Kalba Maskva

Julijus Danijelis (1925–1988) – rusų prozininkas, poetas ir vertėjas, disidentas, savo kūrinius pasirašinėjęs Nikolajaus Aržako slapyvardžiu. Kadangi publikuoti tekstų Sovietų Sąjungoje autorius neturėjo galimybės, keli jo kūriniai buvo išsiųsti į Vakarus. Po publikacijų užsienyje Danijelis drauge su bičiuliu rašytoju Andrejumi Siniavskiu buvo apkaltintas antisovietine agitacija ir propaganda, „šmeižikiškų“ kūrinių rašymu ir 1966 m. nuteistas penkeriems metams kalėjimo.

Distopinė apysaka „Kalba Maskva“ rašyta 1960–1961 m., o dienos šviesą išvydo 1962 m. Vašingtone. Pasitelkęs provokuojančią ir beveik fantastinę idėją, autorius atskleidžia totalitarinės valstybės poveikį žmonių santykiams, mąstymui, psichologijai, bendrą nepasitikėjimo ir baimės atmosferą visuomenėje.

 

 

I

 

 

Ilja Čiur, „Maskvos bulvarai“

 

Kai dabar mintyse bandau atkurti praėjusios vasaros įvykius, man be galo sunku tuos prisiminimus kaip nors susisteminti, sklandžiai ir nuosekliai išdėstyti viską, ką tada mačiau, girdėjau ir jaučiau; bet tą dieną, kai viskas prasidėjo, pamenu labai gerai, net menkiausias detales, net smulkmenas.

Sėdėjome vasarnamio sode. Išvakarėse, atvažiavę švęsti Igorio gimtadienio, gerokai išgėrėme, iki vėlumos šėlome ir galiausiai sugulėme, įsitikinę, kad pramiegosim iki vidurdienio; tačiau užmiesčio tyla pažadino mus septintą ryto. Pakilome ir ėmėme draugiškai kvailioti: vilkėdami vien apatiniais bėgiojome mažytėmis alėjomis, darėme prisitraukimus ant skersinio (prisitraukti daugiau kaip penkis sykius taip niekam ir nepavyko), o Volodka Margulis netgi persiliejo šulinio vandeniu, nors visi žinojome, kad rytais jis niekad nesiprausia, mat kitaip neva pavėluos į darbą.

Sėdėjome ir žvaliai ginčijomės, kaip geriausia praleisti sekmadienį. Be abejo, prisiminėme ir maudynes, ir tinklinio kamuolį, ir valtį; kažkoks saiko jausmą praradęs entuziastas netgi pasiūlė žygį pėstute į kaimyninio kaimo cerkvę.

– Labai gera cerkvė, – sakė jis, – labai sena, tik nepamenu, kelinto amžiaus…

Bet jį išjuokė – niekas nedegė noru per kaitrą kulniuoti aštuonetą kilometrų.

Turbūt atrodėme keistokai – 30–35 metų vyrai ir moterys, išsirengę tarsi paplūdimyje. Delikačiai stengėmės nepastebėti visokių juokingų ir liūdnų vienas kito netikėtumų: įdubusių vyrų krūtinių ir gresiančių plikių, plaukuotų moterų kojų ir neišraiškingų talijų. Buvome pažįstami jau seniai, atpažindavome vieni kitų kostiumus, kaklaraiščius ir sukneles, bet kokie mes be rūbų, natūraliu pavidalu, nė vienas neturėjome supratimo. Kas būtų pagalvojęs, kad, pavyzdžiui, Igoris, toks elegantiškas ir visada pasitempęs, savo akademijoje turintis neabejotiną pasisekimą tarp kolegių, pasirodo, yra klišakojis? Tyrinėti vienam kitą buvo taip pat įdomu, juokinga ir gėdinga, kaip ir žiūrinėti pornografinius atvirukus.

Taigi sėdėjome tvirtai prispaudę užpakalius prie kėdžių, taip pasigailėtinai atrodančių ant pievos žolytės, ir kalbėjomės apie sporto žygdarbius, kuriuos netrukus atliksime. Staiga terasoje pasirodė Lilė.

– Brolyčiai, – tarė ji, – aš nieko nesuprantu.

– O ką turėtum suprasti? Eikš pas mus.

– Aš nieko nesuprantu, – pakartojo ji gailiai šypsodamasi, – radijas… Per radiją sakė… Girdėjau tik pačią pabaigą… Po dešimties minučių kartos.

– Eilinis – dvidešimt pirmas – pavalkų ir plėškių kainų sumažinimas… – diktoriaus bosu tarė Volodka.

– Eime į vidų, – pasakė Lilė. – Prašau…

Būriu įvirtome į kambarį, kur ant vinies kukliai kabėjo plastmasinė reproduktoriaus dėžutė. Suglumę apipylėme Lilę klausimais, bet ji atsakydama tik dūsavo.

