Apie budelio darbą ir liberalkomunistinę gnozę

Jeigu teisingas požiūris, kad kiekviena tam tikros „kvalifikacijos“ reikalinga profesija arba amatas turi jiems atstovaujančius „nevykėlius“, „vidutiniokus“, „tikrus profesionalus“ arba „savo srities meistrus“ ir, pagaliau, „elitą“, vargu ar teisinga būtų daryti išimtį budelio profesijai arba amatui. (Čia ir toliau, rašant apie budelio profesiją, amatą, darbą, karjerą, komandiruotes, sąmoningai nevartojamos kabutės. Neilgai trukus pamatysime kodėl.) Ko gero, garsiausias visų laikų budelis yra garsiausios visų laikų budelių dinastijos – Sansonų – atstovas Charles’is Henri Sansonas (1739–1806). Septynių Sansonų giminės kartų atstovai beveik pusantro šimto metų (1688–1847) ėjo Paryžiaus budelio pareigas. Dar būdamas visai jaunas Sansonas 1757 m. dalyvavo – kaip padėjėjas – vykdant paskutinį ketvirčiavimą Prancūzijos istorijoje. Tai buvo Robert’o-François Damiens’o, nevykusiai pasikėsinusio į Liudviką XV, egzekucija. O 1793 m. tas, kuris žudė pasikėsinusį į karaliaus gyvybę, pats tapo karaliaus žudiku. Už savo šlovę Sansonas, be jokios abejonės, turi būti dėkingas Didžiajai Prancūzijos revoliucijai, kuri ne tik nenuskriaudė šio Ancien Régime tarno, bet tiesiog užvertė jį darbu. Didžioji dalis iš 2 918 egzekucijų, kurias per beveik 40 metų trukusią karjerą atliko Sansonas, teko keleriems revoliucijos ir revoliucinio teroro metams. Panaudodamas revoliucijos techninę naujovę – giljotiną – pagrindinis Paryžiaus budelis nukirto galvą Liudvikui XVI ir Marijai Antuanetei, Dantonui, Robespierre’ui, Maratą nužudžiusiai Charlotte Corday, daugeliui kitų žymių ir nežymių revoliucionierių, tikrų ir tariamų kontrrevoliucionierių bei paprastų kriminalinių nusikaltėlių. 1795 m., perdavęs pareigas savo sūnui, Sansonas išėjo į užtarnautą poilsį. 

Nors Sansono darbo rezultatai atrodo įspūdingai, kai kurie jo kolegos galėtų pasigirti geresniais. Pagrindinio Prancūzijos budelio, vykdžiusio viešas egzekucijas Paryžiaus aikštėse, vardas buvo gerai žinomas, o niūriuose NKVD rūsiuose ir miškuose savo srities rekordų siekusių budelių asmenybės buvo žinomos tik labai siauram žmonių ratui. Kaip dažnai atsitinka, mokiniai – Rusijos revoliucionieriai – pralenkė savo mokytojus prancūzus. Kitaip nei Sansono atveju, vargu ar kada nors sužinosime tikslų tų budelių rekordininkų aukų skaičių. Pirmą vietą ant simbolinės nugalėtojų šioje veiklos srityje pakylos tyrinėtojai beveik vieningai skiria generolui majorui Vasilijui Blochinui (1895–1955). Manoma, kad per beveik 30 metų trukusią budelio karjerą jis asmeniškai sušaudė nuo 15 iki 20 tūkst. žmonių. Tarp jo aukų minimos tokios asmenybės kaip maršalas Michailas Tuchačevskis, vienas pagrindinių 1937–1938 m. masinių represijų organizatorių Nikolajus Ježovas, rašytojas Isakas Babelis, režisierius Vsevolodas Mejerholdas. 