Klysti geriau

Zadie Smith (g. 1975) – anglų prozininkė ir eseistė. Jos kūryba kai kada priskiriama vad. naujojo nuoširdumo, „plyšaujančio realizmo“ (hysterical realism) kryptims (beje, pastarąjį terminą vienas anglų kritikas pavartojo apibūdindamas būtent Zadie debiutinį romaną „Balti dantys“ (2000; liet. 2012, vertė Gabrielė Gailiūtė). Esė Fail better pirmąkart išspausdinta 2007 m. sausį britų dienraštyje „The Guardian“.

 

 

1. Istorija apie Klaivą

 

Noriu, kad įsivaizduotumėte jauną vaikiną vardu Klaivas. Jis turi tradicinį literatūrinį tikslą – nori parašyti tobulą romaną. Klaivui neblogai sekasi – jis protingas ir apsiskaitęs, yra tyrinėjęs šiuolaikinę prozą ir supranta, kur klysta kiti rašytojai; jis yra perskaitęs nemažai literatūros teorijos (tas puikias instrukcijas ateities romanams) ir dabar yra pasirengęs sukurti savo neprilygstamus žodžių namus. Galbūt Klaivas netgi dėsto apie knygas, išnarsto jas po gabalėlį, o paskui vėl sudeda. Jei rašymas yra amatas, Klaivas turi visus įgūdžius ir įrankius. Klaivas yra pasiruošęs. Išimtinai rašymui paskyręs vieną kambarį, Klaivas nusiperka ergonomišką kėdę ir sėda priešais „Microsoft Word“ langą, kupiną masinančių galimybių. Sustingęs virš darbo stalo Klaivas mato tobulą savo platoniško romano planą – jam telieka visą šią miglą paversti realybe. Klaivas susijaudinęs. Jis pradeda.

Praeina treji metai. Nors Klaivas įdėjo daug pastangų, romanas nėra tas tobulas kūrinys, kuris viliojančiai sklandė virš jo kompiuterio. Knyga tapo tik skurdžiu simuliakru, šešėlio šešėliu. Iš vizijos virsdama realybe knyga prarado savo tobulumo aurą; jos kontūrai neatpažįstamai išsikreipė. Kažkas pakišo koją, kažkas, ko neįmanoma apibūdinti. Pavyzdžiui, kai Klaivas pradėjo kurti Marijos Gomes charakterį, – vyriausybėje dirbančios korumpuotos ispanų kilmės ekonomistės, kuri yra centrinė figūra plėtojant korupcijos Amerikos tapatybės politikoje temą, – jis suprato, kad reikia kažko daugiau nei „teisingų formuluočių“ ar „ekonomikos žinių“. Nors Marija Gomes puikiai perteikia Klaivo idėją apie žlugusią amerikietiškąją svajonę, dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių ši veikėja nėra tokia įtikinanti, kaip Klaivas tikėjosi. Jam nesisekė įsibrauti į jos palaidinę ar siaurą sijoną, dar sunkiau – įlįsti į jos kailį. O vėliau, bandydamas aprašyti jos santuoką, Klaivas suprato norėjęs gudriai ir aforistiškai rašyti apie „Santuoką“ iš didžiosios „S“ daug labiau, negu aprašyti būtent Marijos vedybinį gyvenimą. Staiga ši užduotis pasirodė itin sudėtinga, ypač turint omeny, kad Klaivo išvedžiojimus apie santuokinį gyvenimą skaitys jo žmona Karina. O kur dar milijonai kitų pavyzdžių… Tai nėra vien kalbos ar stiliaus trūkumai, tai labiau… Kieno trūkumai? Jo paties? Staiga ši mintis priverčia jį sunerimti. O tada ateina kita, daug slogesnė mintis. Jeigu jis būtų šio romano skaitytojas, o ne kūrėjas, ar ši knyga neatrodytų jam nesėkmė?