– Garvežio atodūsiai, – pašmaikštavo Volodka. – O ką, gerai pasakyta? Tiesiog Ilfo ir Petrovo vertas epitetas.

– Lilka, nustok mus mausčius, – tarė Igoris. – Žinau, tau nuobodu vienai plauti indus…

Ir čia prabilo radijas:

– Kalba Maskva, – pasigirdo, – kalba Maskva. Perduodame Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos 1960 metų liepos 16 dienos Įsaką. Atsižvelgdami į gerovės šalyje augimą…

Apsidairiau. Visi ramiai stovėjo, klausydami griausmingo diktoriaus baritono, tik Lilė blaškėsi lyg fotografas prieš vaikus ir gestais kvietė prieiti arčiau reproduktoriaus.

– …atsakydami į plačiųjų darbininkų masių pageidavimus…

– Volodia, duokite degtukų, – tarė Zoja.

Ją tildydami visi sušnypštė. Ji gūžtelėjo pečiais ir, įsidėjusi delnan neuždegtą cigaretę, nusisuko į langą.

– …1960 metų rugpjūčio 10 dieną, sekmadienį, skelbiame…

– Štai dabar! – riktelėjo Lilė.

– …Atvirų žmogžudysčių diena. Šią dieną visiems šešiolikos metų sulaukusiems Tarybų Sąjungos piliečiams suteikiama teisė žudyti visus kitus piliečius, išskyrus asmenis, paminėtus pirmame šio Įsako pastabų punkte. Įsakas įsigalioja 1960 metų rugpjūčio 10 dieną 6 valandą 00 minučių Maskvos laiku ir nustoja galioti 24 valandą 00 minučių. Pastabos. Pirmas punktas. Draudžiama žudyti: a) vaikus iki 16 metų, b) vilkinčius kariškių ir milicininkų uniformas ir c) darbo vietoje esančius transporto darbuotojus. Antras punktas. Žmogžudystės, įvykdytos iki ir po nurodyto laiko, taip pat žmogžudystės, įvykdytos apiplėšimo arba prievartos prieš moteris tikslais, bus traktuojamos kaip kriminalinis nusikaltimas ir už jas bus baudžiama pagal atitinkamus įstatymus. Maskva. Kremlius. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininkas…

Paskui radijas tarė:

– O dabar lengvosios muzikos koncertas…

Stovėjome ir apstulbę žiūrėjome vienas į kitą.

– Keista, – tariau, – labai keista. Nesuprasi, kam visa tai.

– Paaiškins, – pasakė Zoja. – Negali būti, kad laikraščiuose nebūtų paaiškinta.

– Draugai, tai provokacija! – Igoris pradėjo blaškytis po kambarį ieškodamas marškinių. – Tai provokacija. Tai „Amerikos balsas“, jie įsibrovė į mūsų dažnį!

Jis ėmė šokinėti ant vienos kojos bandydamas užsitempti kelnes.

– Ach, atleiskite! – Igoris nustrykčiojo į terasą ir ten užsitraukė užtrauktuką. Niekas nenusišypsojo.

– „Amerikos balsas“? – mąsliai perklausė Volodka. – Ne, tai neįmanoma. Techniškai neįmanoma. Juk dabar, – jis pažvelgė į laikrodį, – pusė dešimtos. Eina laidos. Jei jie transliuotų mūsų dažniu, girdėtume ir viena, ir kita…

Vėl išėjome į lauką. Kaimyninių vasarnamių terasose pasirodė pusnuogiai žmonės. Jie būriavosi grupelėmis, gūžčiojo pečiais ir beprasmiškai mostagavo rankomis.

Zoja pagaliau prisidegė cigaretę. Atsisėdo ant laiptelio ir atsirėmė alkūnėmis į kelius. Žiūrėjau į maudymosi kostiumėliu aptemptus jos klubus, į gilia iškirpte pusiau apnuogintą krūtinę. Nepaisant apkūnumo, ji buvo labai graži. Geresnė už visas kitas moteris. Jos veidas kaip visada buvo ramus ir kiek mieguistas. Už akių ją vadino Madam Flegma.

Igoris stovėjo tarp mūsų jau visiškai apsirengęs, lyg misionierius tarp polineziečių. Po kategoriško Volodkos pareiškimo, kad pranešimas per radiją negali būti užatlantės gangsterių pokštas, jis nurimo. Matyt, jau gailėjosi, kad taip ryžtingai išvadino laidą provokacija. Bet, mano galva, jis išsigando be reikalo: skundikų tarp mūsų lyg ir neturėjo būti.

– Ko mes, tiesą sakant, sujudome? – žvaliai tarė jis. – Zoja teisi: bus paaiškinta. Tolia, kaip manai?

