Rytas, diena, vakaras

Ką, pavyzdžiui, galėčiau pasakyti apie rytą?

Kad pirmas jo dvelktelėjimas pasijuto maždaug ketvirtą. A las cuatro de la mañana, jei modifikuotume Lorcą. Kad mano pėdos, kaip paprastai, buvo sustingusios ir nejautrios – lyg sumedėjusios, lyg aptrauktos veltiniu. Bet kad tasai dvelksmas suteikė joms naują – rytinį – niuansą: švelnučio mausmo. Ir pats mausmas, aišku, nebuvo naujiena. Tad tekilo klausimas: ar jis toks bičiuliškas ir pasiliks ir geraširdiškai leis man dar pamiegoti (retas atvejis pastaruoju metu), ar stiprės ir plis. Stiprėjo ir plito… Kad Žemė, pasak mokslo, sukosi kaip sukusis apie savo ašį, pateikdama Saulės šviesai lig tol tamsoje besigūžusius kraštus (nors drauge – įstumdama tamson kitus); kad žvaigždynai mūsų planetos atžvilgiu nelyg mėgino persidislokuoti ir apsimestinai blanko; kad kažkur iš tamsiųjų visatos įsčių gimė naujos žvaigždės (nors dar puikiausiai švietė senos, net mirusios); kad vadinamuosiuose rytuose… Kad mausmas iš mano pėdų jau atkilo į mano blauzdas; po to – į mano šlaunis; tuomet – į mano strėnas; kad dar kiek luktelėjęs – ir į mano pilvo sritį… Kad miegoti negalėjau, bet keltis neturėjau jėgų. Kad todėl ėmiausi jau anksčiau naudoto ir sykį kitą šiek tiek man pagelbėjusio metodėlio: mintyse kartodamas „visata“, „visata“, „visata“, bandžiau tą mausmą matyti tarsi iš šalies, suvokti kaip nepriklausantį man, nelyg grąžinti jį visatai, iš kurios jis ir atėjo, o drauge – mėginau tirpdyti, trinti, likviduoti savąjį „aš“ (juk tai jis suvokia skausmą!), lietis su tąja visata, įgyvendinti tai, ką haiku žinovas R. H. Blythas vadina egolessness. Kad protarpiais tarsi pavykdavo. Tuomet užsnūsdavau. Bet kad gudrus manasis „aš“ grįždavo į mane užmigusį ir kad viskas vėl prasidėdavo iš naujo. Kad kartokai šyptelėjau, prisiminęs andai parašytą savo frazę: „Iš visatos neiškrisi.“ Kad, taip šypsodamas, sykiu dėjau pastangas suprasti, kaipgi šitai begalinei visatai, užsiėmusiai šitieka darbų, dar prireikė vazotis su mano liesutėlėmis kojomis. Kad, mano išmanymu, atsakymas tegalėjo būti vienas: jajai, visatai, žūtbūt reikėjo tokios smulkučiukės neišvaizdžios detalės…

Povilas Ričardas Vaitiekūnas. Siena. Eskizas. 1979

Kad aušo, regis, gana didingai. Saulės sistemoje, Žemės planetoje, karštančiame M. kaime, kurio medinėje pirkioje galvūgaliu į vadinamuosius pietvakarius stovėjo mano lova. Kad žaidimą susiliejimo su visata tęsiau maždaug iki šeštos: „tai – visata“, „man skauda“; „tai – visata“, „man skauda“; „tai – visata“, „man skauda“… Kad apie šeštą mausmas galutinai ir be apeliacijų virto skausmu. Kad būtent šitai, regis, ir suteikė man šiokių tokių spėkų ropštis iš lovos… Kad atlikau skurdutę senatvinę mankščiukę (buvau jau pavargęs dar jos nė nepradėjęs): keli įkvėpimai, keli iškvėpimai, keli pritūpimai, keli aukštyn siekimai… Kam jinai man dar buvo reikalinga? Dzie, kad aš būčiau žinojęs… Kad aš būčiau žinojęs, kam apskritai aš dar tebesu… Buvau net kelis sykius kreipęsis šiuo klausimu į visatą ir raštu, ir žodžiu. Atsakymas, deja, neatėjo… Beliko spėlioti: vis dėlto detalė? niekam? šiaip sau? ne tamstos reikalas? Kad, taip ir neturėdamas to atsakymo, nepaisant jau apmalšusio skausmo, kai prausiausi, kai jau ruošiau savo pusryčiams avižinius dribsnius, kai juos valgiau, kai gėriau kavą – vis mintyse deklamavausi Vytauto S. trieilį: „ekscelencija pragaištie / pasiimki jį tučtuojau / ešelonų kažkelintųjų poetą…“ Nors apie detalę ir apie susiliejimą nebuvau pamiršęs.

