Klysti geriau
Pabaiga. Pradžia Nr. 19
5. Rašymas kaip saviapgaulė
Grįžkime prie paprastos mano minties, kad rašytojams būdingas „individualumas“ ir kad to individualaus „aš“ ugdymas turi tam tikrą įtaką literatūrinei sėkmei ar nesėkmei. Šis apgailėtinas faktas neturėtų kamuoti profesorių ar kritikų, tačiau patiems rašytojams jis nėra tiesiog nereikšmingas. Štai ką apie tą „aš“ savo eilėraštyje sako Adamas Zagajewskis:
Man rašymas visada bus bandymas atskleisti šį nepagaunamą, daugialypį „aš“, nors visiškas jo atskleidimas, kaip teigia Zagajewskis, – tai chimeros vaikymasis. Perteikti visų mūsų patirčių tiesą yra neįmanoma. Iš tikrųjų net neįmanoma žinoti, kas gi tai būtų, nors ir laikomės atkakliai to „aš“ idėjos, visai kaip Platonas savo formų idėjos. Rašydami mes panašiai įsivaizduojame absoliutų tiesos atskleidimą, tačiau negalime to pasiekti. Todėl kiekvienas rašytojas yra priverstas klausti savęs, su kuriomis parankiomis tiesomis jis renkasi gyventi ir su kuriomis ta bendrystė galėtų gana ilgai trukti. Atsakymai į šiuos klausimus skiria eksperimentuotojus nuo vadinamųjų „realistų“, komikus nuo tragikų, net poetus nuo romanistų. Rašytojas nuolat klausia savęs, kokia forma aš galiu sąžiningai aprašyti savojo „aš“ patiriamą pasaulį. Tai yra kiekvieno rašytojo kompromiso su savuoju „aš“ paieškos išeities taškas, o tai drauge yra neišvengiamas kompromisas su tiesa – tiek, kiek jos atsiskleidžia manajam „aš“. Štai kodėl skaitant savo paties kūrinį dažniausiai apima ir Prufrokui būdingas jausmas: „Tai visai ne tai… tai visiškai ne tai, ką turėjau omenyje…“ Rašymas tampa saviapgaule, savotiška nesėkme.
6. Rašymas kaip neautentiškumas
Štai kito rašytojo atsakymas į mano klausimą, kaip apibūdintų literatūrinę nesėkmę:
Vienąkart Čenajuje, Indijoje, studentas manęs paklausė: „Pone, kodėl Jums taip sunku įtikti?“ Štai kaip aš apibūdinčiau nesėkmę: visos pastangos dėl to, ką Heideggeris vadino Das Mann, t. y. tas neapibrėžtasis „Jie“, kuris visada yra šalia tavęs ir iškreipia tavo sprendimus; tai, ką jis (ne aš) pavadintų tavo autentiškumu.
Šis rašytojas, kaip ir aš užaugęs postmodernizmo eroje, autentiškumo sąvoką vertina skeptiškai, ypač „kultūrinį autentiškumą“, – juk kaip mes galį būti labiau ar ne tokie autentiški, negu esame? Mums buvo aiškinama, kad autentiškumas beprasmis. Kaip tada vertinti tai, kad kalbėdami apie savo nesėkmes mes, rašytojai, labiausiai jaučiamės išdavę savo giliausią, tikrąjį „aš“?
Tai skamba labai pakiliai. Gal geriau būtų pradėti nuo paprasčiausios literatūrinės išdavystės – kritikų favoritės klišės. Argi klišė nėra Das Mann sufleruojama kalba, daugelio jau dėvėta ir nutampyta, kuri jokiu būdu nėra teisingas žodžių kratinys tavo vidinei vizijai išreikšti? Vartodamas klišę pataikauji kolektyvinei išmonei, renkiesi trumpesnį kelią, atkartoji tai, kas patrauklu ir įprasta, užuot rizikavęs dėl kažin ko tikro ir neįprasto. Rinktis klišę – tai estetinė ir etinė nesėkmė; kalbant labai paprastai, su ja neteigi jokios tiesos. Pripažindami savo klaidas, rašytojai pripažįsta jas iki pačių mažiausių: pavyzdžiui, kiekviename mano romane kas nors visada „rausiasi savo rankinuke“ – vien dėl to, kad patingėjau ar nesumąsčiau atskirti „rankinuką“ nuo savo seno, įkyraus draugo „rausiasi“. „Raustis po rankinuką“ – tai sakinio pramiegojimas arba nedidelė, tačiau vis tiek savęs išdavystė. Asmeniškai aš rašau dėl to, kad nereikėtų pramiegoti viso savo gyvenimo. Dėl to nesunku pripažinti, jog šis sakinys priverčia krūptelėti. Kiek sunkiau atvirai pasakyti, kad daugelio rašytojų pastraipos, veikėjai ir ištisos knygos tėra gilaus miego būsena, kuriai žodis „neautentiška“ yra tinkamiausias apibūdinimas.
