – paklausiau dviejų savo tautiečių, lūkuriuojančių manęs „Google“ biure Manhatane, kurį pasiekiau po „gaivios“ kelionės per niujorkietišką metro gyvenimo biblioteką, ganėtinai sušiaušusią mano vaizduotę. „Manhatano orakulai“ tyliai šyptelėjo, žvilgsniu užduodami tą patį klausimą savo kartos sesei. Gūgle, toje informatikų Mekoje, kurios erdviose purpurinėse kavinėse prie plačių medinių stalų „meldėsi“ šimtai jaunų korėjiečių, palenkusių savo tamsias kaip juodvabalių galveles virš baltų tarsi sniego gniūžtė „Apple“, pasijutau nelyginant sapne, kur laikas bėga kitaip. Laikas įgauna kitokią prasmę ne dėl buvimo hermetiškoje laboratorijoje, kuri presuoja faktus, kadais romiai plūduriavusius broadsheet laikraščiuose, konservuoja informaciją, susemtą iš knygų ir archyvų, o dėl jos korporatyvinės koncepcijos, diktuojančios naują kasdienybės sampratą. Manhatano Gūglas įsikūrė keliuose dangoraižio aukštuose, kuriuos išplėšęs iš pastato bambos pavertė savotišku laivu, kur galima laipioti, karstytis iš vieno aukšto į kitą kaip vaikystėje po uždaro kiemo čiuožyklas ir virvines kopėčias. Tai didžiulis kolegiškos bendruomenės getas su poilsio kambariais, kavinėmis ir restoranais, sakytumei, miesto kvartalas ant milžiniškos lentynos. Gyvenimo laikas jame atrodo sustojęs ir pakibęs virš galvos kaip skaitmeninis debesis, sugeriantis garuojančias smegenis, kurioms nuvargus galima padrybsoti ant šalimais siūbuojančio autentiško hamako su natūralių papajų kokteiliu rankoje, o išalkus „pasikviesti“ artyn važinėjantį valgių stalą ir užkąsti blynų su rusiškais ikrais, prancūziškų sraigių, graikiškų salotų, japoniškų sušių ir visko, ko turbūt rastumei Nojaus laive (deja, be lietuviškų cepelinų). Vėliau nuo hamako šliurini basomis į kavos salę ir skanauji neregėto meniu kavos su įvairiaspalviais saldumynais… Darbo valandų tokioje, per gyvenimą plaukiančio laivo, atmosferoje niekas neskaičiuoja, poilsio – taip pat, o asmeninis laikas iš viso nustoja egzistavęs. Jis ištirpsta korporacijos laike, tarp pasaulio laiko juostų, globalioje sotaus tarno misijoje… Gūglas man kažkuo priminė salą, graikišką salą, kur gyvenimo ir darbo valandos irgi nesumuojamos ir jų turinys nesuvokiamas, bet tam, kad žinotumei tokio gyvenimo vardą, – o jis turi ateities vardą, – reikia būti gūglininku arba graiku… Seni žvejo ir nauji informatiko „debesys“ kažkur – skirtingų žmogiškų vertybių lygmenyje – susiremia tarsi piratų laivai vandenyne, ir kiekvienas po savo vėliava, simbolizuojančia kovą už būvį, paleidžia iš „nasrų“ taktinę ugnį. Ne tam, kad nugalėtų, – anokia ten pergalė vandenyne, – o tam, kad išbandytų savo ištvermę… Išorinis lauko ir vidinis korporacijos gyvenimai irgi susiremia, keisdamiesi idėjomis ir vietomis, stumdydamiesi ir kumščiuodami viens kitą grumtynėse už svarbiausius, suvartoti skirtus resursus – žmones.