– Velnias žino, – suburbėjau. – Dar beveik visas mėnuo iki tos, kaip ją ten, Atvirų…

Užsikirtau. Suglumę vėl įsmeigėme akis vienas į kitą.

– Tiek to, – krestelėjo galvą Igoris. – Manau, visa tai susiję su tarptautine politika.

– Su prezidento rinkimais Amerikoje? Taip, Igoriuk?

– Ach, Lilka, bent jau tu patylėtum! Velniai žino ką tauški!

– Eime maudytis, – tarė Zoja stodamasi. – Tolia, atnešk mano guminę kepuraitę.

Akivaizdu, kad visa ši makalynė net ją išmušė iš vėžių, kitaip nebūtų prie visų manęs tujinusi. Bet šito, rodos, niekas nepastebėjo.

Kai ėjome prie upelio, Volodka pasivijo mane, paėmė už rankos ir liūdnai pažvelgęs savo biblinėmis akimis tarė:

– Žinai, Tolia, manau, čia kažkas rezgama prieš žydus…

 

 

II

 

 

Ilja Čiur, „Bilietai parduodami“

 

Štai rašau visa tai ir galvoju: o kam, tiesą sakant, man reikalingi šie užrašai? Publikuoti jų pas mus niekada nepavyks, net nėra kam duoti paskaityti. Persiųsti į užsienį? Bet pirmiausia tai praktiškai neįgyvendinama, o antra, tai, apie ką ruošiuosi rašyti, jau papasakota šimtuose vakariečių laikraščių, per radiją apie tai tarškėjo dieną naktį; ne, pas juos viskas jau seniai išnarstyta po kaulelį. Be to, atvirai kalbant, ir nelabai gražu – spausdintis antisovietiniuose leidiniuose.

Apsimetinėju. Žinau, kodėl rašau. Privalau pats sau paaiškinti, kas visgi nutiko. Ir, svarbiausia, kas nutiko su manim? Štai sėdžiu prie savo rašomojo stalo. Man 35-eri. Vis dar dirbu toje idiotiškoje pramoninėje leidykloje. Mano išorė nepasikeitė. Pomėgiai taip pat. Kaip ir anksčiau, mėgstu poeziją, mėgtu išgerti, mėgstu bobas. Ir jos mane, apskritai imant, myli. Kitados dalyvavau kare. Žudžiau. Manęs paties vos nenužudė. Kai moterys prisiliečia prie rando ant mano šlaunies, jos atitraukia ranką ir šnabždesiu sušunka: „Oi, kas čia?“ – „Buvau sužeistas, – sakau, – randas nuo sprogmens.“ – „Vargšelis, – sako jos, – labai skaudėjo?“ Žodžiu, viskas kaip anksčiau. Bet kuris pažįstamas, bet kuris bičiulis ar kolega iš darbo pasakytų: „Na, Tolka, tu visiškai nesikeiti!“ Bet aš juk žinau, kad ta diena čiupo mane už pakarpos ir bestelėjo veidu į save patį! Aš gi žinau, kad man teko susipažinti su savimi iš naujo!

Ir dar vienas dalykas. Aš ne rašytojas. Jaunystėje kūriau eiles, o ir dabar galiu – esant reikalui; kadaise parašiau keletą teatro recenzijų – tikėjausi šitaip prasimušti į literatūros pasaulį, bet nieko neišėjo. Ir vis dėlto rašau. Ne, aš ne grafomanas. Grafomanai (su jais dažnai susiduriu kaip literatūros darbuotojas) įsitikinę savo genialumu, o aš žinau, kad neturiu talento. O jeigu ir turiu, tai menką. O rašyti labai norisi. Juk koks mano padėties pranašumas, kuo ji gera? Iš anksto žinau, kad niekas neskaitys, tad galiu rašyti be baimės viską, kas šaus į galvą! Užsinorėsiu rašyti:

 

 

– ir parašysiu. Niekas manęs neapkaltins nei pretenzingumu, nei kolonializmu. Užsinorėsiu parašyti, kad vyriausybėje sėdi vien demagogai, veidmainiai ir šiaip niekšai – ir parašysiu… Galiu sau leisti šią prabangą – būti komunistu vienumoje su savim.

O jei jau atvirauju iki galo, aš visgi tikiuosi, kad turėsiu skaitytojų – ne dabar, žinoma, o po daugelio daugelio metų, kai manęs jau nebebus tarp gyvųjų. Žodžiu, „ateis diena, kada darbštus vienuolis skaitys bevardį, stropų darbą mano…“ Ir mąstyti apie tai malonu.

Na štai, dabar, kai visiškai atsivėriau savo numanomam, įsivaizduojamam skaitytojui, galima tęsti toliau.

Linksmybės tą dieną mums taip ir nenusisekė. Šmaikštavome nuobodžiai, žaidėme be azarto, gerti net nepradėjome ir anksti išsivažinėjome namo.