7. Ar rašytojai turi pareigų?
Šios kalbos apie autentiškumą, išdavystę suponuoja pareigos idėją – įsipareigojimą, kurį prisiima tiek rašytojai, tiek skaitytojai. Literatūrinės pareigos sąvoka šiais laikais itin nemadinga: kas per pareiga, kaip galėtume jos neįvykdyti?! „Pareiga“ – nelabai literatūriškas terminas. Šiais laikais apie literatūrines pareigas kalbame iš skaitytojo kaip literatūros vartotojo perspektyvos. Kalbame ne apie ką kita, o apie vartotojo teises. Sekant šia logika, autoriaus pareiga yra įtikti skaitytojui, stengtis įtikti, o tai reiškia: rašyti aiškiai, įdomiai ir protingai, bet ne per daug painiai; tai reiškia rašyti turint omenyje vidutinį skaitytoją, rašyti skoningai. Bet visų svarbiausia šiuolaikinio rašytojo pareiga – linksminti. Rašytojai, paminantys šias „pareigas“, rizikuoja savo skaitytojų ratu ir gali tapti kritikų pašaipos objektu. Romanai, kurie atitinka visuotinę pramogų viziją, kurių veikėjai kalba ne kartą girdėtais serialų dialogais, o siužetai rieda gerai pažįstamais bėgiais, visados priimami džiugiai. Šiais laikais literatūrai sunku būti domesio objektu. Skaitytojai, regis, nori būti „reprezentuojami“, lyg stovėtų prie balsadėžės, o kad tai įvykdytų, literatūra turi būti visuotinė, o ne individuali. Šiuolaikinėje literatūros rinkoje rašytojas privalo linksminti ir būti atpažįstamas – bet koks nukrypimas yra traktuojamas kaip skaitytojų nepaisymas ir nesėkmė.
Pati aš neturiu nieko prieš knygas, kurios linksmina ir įtinka skaitytojui, būdamos aiškios, įdomios ir protingos, parašytos skoningai ir ne per daug painiai, bet nė vienas iš šių literatūros bruožų man neatrodo esminis. Ir jei mano skaitomas romanas neišpildo šių lūkesčių, tai dar nereiškia, kad jis neatlieka tos vienintelės literatūros pareigos, kuri man rūpi. O rašytojai, mano manymu, turi tik vieną pareigą – kuo tiksliau išreikšti savo buvimą pasaulyje. Atleiskit, jei tai skamba miglotai ir neaiškiai. Rašymas nėra mokslas, todėl renkuosi tokius žodžius, kuriais galiu nusakyti tai, ko nuolat siekiu (nors ir nesėkmingai), atsisėdusi prie savo kompiuterio ekrano.
Rašydama bandau išreikšti tai, kaip esu pasaulyje. Pirmiausia tai yra eliminavimo procesas: tik atsikračius negyvos kalbos, nuvalkiotų dogmų, kitų žmonių tiesų, šūkių ir devizų, kryptingų savo šalies melų, nūdienos mitų – visų tų kurpalių ir šablonų, formuojančių tavo gyvenimą, kurio nebepažįsti ir kuriuo nebetiki, tik tada tau lieka kažkas panašaus į tavo tikrą pasaulėjautą. Štai ko ieškau skaitomose knygose – asmeninės tiesos, kiek ją gali perteikti kalba. Ši vienintelė, bet tinkamai atliekama pareiga gali duoti rezultatų, nors ir komplikuotų. Jokiu būdu neskatinu rašyti autobiografiją, nors kai kurie autoriai ir linkę asmeninės tiesos poreikį tapatinti su paskata rašyti traktatus, kalbas ar net menkai užmaskuotus memuarus, kuriuose jie patys tampa didvyriais. Literatūrinė tiesa yra požiūrio, o ne autobiografijos klausimas. Tai yra tai, ko negali nutylėti, jei rašai gerai; tai tavojo „aš“ vandenženklis, išryškėjantis visame kame. Tai – per kalbą atsiskleidžianti sąmonė.