1940 m. pavasarį prie Kalinino (taip tuomet vadinosi vienas seniausių Rusijos miestų Tverė) Blochino vadovaujama budelių komanda sušaudė 6 311 lenkų belaisvių (didžioji belaisvių dalis buvo sušaudyta prie Katynės). Vienas Kalinino NKVD darbuotojų taip aprašo savo įspūdžius pamačius Blochiną: „Blochinas davė ženklą, sakydamas: na, eime, pradėkime. Blochinas padėjo savo specialią aprangą: rudą odinę kepurę, ilgą odinį apsiaustą, rudas odines pirštines su rankovėmis aukščiau alkūnių. Man tai padarė didelį įspūdį. Aš pamačiau budelį.“ Manoma, kad komandiruotės (pagrindinė darbo vieta buvo Maskvoje) į Kalininą metu Blochinas asmeniškai sušaudė apie 600 žmonių. Antrą vietą ant simbolinės budelių pakylos tyrinėtojai beveik vienbalsiai skiria latviui Pēteriui Maggo (Piotr Maggo, 1879–1941), kaip manoma, asmeniškai sušaudžiusiam apie 10 tūkst. žmonių. Į trečią vietą pretenduoja gruzinas Sardonas Nadaraja (1903–po 1965), pagarsėjęs tarp profesijos kolegų tuo, kad, kaip pasakojama, per vieną naktį sušaudė 500 žmonių. „Raudonųjų latvių šaulių“ istorija, „tautų vado“ tautybė ir budelių rekordininkų pavardės liudija, kad kai kurių nedidelių tautų indėlis į komunizmo idėjos žygį yra neproporcingai didelis.

Įdomu tai, kad visi trys budelių elito atstovai mirė savo mirtimi, nors labai daug nevykėlių, vidutiniokų ir net tikrų šio amato meistrų patys buvo sušaudyti. Tiesa, mirė jie ne ant garbės laurų. 1940 m. iš mylimo darbo atleistas Maggo nusigėrė ir po metų mirė nuo kepenų cirozės. Iš karto po Stalino mirties iš darbo atleistas Blochinas taip pat neilgai džiaugėsi užtarnautu poilsiu ir solidžia valstybine pensija – pastaroji kartu su kariniu laipsniu buvo atimta 1954 m. pabaigoje. Oficiali Blochino mirties priežastis – širdies smūgis, nors yra teigiančių, kad budelis rekordininkas nusišovė. O Nadarajai, paskutiniame karjeros etape dirbusiam Lavrentijaus Berijos asmens sargybos viršininku, teko ragauti ir kalinio duonos. Budelių Sansonų dinastijos pabaiga, beje, taip pat buvo negarbinga. Charles’io Henri Sansono anūkas turėjo palyginti nedaug darbo ir įklimpo į dideles skolas. Pasakojama, kad turėjo užstatyti net savo pagrindinį darbo įrankį – giljotiną. Ir kaip tyčia iš valstybės atėjo užsakymas įvykdyti egzekuciją. Budelis nuskubėjo pas palūkininką prašyti laikinai grąžinti jam giljotiną, tačiau palūkininkas buvo nepermaldaujamas. Paskutinis Sansonų giminės Paryžiaus budelis buvo gėdingai atleistas.

Budelio darbas – kai jo daug – yra sunkus. Pavyzdžiui, Thomas Carlyle’is „Prancūzijos revoliucijos istorijoje“ rašo, kad „Nante tol buvo giljotinuojami žmonės, kol budelis pavargęs išvirto iš kojų“. O štai vieno iš Blochino pavaldinių prisipažinimas: „Degtinę, savaime suprantama, gėrėme iki sąmonės netekimo. Ką besakytum, o darbas buvo ne iš lengvųjų. Taip pavargdavome, kad kartais vos ant kojų laikydavomės. O prausėmės odekolonu. Iki juosmens. Kitaip neišsivaduosi iš kraujo ir parako kvapo. Net šunys mūsų šalindavosi ir jeigu lodavo, tai iš tolo.“ Budelio darbas – kodėl vis dėlto be kabučių?