Kitą dieną Maskvoje išėjau į darbą. Iš anksto žinojau, kad laukia neišvengiami pliurpalai apie Įsaką, žinojau, kas kalbės, o kas patylės. Bet, mano nuostabai, tylėjo beveik visi. Tiesa, du ar trys žmonės manęs paklausė: „Ką jūs apie visa tai manote?“ Praveblenau kažką panašaus į: „Nežinau… matysim, kaip bus“, ir tuo pokalbiai baigėsi.

Kitą dieną „Žiniose“ pasirodė didelė redakcijos skiltis „Pasitinkant Atvirų žmogžudysčių dieną“. Joje mažai buvo kalbama apie renginio esmę, tik buvo kartojamas įprastinis rinkinukas: „Auganti gerovė – septynmyliais žingsniais – tikrasis demokratizmas – tik mūsų šalyje – visi sumanymai – pirmą kartą istorijoje – būdingi bruožai – buržuazinė spauda…“ Dar ten buvo pranešta, kad bus neleidžiama kenkti liaudies nuosavybei, todėl draudžiama padeginėti ir sprogdinti. Be to, Įsakas negaliojo nuteistiesiems. Tai va. Straipsnis buvo skaitomas nuo pirmo iki paskutinio žodžio, niekas, kaip ir anksčiau, nieko nesuprato, bet visi kažkodėl nusiramino. Matyt, nuramino pats straipsnio stilius – įprastai iškilmingas, kasdieniškai pompastiškas. Nieko ypatingo: Artilerijos diena, Tarybinės spaudos diena, Atvirų žmogžudysčių diena… Viešasis transportas dirba, miliciją liesti uždrausta – vadinasi, tvarka bus. Viskas grįžo į įprastas vėžes.

Taip praėjo pusantros savaitės. Ir štai prasidėjo kažkas tokio, ką net sunku nusakyti žodžiais. Kažkoks nerimas, bruzdėjimas, kažkokia keista būsena. Ne, nerandu tinkamo žodžio! Žodžiu, visi sujudo, sukruto. Metro, kine, gatvėse pasirodė žmonių, kurie prieidavo prie kitų ir meilikaujamai šypsodamiesi imdavo kalbėti apie savo ligas, apie žvejybą, apie kaproninių kojinių kokybę – žodžiu, apie ką tik nori. Ir jeigu jų iškart nenutraukdavo ir klausydavosi, jie, dėkingai ir jausmingai žvelgdami į akis, ilgai spausdavo pašnekovui ranką. O kiti – ypač jaunimas – pasidarė rėksmingi, įžūlūs, išsidirbinėjo, kaip tik šaudavo į galvą; dažniau, nei įprasta, gatvėse dainuodavo ir garsiai deklamuodavo eiles, ypač Jeseniną. Tiesa, kalbant apie eiles. „Literatūra ir gyvenimas“ pateikė pluoštelį artėjančiam įvykiui skirtų eilėraščių – Bezymianskio, Michalkovo, Sofronovo ir kitų. Dabar, kiek besistengiau, deja, nepavyko gauti šio numerio, bet gabaliuką Sofronovo eilėraščio išmokau atmintinai:

 

 

Kaip iš gausybės rago pasipylė anekdotai; Volodka Margulis bėgiojo nuo vieno bičiulio prie kito ir springdamas juos pasakojo. Kartą, išklojęs man visas anekdotų atsargas, pranešė, kad Igoris kažkokiame savo akademijos susirinkime pasakė, jog rugpjūčio 10-oji yra išmintingos mūsų partijos politikos rezultatas, kad Įsakas dar kartą patvirtina, jog atsiskleidžia kūrybinės liaudies masių iniciatyvos, – na ir t. t., kaip įprasta.

– Supranti, Tolka, – kalbėjo jis, – nors ir žinojau, kad Igoris – karjeristas ir visa kita, bet šito iš jo nesitikėjau.

– O kodėl? – paklausiau. – Kas čia ypatingo? Liepė pasisakyti – ir pasisakė: būtum, kaip Igoris, partijos nariu, ir tu kalbėtum tą patį.

– Aš? Niekada! Pirma: aš nė už ką nestosiu į partiją, antra…

– Pirma, antra – nerėk. Kuo tu geresnis už Igorį? O tu savo mokykloje per „gydytojų bylą“ neblevyzgojai apie nacionalizmą?

Pasakiau ir iškart pasigailėjau. Tai skaudžiausia jo vieta. Jis negali sau atleisti, kad tada kuriam laikui patikėjo laikraščiais.

– Geriau papasakok, kaip tavo reikalai su Ninka, – tariau taikingai. – Seniai ją matei?

Volodka pažvalėjo.

