Vakarų rito stačiatikybė
Nors Ortodoksų Bažnyčia dažnai vadinama „Rytų Bažnyčia“, daugybė jos tikinčiųjų gyvena Vakarų pasaulyje. Ortodoksų šventasis Jonas Sanfransiskietis sakė: „Niekada, niekada, niekada neleisk niekam tau sakyti, jog tam, kad būtum ortodoksas, privalai būti rytietis. Vakarų Bažnyčia buvo ortodoksiška tūkstantį metų ir jos garbingoji liturgija yra gerokai senesnė už visas jos erezijas.“ Šis vyskupas pats tarnaudamas pagal lotyniškojo rito tvarką liudijo, kad ortodoksai gali ir nenaudoti bizantiškų apeigų. Nors daugelis ortodoksų meldžiasi laikydamiesi rytietiškos liturginės tradicijos, tebeegzistuoja ir bendruomenės, besimeldžiančios pagal Vakarų apeigas.
Ortodoksų dialogas su anglikonais ir senkatalikiais
Sunku patikėti, bet dar 1918 m. Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vietinis susirinkimas skelbė, kad ortodoksai privalo siekti bažnytinės vienybės su anglikonais ir senkatalikiais. Šiandien ortodoksai ir anglikonai (o senkatalikiai su jais turi interkomuniją) atstovauja kone priešingoms teologinėms pozicijoms. Tačiau XX a. pradžioje atrodė, kad tarp Bažnyčių beveik nėra skirtumų.
Pažintis su anglikonais Rusijoje prasidėjo XVIII a. po Petro I reformų. Šalis atsigręžė į Europą, tvarka Bažnyčioje ėmė keistis, tuo pačiu metu iš Britanijos į Sankt Peterburgą atvyko pirmieji anglikonai. Reformų metu Rusijos Ortodoksų Bažnyčios struktūra buvo pertvarkyta pagal protestantišką modelį – nebeliko patriarcho, Bažnyčia buvo integruota į valstybės administracinį aparatą, aukščiausiame jos valdymo organe – Švenčiausiajame Sinode – pasirodė ir pasaulietis valdininkas (oberprokuroras). Valstybės įstatymai skelbė, kad „Rusijos valstybės vadovas yra Bažnyčios galva“ (imperatoriaus Pavelo aktas apie sosto paveldėjimo tvarką, 1797).
Tiesa, Bažnyčia protestavo prieš tokį valdovo titulą. Todėl 1832 m. Pagrindinių Rusijos imperijos įstatymų sąvade įvedamas patikslinimas: „Imperatorius, kaip krikščioniškasis valdovas, yra aukščiausiasis viešpataujančiojo tikėjimo dogmų gynėjas ir sergėtojas. Jis saugo tikratikystę ir Šventosios Bažnyčios tvarką (благочиние). [...] Šia prasme imperatorius akte apie sosto paveldėjimo tvarką (1797 m. balandžio 5 d.) [yra] vadinamas Bažnyčios Galva.“ Bet paralelė akivaizdi – Rusijos imperatorius panoro tapti Bažnyčios galva, lygiai taip pat kaip Anglijos karalius buvo (ir yra) Anglikonų Bažnyčios galva. Nors iki galo šio sumanymo įgyvendinti nepavyko, šiuo požiūriu anglikonai tapo daug artimesni rusų ortodoksams nei katalikai, kurių Bažnyčios galva – popiežius.
Buvo ir kitų bendrų su anglikonybe dalykų. Anglikonai, kaip ir ortodoksai, pripažino 7 visuotinius susirinkimus, nepripažino po schizmos (1054) priimtų Katalikų Bažnyčios dogmų, konservatyviai sergėjo seną Anglijos liturgiją. Juk anglikonai pamaldoms naudojo senovinę knygą – Book of Common Prayer, sudarytą XVI a. senąja anglų kalba (plg. bažnytinės slavų kalbos statusas Ortodoksų Bažnyčioje). Vienintelis dalykas, aiškiai skyręs anglikonus ir ortodoksus, – skirtinga apeigų forma, nes vakarietiškos anglikonų apeigos buvo panašesnės į katalikiškas.
