Alice Munro slogutis

Apie Alice Munro, kol ji netapo 2013 metų Nobelio premijos laureate, savo gėdai, nieko nežinojau. Kai kurios ano žemyno rašytojos, gimusios vos keletu dešimtmečių anksčiau nei A. Munro ir rašiusios apie tarsi žinomą, iš pirmo žvilgsnio buitinį ir banaloką, moterų gyvenimą, jau daug kam liks neatrastos vien dėl to, kad jų nebėra, – Flannery O’Connor, Katherine Anne Porter, Eudora Welty, Jane Bowles. Tennessee Williamsas apie garsiojo Paulo Bowleso žmoną yra sakęs, kad ji yra labiausiai neįvertinta rašytoja Amerikos istorijoje. Deja, tokios poros gana dažnos literatūros pasaulyje. Talentingos žmonos, apskritai žmonos ar mylimosios paprastai padėjo egocentriškiems savo vyrams, tarnavo jiems, atleisdamos būtuosius kartinius ir dažninius neištikimybės, net ir biseksualios, (f)aktus, gonorėjas ir buitinį neįgalumą. Slaugė senus savo ir jų tėvus ir rūpinosi jaunesniais broliais bei seserimis. Kitos užsiiminėjo vyrų kūrinių korektūrų taisymu, perrašinėjimu, atliko jų psichoterapeutų, draugių, sekretorių, vairuotojų, ekonomių ir saugų vaidmenis, kaip Vera Slonim. Kai kurios liūdnais atvejais, kai kūrinys totalitarinėje sant-varkoje galėjo tapti nusikaltimu, mokėsi vyrų šedevrus atmintinai, kaip Nadežda Mandelštam. Kai kurios vien todėl, kad buvo šalia valstybei reikšmingo vyro, net gavo titulą, pavyzdžiui, pero, kaip Winstono Churchillio žmona Clementine. „Kartą ji sakė, kad jos epitafija būtų tokia: „Ši moteris amžiais būdavo pavargus, / nes jos gyvenimas buvo amžinas darbas“ (B. Johnson). Mane šiek tiek guodžia tai, kad Clementine sviedė dukart Britanijos premjerui į galvą lėkštę su špinatais. Bet žinant tai, kad Churchillis išrado tankus… Atmintyje iškyla ir Byrono mylimosios (vie-nos iš) vaizdinys, šitas jau iš filmo, einančios paskui arogantišką poetą su jam vėsinti skirta vėduokle, krizenant žieduota ranka prisidengusiai burną aukštuomenei. Visos, kartais prasilenkda-mos su žmogiškuoju orumu, savarankiško gyvenimo galimybe, be abejo, ir su tiesa, gyrė vyrų kūrinius be išlygų, pakišdamos jiems pagyras kaip prozaką. Ir dėl to kai kurioms iš jų buvo palik-tas šansas būti šalia, meno aktualybėje, likti kultūros istorijoje ar tapti tema. Šešėlinį gyvenimą jos gyveno savo noru. Šis pasiaukojimas nėra vien meilė, bet tai jau būtų kita, kitokio straipsnio tema.

Dabar deklaruojančioje lygias lyčių teises visuomenėje tokio tipo moterų vaidmuo lygiai toks pat, tik ne toks akivaizdus. Pasiaukojimas tapo veik nepastebimas. Savo noru tampančios aukomis moterys susitaiko su kūrėjų vyrų egoizmu, nuotaikų svyravimais, kūrybinėmis krizėmis, neurozėmis, neišvengiamai ateinančiu išsikvėpimu, filmuoja bei fotografuoja juos per knygų, parodų pristatymus, perima buitines pareigas, nutyli nuoskaudas, uždirba jiems pinigus tam, kad… net negaliu logiškai pabaigti sakinio… Dažnoje moteryje gyvena dvi moterys, viena, kuri slopina savo jausmus, kol „vėl nugalėdavo kasdieninis prieraišumas, patikimas kaip visada“. Ir kita – „[...] laiminga, kad atsikratė visko, kas susiję su ankstesniu namu, gatve, vyru ir gyvenimu“. Abi citatos – iš A. Munro knygos „Brangus gyvenime“. Ir dabar reikėtų atsakyti į klausimą, kodėl aš kalbu apie tokias moteris, nes rengiausi rašyti apie oksimoroną – Nobelio premijos laureatę namų šeimininkę, patriarchalinėje XX amžiaus Kanados provincijos bendruomenėje pagimdžiusią tris vaikus, rašiusią šedevrus vaikų miego valandomis ar tada, kai jie valgė mokykloje mamos suteptus sumuštinius. Tikriausiai kalbu todėl, kad A. Munro galėjo nebūti. Anokias moteris prisiminiau intuityviai: daugelio A. Munro apsakymų tema yra moters pasidavimas instinktams (o patriarchalinėje visuomenėje tai reiškia neišvengiamą pasidavimą ir vyriškojo pasaulio dėsniams) bei išsivadavimas grįžtant (arba ne) prie savo asmenybinių dalykų juos galų gale suvokus.