Klaivas per daug nekankina savęs tokiomis mintimis. Jo knygą priima agentas, suranda leidėją, ir pasaulis išvysta Klaivo romaną. Knyga sulaukia pripažinimo. Pasirodo, Klaivo romanas kvepia literatūra, panašus į literatūrą, tad Klaivas pamažu pamiršta tą keistą netiesos ir saviapgaulės jausmą, kurį jautė pradėjęs rašyti romaną. Jis tampa ne tik savo knygos gerbėju, bet ir aršiu jos gynėju. Kritikams atkreipus dėmesį, kad autorius vienur kitur piktnaudžiauja tokiais ir tokiais dalykais, o kai kada nenuoširdžiai šį tą perdeda, Klaivas ima aiškinti, jog toks ir buvęs jo sumanymas. Viskas dėl įspūdžio. Tiesą sakant, Klaivui per daug nerūpi tokia kritika: kabinėjimasis prie detalių toli gražu neprilygsta tai tuštumai, kurią jautė pabaigęs knygą, kai ši atrodė ne tik prasta, bet ir nenuoširdi. Niekas jo dėl to nekaltina. Kritikai kalba apie stiliaus ir struktūros ypatumus, atkreipia dėmesį į prastas metaforas, nuobodžią atomazgą, bet tikina, kad kitąkart Klaivas ištaisys šias klaidas. O kalbėdami apie Mariją Gomes visi sutaria, kad ji, kaip ir reikėjo tikėtis, yra tipiška korumpuota ispanų kilmės vyriausybės ekonomistė. Klaivas patenkintas ir nusiraminęs. Jis imasi romano tęsinio.

 

2. Amatas, nepaisantis meistriškumo

 

Čia ir baigiasi istorija apie Klaivą. Jos tikslas buvo parodyti, kaip tarp neišvengiamo kritiko paviršutiniškumo ir natūralaus rašytojo nesąžiningumo dingsta aiškus įvertinimas, ar kūrinys sėkmingas ar ne. Rašytojai nėra linkę atvirai kalbėti apie savo darbą, ypač grožinės literatūros autoriai, iš kurių reikalaujama būti ne tik autoriais, bet ir savo knygų prekybininkais. Visada lengviau šią problemą nuasmeninti. Rengdamasi rašyti šią esė, elektroniniais laiškais apklausiau daugybę rašytojų (pažadėdama neminėti jų pavardžių), kaip jie vertina savo pačių kūrinius. Vienas iš jų, linkęs į filosofinius ir analitinius svarstymus, vietoj atsakymo išskaidė mano klausimą į kelias įdomesnes problemas:

 

Visada maniau, kad gyvų rašytojų būtų įdomu paklausti: „Nekreipiant dėmesio į kritikų nuomonę, kas jūsų pačių netenkina jūsų kūriniuose? Kaip jums kilo knygos vizija dar prieš pradedant ją rašyti? Kokie buvo didžiausi lūkesčiai? Kaip jūs save nuvylėte?“ Nusivylimų žemėlapis – štai koks būtų visa tai aprėpiantis atradimas.

 

Nusivylimų žemėlapis – Nabokovas pasakytų, kad toks pavadinimas tiktų prastam romanui. Arba tai galėtų būti tinkama nuoroda į vietą, kurioje gyvena rašytojai: į šalį, kurios pakrantėse laiką leidžiantys autoriai stebi kitame krante didėjančias savo tobulų romanų krūvas, tokias nepasiekiamas. Nuo krantų driekiasi šimtai pirsų, arba, kaip Joyce’as pasakytų, „nusivylusių tiltų“. Dauguma rašytojų vienaip ar kitaip „išsimaudo“. Kodėl taip nutinka, kritikui ar skaitytojui, rankose laikančiam vandens pritvinkusį romaną, nelabai rūpi. O štai rašytojui minėtuoju pirsu pereiti į kitą krantą yra be galo svarbu. Rašymas yra ne tik įgūdžių, bet ir asmenybės klausimas. Ko reikia, kad rašytum gerai? Kokie charakterio bruožai būtini? Kokių gabumų trūksta prastam rašytojui? Kitose žmonių veiklos srityse mes dažnai įžvelgiame ryšį tarp asmenybės ir jo gebėjimų. Tad kodėl nedrįstame apie tai kalbėti, diskutuodami apie knygas?

Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti: kai susitikusių rašytojų pokalbis pakrypsta link jų abiejų prozos stiliaus trūkumų, aptarimo kalba šiek tiek skiriasi nuo kritikų leksikos. Rašytojas nesako, kad „ne itin kruopščiai rinko ar įsigilino į medžiagą“ arba – geriausiu atveju – „Aš maniau, kad Kasablanka yra Tunise“ ar „Man regis, aš realizavau moteriškumo idėją“; jiems tai nėra svarbiausios problemos. Jiems rūpi, ar jų kūriniai atskleidžia ar neatskleidžia jų asmeninius lūkesčius ar neviltį. Rašytojams, pavyzdžiui, atrodo, kad prasti estetiniai sprendimai dažnai turi tam tikrą etinį aspektą. Rašytojai žino, kad tarp platoniškai idealaus romano ir realios knygos visada slypi tas įkyrusis „aš“ – išdidus, suklaidintas, trumparegis, bailus, silpnas. Būtent todėl rašymas yra amatas, nepaisantis meistriškumo, – vien meistriškumo nepakaks, kad romanas būtų genialus. Tokiems jauniems rašytojams kaip Klaivas iš pradžių tai suprasti sunku. Įgudęs dailidė gali sukalti puikią lentyną, o patyręs batsiuvys sutaisys batus, tačiau įgudęs rašytojas labai retai parašys gerą knygą, ir beveik niekada – puikios. Rašymas neatsiejamas nuo tam tikro sukčiavimo elemento – patogumo dėlei pavadinkime tai „asmenybe“, nors žodis „siela“ taip pat tiktų, jeigu gyventume mažiau metafizika abejojančiais laikais. Šiais laikais viešuose pokalbiuose apie literatūrą labai jautriai reaguojame į sąsajas tarp asmenybės ir kūrinio. Mums kelia pasibjaurėjimą mintis, kad grožinės literatūros rašymas gali kelti, kaip ir daugelis kitų dalykų, asmenybės klausimus. Mums patinka galvoti, kad literatūra yra tik kalbos žaidimų aikštelė, nepriklausoma nuo savo kūrėjo. Dėl šios priežasties viešas prisipažinimas „Aš nepapasakojau tiesos“ reiškia nesėkmę Jameso Freyaus lūpose ir visiškai nieko nereiškia, kai yra ištariamas Johno Updike’o. Aš manau, kad rašytojai mano kitaip. Nors viešai tai sakome retai, žinome, kad mūsų sukurta fikcija nėra taip atitrūkusi nuo mūsų „aš“, kaip gali atrodyti, mes mėgstame apsimetinėti. Būtent ši intymi literatūrinės nesėkmės pusė ir yra tokia įdomi: kaip rašytojams nepavyksta susidoroti su asmeniniais, sunkiai išreiškiamais, lengvai išjuokiamais, kritikos erdvei ir mokslinėms analizėms seminaruose visiškai netinkamais, tačiau tikrais dalykais.

 

3. Ką žino rašytojai

 

Pirmiausia apie pirminius dalykus: rašytojai nesupranta savo kūrinių geriau už kitus – dievaži, dauguma rašytojų yra netgi suklaidinti dėl savo gebėjimų. Tačiau rašytojų nuovoka tikrai kitokia negu kritikų ir profesorių. Dažnai į ją verta įsiklausyti. Bet kokiu atveju literatūros kūrėjų įžvalgos yra unikalios, ir tuo galima įsitikinti iš Virginios Woolf, Iris Murdoch ar Roland’o Barthes’o kritikos. Šiuos skirtingus kritikus sieja tikėjimas jų pačių išskirta asmenybės ir prozos sąsaja. Reikia pridurti, kad šių autorių kritika nebuvo griežtai biografiška ar moraliai didaktiška, ji netelpa į tokias naivias formuluotes kaip „tik dori žmonės rašo geras knygas“ arba „privalu žinoti žmogaus biografiją, kad suprastum jo kūrinius“. Tačiau tai nereiškia, kad autoriaus asmenybei jie neteikė reikšmės. Jie traktavo stilių būtent kaip asmenybės išraišką plačiausia prasme. Rašytojo asmenybė – tai jo egzistencijos pasaulyje būdas, ir jo rašymo stilius neišvengiamai yra to būdo pėdsakas. Dėl to stilius nėra tik įmantri sintaksė, tarsi ištaigingas glajus ant neišvaizdaus literatūrinio pyrago, kaip nėra ir nevaldomas savaiminis paslaptingų kalbos jėgų kūrinys. Teisingiau būtų stilių suprasti kaip asmenišką būtinybę ir vienintelę įmanomą žmogaus sąmonės išraišką. Stilius – tai rašytojo tiesos sakymo būdas. Vadinasi, literatūrinis pasisekimas ar nesėkmė priklauso ne tik nuo išlavinto žodžių vartojimo, bet ir nuo ištobulintos sąmonės; Aristotelis tai vadino jausmų ugdymu.

