Lvovas
Lvovas labai gražus, vakarietiškas. Kaip buvęs Vilnius – maždaug prieš dvidešimtmetį dingęs Vilnius. Senamiesčio namų fasadai dar apšiurę, neišblizginti verslo reikmėms. Vakarais pilna žmonių, mimų su karnavaliniais kostiumais. Daugelis dėvi marškinius su tautiniais raštais, taip pat ir vaikai. Su turistais nekalba rusiškai, bet atsako ukrainietiškai. Naujamiesčio architektūra irgi panaši į mūsiškę. Prie rotušės – protestuotojų palapinės; jie negavo karo metu žadėtų žemės sklypų. Prie palapinių fotografuojasi jaunavedžių poros, atslenka visokių įdomių žmonių (mačiau senioką su visais įmanomais ordinais atlapuose – pasipuošęs it į Maidaną). Daug šiuolaikiškų manufaktūrų – karameliniai saldainiai lipdomi, meduoliai kepami ir glaistomi už stiklinės pertvaros, kad turistai galėtų pasigrožėti procesu. Pašto muziejus-kavinė, kurioje gali išsiųsti antikvarinių atvirukų. Itin įdomus turgus: prie įėjimo stovi žmonės su kotletais, kuriuos pardavinėja kaip sumuštinius, ant batono. Verčiasi, kas kaip moka. Bobulės gatvėje mezga kojines. Su gėlėmis stovima dieną naktį. Apskritai žmonės gan europietiški – tai turistinis miestas, kuriame gausu įvairių hipsteriškų vietų (su griežtomis taisyklėmis – lauke valgoma tik iki dešimtos vakaro, anksti užsidaro baras ir t. t.). Turizmo pramonė kaip reikiant išplėtota – nuo skarų su rožėmis ligi juodų medinių papuošalų dėžučių su ryškiai ištapytomis gėlėmis. Lvovas, nepaisant vis dar regimo skurdo (elgetos gatvėje), yra puošnus.
Kai nuvažiavome, buvo labai karšta, vėlyva vasara. Važiuodami dar aplankėme gražų miestą Zamoscį Lenkijos pietryčiuose – panašų į Kėdainius. Ukrainoje mūsų buvo gan daug – visi turėjom savo užduotis. Grajauskas, Šlepikas ir Melnikas pristatinėjo ukrainietiškai išleistas knygas. Į Šlepiko knygos pristatymą susirinko daug žmonių (nepaisant abejotinos organizacijos – pvz., į Venclovos renginį atėjo mažai, tačiau suinteresuotų). Buvo įdomu klausytis kolegų, kalbančių gražia, vaizdinga rusų kalba: Venclova, kaip visad, stebino erudicija, o Šlepikas ukrainiečiams aktualus ir dėl karo temos – karas, pasak jo, turi siaubingas ilgalaikes pasekmes – Antrojo pasaulinio traumos aktualios ir šiomis dienomis. Mūsų skaitymai buvo kuklesni, jie vyko viename iš daugelio kamerinių teatrų – maloniai apšepusioje, jaukioje erdvėje. Vertėja Marijana Kijanovska labai stengėsi mus visus pristatyti. Jos pačios naujoje knygoje „Laiškai iš Lietuvos / Laiškai iš Lvovo“ (kartu su Marjana Savka) daug rašoma apie Lietuvą. Į mūsų skaitymus atėjo moteris su žindomu kūdikiu – po renginio ji dar klausė mūsų, ar bus daugiau kokių renginių, susijusių su lietuvių literatūra. Dingę Šlepikas su Grajausku į skaitymų pabaigą vis dėlto atsirado. Reportažo filmuoti atvyko „Panorama“. Žodžiu, viskas kaip pridera.