Galbūt tai tėra vienas iš istorinių anekdotų, tačiau jo gili ir niūri prasmė daug svarbesnė už klausimą, ar tikrai budelis Sansonas pasakė jam priskiriamus žodžius. Pasakojama, kad į Napoleono klausimą, ar gali ramiai miegoti tas, kuris įvykdė egzekuciją beveik trims tūkstančiams žmonių, Sansonas atsakė: „Jeigu karaliai, diktatoriai ir imperatoriai miega ramiai, kodėl neturi ramiai miegoti budelis?“ Sansono atsakyme yra ir atsakymas į klausimą, kodėl šiame tekste nėra kabučių ten, kur, atrodytų, jos visai derėtų. Vienas didžiausių visų laikų budelių vienam didžiausių visų laikų politikų pasakė, kad budelio profesinės veiklos pobūdis ir pasekmės neturėtų būti laikomi priežastimi neramiai miegoti budeliui, jeigu politiko profesinės veiklos pobūdis ir pasekmės paprastai nelaikomi priežastimi neramiai miegoti politikui. Kitais žodžiais tariant, budelis subtiliai pasakė imperatoriui, kad pastarasis yra dar didesnis budelis. Ir iš tikrųjų – Sansonas įvykdė ne jo paties skirtą mirties nuosprendį 2 918 žmonių. O štai Napoleono sukeltuose karuose, manoma, žuvo apie 1,7 mln. žmonių.

Sansonui priskiriami Napoleonui pasakyti žodžiai – vienas tų atvejų, kai ištartų žodžių didybė ir reikšmė visiškai nepriklauso nuo to, ar tie žodžiai iš tikrųjų buvo pasakyti to, kam jie yra priskiriami. Svarbu ne tai, ar iš tikrųjų budelis Sansonas politikui Napoleonui pasakė tuos žodžius. Svarbu tai, kad istorija lėmė tuos žodžius priskirti ne senovės Egipte, Babilone, Persijoje, Romoje, Bizantijoje, Kinijoje, Arabų Kalifate, Rusijoje, viduramžių Europos monarchijose savo darbą dirbusiems budeliams, kurie juos būtų ištarę Egipto faraonui, Babilono ir Persijos karaliams, Romos, Bizantijos ir Kinijos imperatoriams, Arabų kalifui, Rusijos carui, viduramžių Europos monarchams. Svarbu tai, kad istorija lėmė tuos žodžius priskirti revoliucinės Prancūzijos budelio ir revoliucinės Prancūzijos politiko pokalbiui. Tiesa, krikščionys žino, kad istorija nieko nelemia, nes pati istorija yra Dievo ir žmogaus valių sąveikos audžiama drobė, kuri, deja, labai dažnai būna permirkusi krauju – Dievo (Kristaus) ir žmonių krauju. Vadinasi – ne istorija lėmė, kad Sansonui priskiriami žodžiai atsidūrė revoliucinės epochos Prancūzijos budeliui ir revoliucinės epochos Prancūzijos politikui priskiriamame pokalbyje. Tai buvo Dievo ir žmogaus valių sąveikos rezultatas. Sansonui ir Napoleonui priskiriamas pokalbis priklauso pradžiai tos epochos, kurios pradžiai priklauso ir kitas garsus į Napoleono klausimą pateiktas atsakymas. Kai Napoleonas paklausė Pierre’o-Simono Laplace’o, kodėl jo teorijoje – skirtingai nei Newtono – nėra vietos Dievui, mokslininkas atsakė: „Ta hipotezė man buvo nereikalinga.“ Bene produktyviausias iš visų iki jo buvusių kolegų istorijoje (jeigu produktyvumo kriterijumi laikysime įvykdytų egzekucijų skaičių) budelis darbavosi pradžioje epochos, kurioje politikai ir juos aptarnaujantis intelektualinis elitas paskelbė atvirą karą Dievui ir užsimojo nužudyti Jį žmonių sielose. Jau matėme, kad po Sansono buvo ir už jį produktyvesnių budelių.