8. Mes atsisakome būti panašūs
Genialus romanas – tai atodanga metafizinio įvykio, kurio gali niekada nepatirti, kad ir kaip ilgai gyventum, kad ir kiek žmonių pamiltum; tai kitokiai nei tavo sąmonei atsivėręs pasaulio patyrimas. Ir man visai nesvarbu, toji sąmonė leidžia laiką tapybos studijose ar interneto tinkluose. Man visai nesvarbu, jos herojumi tampa „Dorito“ traškutis ar žavinga vyriausia miesčionių šeimos dukra. Man nesvarbu, toji sąmonė atsisako vartoti raidę „e“ ar blaškosi po penkis žemynus per du tūkstančius puslapių. Visus puikius kūrinius vienija individualus būdas perteikti patirtį, jie prikausto skaitytojo dėmesį ir žadina jį iš gyvenimo miegų. O didžiausias tokios literatūros teikiamas džiaugsmas – žadinimo būdų įvairovė: Jane Austen proza skatins kitokį tavo budrumą ir dėmesingumą kitiems dalykams nei Edith Wharton kūriniai; Philipo Rotho sapnas, iš kurio jis nori mus pažadinti, Thomui Pynchonui bus miegas, jei pastarąjį autorių laikysime sapnų medžiotoju.
Stiprus literatūros kūrinys gali reikalauti pripažinti visiškai nelogišką realybę, kad ir kokia svetima ji tau būtų. Toks kūrinys gali priversti pripažinti drastišką kitoniškumą, tūnantį dalykuose, kurie atrodo visiškai pažįstami. Dėl to įgudusiam skaitytojui George’as Saundersas atrodo ne ką mažesnis realistas už Tolstojų, o Henry Jamesas toks pat eksperimentuotojas kaip Georges’as Perecas. Puikus stilius yra „pasaulio“ ir „aš“ sąsajos atspindys, ir tai, kad ši sąsaja ir forma, ir turiniu skiriasi nuo tavosios, ir byloja apie literatūros galią. Rašytojai nuvilia skaitytojus, jei ši sąsaja atitinka mūsų reikalavimus, jei pataikauja nūdienos banalumui, jei siūlo televizijoje jau matytą ir mums priimtiną pasaulį. Prasta kūryba yra bergždžia, ji nieko nekeičia, neugdo jausmų, neperprogramuoja jokių vidinių schemų – tokią knygą užverčiame nė kiek neišklibinę metafizinio tikėjimo savojo „aš“ ir pasaulio sąveikos universalumu. Tačiau genialus, būtent – genialus, kūrinys įbruka tau savo viziją. Kai visą rytą praskaitai Čechovą, po pietų vaikščiodamas lauke matai čechovišką pasaulį: padavėja kavinėje tau siūlo non sequitur, o šuo gatvėje ima šokti.
9. Svajonė apie tobulą romaną veda rašytojus iš proto
Rašytojus persekioja svajonė, svajonė apie tobulą romaną. Ji kelia sumaištį ir kančią. Tobulo romano svajonė yra ne kas kita, kaip siekis tobulai atskleisti savąjį „aš“. Amerikoje, kur individualumas taip glaudžiai susietas su sociumu, tobulo romano svajonė yra „didysis amerikiečių romanas“, kuriame reikia atskleisti ne tik atskiro žmogaus, bet ir visos tautos sielą… Vis dėlto, manyčiau, abiejose Atlanto pusėse yra tas pat: mes svajojame apie romaną, tobulai perteikiantį žmogaus patirtį. Bet šiai svajonei nelemta išsipildyti: asmeninė vizija bus perteikta tik iš dalies, nors net ir to sunku pasiekti. Apie priežastis, kodėl genialių romanų tiek nedaug, jau kalbėjau: pareiga adekvačiai perteikti individualios patirties tiesą yra be galo sunki ir varginanti. Nuolatos girdime skundus, kad per 30 metų (vienos kartos) laikotarpį pasirodo vos keli šedevrai. Bet juk genialių rašytojų visada buvo ir visada bus vos vienas kitas. Reikia pripažinti, kad norint perteikti savo pasaulėvoką, – turint omeny mūsų patiriamo pasaulio prigimtį, mus tarsi vienijančios kalbos ambivalentiškumą, apgaulingą, iliuzinį savęs suvokimą, – reikia genialumo, kūrėjo estetinių ir etinių pagavų vientisumo, ir vien jau apie tai mąstant sudrėksta akys.