– Supranti, Tolia, aš nepakeliamai myliu, – tarė jis, – nepakeliamai. Vakar jai paskambinu, sakau, kad noriu ją pamatyti, o ji atsako…

Ir Volodka ėmė smulkiai pasakoti, ką ji jam atsakė, ką jis jai pasakė, ką jie abu pasakė.

– Supranti, Tolia, tu juk mane pažįsti, aš žmogus ne sentimentalus, bet tada vos nepradėjau sriūbauti…

Klausiausi jo ir mąsčiau, kaip žmonės įsigudrina susikurti problemų iš nieko. Volodka vedęs, turi du vaikus, mokykloje dėsto literatūrą, yra geriausias rajono metodininkas, o ir apskritai protingas vyrukas. Bet jau jo romanai! Žinoma, jo žmona bjaurybė, nuo tokios žmonos prie bet kokios bobos pulsi. Na ir pulk į sveikatą. Bet kam tie išgyvenimai, afrikietiškos aistros, visas tas provincialus hamletiškumas? O ir kokie žodžiai: „moraliniai įsipareigojimai“, „dvasinis susidvejinimas“, „ji manimi tiki“… Beje, „ji manimi tiki“ sakoma ir apie žmoną, ir apie eilinę pasiją. Ne, aš į visa tai žiūriu paprasčiau. Nuo pat pradžių nereikia jokios vaidybos, jokios diplomatijos, jokių įsipareigojimų – kad viskas būtų sąžininga. Patinkame vienas kitam? Puiku. Norime vienas kito? Nuostabu. Ko dar reikia? A-a, šeiminė neištikimybė! Na ir kas? Jeigu aš vesiu, nesikankinsiu dėl tokių problemų kaip Volodka, tiesiog iš anksto pranešiu: „Žinote, aš vedęs, skirtis nesiruošiu, o štai jūs man labai patinkate. Jums tai priimtina? Puiku, kur ir kada susitinkame? Nepriimtina? Labai gaila, viso gero, bet vis dėlto pagalvokite…“ Štai taip. Na, suprantama, ne taip primityviai. Bet, mano galva, tai kur kas geriau, nei taukšti apie nesutampančius tavo ir žmonos dvasinius poreikius, apie tai, kad, „žinoma, aš savo žmoną gerbiu, bet…“ Nesu dar rimtai įskaudinęs nė vienos moters, o viskas dėl to, kad neleidžiu joms mano atžvilgiu puoselėti jokių iliuzijų…

Volodka dar kokį pusvalandį pakalbėjo apie savo nepakeliamą meilę ir išėjo. Išlydėjau jį, bet jis čia pat paskambino, įkišo galvą pro praviras duris ir, kad kaimynai neišgirstų, sušnabždėjo:

– Tolia, o jeigu rugpjūčio 10-ąją bus žydų pogromas, aš kovosiu. Čia jiems ne Babij Jaras, ne traktorių gamykla. Aš juos, bjaurybes, šaudysiu. Štai, žiūrėk!

Ir jis, atlapojęs švarką, parodė iš vidinės kišenės kyšančią karininkams skirto TT, jo išsaugoto nuo karo metų, rankeną.

– Jie manęs lengvai nepaims…

Kai jis galiausiai išėjo, ilgai stovėjau kambario viduryje. Kas tie „jie“?

 

 

III

 

 

– Ak, Tolia, jūs tiesiog nenorite apie tai pasamprotauti rimtai! Supraskite tokį paprastą dalyką…

Mano buto kaimynas muilino plaušine nešvarius indus; žilais plaukais apžėlęs jo pilvas, standžiai aptrauktas tinkliniais marškiniais, veržėsi iš kelnių ir gulė ant kriauklės krašto. Jis siaubingai karščiavosi, nors nė žodeliu jam neprieštaravau.

– …ne, ne, supraskite mane teisingai! Kas jau kas, o aš tai tikrai nesu laikraštinių štampų gerbėjas. Bet faktai yra faktai, ir reikia žvelgti jiems į akis… Sąmoningumas juk tikrai išaugo! Ergo: valstybė turi teisę vykdyti plataus masto eksperimentą, turi teisę atskiras savo funkcijas perduoti į liaudies rankas! Pažiūrėkite: pagalbos milicijai brigados, komjaunimo patruliai, liaudies būriai viešajai tvarkai sergėti – tai juk faktas! Ir reikšmingas faktas. Suprantama, ir jiems pasitaiko suklysti, būna, taip sakant, liapsusų, – tai siauras kelnes supjaustė, tai kokias nors mergužėles apkirpo, – bet juk be šito nebūna! Gamybos kaštai! Kur medžius kapoja, ten ir skiedros lakioja! Ir dabartinis Įsakas juk ne kas kita, o logiška jau prasidėjusio proceso tąsa – demokratizacijos proceso. Kieno demokratizacijos? Vykdomosios valdžios organų. Supraskite mane teisingai, idealas juk – palaipsninis vykdomosios valdžios ištirpimas plačiosiose liaudies masėse, pačiame, taip sakant, visuomenės dugne. Tiksliau, ne dugne, – ne taip pasakiau, – koks dar pas mus dugnas, na, jūs mane suprantate… Ir patikėkit mano, kaip seno teisininko, – per mano rankas perėjo šimtai, tūkstančiai, dešimtys tūkstančių žmonių, – žodžiu: liaudis pirmiausia suves sąskaitas su chuliganais, dykaduoniais, visuomenės atmatomis… Taip, taip, pamenate, kaip rašė Tolstojus: „Visu pasauliu užgulti nori! Vieną galą padaryti nori!“ Būtent taip, Tolia, – „visu pasauliu“, bendruomene, taip sakant, „bendrija“, kaip tai vadinama rusiškai…