Vivian Maier. Niujorkas. 1955

Pirmąją knygą A. Munro išleido vėlai, būdama 37-erių. Pačioje A. Munro gyvena – ir tai įtaigiai atspindi jos pasakotojos – tos dvi minėtos moterys. Paklusimo ir išsilaisvinimo tema jos kūryboje yra viena iš svarbiausių. Daugeliui feminisčių kritikių ji užgožia kitas, deja, ir novelės kūrimo meistrystę. Dėl primityvios feministinės apsakymo „Tėvas“ (rinkinyje „Lives of Girls and Women“) interpretacijos A. Munro vienąkart net yra ketinusi kelti bylą Kanados universiteto literatūrologei. Dėstytoja rašė apie vargingą pasakotojos kilmę ir bejėgį, nieko nesugebantį, suprask, dėl tokios šeimos padėties kaltą tėvą. A. Munro vis dėlto nėjo į interpretacinį konfliktą suvokdama, kad kritikė yra kita karta, kuriai atrodo, jog skurdas yra pasirenkamas, o išvietė lauke – vyro kaltė. Rašytoja viename interviu yra sakiusi, kad būti vyru patriarchalinėjė epochoje yra labai sunku. Kartais pamąstau, kaip kada nors feminizmo teorijos ims koreguoti mokinių, skaitančių mūsų klasikų apsakymus, suvokimą: kodėl Veronika nenorėjo palikti kūdikio gyvybės langelyje?

Kai pirmą kartą perskaičiau keletą A. Munro apsakymų, pirmuosius internete angliškai, greitosiomis juos įvertinau kaip Indrė Audenytė: „…nieko sukrečiančiai įdomaus“ („Šiaurės Atėnai“, 2014.X.28). Paviršutiniško A. Munro perskaitymo atvejis istorijoje ne vienas, jos pasakojimų sudėtingumą pražiūrėjo autoritetai. Violeta Kelertienė man yra sakiusi, kad rašytojos apsakymų aplinką ir problemas ji taip gerai pažįsta iš nykokos tam tikro savo gyvenimo tarpsnio patirties, jog tokioje kūryboje jai nėra didelių atradimų. „New Yorker“ redakcija pradedančiai rašytojai, atsiuntusiai apsakymą, atsakė, kad ji rašo mielai, bet nuvalkiotomis temomis. Tačiau tiksliai recenzentės įvardyti „buityje besiturškiantys maži žmogeliai“ po dviejų rinkinių – „Too Much Happi-ness“, „Brangus gyvenime“ – ir daugelio novelių, perskaitytų internete, įsikūrė mano galvoje taip įkyriai, kad ėmiau ieškoti tos „nausėdijos“ priežasčių. Nes vienas iš mano geros literatūros kriterijų yra nevalingas kūrinio išlikimas atmintyje.

…„Brangus gyvenime“, banalesnį pavadinimą sunku sugalvoti. Daugelis A. Munro apsakymų knygų pavadinimų nepadarytų gėdos grafomanui – „Per daug laimės“ (Too Much Happiness), „Geros moters meilė“ (The Love of Good Woman), „Meilės pažanga“ (The Progress of Love), „Merginų ir moterų gyvenimai“ (Lives of Girls and Women – vienintelis susijusių apsakymų rinkinys, pradėtas rašyti kaip romanas ir po trijų mėnesių rašytojos suskaidytas apsakymais). Iš visų knygų viršelių išbraukčiau keletą žodžių, pirmiausia žmogus, gyvenimas ir pasaulis. Nors kartais tektų paaukoti gerų dalykų, pavyzdžiui, „Pasaulį pagal Garpą“. Na, bet nespręskime apie valstybes iš himnų, apie dioptrijas – iš akinių dėklo.

Perskaičiusi A. Munro knygą „Brangus gyvenime“, bet apie ją prieš savo valią tebegalvodama, paskolinau pažįstamai, kuri mėgsta kitokią literatūrą ir šitą rinkinį nusprendė paskaityti tik dėl prestižo, t. y. dėl Nobelio. Grąžindama „Brangų gyvenimą“ (iš savo brangaus gyvenimo) ji pasiskundė, kad skaitant šią rašytoją ją apėmė slogutis.