Knygoje „The New Science of Politics“ (1951) vokiečių ir amerikiečių politikos filosofas ir idėjų istorikas Ericas Voegelinas (1901–1985) teigia, kad Vakarų krikščioniškosios kultūros krizės priežastis buvo… jos pasaulietinė sėkmė. Kuo labiau krikščionybė įsigali kultūroje, kuo daugiau ji yra palaikoma visuomenės organizacinių struktūrų, kuo „sėkmingesnė“ tampa šiame pasaulyje ir kuo daugiau žmonių patenka į krikščionybės orbitą, tuo daugiau tarp jų bus tų, kurie neturi pakankamai dvasinės drąsos, kad dalyvautų didvyriškame sielos žygyje, vardu krikščionybė. Vakarų įvykdytą krikščionybės išdavystę Voegelinas sieja su gnostinio prado pergale prieš tikėjimo pradą. Žmogiškasis silpnumas (kurio krikščionybėje labai padaugėjo jai tapus visuotine Vakarų religija) nepakėlė tikėjimui būdingo netikrumo, nerimo ir įtampos, todėl pasirinko dvasiškai patogesnį pažinimo – gnozės – kelią, kuriuo eidama Vakarų siela prasmę iš tikėjimo aktu pasiekiamos transcendentinės anapusybės perkėlė į šiapusybę, padarė ją imanentišką istorijos procesui. Voegelinas atskleidžia „vidinę Vakarų politinio vystymosi logiką nuo viduramžių imanentizmo per humanizmą, Apšvietą, progresizmą, liberalizmą, pozityvizmą prie marksizmo“. Dabartinio Vakarų civilizacijos nuopuolio, ypatingą pagreitį įgavusio Prancūzijos revoliucijoje, pirmąsias ištakas Voegelinas regi XII a. Joakimo Floriečio istorijos koncepcijoje – pagal ją Tėvo epochą (iki Kristaus) keičia tobulesnė Sūnaus epocha, kurią savo ruožtu pakeis dar tobulesnė Dvasios epocha. Šios koncepcijos aidą (istorijai imanentišką sekuliarizuotą trinarę struktūrą) Voegelinas įžvelgia šiuolaikinę politinę visuomenę valdančiame simbolių rinkinyje: 1) humanistų ir enciklopedistų istorijos padalinime į antiką, viduramžius ir dabartį; 2) Turgot ir Comte’o teorijoje apie istorijos teologinę, metafizinę ir mokslinę fazes; 3) Hegelio trijų laisvės stadijų ir dvasinės savirealizacijos dialektikoje; 4) Marxo trijų visuomenės vystymosi stadijų (pirmykščio komunizmo, klasinės visuomenės ir galutinio komunizmo) dialektikoje; 5) nacionalsocialistiniame Trečiojo reicho simbolyje. „Dabarties esmė yra gnosticizmas“, – tvirtina Voegelinas. Gnozė gali būti intelektuali – pavyzdžiui, Schellingo arba Hegelio, kurie tariasi savo proto galia įsiskverbią į būties esmę. Ji gali būti emocinė, patiriama kaip dieviškosios substancijos „įsikūrimas“ žmogaus sieloje, kaip atsitinka charizmatiškų sektų lyderių atvejais. Arba ji gali būti valios aktu ir pretenduoti į žmogaus ir visuomenės „išganymą“, kurio siekė tokie „revoliuciniai aktyvistai“ kaip Comte’as, Marxas arba Hitleris. Voegelino koncepcijoje liberalizmas, marksizmas ir nacionalsocializmas yra krikščionybės terpėje gimusios, tačiau jai priešiškos ir ją sunaikinti siekiančios, pasaulietinį „išganymą“ žadančios gnostinės erezijos. Transcendentinio tikslo horizonto atsisakę ir į šiapusybę tikslą „nuleidę“ Vakarai, žiūrint šio pasaulio akimis, nepaprastai suklestėjo, pasiekė tokią galią, kurios niekada neturėjo krikščioniški Vakarai. Tačiau, žiūrint sub specie aeternitatis, šitas suklestėjimas yra „civilizacinė apokalipsė“: „Išganingos prasmės istorijai suteikimas atvedė prie Vakarų suklestėjimo, arba, kitaip tariant, prie civilizacinės apokalipsės“; „Progreso kaina yra dvasios mirtis. Nietzsche apreiškė šią paslaptį paskelbdamas, kad Dievas miręs ir kad Jį nužudė. Šis gnostinis nužudymas nuolat vykdomas tų, kurie aukoja Dievą dėl civilizacijos.“