Tačiau neverta lieti ašarų. Šedevrai iš tiesų yra labai reti, o literatūros kanonas yra antraeilių kūrinių rinkinys, savotiškas garbingų nesėkmių palikimas. Bet kuris rašytojas, patekęs į šį sąrašą, turėtų didžiuotis, o kiekvienas skaitytojas – džiaugtis dėl galimybės juos skaityti. Literatūra, kurią mylime, yra nepavykusių įstangų paliktos skeveldros, o ne išsipildžiusių troškimų monumentas. Meno esmė yra bandymai, ir tai yra sunkiausias intelektualinis ir emocinis darbas. Tai – rašytojo pareiga. Taip pat ir skaitytojo. Ar šito dar neminėjau?
10. Pastaba skaitytojams: knyga yra dviejų krypčių gatvė
Romanas yra dviejų krypčių gatvė, kuri veikia tik dviejų lygiaverčių pusių pastangomis. Deramas skaitymas yra toks pat sunkus kaip ir rašymas – dėl to esu tikra. Žmonės, kurie lygina skaitymą su pasyviu televizoriaus žiūrėjimu, siekia tik pažeminti skaitytojus ir patį skaitymą. Kur kas tiksliau skaitymą įsivaizduoti pasitelkus muzikantės mėgėjos, besirengiančios groti pagal prieš nosį padėtas natas, analogą. Ji turi pasikliauti savo pačios sunkiai ištobulintais įgūdžiais, kad galėtų sugroti šį kūrinį. Kuo labiau išlavinti įgūdžiai, tuo geriau ji išreiškia kompozitoriaus kūrinį ir tuo daugiau malonumo gauna pati.
Šiais laikais apie tokį „skaitymo“ supratimą retai išgirsi. Nepaisant to, skaitymas ir knygai skirtas laikas tik patvirtina seną tiesą, kad pastangos atsiperka. Skaitymas – ir menas, ir įgūdis, šiais gebėjimais skaitytojas turėtų didžiuotis ir nesigėdyti jų lavinti – jau vien dėl to, kad rašytojams to reikia. Idealiam rašytojui visada reikia idealaus skaitytojo, tokio, kuris gali priimti radikaliai kitokią žmogaus sąmonės viziją, kartais net prieštaraujančią racionaliam protui. Idealus skaitytojas žengia į tą patį autoriaus stilistinės aikštelės plotą, iš kurio drauge su rašytoju galbūt išmuš kamuoliuką už aikštės ribų.
Skaitytojas turi būti talentingas – štai ką noriu pasakyti. Ir net labai talentingas, nes net pats talentingiausias skaitytojas gali pasimesti vylingose literatūros žemėse. Kiek iš mūsų gali pajausti kafkišką pasaulį, tokį neįtikėtinai sumažintą, kad jame nebeįmanoma nukeliauti iš vienos vietovės į kitą? O kas gali įsivaizduoti Borgeso pasaulį be daiktavardžių? Kiek iš mūsų pasiryžę būti tokie emociškai dosnūs kaip Dickensas ar taip rimtai traktuoti religiją kaip Grahamas Greene’as? Kas iš mūsų sugeba taip džiaugtis kaip Zora Neale Hurston ar pasižymi tokiu blaiviu ateities vertinimu kaip Douglasas Couplandas? Kas įstengia taip jautriai kalbėti apie menkiausius niuansus kaip Flaubert’as arba turi kantrybės ir valios sekti vingrias D. F. Wallace’o minties spirales? Įgūdžiai, kurių reikia norint rašyti, taip pat galioja ir skaitymui. Skaitytojai rašytojus nuvilia ne rečiau nei skaitytojai rašytojus. Skaitytojai klysta tikėdami sena mantra, esą literatūra atspindi jų pačių gyvenimus, o rašytojai – sukalbami žmonės, kurie tik patvirtina ir sustiprina mums patiems būdingą pasaulio įsivaizdavimą. Žinoma, literatūra gali tai daryti, tačiau fokusininko išmonė gali būti daug didesnė. Norėdami tapti geresniais skaitytojais ir rašytojais, turime vieni iš kitų reikalauti šiek tiek daugiau.
Vertė Kasparas Varžinskas