XIX a. Vakarų krikščionijoje pasirodė dar viena grupė, labai artima ortodoksams. 1870 m. Katalikų Bažnyčioje paskelbus popiežiaus neklystamumo dogmą, dalis jos nepripažinusių katalikų atskilo ir pradėjo senkatalikių judėjimą. Senkatalikiai teigė, kad atskiri Europos regionai, tokie kaip apie Utrechto katedrą susitelkę Nyderlandai, niekada nebuvo visiškai pavaldūs popiežiui (panašiai kaip autokefalinės Rytų Bažnyčios) ir popiežius ten visada buvo pripažįstamas tik kaip pirmas tarp lygių (lot. primus inter pares), t. y. kaip Ortodoksų Bažnyčioje. Atmetę popiežiaus neklystamumą, jie netrukus atmetė ir Nekaltąjį prasidėjimą, o paskui – ir visas po 1054 m. priimtas katalikų dogmas. Taip jie kaip ir ortodoksai ėmė išpažinti 7 visuotinių susirinkimų mokymą, Bažnyčių administracinės nepriklausomybės principus, bet juos nuo ortodoksų skyrė jų atliekamos Tridento apeigos. XX a. jie ėmė dalytis Komunija su anglikonais, bet pirmiausia Komuniją norėjo atkurti su ortodoksais.
Vakarų rito ortodoksijos (at)gimimas
Šiuo ortodoksų ir Vakarų konfesijų suartėjimo laikotarpiu – 1865 m. – Anglijoje ortodoksų tikėjimą priėmęs buvęs katalikų kunigas Josephas Overbeckas paprašė Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Švenčiausiojo Sinodo leisti sukurti bendruomenę, kuri švęstų liturgiją pagal Vakarų apeigas. Savo sumanymus po vienų metų jis išdėstė knygoje „Ortodoksiškoji katalikybė ir anglokatalikybė“ (Catholic Orthodoxy and Anglo-Catholicism). Overbeckas įsivaizdavo, kad kaip rytietiškoji Ortodoksų Bažnyčia Anglijoje turėjo graikišką ir rusišką atšakas, taip ir Vakarų ortodoksija turės „italų, galų, germanų ir anglikonų Bažnyčias“. Jo teigimu, kiekviena tauta turėtų turėti savo Bažnyčią, kuri atspindėtų jos tautinius papročius.
Būtinybę atgaivinti iki 1054 m. (kai kuriose vietose – ir ilgiau) egzistavusią Vakarų ortodoksiją Overbeckas grindė įsitikinimu, esą „Vakarų dvasia“ ir „Rytų dvasia“ nepalyginamai skiriasi, todėl šiose kultūrose Dievas turi būti garbinamas skirtingai. Overbeckas smerkė katalikybę už tai, ką laikė inovacijomis ir nukrypimais nuo tikrojo tikėjimo, tačiau buvo ir labai įtarus anglikonų (vėliau ir senkatalikių) atžvilgiu dėl jų protestantiško polinkio į apaštališkosios įpėdinystės ir Šventosios Tradicijos nuvertinimą. Kadangi, Overbecko nuomone, ir katalikų, ir anglikonų liturgija atspindėjo po schizmos pakitusį jų tikėjimą, prisijungus ar susijungus Bažnyčioms (pats Overbeckas laikėsi nuomonės, kad įmanomas tik prisijungimas), jos negalėtų švęsti poschizminių savo apeigų.
Iš šios problemos buvo trys išeitys. Pirmoji – anglikonams, senkatalikiams ir kitiems, kas norėtų tapti ortodoksais, tiesiog išsižadėti savo apeigų ir pereiti į bizantinį ritą. Šis scenarijus atrodė nepatrauklus ne tik Overbeckui, bet ir Konstantinopolio, Maskvos ir Aleksandrijos Bažnyčių vadovams, šie ėmė su juo tartis, nes pereinančiajam tektų atsisakyti savo kultūros, būtų prarasta didelė tų bendruomenių patirtis. Vakarų rito ortodoksų Bažnyčioje apeigos negalėtų būti atliekamos tiksliai tokios, kokios atliekamos protestantų ir katalikų bendruomenėse. Grigališkasis choralas ir nuostabios senovinės lotyniškos prefacijos daugelio ortodoksų pripažįstami kaip vertingi dvasios turtai.
Antroji išeitis buvo susijusi su bandymu palikti apeigas tokias, kokios yra, priimant ortodoksišką teologiją. Kadangi apeigos visada atspindi bendruomenės teologiją, tai reiškė, kad ir Tridento, ir anglikonų apeigoms bus reikalinga ekspertizė, kurios metu būtų pašalinti arba pakeisti elementai, nesuderinami su ortodoksų mokymu. Tridento apeigų redakcijos netrukus ėmėsi pats Overbeckas.
