Vyras po keturiasdešimties
Iš anksto reikia įspėti, jog nebus gerai, jeigu vyras lauks, kol sukaks 40 metų, ir tik tada ims kovoti su atslenkančia senatve. Tai būtų nedovanotina klaida. Kovą už ilgą gyvenimą reikia pradėti labai anksti. Vos „atėjus į protą“ reikėtų susimąstyti, kad jaunystė amžinai netruks ir, jei norima ją kuo ilgiau prailginti, reikia laiku sureguliuoti savo gyvenimą, laikytis tam tikros disciplinos.
V. Pitkinas gal ir per drąsiai, bet įsitikinęs tvirtina, kad vyras, dar nesulaukęs keturiasdešimties, – tai tiesiog niekas. Pirmiausia, jaunuolis dar mažai patyręs, o kad ir patyrė, tai savo patirties dar nespėjo išanalizuoti, padaryti iš analizės atitinkamas išvadas. Toks jauniklis savo gyvenimą tvarko vadovaudamasis ne svarstymu, o impulsais, jis nesuvokia gyvenimo rimtumo, neturi aiškaus požiūrio į tai, kas jo dar laukia. Tik pasiekęs keturiasdešimtį, šis putojantis, aitrus vynas pradeda skaidrėti, įgauna jėgą ir savitumą, pradeda iš tiesų bręsti.
Visus apmirusius ir įtartinus dantis, net jei neskauda, visus apskilusius dantis ir dantų šaknis reikia kuo skubiausiai ištraukti ir pakeisti protezais. Žinom, žinom! Nelengva jų gauti ir reikia ilgai laukti. Bet pažįstu žmonių, kurie beveik kasdien piktinasi, kad reikia dvejus metus laukti, kol bus padaryti protezai, ir šitaip piktinasi jau… penkerius metus. Kai jų paklausi, ar tuos protezus užsisakė, paaiškina: „Ne. Argi galima taip ilgai laukti?!“
Kas belieka tiems, kurie dantų iš viso nebeturi? Aišku, brūžuoti dantų šepetėliu plikas dantenas netikslinga – tai gali net pakenkti. Tačiau labai rekomenduotina burnos ertmę gerai praskalauti vandeniu, į kurį įlašinta dezinfekuojamojo skysčio, pavyzdžiui, „Odolio“. Bet šepetėlis vis tiek pravers dantų protezui valyti. Vakare, prieš gulantis, protezą reikia išsiimti iš burnos, nuplauti tekančio vandens čiurkšle ir rūpestingai nuvalyti šepetėliu su dantų pasta, paskui įmerkti nakčiai į stiklinę, pilną virinto vandens. Negalima dirbtinių dantų palikti bet kur – ant naktinės spintelės, rašomojo stalo arba… kelnių kišenėje. Atsiminkime, kad rytoj protezą vėl dėsimės į burną, taigi jis turi būti nepriekaištingai švarus.
Kita problema kamuoja nutukėlius, pirmiausia tuos, kurių labai nukaręs pilvas. Ne kiekvienas suvokia, net pats suinteresuotasis, jog toks „krovinys“ gali kenkti. Kad to neįvyktų, pirmiausia reikia stengtis tokio „eksponato“ neišsiauginti, o jeigu pilvas jau didelis, būtina rūpintis kuo greičiau numesti per gausius taukus. Tačiau ne visada tai įmanoma ir šiais nelemtais atvejais labai pasitarnauja specialūs, platūs, krintantį pilvą prilaikantys diržai. Jais pasinaudojus, dažnai tuojau pat palengvėja, pakyla nuotaika ir darbingumas, efektingai sulieknėja kartais gana groteskiška tokio pagyvenusio vyro figūra.