Kaip tik tomis dienomis gatvėje pamačiau avariją. Tiksliau, jos pasekmę. Na, tokią, kurią žiniasklaida įvardija kliše – skaudi. Vidudienį išėjau iš parduotuvės, nusipirkusi pietums mišrainės, ir kai tik atplėšiau indelio plėvelę, burokėliai pakvipo odontologo kabinetu. Tiesiai priešais gatvėje gulėjo berniukas, dešimties, gal vienuolikos dvylikos metų. Kad jis miręs, išdavė kūno išsi-lankstymas – sulenkta ranka ir koja, tarsi per miegus vaikas būtų bandęs kelti susipainiojusią antklodę ir vėl krisdamas į sapną nebepajėgė jos kilstelti. Rausvų putų srovelė pasirodė iš po berniuko galvos, šalia ausies. Ji atrodė ne kaip kraujas, bet kaip tas darinys, kurį nugriebi, kai verdi braškių uogienę. Kažkas pasilenkė prie jo. Padėjo ranką jam ant krūtinės. Priglaudė prie jos ausį… Vaiko marškiniai atrodė ką tik išlyginti, jie tarsi dar skleidė tą kvapą. Šiek tiek pramerktų akių plyšiai. Ant jų melodramiškai ėmė kristi lietaus lašai.

Eismo įvykių reportažuose, kuriuose kartais žurnalistai ko nors klausinėja liudininkų, susirinkusių aplink, moterys stengiasi savo vaikus apsaugoti nuo tokių vaizdų todėl, kad jie nebeišdyla iš atminties. Vaikai ima bijoti tamsos ir klausinėja nesąmonių, pavyzdžiui, ar tėvai miršta laiku. Jų žvilgsnis iš konkretaus pavirsta neturinčiu adresato. Taip į realybę fotografijose ir pačioje realybėje žvelgia poetai. Džipas partrenkė vaiką, vieną iš keturių. Jie iš stovinčių mašinų tarpo išbėgo skersai gatvę ledų. Karštą dieną prieš lietų ledai vaikams tampa instinktu. Raudoną „Nissan Juke“ vairavo moteris. Greitis – 50, taisyklės nepažeistos. Vairuotoja turėjo dvylika metų patirties. Tai tikriausiai greitai nustatys kelių policija ir išanalizuos vairuotojai atsiliepimuose internete. Jie aptars ne mirtį, bet eismo įvykį: mašinų išsidėstymą, kūno atstumą nuo šaligatvio ir perėjos, mašinos markę. Vyrams visada pavydėjau racijos, nes „protas daro mus visagalius, o jausmai puikiai žudo“. Vaikas nespėjo nieko prisiminti: mamos su jam – juokingomis, o moterims – jau nemadingomis raštuotomis pėdkelnėmis, nors kitais rytais ją taip apsirengusią jis nužiūrėdavo smalsiai vonioje, net paleisdavo iš delno muilą, kurį mažiukas vadino muilyčiu. „Labo ryto“ baigiamajame siužete tą dieną buvo pasakojama apie salotas su salierų stiebais, bet to vaikas irgi neatsimins, nors paskubom rengdamasis jis, kaip visada, žiūrėjo televizorių. Pusantros tonos sverianti mirtis atėjo akimirksniu. Ji nenuavė jam batų, nenumetė kepurės, nesuvėlė plaukų ir – tai šiek tiek nuvylė žiūrovus – nesufalsifikavo kūno. Trys berniuko draugai stovėjo prie parduotuvės ir žiūrėjo į gatvę taip, kaip aš žvelgiau į pirmą kartą matomą jūrą, kai ji atsivėrė Palangoje nuo tako į tiltą: vanduo buvo šnekantis, neaprėpiamas ir nenugalimas. Džipo vairuotoją ištiko isterija. Sportiška moteris išsiavė, nuspyrė savo aukštakulnius, užsisagstė peršviečiamos bliuzelės sagas iki pasmakrės, atidarė bagažinę, viena ranka išskėstais pirštais ėmė maišyti joje dideliais mostais, tarsi grėbtų į bagažinę staiga atėjusį rudenį. Kita – laikė mobilųjį ir kartojo sakinį, susidedantį iš veiksnio, tarinio ir papildinio: aš užmušiau vaiką, aš užmušiau vaiką, aš užmušiau vaiką. Privažiavo taksi. Iš jo išklupo berniuko mama ir apie ją tą akimirką, suprantama, nieko negalima rašyti. Nors žiniasklaida elgiasi kitaip. „Gal pastebėjot, kaip tik taip daro televizija, ateina į namus pas motiną, kurios dešimties metų sūnus buvo įmestas į rūgštį: ponia, kaip jautėtės, kai jūsų vaikas buvo nužudytas? Žmonėms sudrėksta akys ir visi lieka patenkinti. Yra gražus vokiškas žodis, Schadenfreude, piktdžiuga dėl kitų nelaimės. Kaip tik tokį jausmą laikraštis privalo gerbti ir puoselėti“ (U. Eco). Žmonių smalsumą kitų nelaimei yra pastebėjęs ir Charlesas Simicas: „Tad yra toks estetinis paradoksas, / Skelbiąs, kad kito tragedijos vaizdas / Užlieja atsitiktinį žiūrovą / Palaimos banga.“