 

4. Tradicija prieš individualų talentą

 

Keliaujant toliau mums kelią pastoja T. S. Eliotas, ne tik poetas, bet ir iškiliausias kritikas. Savo garsiojoje esė „Tradicija ir individualus talentas“ (1919) Eliotas kritikavo pačią individualios kūrėjo sąmonės ir asmenybės idėją. Jo teigimu, toks dalykas neegzistuoja, o kas su tuo susiję, neįdomu. Eliotui kūrinio individualumas ir sėkmė priklausė nuo to, kiek autoriaus darbe esama sąsajų su nemirtingaisiais literatūriniais pirmtakais. Poetas ir jo asmenybė nėra aktualūs, svarbiausia yra poezija, kuri gali būti suprasta tik per literatūros istorijos prizmę. Elioto esė parašyta tokiu įsakmiu autoritetingu stiliumi, kad, nepaisydamas visos besipriešinančios asmeninės rašytojo patirties, esi priverstas juo patikėti. Anot Elioto, „[p]oezija yra ne emocijų paleidimas nuo grandinės, o išsilaisvinimas iš emocijų; tai yra ne asmenybės išreiškimas, bet pabėgimas nuo asmenybės“; „Menininko kelias yra nuolatinis savęs aukojimas, nenutrūkstantis savęs nuasmeninimas.“* Šie įsitikinimai tokie beasmeniai ir bejausmiai, kad lengva nepastebėti, kaip jaunieji kritikai patys spendžia sau spąstus, o tai ir buvo Elioto tikslas (turint omenyje jo paties skandalingą asmeninį gyvenimą ir neapykantą aplinkinių kišimuisi) – asmeninį gyvenimą negailestingai atskirti nuo poezijos. Privatumas Eliotui buvo toks svarbus, kad darė įtaką jo terminologijai: visoje esė Eliotas daro prielaidą, kad asmenybė tėra žmogaus biografiniai faktai. Bet juk toks požiūris siauras. Individualumas yra kur kas daugiau nei autobiografinė detalė, tai – pasaulio suvokimo ir egzistencijos būdas, ir to negalima dirbtinai atskirti nuo mūsų veiklos.

Nors rašydamas Eliotas buvo tariamai griežtai neasmeniškas (kalbant apie grynai asmeninius dalykus, pavyzdžiui, nutylėjimą tokių nepatogių faktų kaip savo žmonos uždarymas beprotnamyje), į savo kūrinius jis įdėjo tiek savęs ir savo požiūrio į pasaulio prigimtį, kaip joks kitas rašytojas. Jo išaukštintasis neasmeniškumo idealas – atsidavimas tradicijai – yra pats tikriausias atsidavimo asmeniškumui kūryboje pavyzdys. O tai, kam rašytojas iš tradicijos teikia prioritetą (rinktis Miltoną vietoj Molière’o ar domėtis Johnu Barthu, o ne Donaldu Barthelme’u), kaip tik išduoda pačius asmeniškiausius dalykus.

Nėra abejonės, kad Elioto esė, pasiryžusi „sustoti prie metafizikos ar misticizmo ribos“, yra puikus atsiribojimo nuo „žmogaus, rimtai besidominčio poezija“, pavyzdys. Esė visiškai pagrįstai atskiriama tai, ką galime, ir tai, ko negalime pasakyti apie kūrinį viešai neapsijuokdami. Eliotas kalbėjo nuoširdžiai, teigdamas, kad rašymas ir kritika turėtų prilygti tiksliesiems mokslams, – kartą jis rašytoją prilygino grynai platinai, reaguojančiai su deguonimi ir sieros dioksidu. Šis palyginimas kritikams tapo tikru įkvėpimo šaltiniu. Elioto palyginimas leido jiems manyti, kad rašytojas veikia kaip katalizatorius, kuris susiduria su tradicija, reikšmingai ją pakeičia ir nepalieka po savęs jokių pėdsakų (bent tokių, dėl kurių reikia vargintis kritikui). Elioto palyginimas kritikams suteikė laisvę rašyti nepriklausomą, kūrybišką, biografijos nepaisančią kritiką, apie kurią jie ilgai svajojo ir kurią rašyti jie turi absoliučiai nevaržomą teisę. Tačiau kalbant apie rašytojus Elioto palyginimas netinka. Grožinės literatūros rašymas nėra objektyvus mokslas, rašytojai turi suprasti ir įsisavinti ne tik tradiciją, jie turi ir savąjį „aš“. Pritariant Eliotui, suprasti kultūras ir praeities kūrinius yra labai svarbu, tačiau rašytojai neišvengiamai gyvena savo asmenybės soduose, kuriems lygiai taip pat reikia priežiūros ir puoselėjimo. Vidinis „aš“ nėra platina – jis palieka pėdsakus visur, prie ko prisiliečia. Jei Eliotas nenorėjo apie juos kalbėti, tai dar nereiškia, kad jų nėra.

 

 

Pabaiga kitame numeryje

 

 

Vertė Kasparas Varžinskas

 

* Tomas Sternsas Eliotas, „Tradicija ir individualus talentas“, Poetika ir literatūros estetika, II, Vilnius: Vaga, 1989. Vertė Saulius Žukas.