Nekantriai laukiau, kada kaimynas išmes slidžią lėkštę, ir galiausiai jis ją sukūlė. Išgirdusi triukšmą jo žmona išlindo iš kambario, nepritariamai pažvelgė į duženas ir mane, paskui ramiu balsu tarė:

– Piotrai, eik į kambarį.

„Mažai tave, kvaily, lageryje pralaikė“, – pagalvojau jam nueinant ir patraukiau atidaryti durų, į kurias skambino.

Įėjo Zoja.

Įžengėme į mano kambarį, ir Zoja, su palengvėjimu atsidususi, nusispyrė batelius. Mėgstu žiūrėti, kaip moterys nusiauna batus, kaip keičiasi kojų forma, kaip jų linija iškart pasidaro intymi, jauki, kažkokia atviraširdiška.

– Tu su baltomis šlepetėmis, – tariau rodydamas į neįdegusias jos pėdas. – Parodyk, kur dar tu balta.

– Norėjau su tavim pakalbėti, – atsakė ji, – bet gerai jau, vėliau…

Apkabinau ją.

– Užrakink duris, – tarė.

…Gulėjome greta, kiek atšliję vienas nuo kito. Nepaisant kaitros, Zojos oda buvo vėsi; jos rusvą kūną kirto trys baltos juostos: per krūtinę, klubus ir pėdas. Ji gulėjo greta manęs, laisvai ir begėdiškai tįsodama, nuostabi ir žėrinti, kaip klounas manieže, ir jaučiau, kad labai ją myliu. Ir man norėjosi lygiai taip pat laisvai ir begėdiškai kam nors mirktelėti, kokiam nors įsivaizduojamam stebėtojui ar galbūt bendrininkui, ir pasakyti: „Pažiūrėk, drauguži, kokia moteris man atiteko!“ Gulėjau ir galvojau, kad tai, kas vyksta tarp mūsų, greičiausiai ir vadinama „gyvenimu“: kova, užkariavimas, abipusė kapituliacija, tvirtinimas ir aršus neigimas, aštrus savęs pojūtis ir išnykusi riba tarp susvetimėjimo ir susiliejimo – viskas išvien, viskas tuo pat metu. Ir tą minutę man nerūpėjo, kad ji ištekėjusi, kad šis protingas, nuolankus, nuolat laukiantis kūnas priklauso ne tik man, kad ji turi teisėtai ją glėbesčiuojantį vyrą, kad po mėnesio iš kurorto grįš mano sesuo ir Zoja nebegalės pas mane ateidinėti, kad mums vėl, lyg benamiams katinams, teks landžioti po visokias palėpes ir laiptines, kad vėl stebėsiuosi ir net būsiu truputėlį priblokštas jos gebėjimo atsiduoti pačiomis netinkamiausiomis aplinkybėmis, ir vėl jai būsiu už tai be galo dėkingas, – bet dabar man visa tai nerūpėjo. Gulėjau ir laukiau, kada ji prabils.

Ir ji prabilo.

– Tolia, – tarė ji. – Greitai bus Atvirų žmogžudysčių diena.

Ji ištarė šiuos žodžius labai paprastai ir dalykiškai, tarytum būtų sakiusi: „Greitai Naujieji metai“ arba „Greitai gegužės šventės.“

– Na ir ką? – paklausiau. – Kaip tai susiję su mumis?

– Argi tau neatsibodo slapukauti? – paklausė ji. – Mes juk galime viską pakeisti.

– Nesuprantu, – sulemenau. Bet tai buvo melas – aš jau viską supratau.

– Nužudykime Pavliką.

Ji taip ir pasakė: „Pavliką“. Ne „vyrą“, ne „Pavlą“, o būtent „Pavliką“. Pajutau, kad ima stirti lūpos.

– Zoja, tu proto netekai? Ką tu kalbi?

Zoja pasuko galvą ir pasitrynė skruostu man į petį.