…Prabėgo metai ir motina vėl pradėjo gyventi. Bet kaip kitas žmogus. Ji norėjo pasikeisti pavardę, kad -aitė taptų -ė, bet apsigalvojo. Turėjo katę, vilnonių siūlų maišelį, kuris netapo nei kepurėmis, nei šalikais, nei kojinėmis, naudojamą – ir tai gana keista – sportinį dviratį. Tiesa, beveik metams jai dingo mėnesinės. Kai šalia jos žmonės kalbėjo, ji paprastai tylėdavo. Nebelankė į gerontologijos centrą atiduotos senutės savo motinos, nors iki avarijos net per pietus ištrūkdavo motinos reikalais iš darbo nuolatos – ir pas ją, ir į vaistinę, ir į valyklą, ir su įgaliojimu į banką. Berniukas jai perduodavo įteikti močiutei piešinių apie karą ir visureigius, kuriuos paprastai nupiešdavo kartą per metus, visada po kariuomenės susitikimo su visuomene dienos. Slaugės moterį laikė dosnia, bet nedėkinga. Eidama pro avarijos vietą dar pusmetį prie konkrečios man tapusios liepos anoniminėje medžių eilėje rasdavau gėlių krepšelių. Nebūtinai motinos. Nebūtinai tam vaikui. Bet aš priskirdavau juos jiems, kaip priskiriu konkrečiai įsivaizduojamam žmogui šunį, bėgantį su antkakliu. Po metų krepšelių paparčiai, gėlių kotai mėnesį ir ilgiau išstovėdavo rūdžių spalvos. Moters gyvenime atsirado nauja manija. Iki tol ji mėgo senus filmus, na, statytus maždaug iki 1960-ųjų. Laipsniškai auginamo Hitchcocko siaubo, kurį kine režisierius pats ir išrado, ji nebegalėjo žiūrėti, jis jai tapo nuobodus. Moteris interneto portaluose ėmė apžiūrinėti žuvusių katastrofose ar nelaiminguose atsitikimuose artimųjų nuotraukas. Ne nužudytų ISIS kovotojų, tos aukos jos, skirtingai nei viso pasaulio, kaip tik nedomino: karai yra sukuriami, o likimas ištinka. Tas pačias lėktuvų katastrofų fotografijas ji peržiūrėdavo daug kartų. Kartais jas atsispausdindavo, pakabindavo ant šaldytuvo ir analizuodavo su lupa. Žmonės fotografijose jai ėmė atrodyti vieninteliai tikri. Kai kurie skausmo iškreiptus veidus slėpdavo užsidengdami delnais ar nusisukę oro uostuose į sienas kniaupdavosi artimiesiems arba atsiųstiems psichologams į glėbius. Kai kurie verkdami ir kartu niršdami duodavo interviu televizijai. Neplautais išsitaršiusiais plaukais, su nuvarvėjusiu tušu paakiuose moterys jai atrodė gražios. Artimieji grasindavo paduoti skrydžių bendroves į teismą, reikalauti kompensacijos. Žodis kompensacija moterį pralinksmindavo. Žurnalistai po nelaimių darydavo apibendrinimus – apie pilotų darbo krūvius, oro sąlygas, kompanijų patikimumo statistikas. Apibendrinimus žmonės daro tada, kai problema neliečia asmeniškai. Moteris išmoko atmintinai Szymborskos eilėraštį: Sako, jis buvo keleivių sąraše. Na ir kas, gal apsigalvojo. Man davė kažkokių miltelių, kad nepargriūčiau. Paskui kažką parodė, nežinau ką. Visas juodas, apdegęs, išskyrus vieną ranką. Marškinių skiautelė, laikrodėlis, žiedas. Užpykau, nes tai tikrai ne jis. Nebūtų man daręs tokios išdaigos, nebūtų atrodęs šitaip. Kirpykloje, važiuodama dviračiu, pirkdama daržoves turguje, prieš užmigdama mintyse buvusi mama deklamuodavo tą eilėraštį be eilučių ir pauzių, kaip tik taip, kaip čia užrašyta.

