Du žvilgsniai

ELIJUS KNIEŽAUSKAS

Aš ne Straukas, bet pabandysiu

Elijus Kniežauskas. Be pavadinimo. 2016

Spaudos fotografija yra įdomiausias ir kartu pats nuobodžiausias fotografijos žanras. Dirbdamas susiduri su nuolatine monotonija – tūkstančiai panašių kadrų, gigabaitai gigabaitų standžiuosiuose diskuose be reikalo užimami gatvės remonto vaizdų, visada tos pačios renginiuose kalbančios galvos ir panašiai. Retkarčiais viskas apsiverčia aukštyn kojomis.

Spaudos fotografijoje negali pasirinkti nei vietos, nei apšvietimo, nei laiko, nei subjektų. Turi verstis per galvą, kad, turėdamas tik kelias minutes, stipriai ir aštriai plieskiančią vidurdienio saulę ar, priešingai, cepelinų spalvos dangų su žemai kabančiais debesimis, pagautum kadrą. O kartais viskas susideda idealiai – ir šviesa, ir subjektai, bet svarbiausia – pačios akies žvitrumas. Geras šis kadras be pavadinimo ar ne, bet tai viena iš savimeilę glostančių ir pasitenkinimo suteikiančių mano fotografijų šiais metais.

Rimtas berniukas, rimti vaikai. Atrodo, per penkias minutes suaugę ir prisaikdinti suaugusiųjų gyvenimui priešais pačios rimčiausios institucijos pasaulyje – mokyklos – vartus. Ši nuotrauka atmosferiška, o tai itin malonus dalykas spaudos fotografijoje, kuri paprastai simplifikuojama ligi sunkiai vienas nuo kito atskiriamų siužetų – ne tik žiūrovui, bet ir autoriui.

Pranešu iš karto, į Vaclovą Strauką nesilygiuoju. Ir iš viso – pats savęs menininku nelaikau. Visgi ryžčiausi šią nuotrauką eksponuoti šalia kurio nors šio puikaus fotografo darbo. Jei ne ryškumas, spalvos, kontrastas ir dešinėje stovinčio berniuko išskutinėtas smilkinys, tai galbūt nesuprastum, kad tarp V. Strauko originalų ir šio darbo – bent trisdešimties metų skirtumas.

Visa kita lyg ir tas pats: gladiolės, amžinosios mamos ir močiutės už vaikų nugarų, toks pat priverstinai drąsus pagrindinio herojaus žvilgsnis. Nes žmonės taip greitai nesikeičia. Ne tik išvaizda, bet ir jausmais, patiriamais tą nelemtą Rugsėjo pirmąją.

AINĖ JACYTĖ

Akimirkų užkariautojai

„Prieš septynerius metus, lygiai antrą valandą nakties“ – ši frazė nuskamba viename matytame spektaklyje keliolika kartų. Ir vis dėl tos pačios priežasties – siekio įveikti laiko atstumą ir pakeisti praeities įvykių eigą, poelgių beviltiškumą, jausmus. Trumpiau – dėl siekio atsikratyti pasekmių.

Spektaklyje tai virsta žaidimu publikos emocijomis: pirmą kartą išgirsta frazė įtikina, antrą – verčia abejoti, trečią – darosi nepatogu, o visus kitus kartus apkarsta. Tačiau gyvenime antro šanso nebūna. Abejočiau ir dėl pirmo. Jei žmogui būtų duota galimybė atsukti laiką atgal ir pasirinktą gyvenimo atkarpą visiškai pakeisti – ar jis ja pasinaudotų? Nežinomybės baimė ir nesėkmės tikimybė priverstų svarstyti. Kuo daugiau abejonių, tuo mažiau veiksmo. Todėl galimybė keliauti laiku atrodo absurdiška.

Tačiau daug lengviau yra keisti daiktus. Daiktuose kaupiama informacija – ilgalaikė, neištrinama. Praeities artefaktai, kaip maži monolitai, stūkso uždaroje namų erdvėje. Kartais daiktus išmetame. Atsikratome įkyriai zyziančiais gyvenimo faktais: plėšome nuotraukas, laužome mažas smulkmenas, o tas, kurių nepajėgiame sunaikinti, paliekame prie šiukšlių konteinerio. Ir viskas. Pasekmių, atrodo, nelieka.

Nepažįstamas žmogus yra pasakęs: „Gyvename tam, kad viską prarastume.“ Sekant šia filosofija, pasekmės neturėtų kelti kančios ar dvejonių, o praradimo sąvoka būtų atsieta nuo gedėjimo. Neliktų emocinių tonų ir pustonių, ekspresyvių išsiliejimų ar švelnaus lasiravimo – tik geometrizuotos juodos ir baltos spalvų plokštumos aštriais kampais. Iš jų būtų galima konstruoti barikadas (nukreipiant netikėtumus kita kryptimi). Neliktų nerimo, nesaugumo, baimės. Laikas būtų visiškai nesvarbus, nes uždaroje konstrukcijoje jis tekėtų vis taip pat, kol juoda susimaišytų su balta. Pilkoje tuštumoje galimybės potencialas būtų beprasmis. Todėl septyneri metai prieš ar septyneri po – nebesvarbu.

Tačiau gyvename griaudami barikadas, ne jas statydami, todėl susiduriame su pasekmėmis – slapta trokštame atsukti laiką atgal. Ir nesvarbu, kad kelionė skirtingomis dimensijomis trunka tik akimirksnį, o laiko mašina dingsta nusileidus teatro uždangai.

„Prarandame vaikystę, jaunystę, senatvėje – galbūt netgi protą“ – tai to paties nepažįstamojo žodžiai. Patirdami laikinumą, užkariaujame akimirkas.