– Tolenka, tik nesijaudink, tu tik ramiai pagalvok. Juk kitos tokios progos nebus. Aš jau viską apmąsčiau. Tu ateisi išvakarėse. Pasakysi, kad nori praleisti tą dieną pas mus. Juk mes su Pavliku nusprendėme nekelti kojos iš namų, ir tada mudu tai padarysim. O paskui tu persikelsi pas mane. Ir mes susituoksime. Nevelčiau tavęs, pati padaryčiau, bet tiesiog bijau, kad nesusitvarkysiu.

Ji kalbėjo, o aš gulėjau ir klausiausi, ir kiekvienas jos žodis gniaužė man gerklę lyg staigus dusulys.

– Kogi tu tyli, Tolia?

Atsikrenkščiau ir tariau:

– Išeik.

Ji nesuprato.

– Kur?

– Velniop, – tariau.

Zoja kelias sekundes žiūrėjo man į akis, paskui atsikėlė ir ėmė rengtis. Ji užsisegė liemenėlę, užsimovė kelnaites, paskui apatinuką. Stebėjau, kaip ji slepiasi po drabužiais. Ji užsivilko suknelę, įkišo kojas į batelius ir ėmė šukuotis.

Susišukavusi pasiėmė rankinę ir atrakino duris. Ant slenksčio apsigręžė ir tyliai tarė:

– Mazgotė.

Ir išėjo. Girdėjau, kaip spragteli buto durų spyna.

Atsikėliau ir apsirengiau. Rūpestingai paklojau sujauktą lovą. Apšlaviau kambarį. Dariau daug judesių, į kiekvieną iš jų sutelkdamas dėmesį.

Labai nesinorėjo galvoti.

 

 

IV

 

 

Georgij Bolotin, „Laiko trimitai“

 

O galvoti vis dėlto teko. Galbūt tai kvaila, bet labiausiai mane apstulbino Zojos mestelėtas žodelis „mazgotė“: aš juk ne bailys, žinau tai, įsitikinau fronte, o ir po karo visko buvo. O Zoja nutarė, kad aš išsigandau. Ne, koks čia bailumas, juk tai paprasčiausiai klaiku: imti ir nužudyti Pavliką, nuolankų, romų, nieko nepastebintį Pavliką. Na taip, mes jį apgaudinėjome; jeigu jis sužinotų apie mūsų ryšį, žinoma, kankintųsi; mes gėrėme už jo pinigus, juokėmės iš jo ir į akis, ir už akių; visa tai teisybė – bet nužudyti? Už ką? Ir kam? Juk jeigu jau taip, jeigu tikslas – tiesiog už manęs ištekėti, ji gali paprasčiausiai išsiskirti?! Vadinasi, žmogžudystė – ne tik būdas atsikratyti nemylimo, kvailoko ir pagyvenusio vyro? Vadinasi, ji žmogžudystėje mato kažkokią man nesuprantamą prasmę? Galbūt ji nekenčia jo, keršija? Na, žinoma, keršija už tai, kad kadaise, būdama devyniolikos, įsimylėjo jį, o jis tik ir temoka taukšti: „Technika ties fantastikos riba“, „Raktas nuo buto, kur guli pinigai“ ir pasakoti žydiškus bei armėniškus anekdotus… Ji neįstengia užgniaužt neapykantos. Ir, žinoma, jeigu nekenčia, gali ir nužudyti. Tai aš suprantu. Neapykanta suteikia teisę žudyti. Nekęsdamas aš ir pats galiu… Galiu? Žinoma, galiu. Be abejo, galiu. Ko aš nekenčiu? Ko nekenčiau per savo gyvenimą? Mokyklos metų neskaičiuokim, o štai suaugęs? Institutas. Nekenčiau vieno dėstytojo, kuris keturis kartus iš eilės tyčiomis sukirto mane per įskaitą. Tiek to, velniai jo nematė, tai buvo seniai. Įvairaus plauko vadovai, su kuriais teko dirbti. Taip, tai buvo niekšai. Jie gerokai prigadino man kraujo. Snukį jiems taip išmalus, rupūžėms! Kas dar? Rašytojas K., kurpiantis romanus apie juodašimčius. Taip, taip, pamenu, sakiau, kad užmuščiau jį, jei žinočiau, jog man nieko už tai nebus. O, tą niekšą vertėtų pamokyti! Taip, kad niekada daugiau prie plunksnos nesiliestų… Na, o tie oriai posėdžiaujantys riebiasnukiai, mūsų likimų lėmėjai, mūsų vadai ir mokytojai, ištikimi liaudies sūnūs, priimantys sveikinimo telegramas iš Riazanės srities kolūkiečių, Krivorožjės metalurgų, Etiopijos imperatoriaus, mokytojų suvažiavimo, Jungtinių Valstijų prezidento, viešųjų išviečių personalo? Geriausi sovietinių sportininkų, literatų, tekstilininkų, daltonikų ir pamišėlių draugai? Ką daryti su jais? Nejaugi atleisti? O 1937-ieji? O pokario beprotybė, kai įniršio apimta šalis blaškėsi, ištikta nuomario ir isterijos, ėsdama pati save? Jie mano, kad jeigu jie prišnerkštė ant Ūsuočio kapo, tai iš jų jau nieko nebepeši? Ne, ne, ne, su jais reikia kitaip; tu dar prisimeni, kaip tai daroma? Degtuvas. Nuplėši apsauginį žiedą. Nusviedi. Krenti ant žemės. Krisk! Sprogo. O dabar – šuolis pirmyn. Bėgant – iš papilvės, puslankiu. Šūvių serija. Dar viena. Dar… Štai jie guli – sudraskyti sprogimo, suvarpyti kulkų. Slidu: kojos čiuožinėja. Kas čia? Šliaužia, vilkdamas paskui save per tinku nubarstytą parketą žarnas. A, tai tas, apkabinėtasis ordinais, kuris lydi Vyriausiąjį traukiniuose! O kodėl jis toks liesas? Kodėl jis su vatinuku? Jau mačiau jį kartą, kai šliaužė greiderio išraustu keliu, išvertęs į dulkes melsvą ir raudoną savo pilvo turinį. O šitie? Aš juos mačiau? Tik tada ant jų buvo diržai su užrašu „Gott mit uns“ ant sagčių, kepurės su raudonomis žvaigždutėmis, batai žema keltimi, autai, pilotės, tiesus taikymas, rusai, vokiečiai, gruzinai, rumunai, žydai, vengrai, jūreiviškos striukės, plakatai, sanitariniai batalionai, kastuvai, lavonu pervažiavo studebekeris, 2 studebekeriai, 8 studebekeriai, 40 studebekerių, ir tu taip pat gulėsi, suplotas kaip varlė, – visa tai jau buvo!..