…Tačiau tą dieną, ant šaligatvio, po avarijos, buvo praeivių, kurie nestabtelėjo. Pavyzdžiui, kita moteris, sportiška jūros spalvos suknele, atsivežta iš kelionės į Pietų Prancūziją pernai. Ji dirstelėjo į berniuką ir pagalvojo: ačiū Dievui, Marius – dabar treniruotėje. Reikės šeštadienį nueiti į bažnyčią pasimelsti, kad Dievas saugo mūsų šeimą. Po dvejų metų darbo šią savaitę gal paga-liau baigsime įsirengti butą ir vidinį kiemą. Gabaliukas bendros su bažnyčia kiemelio sienos ir gebenė vaizdą pro virtuvės langą pavers absoliučia fantastika. Per pertrauką Marius skambino, pamiršo kedus. Iki treniruotės pabaigos nebespėsiu nuvežti. Po darbo dar į „Moki-veži“. Viktoras ir toliau nesikiša į remontą. Jei vonios grindys pilkos marmurinės, tai sienos – turėtų būti vi-enspalvės. Geriausia – šviesiai pilkos. Toje spalvoje išryškėja bet kokia detalė: rožinis ar gelsvas muilas (muilytis, sakydavo Marius mažas). Ypač gerai pilkame fone atrodys gauruoti balti rankšluosčiai. Kuo šiurkštesni, tuo geriau, išryškės faktūrų skirtumas. Meistras sakė, išmušti sienoj nišą lentynėlei su lempute iš viršaus – problemų nebus, tik baisoka, kad neimtų byrėti plytos. Taip jau atsitiko su židiniu. „Norėjot gyventi senamiestyje – rizikuokit, pelėsis, užburbėję kaminai, vegetuojanti mėlynų snukių aplinka, bus ką veikt, čia jums ne ant kačiokų linguot impulsu-ose.“ Ir liuks, kad virtuvės plyteles klojom įstrižai, padidino erdvę, devyni kvadratai tapo linksmesni. Jei būtume palikę medines, nesijaustų prabangos, nors pasitaiko kaip tik atvirkščiai. Pas-kutiniam vasaros savaitgaliui Viktoro kolegoms iš anksto reikia apgalvoti meniu. O ką, jei „Titaniko“? Celine Dion fone? „Titaniko“ meniu egzempliorius parduotas už 88 tūkstančius dolerių, o kai kurie patiekaliukai visai paprasti, pavyzdžiui, skyrelio from the grill. Na, tiek to, never try a new dish on a new guest. Galų gale ne kepsniai, o butas bus dėmesio centre. Bet Beata vis dėlto yra nepakartojama. Negana to, kad jos patiekaliukai mieli, bet ir ji pati… norėčiau būti tokia erotiška. Kimus balsas. Formos… mėgaukitės manimi kaip tešla. Pamarinuosiu vištos krūtinė-les imbiere, meduje ir citrinų sultyse, čili pipiriuko. Klasę, žinoma, rodo darbas. Pavyzdžiui, Asta per gimdienius padeda ant stalo nemarinuotų alyvuogių. Nupirko stiklainį, atidarė, nusunkė vandenį, ir viskas. Tortą Rugsėjo 1-ajai daro iš sutarkuotų meduolių. Pertepa juos grietine su smulkiai pjaustytais bananais, just like that. Kaip nepamiršti jos paklausti apie akių makiažo valiklį. Anksčiau perbraukdavau paakius tamponėliu, tušas nusivalydavo iškart, o dabar reikia valyti keletą kartų ir vis tiek lieka juodumo.