Fizikas, pradėjęs savo karjerą nuo kurjerio viename iš Lietuvos paštų, ir filosofas, kilimo iš Šiaulių, prieš ketvirtį amžiaus Niujorke tapęs tinklalapių specialistu, mano kartos bičiuliai, kuriuos vadinu „Gūglo orakulais“, šmaikštaudami porino, kad jų profesijoms po Einsteino „revoliucijos“ neliko kito kelio, kaip tik suvaldyti iliuzinę tikrovę, paverčiant ją skaitmenų filosofijos karalystėmis. Geriausiai ši „kaligrafija“ sekėsi senoms rytietiškoms šifravimo kultūroms, Japonijai su Korėja, tačiau jų paslaptys akimirksniu skrido į tarptautinius Amerikos centrus, šiandien viliojančius technologijas iš metro požemių į kosmosą ir ateities kontoras. Visuomenės… Jos lyžteli tik vieną „mažąjį pirštelį“ naujovės, skirtos visai „dešimčiai“, o kai paklausiau „orakulų“ apie dirbtinio intelekto galią, suvokiau, kad dalis jo, robotai, žmogui gali būti geri draugai ir totalūs priešai, bet jų likimas šiandien – ne kuriančiųjų, o perkančiųjų valioje. Roboto savininkas kaip Tėvas nuolat laukia tobulesnės „sūnaus“ versijos. Miršti jaunas, išlieki nemirtingas, robotnike, bet sulig kiekvienu nauju savo gimimu repo posmeliais išmontuoji visa, ką žmogus prieš tai sudėjo į tave kaip epą. Dirbtinis intelektas, migruodamas į tobulesnius savo pavidalus, skraidina į galaktikas žmonijos palikimą, keisdamas jos atmintį ir amžiaus trukmę, nes žmogus išlieka žmogus tol, kol tokį save prisimena. Kol nepradeda rungtis su savo paties šešėliu. Kūno ląstelė, pamiršusi žmogiškos kūrybos galimybę, nyksta, trumpindama gyvybės atmintį ir drąsindama mirtį. Keista… Būdavo, išeina siela ir kurį laiką girdisi jos aidas, kadais sakytų žodžių prasmės, tačiau, robotnikui pakeitus žmogaus kūną, sielos aidą žaibiškai sukapoja laisvas rinkos rimbas.
Rankraščiai nedega, kai atsisako emigracijos į skaitmenis.
Šios guodžiančios reziumė labiausiai tikėjausi ir bijojau, tačiau šalia vienmečių juk dažniausiai atvirsti į vaiką ir šito nesigėdiji, neslopini nei savo dvejonių, nei naivuoliško smalsumo, suklupusio ties klausimu, kam mano kartai reikėjo tiek dirbtinio intelekto ir technologinės imperijos, natūraliai skylančios į vis mažesnes „karalystes“… Lietuva, Estija, Slovėnija, NoCal, SoCal (Pietų ir Šiaurės Kalifornija), pietų ir šiaurės Kipras ir greit iš nebūties išnirsianti Atlantida… Iš epo – į repą skylantis pasaulis, kaip pranašavo seni Amerikos išminčiai ir naujos cyberpunk knygos (vis dar – knygos) apie „sueiliuotas“ teritorijas, kurias nesunku skaitmenizuoti, užkoduoti, išgryninti, išskaidrinti, ištirpdyti kosmoso laike, palikus joms, dėl visa ko, perregimų savo sienų džiaugsmą. Mažoms skaitmenų karalystėms sulig kasdiene robotų mirtimi pasaulio laikas tampa nebepavaldus, ir jo yra tiek, kiek turi maža mergaitė, laukianti traukinio su mama Niujorko požemio teatre. O jeigu traukinys neatvažiuos? Arba pravažiuos? O jeigu nebeliks nei juodo aktoriaus, nei repo, skaldančio lėtą laukimo dramą posmais ir ant savo rankų nešančio ją tolyn, link laiptų, o iš ten – į savo gatvės Nojaus laivą? Paklausiau „Manhatano orakulų“, ar jie ko nors bijo arba ko labiausiai bijo, ir šie atsakė man kaip raudonodžiai pasakoriai, – neišvengiamo tvano, po kurio nebeliks Lozoriaus.