Trečioji išeitis buvo drąsi ir netikėta, susijusi su tuometiniu liturgikos mokslo atgimimu, – dalis entuziastų siūlė ieškoti senovinių (pirmojo tūkstantmečio) nesusiskaldžiusios Bažnyčios Vakarų rito apeigynų ir rekonstruoti apeigas pagal juos. Didelis paskatinimas šiai iniciatyvai buvo faktas, kad Britų salų Bažnyčia po schizmos pirmiausia buvo Konstantinopolio pusėje ir į Romos Bažnyčią ji atversta tik jėga. Tai reiškė, kad jos senojoje liturgijoje turėjo būti ortodoksiška teologija.
Išbandyti visi trys keliai. Visas sukurtas Vakarų rito formas galima suskirstyti į tris grupes:
1) romietiškos kilmės apeigos. Joms priklauso šv. Grigaliaus Didžiojo Dieviškoji Liturgija. Tai katalikiškos Tridento apeigos, kuriose iš tikėjimo išpažinimo Overbeckas pašalino Filioque ir pridėjo bizantišką epiklezę (vėliau atlikti ir kiti pakeitimai). Jas atlieka buvę liuteronai, senkatalikiai, katalikai. Jos gali būti švenčiamos ne tik lotyniškai, bet ir nacionaline kalba (pirmieji Tridento apeigas švęsti nacionaline kalba pradėjo senkatalikiai). Egzistuoja ir panašios mozarabiško, ambraziejiško ritų redakcijos.
2) Anglikoniškos kilmės apeigos. Joms priklauso šv. Tichono Maskviečio Dieviškoji Liturgija. Šios apeigos gimė būsimajam Maskvos patriarchui atlikus anglikonų „Bendrųjų maldų knygos“ (Book of Common Prayer, 1549) reviziją.
3) Senųjų ritų rekonstrukcijos. Šiai grupei priklauso britiškos ir gališkos (prancūziškos) apeigos. Britiškos apeigos – tai Sarumo ir šv. Dieviškojo Jono Liturgija. Gališkajam ritui priklauso šv. Germano Paryžiečio Liturgija. Tai mokslininkų ir jiems padedančių mėgėjų atliktos ikischizminių apeigų rekonstrukcijos. Jas ypač įkvėpė faktas, kad po 1054 m. schizmos Britanija buvo ortodoksų pusėje ir tik jėga buvo pajungta Romos valdžiai.
Ypatybės, leidžiančios sugretinti apeigas
Bažnyčios vienybės vizijų, susijusių su šiomis apeigomis, būta visokių. Vieni svajojo sukurti galimybę kitatikiams atsiversti į ortodoksiją nekeičiant apeigų, kiti svajojo apie ištisų Bažnyčių prisijungimą, treti matė galimybę Bažnyčioms taikiai susijungti. Senovinių, rekonstruotų apeigų šalininkai siūlė atsiverčiantiems keisti apeigas, tačiau ne į rytietiškas, o į senąsias vakarietiškas, nes senasis Vakarų ritas yra gerokai artimesnis bizantiškajam nei tridentiškasis (ypač nei XX a. atsiradęs Novus Ordo). Senoji Vakarų Mišių tvarka, architektūra, bažnytinis menas buvo panašūs į Rytų.
Ortodoksų maldos namai turi didesnę ar mažesnę ikonų sieną ikonostasą, atitveriantį altorių nuo navos. Kartais vietoj ikonostaso yra templonas – mūrinė tvorelė. Lygiai taip pat katalikų bažnyčiose iki XVI a. analogiškos pertvaros atskirdavo presbiteriją – lektoriumo siena (angl. rood screen). Po Tridento susirinkimo daugelyje šventovių jos buvo nugriautos ir pastatytos tvorelės, todėl šiais laikais išlikusius senovinius lektoriumus lengviau aptikti liuteronų ir anglikonų nei katalikų bažnyčiose.
Suolai navose taip pat išplito tik XVI–XVII a. reformacijos ir kontrreformacijos metu. Iki tol daugelyje bažnyčių vakariečiai, kaip ir rytiečiai, pamaldų metu stovėdavo. Pokytis susijęs su didesniu protestantų dėmesiu Žodžio liturgijai – iki tol pamaldose dominavo šlovinimas, o dabar vis daugiau laiko skiriama pamokslui, kurio metu sėdima.