…Buto gimtadienis išaušo giedras. Viena iš tų paskutinių vasaros dienų, kai žiūrint prieš saulę peizažas ir daiktai tampa balti, o žmonės – ne iš biografijos. Susirinko artimiausi draugai. Viktoras be reikalo taip garsiai jau iš pat pradžių grojo savo muziką, bet ne Celine Dion. Vaikai tąsė tingų mopsą, kuris buvo nepajėgus jiems įkąsti, problemų dukart kilo uždedant jį ant kaimynų kalės, kad ji susilauktų šuniukų. Moteris po dviejų taurių baltojo vyno pjaustė virtuvėje daržoves kepsniui lauke ant grotelių, užtepėlės baigėsi, ir ji girdėjo, kad iš tualeto išbėgę vaikai, kažkodėl užsidarydami siusioti iš karto po du, paliko ten tekantį vandenį. Tai buvo vienintelis remonto paliktas defektas, ir ne meistras kaltas. Net tobuloje įrangoje pasitaiko bloga detalė ir jau pirmadienį ją, užsakytą prieš keturias dienas (ar prieš tris?), atveš. Dėl visa ko aštrų peilį moteris įmetė į stalčių ir nuėjo į tualetą, girdėdama, kaip lauke Viktoras perėjo prie „Queen“. Paskutinį kartą Fredžio jie abu klausėsi Montrė, „Queen“ garso studijoje, prie Ženevos ežero per vestuvių jubiliejų. Tada ji norėjo pašokti. Be jųdviejų su Viktoru, studijoje buvo tik vienas kitam jau atsibodusių sutuoktinių pora. Ko gero, meksikiečių. Pamatęs, kad ji, šypsodamasi kartu su meksikiete, ėmė judinti klubus, Viktoras išėjo į kitą kambarį žiūrėti do-kumentinio filmo, kuriame Mercury grimu buvo paslėpęs jau budinčią mirtį, – gyvenimo pabaiga ir daina kartu dera tik operoje. Moteris atidarė duris į juodų ir baltų plytelių rombais, visai kaip Fredžio kostiumas, išmargintą vonią ir tualetą (marmurinių grindų buvo atsisakyta) ir prieblandoje pamatė, kad vienas vaikas tebėra tualete. Berniukas pusiau gulomis sėdėjo ant klozeto, bet buvo ne iš svečių, – ji beveik visus Viktoro kolegų vaikus pažinojo nuo tada, kai jie dar buvo kūdikiai. Kad vaikas miręs, išdavė kūno išsilankstymas – sulenkta ranka, koja, tarsi per miegus vaikas būtų bandęs pakelti susipainiojusią antklodę ir vėl krisdamas į sapną nebepajėgė jos kilstelti. Moteris lėtai išėjo į lauką, o kiekvienas mirktelėjimas kartojo tą vaizdą – neoninis iškleiptos vaiko figūros kontūras krito tai ant vejos, tai ant šokančių Viktoro bendradarbių kojų, sūpynių, šventoriaus sienos ir net dangaus, kai ji, prisidengusi akis nuo nevalingos atminties delnu, pažvelgė į debesis. Kiemelyje visu garsu sklido „I’m the invisible man“. Bet tai tebuvo banalus sutapimas.

Galvodama apie matytą avariją žinojau, kad niekada neparašysiu apie ją istorijos iki galo… Kaip toji darni šeima suiro tarsi be jokios priežasties. Moteris iš pradžių ėmė nevalgyti, paskui po darbo, vėliau jau ir darbe pradėjo velti papuošalus – linksmas spalvingas serbentų, vyšnių, vynuogių pavidalo seges. Jos plaukų arklio uodegos gumelė slinko vis žemyn, kol pagaliau ją pametusi plaukus ji ėmė nešioti palaidus. Vyras bandė gelbėti šeimą, su Mariumi visi trys išvažiavo į Balį. Jo manymu, egzotiška aplinka, niekada nematyti daiktai, peizažai ir žmonės turėjo užmušti matytuosius. Churchillio Clementine apie Balio salą rašė: „Tai pasakų sala. Kiekvienoje gyvenvietėje – dailios šventyklos, apsuptos žalumos. Dailios šokėjos. Žmonės čia gyvena kaip rojuje. Dirba kokias dvi valandas per dieną – likusį laiką groja muzikos instrumentais, šoka, šventyklose aukoja dievams ir mylisi! Nuostabu, argi ne?“ Bet užsimiršimas neįvyko. Viktoras, kaip buvo matęs viename filme, liepė moteriai baltame lape, vertikaliai padalytame linija per pusę, surašyti savo nerimo priežastis ir temas. Punktais, kiekvieną dieną. Ir vienu metu žiemą jam pasirodė, kad žmona atgijo, ėmė puoštis medinėmis natūraliais dažais įmirkusiomis Balyje pirktomis apyrankėmis, bet paaiškėjo, kad ji jas prisiklijuoja prie rankų „Moment“ klijais („kad nejudėtų ir atrodytų kaip negyvos“). Po daugelio metų vyras baigė išmokėti žmonai priklausančios namo dalies pinigus, vedė po dvejų, ir jau iš karto net giminėms buvo aišku, kad Marius liks gyventi su tėvu. Tos istorijos iki galo negalėjau parašyti todėl, kad ji buvo ne mano. Viską aplink, pradedant svarbiausiu „kadru“ – gulinčiu berniuku gatvėje, mačiau tuo metu skaitomos A. Munro akimis.

Mirtis yra daugelio A. Munro novelių centras. Jos aktualumas kilo iš tam tikra prasme „apgailėtino ir niūraus“ asmeninio gyvenimo tarpsnio – kai mergaitė matė tėvo fermoje kailiams auginamas ir užmušamas lapes, nušaunamus arklius, kai slaugė, o vėliau, paauglystėje, laidojo sunkia Parkinsono ligos forma sirgusią motiną. Kai žiūrėjo į vieną iš savo dukterų, mirusią praėjus keliolikai valandų po gimimo. Skaitoma A. Munro man ėmė diktuoti buitinių detalių atranką, nurodyti veikėjas, kurių charakterį ir likimą lemia praeitis. A. Munro išbraukinėjo būdvardžius, sudaiktavardėjusius dalyvius, siūlė konstatuojamąjį toną, gal net pakišo Szymborską ir taikėsi priklijuoti svarbų dalyką – savą teksto pabaigą.

