Mirė Leonidas Donskis
Viešų gedėtojų keliamas šurmulys ir publicistiniai vainikai šiek tiek užgožė patį netekties faktą. Nesu filosofė, man svetimas jų daugiažodis profesinis leksikonas, akademinis slengas, hierarchinis etiketas, bet svetimi ir naivūs plebso emocijų protrūkiai, mirus didžiam protui. Kvaišoka hipsterija (leisiu sau šiek tiek pykčio) deklaratyviai rauda – Donskio pavardės žinojimas, kuris reiškia veikiausiai sekimą feisbuke, automatiškai kilsteli savą IQ. Tačiau jeigu kam nors iš jų reikėtų glaustai pristatyti velionio idėjas ir interesus, turėtume daug medžiagos „Klausimėliui“. Paradoksalu – vargu ar dėstytojas buvo atlaidus profanavimui.
Nebuvo „Šatėnų“ autorius, nors buvo, manding, nesunkiai kur nors rašyti prikalbinamas autorius. Pirmąkart jį pamačiau 2004-aisiais „Bernardinai.lt“ vakarėlyje – grojo gitara ir dainavo „Beatles“. Negalėčiau savęs vadinti nei jo mokine, nei adepte. Niekad nesigretinau, nesiekiau bendrauti, nesiplakiau prie „didesniojo žmogaus“ – apskritai nemėgstu pažinoti įžymybių. Nesu klausiusi jo paskaitų, išskyrus tas, kurios skambėjo rubrikoje „Radijo paskaitos“. Nežiūrėjau laidos „Be pykčio“ (tuo laikotarpiu paprasčiausiai neturėjau televizoriaus). Skaičiau vienintelę Donskio knygą – „Moderniosios kultūros filosofijos metmenis“ (ir tai ne visai savo noru – LRT valdžios nurodymu reikėjo filmuoti apie ją reportažą). Vienintelis bent kiek asmeniškesnis epizodas – 2007-ųjų „Šiaurės vasara“; kartu sėdėjome prie pusryčių stalo. Rodos, su Audrone Girdzijauskaite kalbėjosi apie Rusijos teatrą (it iš enciklopedijos vardino gerų aktorių ir režisierių pavardes). Toje pačioje „Šiaurės vasaroje“ buvo užsakytas garlaivis; jame grojo labai geri džiazo muzikantai ir mes plaukėme Nemunu. Toje draugijoje būta įvairaus žinomumo žmonių: aktorių, rašytojų, mąstytojų ir šiaip vyno gėrėjų. Žilstelėjęs kapitonas, pasisukęs į mane, paklausė: „Ką čia veikia Donskis?“ (Jį žinojo, galima spėti, ne iš knygų.) Matyt, palaikė laivo keleivius šiaip bepročių kompanija, kurią savo dalyvavimu kažkodėl pagerbė pats Donskis. Epizodą nešiojuosi atmintyje kaip didaktinį.
Kartą sutikau Leonidą Donskį Vilniaus universiteto bibliotekoje. Nustebau, nes tuo metu jis aktyviai ėjo į politiką; neatrodė, kad turėtų laiko sėdėti retų spaudinių skyriuose. Išdrįsau paklausti, ką jis čia veikia (kadangi buvom kaip ir pažįstami), – atsakė, kad čia jo alma mater, ateina pastudijuoti. Dar vieną kartą – LRT grimo kambaryje. Valėsi grimą, pasakojo, kaip kartą užsimiršęs nuėjo į paskaitą su grimu ir studentai į jį žvelgė, anot jo paties, pašaipiai. Manau, jo, kaip akademiko, viešąjį įvaizdį labiausiai formavo tai, kad buvo scenos žmogus, studijavo teatro pedagogiką, – niekad nesu mačiusi ką nors nesklandžiai mekenančio ar glamžančio kepurę (daugelis akademikų viešojoje erdvėje atrodo būtent taip). Dar „Santara-Šviesa“: 2008-aisiais Donskis kartu su Arkadijumi Gotesmanu atliko Martino Buberio „Tu ir aš“. Vienas šmaikštus rašytojas paslapčia replikavo taip: „Jis turi roboto smegenis“ (bijau, tai buvo sarkazmas, o ne dievobaimingas komplimentas).
Internetiniame LRT archyve – laidos „Be pykčio“ įrašai, gana gausiai keliami į feisbuką šiomis dienomis: 2005-aisiais Donskis kalbina Rolandą Rastauską. Tema – eseistikos suvešėjimas, bet pokalbis daugiakryptis ir labai įdomus: Donskis klausia Rastausko, ar šis žino bent vieną kairįjį lietuvių rašytoją. Rastauskas sako, kad galbūt toks galėtų būti Beresnevičius, jeigu pats įsivardintų kaip kairysis. Žiūrėdama tą įrašą mąsčiau, kad po „Be pykčio“ eros iš televizorių ekranų beveik išnyko pokalbio žanras (bulvarinės laidos nesvarstytinos). Nedaug tokių, kurie gebėtų užduoti adekvačius klausimus. Donskis ekrane ima šmėkščioti jau kaip pašnekovas, ne sokratiško tipo klausinėtojas. Įsidėmėjau tai, ką jis prieš porą metų tvirtai kalbėjo „Naktiniame eksprese“: Rusija nepuls, ji ekonomiškai labai silpna, nepajėgi kariauti. Tada jo ramus drąsinimas mąstyti vakarietiškai buvo man svarbus, skambėjo kaip sveiko proto balsas žiniasklaidą ir socialinius tinklus apėmus visuotinei isterijai.
Kėdainiuose vykusiose poezijos vertimo dirbtuvėse, jau praėjus savaitei po laidotuvių, vieną vakarą visi žiūrėjom Giedrės Žickytės filmą „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (2011). Leonidas Donskis ten sukuria naratyvo struktūrą: jis yra pasakotojo balsas. Poetiškai kalba apie Nepriklausomybės pradžią – Lietuva tuo metu buvusi euforiška kaip įsimylėjęs žmogus. Save apibrėžia kaip aktyvios savistabos subjektą: „Man pasisekė, nes aš buvau stebėtojas – skaičiau, rašiau.“ Itin tiksliai konstatuoja politinius virsmus, su chirurgine precizika įvardina visuomenės gyvenimo reiškinius.
Esminis dalykas, apie kurį dabar reikėtų kalbėti (apeikime sentimentus, jų apstu kitokios rūšies laikraščiuose), – Lietuva po Donskio: intelektualinė erdvė be vieno iškiliausių eruditų. Tuštoka liko kultūros ir politikos arena, vieniši tolerancijos žmonės, apleisti „Bernardinai.lt“ (baisu bus ten ir nosį kišti – familistų akvariumas švęs savo nepernelyg didelio protelio nepriekaištingumą). Kas iš akademikų eis į televiziją, į politiką, balsuos už progresyvius nacionalinių premijų kandidatus? Juk liaudžiai dabar jau reikės viešo intelektualo, kuris nebūtų perdėm ciniškas, bet nebūtų ir perdėm nuolankus.
Nors daugumai akademikų gamta pagailėjo artistiškumo, teks mokytis teatro pagrindų. Ir labai stengtis, ryžtis maksimaliai pastangai – savęs įveikai, ribos peržengimui.
