Nufilmuotas tikėjimas tuo, ko daugiau nebebus
Jau tapo įprasta nuolatos kalbėti apie tai, kad kinas mąsto. Tačiau man vis dažniau atrodo, kad kinas prisimena ir ilgisi. Labiausiai jis ilgisi savęs – tokio, koks buvo anksčiau, gal netgi labai seniai, savo istorijos pradžioje. Daugelis iš mūsų, žiūrinčių ir mėgstančių kiną, taip pat ilgisi senų filmų. Ir štai čia iškyla vienas bet – gyvename tuo, ko daugiau nebebus.
Veikiausiai iš tokio ilgesio ir kuriami filmai apie filmus. Vienas iš jų yra šių metų Vilniaus dokumentinių filmų festivalio programoje išsiskiriantis Thomo Anderseno „Mus kadaise aplankiusios mintys“ (2015). Tai filmas, kuris žadėjo papasakoti ne tik apie kitus filmus, bet ir apie Deleuze’ą. Kadangi šis vardas veikia lyg burtažodis siekiant pritraukti atitinkamą auditoriją, pats užmojis neabejotinai vykęs. Kita vertus, ar tam, kad filmą būtų galima vadinti geru, užtenka pavartoti tinkamą burtažodį? Deleuze’o vardas negarantuoja nei gelmės, nei gero naratyvo, nei įdomaus idėjinio įgyvendinimo. Vardas kartais ir lieka tik vardas, jeigu kinas iš šio vardo nesukuria savos istorijos.
Akivaizdu, kad Andersenas skaito, mėgsta ir taikliai cituoja Deleuze’ą. Lygiai taip pat akivaizdu, kad daugelis iš mūsų daro tą patį, bet – mes apie tai dažniausiai nekuriame filmų. Kyla klausimas – kodėl? Kas paskatina režisierių nuspręsti, kad reikia sukurti citatų filmą? Tokiam sprendimui nepakanka meilės Deleuze’ui. Šalia to reikia bent jau kūrybinės ambicijos ir idėjos, kokią žinią norima perduoti žiūrovui. Pastarojo elemento, tiesa, šiuolaikinis kinas dažnai nepaiso, nes, kaip ir kitose meno srityse, madinga galvoti apie save ir visai nemadinga galvoti apie tą, kuriam kalbama. Tai dažnas režisierių pasirinkimas ir būtų beprasmiška kalbėti, kad jis yra neteisingas, nes kartais (galbūt dėl atsitiktinumo, fortūnos) jis vis dėlto išpildo auditorijos lūkesčius. Andersenas išpildo delioziško kalbėjimo pažadą, atveria kino filosofijos puslapius plačiajam pasauliui. Kita vertus, ar šie atverti puslapiai gali kalbėti pasauliui, kuris galbūt nesupranta jų kalbos? Tai didelis ir sunkiai atsakomas klausimas. Profesionalai metų metus mokosi suprasti Deleuze’ą, tad vilties, kad pabiros frazės bus iki galo suprantamos, kalbančios plačiajai publikai, yra išties nedaug. Galima vertinti šias frazes kaip neblogą įvadą į atidaus skaitymo reikalaujančius tekstus; arba kaip eksperimentą, kurio metu žiūrovai „įmetami“ į atskiros minties prasmių lauką ir gali iš jo išsinešti tai, ką kiekvienam pavyksta pasiimti. Daugmaž tą patį galima pasakyti ir apie citatas keičiančius kadrus iš įvairių filmų. Tai dėlionė, kurios detalės yra veikiau atskiri fragmentai nei vientisas paveikslas. Šie fragmentai liūdni, šmaikštūs, mąslūs, muzikalūs ir visaip kitaip įpinantys save į bendrą nuotaikų vitražą. Klausimas vėl tas pats – kas lieka po to? Ar lieka?
Paprastai turiu savo reikalavimą kinui. Tai yra reikalavimas, kad kas nors liktų. Visa bėda, kad metams bėgant tų „pasiliekančių“ atsiranda vis mažiau. Atrodo, panašius bėgančio laiko pokyčius išgyvena ir pats kinas. Kadangi pasiliekančių pasitaiko vis mažiau, kinas gręžiasi į savo paties istoriją, ištakas, svarbiausius lūžius. Andersenas atsisako pretenzijos parodyti ką nors nauja, vietoj to jis drąsiai rodo sena, tai, ką nesuklystant galima vadinti kino klasika. Jis myli kiną, tiki kinu. Tačiau tai tikėjimas tuo, ko daugiau nebebus; kinu, kuris nebepasikartos. Tai nostalgiškas tikėjimas, kuriam atsiveria praeitis, o ateitis lieka užmiršta ir nepasiekiama. Kinas ilgisi savęs paties.