Christianas Lorentzenas apie A. Munro rašė: „Skaitomi dešimt jos rinkinių iš eilės manyje sukėlė ne žavėjimosi įkarštį, bet psichinio sąstingio būseną, gyvenau, o toji būsena tęsėsi. Tapau liūdnas, kaip jos veikėjai, ir, kaip ir jos veikėjai, ėjau liūdnyn. Susitaikiau su supratimu, kad gyvenimas yra apgailėtinas ir niūrus, šie žodžiai pasirodo A. Munro istorijose nuolatos, taip pat kaip ir žmonių gyvenamosios vietos ir šeimų istorijos, nuolat pasikartojančios detalės. Kiek kambarių yra name, kokie ten baldai, kas buvo jo šeimininkas ir ką kas dėvi? Kelti tokius klausimus reiškia išgyventi savo gyvenimą kaip realizmo kūrinį“ („London Review of Books“).

Skaitant A. Munro pagrįstai kilo klausimas, kodėl tokios rašytojos neatsirado lietuvių literatūroje. Juk sąlygos jai rastis buvo. Rašytojai dabar yra per aštuoniasdešimt metų. Tarp šios ir vienu kitu dešimtmečiu jaunesnės kartos lietuvių rašytojų buvo psichologinio realizmo atstovų (-ių). Daugelis, kaip ir A. Munro, rašė noveles. Jos, kaip ir kanadietės kūriniai, nemodernistinės, be absurdo, sąlygiškumų, lingvistinių triukų, nežaidybinės, „prie žemės“. Daugelis mūsų rašytojų, kaip ir A. Munro, buvo kilę (-usios) iš provincijos, apie ją ir rašė. Apsakyme „Amundsenas“ rašytoja provinciales charakterizuoja vienu sakiniu: „Į tai, kas nutiko nežinomose vietose, nepažįstamiems žmonėms ar nežinomais laikais, jos nekreipė dėmesio.“ Nepaisant kai kuriuose interviu išsakyto skepticizmo dėl miestelių papročių, banalybės ir miesčioniškų elgesio normų, A. Munro sakė, kad gyventi mažuose miestuose jai įdomiau, nes juose bendrauji su įvairiais žmonėmis, o dideliame – tik su panašiais į save. Kaip ir mūsų rašytojos, ji buvo kilusi iš patriarchalinės šeimos, kur moters gyvenimo vertybės buvo aiškios ir nepasirenkamos: vedybos, gimdymai, dėl jų galbūt pertraukti mokslai, taupymas, kad išgyventum, moters karjera buvo beveik perversija – „jei esi moteris, tai atsidavimas bet kam tave daro juokingą…“ Vėliau dešimtmečius trunkanti tvarkinga, nuobodi santuoka paisant visuomenės normų, iš inercijos ir – jei išsiskirti stinga drąsos ar pinigų – tai ir dėl saugumo. Dar vėliau – vis dėlto skyrybos ir pasirinkimas (arba ne) to, kas grįžtant į save tame tarpsnyje tampa svarbiausia. Tokį gyvenimą nugyveno pati A. Munro. Jos kūryba, kaip ir daugelio lietuvių prozininkų (-ių), yra niūroka, be vilties. Rašytoja, kaip ir daugelis jos amžiaus lietuvių novelistų (-ių), neturi humoro jausmo, ir man tai yra vienintelis jos minusas. Tekstuose reti net švelnūs pajuokavimai: „Dėdė gieda širdingai, kaip tik gali ankštai suspaustas.“ Tačiau daugelis tos kartos lietuvių rašytojų novelių skaitant šiandien atrodo pasenusios, o A. Munro – ne. Kodėl?

