Moteris mėlynu paltu

„Nes jo gyvenime nevyksta nieko įdomaus“, – ištarė ji garsiai, žvelgdama į karkiantį juodvarnį. Šis tupėjo ant mažesniesiems sparnuočiams skirtos lesyklėlės (žiema jau buvo beišeinanti, bet dar nebuvo ištarusi paskutinio „sudie“) ir po nuobodaus karkimo, paleidęs baltą išmatų srovę, nuskrido, garsiai mojuodamas žvilgančiais sparnais. Iš tiesų ji nieko nepasakė – tik pagalvojo, nes tuo momentu neturėjo su kuo kalbėti. Negi kalbėsi, atsiprašant, su tuo apsišikusiu juodvarniu? Šnekėtis (kaip lygi su lygiu) ji galėjo nebent su apleistu „Rotondos“ pastatu – ostrogotiškosios architektūros replika, panašiai kaip tas varninis šūdas – palikta, dryktelėta, nuleista kalno papėdėje, jeigu ir vietoje, tai bent ne visai tuo laiku. Juk atsirado šis daiktas stalininiame Vilniuje, sovietams išvijus ir net sutriuškinus fašistinius grobikus jų pačių irštvoje ir mankštinant raumenis lemiamai kovai su kapitalistiniais plutokratais ten kažkur toli – laukiniuose ir nežabotuose Vakaruose. Ten, kur nusileidžia saulė.

Autoriaus piešinys

Bet moteriai mėlynu (demisezoniniu) paltu tai nerūpėjo. Ji sėdėjo ant suolelio, rūkė cigaretę (baltą ir ploną – tokią kaip jos pirštai) ir tuščiu žvilgsniu žiūrėjo į „Rotondą“. Nes juod-varnis jau buvo nuskridęs, o „Rotonda“ tebestovėjo. Kad nenuskristų, palikusi menkas audringos savo bohemiškos-hipiškos-meninės (visi jie čia lankydavosi ir stumdydavosi bendroje eilėje su Gedimino pilies aplankyti ir kartu ledų porcijos suvalgyti atvykusiais pionieriais, miestelėnais, kolūkiečiais) praeities liekanas, kažkieno rūpestingos rankos ją apnarpliojo metalinio tinklo tvoromis, apraizgė vielomis, net apšlapino jos kertes – nes argi gali apsimyžęs kažkur išlėkti ir susitikti su padoria kompanija?

Tad moteris sėdėjo ir žvelgė į „Rotondą“. Sakydama, kad jo gyvenime nevyksta nieko įdomaus, omenyje ji turėjo visai ne juodvarnį. Mąstė apie savo porininką. Ar bendrininką. Ar sugyventinį. Arba gyvenimo palydovą, galbūt bendrakeleivį. Šiaip ji jautėsi nepriklausanti niekam. Nebuvo prikaustyta prie žemės it toji „Rotonda“. Nei suporuotu, nei sugyventu pavidalu. O ir susitikdavo jie nedažnai. Jis buvo nevykęs dailininkas. Šiek tiek dar ir dailėtyrininkas. Savo nuobodžiais, kruopščiai išlaižytais (be jokios fantazijos ir užmojo) paveikslais pelnęs šiokį tokį finansinį pasisekimą kažkur Olandijoje. Tekstus, kurių neskaitydavo net aprašomieji objektai ir subjektai, publikuodavo vietinė kultūrinė spauda. Jinai buvo jo „aptarnaujantis personalas“ – kaip kartais pats ironiškai, net ciniškai nusišaipydavo. Jis galėjo netapyti ir nerašyti. Nes tapymas panėšėjo į paprastą senų sienų perdažymą (už kurį, beje, būtų gavęs analogišką atlygį), o rašymas – ką rašymas, tai tik popieriaus lakšto užpildymas spaudos ženklais. Tačiau viską lėmė ambicijų ir įgeidžių, nerealizuotų sumanymų likučiai, primenantys rudimentinį uodegikaulį – nereikalingą, tačiau likusį anatominėje žmogaus struktūroje. Bet, pasak moters mėlynu paltu, jo gyvenime nevyksta nieko įdomaus, todėl jis ir pats nėra įdomus.