Vyrui po keturiasdešimties alkoholis ypač nerekomenduotinas, net jei bus duodamas mažais kiekiais ir jei taps iš pažiūros nekaltu įpročiu. Štai stovi bufete buteliukas – taip sau, netikėtam atvejui: gal kas ateis vakarieniauti ir teks vaišinti, gal kas iš namiškių peršals ar peržvarbs rudens ar žiemos vakare. Te stovi sau… bet nemačiau dar degtinės butelio (aišku, neminint parduotuvių), kuris ilgai stovėtų neatkimštas. Pirmiausia, namų šeimininkas turi įsitikinti, ar geras skonis. Taigi ištraukia kamštį ir, net neįsipylęs į taurelę, išmeta gurkšniuką tiesiog iš butelio. Na taip, skanu – abejingai konstatuoja ir pastato butelį ant lentynos. Bet kitą dieną pietums silkutė su aliejumi, taip sau, užkandžiui. O kaipgi silkutė be degtinėlės? Namų šeimininkas patrina rankas ir meiliai žiūrėdamas į žmonelę klausia: „O gal išgertume po vieną mažutę? Kitaip silkė pagalvos, kad šunys ją ėda.“ Žmona patenkinta, kad jos silkutė turi tokį pasisekimą, taurelės išgėrimas su taip linksmu vyru paprastiems pietums suteikia tikro iškilmingumo, taigi, lengvai sutinka. Beje, viskas iš tikrųjų baigiasi „ta viena“ ir nelabai nukentėjęs butelis keliauja atgal į bufetą. Tačiau kitą dieną namų šeimininkas pietų parėjo kiek anksčiau – tiesiog per stebuklą pateko į papildomą autobusą. Stalas dar nepadengtas, o bulvės „jau baigia virti“ – skuba užtikrinti žmonelė. Vyras lyg ir nepyksta, nors truputį išvestas iš pusiausvyros ir nežino, ko nusitverti. Praeidamas pro bufetą, prieš savo valią atidaro jį ir… patraukia iš butelio vieną gurkšnelį. Daro tai slapta, nes žino – taip nedera. Po gurkšnio maloni šiluma eina per stemplę į skrandį, o po valandėlės pasirodo baršteliai su bulvėmis. Ar tokia mažytė taurė pakenks? Tikriausiai ne. Iš lėto mūsų namų šeimininkui ima formuotis, atrodytų, nekaltas įprotis: negali pradėti pietų be taurelės arba gurkšnio alkoholio. O tai jau ima darytis pavojinga.
Tas pat pasakytina apie paskutinį papirosą. Daug pagyvenusių žmonių paskutinį „Sportą“ mėgsta išrūkyti jau lovoje, paskui išjungti šviesą ir užmigti. Tai irgi labai nesveika. Paskutinis daiktas, kuris turėtų prieš miegą pakliūti į burną – tai dantų šepetukas su milteliais, o po jo – absoliučiai nieko, net… papiroso dūmų.
Vis dėlto kiekvienas vyras, sulaukęs keturiasdešimt, jaučia tam tikrą nerimą: „Kaipgi bus, kai jau nebegalėsiu?“ Daugelis prie šito klausimo ir susilaiko, palikdami atsakyti pačiam gyvenimui. Tačiau yra ir tokių, kurie trokšta įsitikinti, ar iš tikrųjų viskas taip blogai, ir… metasi į meilės avantiūrų sūkurį. Trokšta ne tik įsitikinti, o ir sau įrodyti, kad dar visai pajėgūs, todėl ieško sau patinkančių, paprastai jaunų ir vis naujų partnerių. Kadangi „naujiena“ visada domina ir seksualiai jaudina, kurį laiką jie turi pasisekimą ir atgyja, savimi didžiuojasi! Vis dėlto šitaip ilgai neišdykausi. Veltui mūsų vyras „pačiame pajėgume“ neriasi iš kailio, ieškodamas vis naujų jaudulių. Metai bėga, ląstelės sensta, hormonai nyksta ir – nori nenori – turi sudėti ginklus. Pasitaiko ir tokių, kurie „to“ atsižadėti niekaip nesutinka. Tada taiko sau mokslo laimėjimus ir liepia sau švirkšti hormonų preparatus. Testosteronas, androsteronas ir kiti vaistai, tokių senstelėjusių vyrų be galo mėgstami, kurį laiką gali veikti visai neblogai. Bet į tai žiūrėti per daug entuziastingai nereikia. Jeigu į seną sukiužėlį automobilį įstatysime naują galingą variklį ir smarkiai įvarysime – visa mašina greit subyrės. Taip yra daugeliui senstelėjusių vyrų, kurie per jėgą savo potenciją nori sustiprinti „stebuklingais“ vaistais. Kurį laiką savo pajėgumu džiaugiasi, bet staiga gali užbaigti gyvenimą nuo širdies smūgio arba insulto.
Reikia sau pasakyti: nepasiduosiu senatvei! Dirbsiu ir elgsiuosi taip, kaip man leis jėgos, bet jėgas protingai taupysiu: tinkamai maitinsiuosi, darbą keisiu poilsiu, darysiu mano amžiui pritaikytus pratimus, paisysiu saiko valgydamas, gerdamas ir… mylėdamas – šitaip neduosiu per anksti senti ir „rūdyti“ savo organizmui.