A. Munro apsakymuose veikia antiherojai. Dažnoje jos novelėje nėra nė vieno teigiamo veikėjo. Etikos požiūriu tarp veikėjų nėra hierarchijos. Lietuvių prozoje neįsivaizduoju novelės, kurioje dvi mergaitės, paskandinusios trečiąją, ne atgailautų, o be žodžių sutartų tylėti, kad nesulauktų bausmės. Tai yra psichologiškai tikra, bet nekrikščioniška. Jei taip atsitiktų, būtų nulaužtas didaktinis, nuo Jono Biliūno laikų „įliteratūrintas“ etinis kodas – nuskriaudęs silpnesnį, turi jausti kaltę ir gyventi ją išpirkinėdamas. Pasakotojas, kalbantis pirmuoju asmeniu, negali būti blogas iš esmės. Jei jis toks, tai jis atgailauja. A. Munro neva buitiniuose apsakymuose tiesiog parodoma, kad gražiame gyvenime atsitinka negražių dalykų. Tada, kai apsakymas darosi nuobodus savo pilkais veikėjais ir kasdienybe, pasirodo, kad geraširdis studentės globėjas yra perversiškas ir dosnus mergaičių išnaudotojas, o joms tai patogu. Ilgametis ištikimas meilužis – ciniškas apgavikas, melžiantis pinigus iš neįgalios mylimosios, atsitiktinis užklydėlis į namus išžudė savo šeimą ir dar tą šeimą nufotografavo (prieš ir po). O pasakotoja, kuri, pačios rašytojos teigimu, yra arčiausiai jos pačios, – troško nužudyti seserį ir nekentė motinos. Antra. Tekste nėra vertinimo ir užuominų į jį. Pasakotojo požiūrį lietuvių literatūroje dažniausiai išduoda net būdvardžiai. Rašytoja pasitiki skaitytoju, kad jis pats sujungs tarsi nesusijusias detales į dėlionę, kurios visas turinys, kaip lavonas su įkalčiais, iškyla tik novelės pabaigoje, ir padarys savo išvadas. Kuriamas aktyvaus pažinimo, ne tingaus atpažinimo efektas. Veikia „faktai“, ne satisfakcija. Pasakotoja, panašiai kaip teisėjas byloje, nepasirenka nė vieno veikėjo kaip savesnio. Lietuvių prozoje pasakotojas vienokiu ar kitokiu laipsniu (o pasaulyje beveik viską, net klimato kaitą, lemia keletas laipsnių) dažniausiai yra šališkas. Jis smerkia, gailisi, teisina ir net bando skaitytoją priversti pravirkti dėl savo paties gailesčio. Dažnai autorius tai daro nesąmoningai. Skaitytojui beveik visada žinoma, kurį veikėją ir kaip reikia vertinti, ir daugeliui tas žinojimas patinka, nes daugeliui žmonių patinka aiškumas. Tada jie be pastangų pasijunta komfortiškai, protingi ir teisūs. Trečia. A. Munro neturi tikslo sujaudinti. Jos siekis panašus į mokslininko – analizuoti ir rasti tiesą. Galbūt todėl A. Munro pasirodė patraukli rusų profesorė matematikė Sofija Kovalevska – ji tapo vieno iš ilgiausių jos apsakymų („Per daug laimės“) veikėja. Emocinį šantažą mėgstančiam skaitytojui, tarkim, kitos nobelistės – Svetlanos Aleksijevič gerbėjui, nejausmingas ir nejuslingas A. Munro santykis su tikrove gali pasirodyti žiaurus. Analitiškas rašytojos požiūris į paprastai instinktų, aistrų blaškomus savo veikėjus kuria išskirtinį aiškiaregystės efektą, tarsi gyvenimo dėsniai būtų atskleidžiami racionalia intuicija, kokios iš viso nebūna. Ketvirta. A. Munro prozoje nėra aprašinėjimų dėl grožio. Apskritai jos apsakymuose nėra grožio ir mažai jį kuriančių kalbos dalių. Lakoniški, neutralūs, nuobodūs peizažai. Raudonos rabarbarų lapų gys-lutės tėra priemonė, skirta nunuodyti vyro meilužei. Poetiniai aprašinėjimai, kuriuose trys keturios ir net daugiau vienarūšių kalbos dalių įvardija ir kartais dar skirtingais laipsniais reziumuoja tą patį dalyką, man visada atrodė ne gražiausi lietuvių prozos puslapiai, o išplėštini, atleistini iš darbo, kaip sufleriai senovinių scenų būdelėse. Ypač gamtiniai… Savitikslis gamtos atkartojimas žodžiais modernioje prozoje yra kičas. Kaip dėl pinavijų tapomos pinavijos. Pinavijos turi būti tapomos kaip kas kita – pavyzdžiui, kaip metodas. Kalba kūrinyje turi skleisti ne grožį, bet prasmę. Penkta. Rašytojos apsakymų pabaigos dažniausiai yra tikslios, netikėtos ir atviros. Nors tai atrodytų nesuderinama.

…„Rausvų putų srovelė pasirodė iš po berniuko galvos, šalia ausies. Ji atrodė ne kaip kraujas, bet kaip tas darinys, kurį nugriebi, kai verdi braškių uogienę. Dori pasilenkė prie jo. Padėjo ranką jam ant krūtinės. Tylu. Priglaudė prie jos ausį. Kažkas neseniai išlygino jo marškinius, jie skleidė tą kvapą.

Jokio alsavimo.

Bet jos pirštai ant plono kaklo užčiuopė pulsą“ (A. Munro, „Dimensijos“).