Hegelio pretenzija pateikti savo filosofiją kaip visos Vakarų (vadinasi, ir visos žmonijos) filosofinės minties kulminaciją, o save patį – kaip nešališką pasaulinės dvasios (Absoliuto, Hegelio filosofijoje pakeitusio Biblijos Dievą) orakulą, aišku, viso labo yra nuo Kristaus atsiskyrusio žmogaus proto puikybės apraiška. Tačiau šis Berlyno profesorius iš tikrųjų buvo vienas didžiausių gnostinės (Voegelino vartojama – plačiąja – prasme) minties atstovų ir bent jau dėl vieno dalyko savo istorijos filosofijoje buvo teisus. Pradedant Didžiąja Prancūzijos revoliucija, kurios metu karingieji gnostikai pirmą kartą užgrobė valdžią vienoje svarbiausių krikščioniško pasaulio valstybių, gnostinis užkratas („pasaulinė dvasia“ gnostiko Hegelio filosofijoje) apnikdavo kurią nors vieną (kartais ir daugiau) galingą pasaulio valstybę, kuri tam tikram laikui tapdavo pagrindiniu krikščionybės naikinimo instrumentu Dievo priešininko rankose. Keitėsi to užkrato pavidalai, gnosticizmo viruso kamienai – nauji keitė senus, kuriems, atrodė, visuomenė sugebėjo savo organizme pagaminti priešnuodį. Pirmąja valstybe-instrumentu karingojo gnosticizmo žygyje prieš krikščioniškąją Europos civilizaciją tapo Prancūzija, kuri Napoleono karuose išbarstė savo nacionalinį potencialą, jau niekada nebetapo didžiąja pasauline galia (du kartus – 1814 m. ir po antro, galutinio, Napoleono pralaimėjimo 1815 m. – Paryžiaus gatvėmis žygiavo anglai, vokiečiai ir rusai; tokio pažeminimo Prancūzija dar nebuvo mačiusi, bet ateityje matys dar ne vieną), tačiau spėjo pasėti Europoje nuodingas gnostinės „naujosios pasaulio tvarkos“ sėklas. Po Prancūzijos atėjo Didžiosios Britanijos eilė. Imperija, „kurioje nenusileidžia saulė“, tapo pagrindiniu gnostikų instrumentu skleidžiant, kaip „Didžiojoje transformacijoje“ rašo Karlas Polanyi, „liberaliąją religiją“ – „tikrą tikėjimą žmogaus pasaulietišku išgelbėjimu pasitelkiant susireguliuojančią rinką“. Dvidešimto amžiaus antrojo dešimtmečio pabaigoje valdžią Rusijoje po revoliucijos užgrobė kiti pasaulietiniai gelbėtojai. O kai šalia pastarųjų karingų gnostikų Vokietijoje iškilo kiti karingi gnostikai, kilo Antrasis pasaulinis karas, kuriame gnostikai liberalai suvienijo jėgas su gnostikais komunistais prieš gnostikus nacius. (Tai, kad skirtingų pakraipų gnostikai kariauja tarpusavyje, neturėtų stebinti, turint omenyje, kad Dievo priešui patinka matyti, kaip žudomi žmonės, už kuriuos mirė Dievo Sūnus, ir kaip žudomas Dievo paveikslas žmoguje.) Paskui buvo „šaltasis karas“ tarp gnostikų liberalų ir gnostikų komunistų. Valstybių lygmeniu (t. y. popieriuje – politiniame žemėlapyje) šį karą tarp JAV ir TSRS laimėjo JAV, o kai kurios tautos, buvusios „komunizmo priespaudoje“, „atgavo laisvę“, kai kurios net atsirado (pirmą kartą arba po kelių dešimtmečių pertraukos) politiniame žemėlapyje, taigi, žiūrint formaliai, irgi „nugalėjo“. Tačiau vadinti „nugalėtoja“ tautą, kuri, praėjus ketvirčiui amžiaus po „pergalės“, neteko ketvirtadalio savo populiacijos, galima nebent kreivųjų veidrodžių karalystėje arba juodojo humoro spektaklyje. „Šaltasis karas“ tarp gnostikų liberalų ir gnostikų komunistų, žūtbūtinė „tezės“ ir „antitezės“ priešprieša baigėsi – visai pagal Hegelį – gnostine liberalizmo ir komunizmo „sinteze“, kurioje dar labiau sunyko tai, kas buvo likę krikščioniško liberalizme (autentiškos asmens laisvės intuicija) ir komunizme (socialinio teisingumo intuicija). O antikrikščioniškas „dešiniosios“ ir „kairiosios“ Vakarų gnosticizmo krypčių potencialas dar labiau sustiprėjo. Visą gamtinę ir žmogišką tikrovę totaliai suprekinti siekiančio rinkos fundamentalizmo ir „tradicinę“ šeimą „dekonstruojančio“ bei įvairias „mažumas“ pabrėžtinai ir įkyriai akcentuojančio vadinamojo „kultūrinio marksizmo“ sintezė pasirodė nepaprastai vaisinga kovoje prieš krikščionybę. Tai, kad Vakarų produkuojamos, šventojo Jono Pauliaus II žodžiais tariant, „mirties kultūros“ globalus puolimas iš karto po TSRS žlugimo tik sustiprėjo, nėra joks atsitiktinumas. TSRS, kurios valstybinė ideologija buvo „klasikinis“ („ekonominis“) marksizmas, žlugimas atvėrė kelią globaliam neoliberalizmo (rinkos fundamentalizmo ir „kultūrinio marksizmo“ sintezės) žygiui, o „mirties kultūra“ yra neatsiejama neoliberalizmo, skelbiančio, kad rinka yra visko – taip pat gyvenimo ir mirties – vertę nustatantis arbitras, palydovė. Pastarąjį ketvirtį amžiaus neoliberalios globalizacijos varomoji jėga buvo JAV, o vienas toliausiai pažengusių jos projektų – Europos Sąjunga.

Lietuvos nykimas yra viena iš daugybės globalios „mirties kultūros“ – neišvengiamos neoliberalizmo palydovės – apraiškų. Tiesa, plačiajame pasaulyje apie ją nedaug kas žino. Globalioje rinkoje esama daug didesnę paklausą turinčių prekių. Pavyzdžiui, viena neoliberalizmo produkuojamos „mirties kultūros“ ikonų – ko gero, pats žymiausias mūsų dienų viešųjų egzekucijų vykdytojas, Didžiosios Britanijos pilietis Mohammedas Emwazi (1988–2015), „Islamo valstybės“ budelis, žinomas kaip „džihadistas Džonas“. Jis darbavosi neoliberalios globalizacijos šeimininkų sukeltų karų niokojamose šalyse, o štai Lietuvos demografinė tragedija yra vienas ryškiausių pavyzdžių visame pasaulyje, „taikos“ sąlygomis demonstruojantis antihumanišką neoliberalizmo prigimtį. Lietuvos užsienio ir vidaus politika yra puikus „šaltojo karo“ rezultato – gnostinės liberalizmo ir komunizmo sintezės – pavyzdys. Jeigu neoliberalios globalizacijos produktas ir neoliberalizmo produkuojamos „mirties kultūros“ ikona „džihadistas Džonas“ šiandien būtų pasakęs tai, ką Sansonas pasakė Napoleonui, jam būtų sunku paprieštarauti.