O ką gi pasakyčiau apie dieną?

Kad didžią dienos dalį praleidau tarp gėlių. Kad vienos jų buvo už lango, išeinančio į vadinamuosius pietvakarius, prie kurio stoviniavau (retsykiais priguldamas) ramstydamasis į stovinčią ant stalo savo tumbą. Ten dominavo lenkiškos saulėgrąžos: jau sumedėjusios kaip mano pėdos, bet drauge – dar tvirtai geltonos kaip kaimiško kiaušinio trynys… Kad kitos (gėlės) buvo viduje, kambaryje, ant tumbos, į kurią ramsčiausi. Mat ant tosios tumbos gulėjo R. H. Blytho „Haiku“ ketvirtasis tomas, kurį skaičiau ir kuriame žydėjo… Tiesą sakant, žydėjo daug kas, nors tomas skirtas – rudeniui ir žiemai. Bene labiausiai ten puikavosi fundamentalioji rudeninė japonų gėlė – chrizantema: dažniausiai balta, bet retsykiais – geltona. Tad sakau, kad leidau dieną tarp gėlių… Kad žinojau, jog toliau nesustodamas vyko globalinis klimato atšilimas. Jog Grenlandijoje jis pūsčiojo savo karštą kvapą į ledynus, grąžindamas salą jos žaliaspalvin pavadiniman. Jog tundroje, tvoskiant trisdešimt penkių laipsnių karščiui, gaišo šiauriniai elniai. Jog toje pačioje tundroje, už poliarinio rato, atšylant amžinajam įšalui, grimzdo į pelkę lietuvių tremtinių kapinės… Bet kad aš nieko negalėjau padaryti. Todėl stovėjau tarp gėlių prie išeinančio į vadinamuosius pietvakarius lango medinėje pirkioje karštančiame M. kaime ir skaitinėjau R. H. Blytho „Haiku“ ketvirtąjį tomą, skirtą rudeniui ir žiemai, nors, priešingai nei sako Sigitas P., dar nebuvo nei ruduo, nei žiema. Tebuvo rugpjūčio vidurys…

Kad tuo tarpu Blythas tame tome skelbė: There is eternity and infinity, and there are the „minute particulars“. [...] Where haiku is unrivalled is in its power of expressing the whole world of inanimate, or animate, or human life, and at the same time entering into the minutest details of fact or feeling. Kad, perskaitęs tokius žodžius, žinoma, tučtuojau grįžau prie savo rytinės minties apie detalę, kurią (mintį) dabar su tam tikru pasididžiavimu pasukau maždaug šitaip: esu detalė; esu detalė, be kurios haiku, nors ir išreikšdamas the whole world of inanimate, or animate, or human life, būtų prastesnis; esu nepaprastai svarbi detalė… Kad tuomet šokau mintyse ieškoti eilių, kuriose didžiumą jų kaifo sudarytų būtent kokios nors šiaip jau ne itin gerbtinos detalės dalyvavimas. Kad vėl atėjo į mintį Vytauto S. (kitas) eilėraštis: „Kol nusikarpiau / Kojų nagus // Kol nusikarpiau / Kojų nagus / Pavargau tarsi / Kopdamas į / Everesto viršūnę.“ Kad, jį pasideklamavęs, pasijutau esąs visatos eilėraštyje gal panašiai reikšmingas kaip tie karpomi kojų nagai…