Ne mažiau nostalgiškas ir kitas mano lauktas filmas – Jakubo Hejnos ir Helenos Třeštíkovos „Pasmerktas grožis“ (2015). Jis primena praėjusių metų festivalį, kurio specia-liosios programos „Šoa“ filmai pasakojo apie nacistinį palikimą. Šįkart pasakojimą tęsia Čekoslovakijos kino žvaigždė Lída Baarová. Jos romanas su Goebbelsu tampa pagrindine siužeto linija, apie kurią sukasi visi kiti įvykiai. Nors filmų apie Hitlerio epochą sukurta tikrai daug, žiūrėti nėra nuobodu. Kiekvienas iš jų vis dėlto pasako kažką naujo, papildo istorijos puslapius dar negirdėtais faktais, asmeniškais pasakojimais. Būtent toks pasakojimas yra Baarovos gyvenimo istorija, kurioje meilė ir aistra susipina su didžiaisiais politiniais įvykiais. Kaip ir keletas pernai rodytų „Šoa“ filmų, „Pasmerktas grožis“ atveria rečiau matomą svarbiausių reicho asmenybių gyvenimo pusę. Kyla klausimas, kiek dar visko nežinome, kas lieka už politinio fasado, bet vienaip ar kitaip veikia politikos sritį. Šie įvykiai ne mažiau svarbūs, o gal net svarbesni nei vieši politiniai sprendimai. Jie veikia žmones, kurie priima sprendimus, o kartu ir tuos, kuriems šie sprendimai tampa gyvenimo pagrindu. Vis dėlto istorijos fone režisierė ryškiausiai piešia aktorės, dabar retrospektyviai žvelgiančios į savo nuotykių nestokojančią praeitį, portretą. Palyginti su tuo, kas buvo anksčiau, dabartis atrodo nyki, laikas sustojęs, niekur nebevedantis. Baarova gyvena praeitimi, o jos tikėjimą tuo, ko daugiau nebebus, įkvepia jaunystės prisiminimai. Šie prisiminimai išsidėstę grožio dviprasmiškumo fone. Tai, kas gražu, vienu metu atneša ir sėkmę, ir nesėkmę – Baarovos istorija primena archetipinį pasakos naratyvą, kai gražuolė vis nukenčia dėl savo grožio. Tik ši pasaka yra pernelyg tikra, kad būtų galima ja netikėti. Vis įsibraunantys kadrai su grėsmingomis Hitlerio ir Goebbelso fizionomijomis neleidžia užmiršti istorijos tikrumo.
Nufilmuota praeitis padeda patikėti istorija. Kita vertus, ji atitolina nuo dabarties ir ateities, atsitveria nuo jų kaip nesaugių, nenuspėjamų teritorijų. Kinas gręžiasi į praeitį ieškodamas atsakymų į dar neatsakytus klausimus – ir nusigręždamas nuo judėjimo, vykstančio už kino salės ribų.
Į praeitį, šįkart visai netolimą, nukelia ir Zosios Rodkevič filmas „Mano draugas Borisas Nemcovas“ (2016). Jauna mergina imasi filmuoti garsų Rusijos politiką – jo kasdienybę, politinius iššūkius, pastangas pakeisti esamą situaciją. Nemcovo asmenybė pranoksta daugelį vaidybinių filmų personažų. Žiūrovus jis užkrečia neišsenkančia energija, guviu humoro jausmu, drąsa kalbėti nepatogiomis temomis. Žiūrint išties aplanko jausmas, kad ekrane blaškosi ne įtakingas nepažįstamasis, bet artimas draugas. Režisierė sėkmingai priartina Nemcovą prie kiekvieno iš mūsų – galbūt panašiai taip, kaip paprastai, rodos, be didesnių pastangų, jis pats priartėdavo prie Rusijos piliečių. Vienos iš jų klausimas, kodėl politikas vaikšto be apsaugos, dabar skamba kaip nejaukus perspėjimas. Į šį klausimą Nemcovas nepateikė jokio aiškaus atsakymo, priėmė jį nerimtai, matyt, turėjo savybę, kurios trūksta daug kam iš mūsų, – nežiūrėti į save pernelyg rimtai. Kita vertus, gal kaip tik nerimtas žiūrėjimas, nepakankamas dėmesys savo saugumui ir atvedė prie tragiškos pabaigos.
Rodkevič filmas yra svarbus dokumentas, kuris tiek mums, tiek ateities kartoms leis geriau pažinti Nemcovo asmenybę. Negana to, per šį žmogų, per jo aplinką, įvykius skleidžiasi visos Rusijos kasdienybės štrichai. Skirtingos piliečių reakcijos į politinę situaciją, Putino režimą, savo vaidmens suvokimas – visa tai įsilieja į bendrą istorijos pažinimą. Rodkevič dokumentika atsiduria šalia tokių politinio dokumentinio kino kūrėjų kaip Lietuvos auditorijai jau neblogai pažįstamas Sergejus Loznica darbų. Tiesa, režisierės braižas savitas, todėl temų panašumas nenulemia stilistinio panašumo. Apskritai tai vienas įdomiausių, labiausiai įtraukiančių dokumentinių filmų, matytų per pastaruosius metus.
Filmas parodo, kad ir pats Nemcovas tikėjo kitokia Rusija – be Putino; ir ne tokia, kokia šalis buvo iki prezidento, bet būtent tokia, kokia gali būti po jo. Nemcovas tikėjo ateitimi ir bandė parodyti, kokią ateitį reikia sukurti tam, kad pasibaigtų esamas politinis absurdas. Dabar mes gręžiamės į praeitį tam, kad patikėtume, jog įmanoma kitokia ateitis; jog įmanoma gyventi be to, ko daugiau nebebus.