Knygomis prekiaujama labai gausiai, gatvėje priešais Operą – ištisas turgus. „Romanas – 10 grivinų“, – skelbia reklaminiai užrašai. Knygynų – kaip pas mus bažnyčių (kas dešimt žingsnių). Žodžiai, pavadinimai konservuoja verbalinį LDK palikimą – pavyzdžiui, valgėme užeigoje pavadinimu „Kumpelis“ („Кумпель“). Viešbutyje radome mineralinio vandens pavadinimu „Dievaitis“ („Девайтіс“ – ant etiketės parašyta, kad taip vadinamas senas, garbingas ąžuolas). Jonynas net surimavo: Peite, devočki, Devaitis / i skoreje razdevaites. Vienąkart pietauti ėjome į restoraną, vadinamą „pačiu prašmatniausiu mieste“, – tai buvo simuliacinis masonų restoranas. Durys panašios į eilinio buto: atidarė į raganių panašus vyras teatriniais apdarais – sakė, čia, čia atėjot, prašom į miegamąjį. Įžengėme į apkuistą kambarį – ant elektrinės viryklės čirškė keptuvė su bulvėmis. Iš ten atsivėrė durys į prašmatnesnes erdves. Visiems mums labai patiko ta nesąmonė, išskyrus Šlepiką – jis nepakenčia intervencijų į savo ramybę. Man priminė „Krasnuškėje“ gyvenančią būrėją Jadvygą, pas kurią kadaise ėjome fenomenologiniais sumetimais, – toks pats raganiškas interjeras, iš turistų ji galėtų verstis ne ką prasčiau negu iš nuolatinių klientų. Vakarieniavome žydų restorane – su dailiomis megztomis staltiesėmis ant apskritų stalų. Ten buvo privaloma derėtis. Kunčius su Šlepiku visus juokino savo istorijomis. Gatvėje, kol ten sėdėjom, susirinko minia žmonių – jie laukė, kol iš greta esančio namo lango išlįs šnypščianti drakono galva ir pasipils fejerverkai.
Kitą dieną užklydau į Herkaus minėtą Lvovo dailės galeriją – nuo senųjų paveikslų iki XXI a. pirmos pusės. Medinis parketas, nušiurę kilimai ant laiptų, birzgiančios lempos, kurias kadaise vadinome „dieninėmis“ (tapybos salėje viena dar ir blykčiojo, nes buvo sugedusi), atsidavusios budėtojos, lenkų gėjų pora, mandagiai kenčianti aktyvios budėtojos pasakojimą apie jubiliatą restauratorių. Viena iš jų skaitė kažkokią poemą, pagal struktūrą, sprendžiant iš strofų, panašią į „Eugenijų Oneginą“. Menas panašus į mūsų – nežinomų dailininkų senieji paveikslai, šiek tiek impresionizmo, ekspresionizmo, net kubizmo. Žinoma, įdomiausioje vietoje, kai jau priėjau kažką panašaus į mūsų Kairiūkštį, išsikrovė fotoaparato baterija. Šiek tiek savamoksliškos religinės dailės (ikonų), šiek tiek realistinės skulptūros. Dominuoja panašaus stoto nuogos moterys – nepernelyg liesos, bet ir ne apkūnios. Tapybos modernizmas labai mielas, artimas lietuviams. Paveiksluose nemažai vaikų – netgi pirkau (labai pigiai) albumą, kuriame sudėti paveikslai tema „Vaikai ukrainiečių dailėje“. Nuo aristokratų bei valstiečių – ligi pionierių. Dar pirkau natų knygą su senovinėmis religinėmis ukrainiečių giesmėmis. Kam man jų – vienas Dievas žino.
Prekybos centre mačiau žurnalą „Zdorovje“ – tokį patį kadaise prenumeravo močiutė: buvo įdomus ir man, nes būta skyrelio vaikams. Pavarčiau dabartinį – nykuma: kaip sveikai maitintis (ir taip visi tą žino), kaip užsiimti joga ir pan. O knygų turguje – kultiniai komiksai iš buvusios „Murzilkos“, išleisti atskira knyga. Vis dėlto šiandien tie praėjusio gyvenimo ženklai jau tik nominalūs.
Nėra nieko iškalbingesnio už žmogaus kūną – ir miesto kūną taip pat; o jis nenominalus.
Autorės nuotraukos
