Eilėraščiai
●
- Marius Samavičius.
Viena iš lietuvių deivių. 2016
Ši rami valanda
Su pražydusiu šermukšniu –
Iš išėjusių laiko.
Toks pat tyliai ošiantis vėjas
Šermukšnio viršūnėj.
Toks pat debesis,
Nuplaukęs savo keliais.
Kovarnio balsas toks pat.
Ši rami valanda –
Iš išėjusių amžinybės.
●
Šią naktį
Pasaulį sutvėriau
Iš vilties,
Iš meilės,
Iš nieko.
Žydėkit, paparčiai
Ir svėrės,
Bėkit, keliai,
Į priekį.
●
Buvo ruduo.
Krito lapai.
Nutūpęs ant medžio šakos
Paukštis tylėjo.
Paskui sutemo.
Iš tylinčios amžinybės
Kibirkščiuodamos
Lyg žarijos
Pabiro po kojom
Akimirkos.
Ir palaimino viską,
Kas laikina.
●
Senas pavargęs žmogus
Po bjauria
Kūno nuogybe
Beviltiškai slepia
Pasaulio išgąsdintą,
Lemties suviliotą,
Gyvenimo vaikomą,
Laiko tyruos klajojančią,
Iš nevilties tamsumos
Dangun
Besiveržiančią
Sielą.
Beviltiškai.
●
Lapkričio naktį
Už debesies
Užlindus mėnuliui
Buvo per daug rudens,
Per daug tamsos ir vėjų.
Ir nė vieno
Angelo sargo.
●
Tyloje
Išgirsti gali,
Kaip šlamėdama
Plaukia upė,
Kaip užmirštam kaime
Toli
Dilgėlės krauna žiedus,
Kaip atsidūsta žmogus,
Žiūrėdamas tolumon
Ir laukdamas
Vieno atsakymo į savo
KODĖL.
●
Žodžiai,
Kuriuos kartojom
Kaip maldą,
Kaip užkeikimą,
It vanduo
Susigėrė į žemę.
Ten
Laikui atėjus
Išdygs
Dygliuotas erškėtis
Ir amžinai žydės.
●
Ką tik išaušus diena
Niekieno nesudrumsta.
Nepalytėta.
Tik tavo.
Eik per ją.
Pro jos vilkduobes,
Dilgėlynus.
Žingsniuok asiliukų pėdom
Paikas daineles
Niūniuodamas.
Tyliai praslink
Pro lemtį.
Neatsigręždamas.
Įmesk į vilkduobės tamsą
Baltą paparčio žiedą.
Tada viskas nušvis.
Toje šviesoje išdygus
Menkiausia žolelė
Bus nemirtinga.
Mano daiktai
Šį vakarą
Mano daiktai
Vos paliesti
Atgauna
Savo užmirštą sielą –
Tylinčią,
O dabar – spinduliuojančią.
Mano daiktai kaip žmonės,
Kurie jau išėję,
O vis tiek
Palikę kažką,
Ko negali užmiršti.
Šį vakarą
Mano daiktai
Ramūs
It prijaukinti gyvūnai
Laukia, kad švelniai paglostyčiau.
●
Ta gruodžio diena
Buvo pripildyta visko,
Visko buvo daugybė:
Aukštų ir baltų pusnynų,
Grakščių kiškio pėdų
Ant sniego,
Gundančiai besišypsančių
Moterų,
Dievai žino
Kur skubančių vyrų.
Tad mano prapuolusios sielos
Niekas nepasigedo,
Niekas nepuolė ieškoti,
Nebėgo per lūžtantį ledą,
Nė vienas nerėkavo – kur tu?
Nes ledas blizgėjo,
Nes pusnynai buvo balti,
Nes visko buvo daugybė.
●
Žiūrėk į pasaulį.
Medį tuojau pamatysi,
Debesį viršum jo.
Dar kuosa kokia atskris,
Nutūps ant šakos.
Gali vėjas suūžti
Arba pradėti lyti.
Visko yra,
Visko gana
Šiame dideliam pasauly.
O kurgi tavo gyvenimas?
Gal stovi
Už nugaros nebylus,
Gal varo tave tolyn,
O tu nežinai,
Kur sustoti?
●
Pasidalink su manim
Ilgu lapkričio vakaru,
Tylintis juodvarni.
Tas tamsus debesis
Virš mano galvos
Lengvas yra,
Kai galvoju apie nesančius
Taip pat,
Kaip apie stovinčius
Su manimi
Po tuo pačiu debesim.
Prišauk šį vakarą
Užmarštį,
Juodvarni,
Tylintis mano paukšti.
Pasidalink su manim
Ilgu lapkričio vakaru,
Pasidalink užmarštim
Kaip debesiu,
Kuris tuoj nuplauks,
Ir tuo, kuris gali sugrįžti.
●
Per didelis spalio dangus,
Per maža ėriuko galvelė,
Pažiūrėjo į dangų
Moteris
Ir nuliūdus nutilo.
Bet tu buvai visagalis.
Visas pasaulis,
Vos tik sutemo,
Buvo pilnas tavęs
Ir rudens,
Kurį jauteisi sutvėręs
Ir panoręs galįs pražudyti.
Bet moteris,
Glostanti baltą ėriuką…
●
Į mano pasenusį vakarą
Ir į atvėsusį guolį
Įsiropštė ilgesys.
Ilgėjausi Mosėdžio varnų,
Kapinių medžiuos kranksėjusių,
Baltai užpustyto tako
Prie uždrausto lango.
Pasiilgau savęs,
Vienuoliktoj klasėj
Esančios.
Buvo
Vaikščiojau
Auštant ir temstant,
Landžiojau po tarpuvartes,
Akligatviais šmirinėjau –
Niekur nieko nebuvo.
Ir smuklėse,
Ir šventyklose
Buvo bedieviškai tuščia.
Niekur savęs
Neradau.