Ikischizminiais laikais Vakaruose žegnojamasi buvo taip pat kaip Ortodoksų Bažnyčioje – iš dešinės į kairę trimis pirštais. Daugelis liturginių gestų buvo gana panašūs. Bendras buvo ir tam tikrų kunigo maldų skaitymas tyloje.
IX a. krikščionis, užėjęs į Šv. Petro baziliką Romoje ar į Dieviškosios Išminties katedrą Konstantinopolyje, lengvai būtų atpažinęs, kad tai – tos pačios, Vienos, Visuotinės Bažnyčios maldos namai. Jis lengvai būtų atpažinęs architektūrinę pastato struktūrą, ikonografiją, jam būtų lengva suprasti, kaip šiose šventovėse melstis. Todėl atsigręžimas į Vakarų tradiciją, egzistavusią iki schizmos, leistų visokeriopai Bažnyčioms suartėti
Šiuolaikinė situacija
Vakarų rito ortodoksija gimė Anglijoje, tačiau Overbeckas įgijo Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Švenčiausiojo Sinodo užtarimą. Rusijos Bažnyčia ir perėmė jo misiją (šiuo metu Vakarų rito parapijas turi Rusijos Ortodoksų Bažnyčia Užsienyje). Vėliau prie jos prisidėjo ir Antiochijos Bažnyčia, tebeturinti specialų Vakarų apeigų vikariatą. Po schizmos dėl kalendoriaus reformos (1924) dalis Vakarų rito išpažinėjų perėjo į senojo kalendoriaus atskalas (Milano sinodą, Šiaurės Amerikos ir Britų salų metropoliją).
Kai kurios kitos Vakarų ortodoksų grupės taip pat susipyko su hierarchine Bažnyčia ir nebeturi jos pripažinimo arba perėjo į kitas krikščionių konfesijas (pavyzdžiui, prancūzų Communion des Églises Orthodoxes Occidentales – Keltų Ortodoksų Bažnyčia, Prancūzų Ortodoksų Bažnyčia, Galų Ortodoksų Bažnyčia). Britų salų parapijos, priklausančios Rusijos Ortodoksų Bažnyčiai Užsienyje, taip pat išgyvena panašią krizę ir 2013 m. buvo nuspręsta daugiau nebešventinti dvasininkų Vakarų rito parapijoms ir de facto pradėti jų likvidaciją – bandyti integruoti į bizantiškąjį ritą, paliekant tik atskirus Vakarų rito elementus. Šis sprendimas buvo priimtas dėl Rusijos Ortodoksų Bažnyčiai Užsienyje Vakarų parapijų veiklos, kuri, Sinodo požiūriu, turėjo schizminių elementų. Turėdami omenyje, kad Vakarų ritas taip ir netapo populiarus, vyskupai nutarė paaukoti apeigas dėl didesnės Bažnyčios vienybės.
Paradoksalu, kad nors Vakarų ritas buvo sukurtas Bažnyčioms vienyti, jo sukeliami susiskaldymai yra pagrindinė kliūtis jo plėtrai. Daugelis ortodoksų nežino apie Vakarų rito egzistavimą Bažnyčioje, yra pripratę prie liturginių praktikų vienodumo, todėl šio rito sekėjų nelaiko ortodoksais. Kritikai teigia, kad Vakarų ritas – tarsi „atvirkštiniai unitai“, kurie „nori tapti ortodoksais, bet nenori būti pernelyg ortodoksiški“. Susidūrę su tokiu atmetimu, Vakarų tikintieji laikosi gynybinės pozicijos, imasi aktyvių bandymų stiprinti savo poziciją Bažnyčioje ir aštrina konfliktą.
Galų gale Vakarų rito ortodoksija verčia kelti filosofinį klausimą: „Kas yra tradicija?“ Jei Sarumo liturgija egzistavo iki XI–XII a., ar jos rekonstrukcija XXI a. gali būti vadinama „tradicinės liturgijos šventimu“? Ar perdarytos Tridento Mišios gali būti laikomos „tradicinėmis“? Kaip palyginimą galėtume kelti klausimą apie atstatytųjų Valdovų rūmų autentiškumą ir istorinę vertę. Ortodoksija turėtų būti tradicinė, tačiau kada tradicija nustoja būti tradicija?