Moteris mėlynu paltu pakilo nuo suolelio, nukrėsdama paskutinius savo rūkomos cigaretės pelenus, ir aukštai pakelta galva (labiau fizine, bet ne dvasine prasme) pasileido link upelio. Į smėlingą aukštą kalvą įsirėžusi Vilnia sruvo veikiant nepermaldaujamai judėjimo logikai. Moteris stovėjo ant medinio tilto, žvilgsniu bandė sustabdyti prieš ją atplaukiančius vandenis ir galvojo, kad viskas, ką ji daro (šiaip nemąstė pirmuoju asmeniu, bandė universalizuoti, mintydama: „Ką darome“), yra banalu ir lėkšta. „Kalokagatija“, – kažkodėl dar sukirbėjo galvoje tokia sąvoka, žvelgiant į sroves. „Nesu aš nei gera, nei graži. Arba atvirkščiai – nei graži, nei gera.“ – „Tai netiesa“, – pasakytų pro ją tuo metu kaip tik praėjęs jaunuolis. Ach, jeigu tik jis būtų mokėjęs skaityti mintis ar būtų bent kiek drąsesnis. Nes juk bet kuriam jaunuoliui bendravimas su moterimi yra iššūkis. Tartum ėjimas į karą. Tačiau moteris mėlynu paltu (demisezoniniu) stovėjo į jį atsukusi nugarą ir nematė nei vaikino, nei galimų jo minčių. Be to, moteriai svetimos svajos ir kompleksai terūpėjo kaip tirpstantis sniegas. Ji intensyviai, tiesiog liguistai gyveno savimi. It kokia rupūžė. Nereikia suprasti šio palyginimo menkinamai ar tiesmukai. Moteris mėlynu paltu gyveno pasislėpusi šešėlyje, pernelyg užvaldyta savų minčių – it ta karštą ir saulėtą dieną kur nors plyšyje besislapstanti pamatinė. Na gerai, galima dar sakyti „moteris-vėgėlė“ ar „moteris-auslinda“. Esmė nuo to juk nepasikeis.

Moteris mėlynu paltu stebėjo du besidauginančius balandžius. Sakyti, kad jie mylisi, būtų pernelyg drąsu ir pretenzinga, ypač mąstant (tegul ir labai antropocentriškai), kad balandžiai negali jausti žmogiškų jausmų. Nes meilė juk yra tai, kas daro žmogų žmogumi. Tegul tai būtų labai banalu. Ar gali mylėti sraigė, balinis vėžlys, anakonda? Bet ar gali tą patvirtinti gyvuliais-gyvūnais tapę, savo rūšies tęstinumu ar tiesiog orgazmu besirūpinantys žmonės – vyrai ir moterys, vyrai ir vyrai, moterys ir moterys? Kitados ji yra pagalvojusi (tai vyko tą „atsakingą“ momentą ir vėliau apie tai net primygtinai stengėsi nemąstyti), kad dvi būtybės sueities metu atrodo labai komiškai. Be galo juokingai. Du lipdukai. Du besispardantys. Du inkščiantys. Panašiai kaip ir mintyse nurengtas bet koks save reikšmingu laikantis žmogus – koks nors valdininkas ar politikas, direktorius ar vedėjas.

Moteris mėlynu paltu nemėgo balandžių. Ne tik nemylėjo – tiesiog nekentė. Rytais balandžiai atsitūpdavo ant jos buto palangių (du langai – vienas virtuvės, kitas svetainės, dvi murziais-paukščiais nusagstytos juostos). Ji, gerdama kavą ir rūkydama cigaretę („šiaip aš dažnai nerūkau ir neturiu priklausomybės nuo tabako, tuo labiau nuo ko nors kitko“), baidydavo balandžius barškindama pirštu į stiklą. Kartais tai padėdavo.

Dar pagalvojo apie savo porininką. Ne, ne porininką – nevykėlį tapytoją-dailėtyrininką (baisesnio junginio negali būti, nebent poetas-literatūros kritikas arba kompozitorius–muzikologas). Kas yra nesėkmė ar juo labiau nevykėliškumas? Kai ką nors darai, o tikslo nepasieki. Arba nieko nedarai, nors apie tai daug galvoji, svajoji, mąstai. Ir nieko nevyksta. (Šiaip vyksta, bet tai atsitinka tik plačiame vaizduotės vandenyne…) Jis (tas moters mėlynu paltu porininkas) buvo iš tų, kuriems „viskas yra įskaičiuota“. Susikūręs savo patogų gyvenimėlį su kasdieniniais ritualais, rutiniška kasdienybe. Bet jam tai tiko – jis mėgavosi kiekvieną dieną teptuku galėdamas glostyti drobę. Psichoanalitikas Zigmas šiuo atveju, žinoma, tarstelėtų ką nors apie sublimaciją. Vakarais jis (tas nevykėlis plius menininkas ir dailėtyrininkas) išlenkdavo bokalą alaus, taurę vyno ir galop užknarkdavo jos – nepasitenkinusios ir viduje be galo neramios – pašonėje, įsikniaubęs į viršūnėles keliančiais plaukeliais dirginančią ir švelniai prakaitu dvelkiančią pažastį.

Štai todėl moteris mėlynu paltu nekentė balandžių. Nes jie priminė jį ir jos beprasmybę. Tai dėl to moteris mėlynu paltu sprigtelėjo eilinę nuorūką tiesiai vienam tokiam sparnuočiui į nugarą (šis krūptelėjo, bet tai buvo vaidyba – teatras ir melas, nes „kancaras“ jau buvo atvėsęs) ir nuėjo savo keliu. „Nes jo gyvenime nevyksta nieko įdomaus.“ Po trumpos pauzės (ir vėl mintyse): „Nes mano gyvenime taip pat nevyksta nieko įdomaus.“