Kad… Kad paskui vėl atėjo mintis apie egolessness… Ir, žinoma, apie susiliejimą su visata. Kad buvo tarytumei aišku, jog egolessness, savojo „aš“ ištrynimas, eliminavimas turėtų reikšti ne tik pėdų, blauzdų, šlaunų, strėnų bei pilvo srities skausmo paryčiais anuliavimą, bet ir visų kitų nelaimių pabaigą. Juk kas suvokia bėdą kaip bėdą, jei ne „aš“? Tačiau ar tai drauge nereikštų ir gebėjimo gėrėtis netekties? Juk buvau tvirtai įsitikinęs, kad ne tik sumedėjusiomis lenkiškomis saulėgrąžomis už lango, bet ir japoniškomis chrizantemomis skaitomuosiuose haiku gėrisi būtent manasis „aš“. Negana to: buvau tvirtai įsitikinęs, jog ir pačiais haiku gėrisi būtent manasis „aš“. Ir to negana: dar tvirčiau buvau įsitikinęs, jog būtent jis („aš“) gėrisi visa poezija, visu menu. O jau visai negana negana – buvau tikrut tikras, kad ir sukurti tos poezijos, to meno tiek be „aš“, tiek be nelaimės paramos nebūtų įmanoma. Kamgi tuomet formulavo vienas mano favoritų Charles’is Baudelaire’as, jog grožis yra susijęs su nelaime („Niekaip negaliu įsivaizduoti [...] tokio Grožio tipo, kuriame visai nebūtų Nelaimės“)?.. Kad tuomet suformulavau jau aš pats: nepažįstu nė vieno gero skaitytojo, kuriam nelaimė nebūtų patapšnojusi per petį; nežinau nė vieno gero poeto, kuriam nelaimė nebūtų patapšnojusi per abu pečius… O juk ir su kitais menininkais – tas pat (laba diena, Valentinai, Algimantai, Linai, Povilai Ričardai, Mikalojau Povilai, Petrai, Vytautai…)…

Kad paskui į galvą šovė lyg ir išganinga mintis: nereikia visiškai ištrinti to savojo „aš“, nereikia šimtaprocentinio egolessness… Užtenka tą „aš“ apmalšinti, užtenka neleisti detalei gvieštis besaikės autonomijos, įžūlaus separatizmo nuo visatos. Tuomet, nors nelaimės ir tebeglėbesčiuos tave, jas išgyvensi daug lengviau. O svarbiausia, svarbiausia: tebeturėsi sugebėjimą gėrėtis! Bet apmalšinti, aišku, būtina. Juk seniai žinoma: kur menas, ten ir praktinis nesuinteresuotumas (Kantas! Kantas!)…

Kad taip besamprotaujant priartėjo pietų metas…

Na, o apie vakarą, apie vakarą ką pasakyčiau?

O apie vakarą… Kad vakaras leidosi maždaug taip pat didingai, kaip buvo aušęs rytas. Kad aš buvau maždaug taip pat pavargęs, kaip ir rytą. Kad tos kelios mintys, kurios kilo rytą, manęs apleidusios taip pat nebuvo… Kad temstant sumedėjusios lenkiškos saulėgrąžos labai nenoriai atidavinėjo tamsai savąjį trynio geltonį. Bet teko. Kad Blytho knygoje buvau aptikęs puikų Busono haiku, kaip, veikiamos žibinto šviesos, keičia savo spalvą geltonos chrizantemos. Štai jisai: The yellow chrysanthemums / Lose their colour / In the light of the hand-lantern.

Kad… Po dešimtos išėjau į lauką. Dangus buvo toks kupinas žvaigždžių, jog, pasisukęs kaimo kapinaičių link, neištvėriau nepasideklamavęs Boriso Pasternako: И небo нaд клaдбищeм, пoлнoe звёзд… Kad po to aprimau ir ėmiau tyrinėti dangų. Atradau naują ryškų žvaigždyną! Tačiau po kelių minučių teko nusivilti: tai buvo senas žvaigždynas, o man jis atsiskleidė tik šį vakarą todėl, kad buvo nudžiūvęs bent trisdešimt metų toje vietoje žaliavęs kaimynų klevas… Įdomu, ar jis (žvaigždynas) jau buvo miręs, ar dar tebegyvas?

Kad, šiaip ar taip, reikėjo gultis. Į tą lovą medinėje M. kaimo pirkioje kojūgaliu į vadinamuosius šiaurės rytus. Kad šiek tiek prisibijojau būsimųjų paryčių. Kad nežinojau, kaip elgsiuosi a las cuatro de la mañana. Nors mintis krypo tokion pusėn: jei skausmas-mausmas bus, tipo, labai labai, tai spjausiu į tą savo ego ir energingai spusčiosiu delete; tačiau jei jis bus pakenčiamas, pasiliksiu bent pusę savojo „aš“ ir mėginsiu tuo skausmu-mausmu pasigėrėti… Kad vėl prisiminiau tą andai parašytą savo frazę „iš visatos neiškrisi“… Kad taip ir užmigau…

Kad sapnavau, jog krentu iš visatos…