Pakilau iš lovos, priėjau prie lango ir užuolaida nusišluosčiau prakaito išmuštą veidą. Paskui patraukiau virtuvėn, nusiprausiau prie kriauklės ir apsivilkau švarką. Nebegalėjau likti namie.

Žingsniavau rugpjūčio saulės įkaitinta gatve; priešais ėjo regztukais nešinos namų šeimininkės, kurtinančiai burzgė berniukų laidomų lėktuvėlių guoliai, prakaituoti pagyvenę vyriškiai kiūtino šaligatviu, stabtelėdami prie kiekvieno gazuoto vandens kiosko. Priėjau Arbato ir Smolensko aikštės kampą ir sustojau. Gerai būtų užsukti į svečius. Pas ką? Vasara, visi išvykę į vasarnamius. O kas ne vasarnamyje, tas turbūt Sidabriniame šile ar dar kur nors, kur galima maudytis. Ir dar būtų gerai išgerti. Prisiminiau, kad netoliese, einant Kijevo stoties link, gyvena Saša Čiuprovas, dailininkas, mano bičiulis. Net jei nerasiu jo namie, vis tiek ten pasėdėsiu: jo kambario durys niekad nerakinamos.

Užsukau į kampinį gastronomą ir nukiūtinau salėmis, ieškodamas vyno skyriaus. Ėjau prie prekystalių ir žiūrėjau, kaip dirba pardavėjai. Vilkėdami parduotuvės uniformą jie buvo panašūs vienas į kitą, bet laikėsi skirtingai: dalykiškai ir solidžiai dešrų skyriuje, abejingai ir pasipūtę vaisių skyriuje, koketiškai ir paslaugiai konditerijos, padrikai ir bruzdėdami bakalėjoje. Vyno skyriaus, kurį galų gale pasiekiau, pardavėjai buvo globėjiški ir šiek tiek familiarūs. Stovėjau ir apžiūrinėjau sukynę su buteliais, kūgiu stūksančią palei koloną. Čia buvo saugomos emocijos. Išpilstytos į butelius, iš viršaus užspaustos smalka, jos buvo aprūpintos atsitiktinėmis etiketėmis: „Konjakas“, „Sostinės“, „Gurdžaani“; o iš tikrųjų ten suvarė melancholiją, linksmybę, nežabotą pyktį, graudingą patiklumą, įžeidumą ir narsą. Emocijos laukė savo valandos. Jos privalėjo išlįsti į pasaulį iš savo stiklinių kalėjimų, išgirsti kvailus atsisveikinimo tostus ir siausti staltieses nutraukiančiose rankose, netyčiomis bučiuojančiose lūpose, plaučiuose, įtraukiančiuose kuo daugiau oro, kad deramai atliktų „Pamaskvės vakarus“. „Laikas dirba mūsų naudai, – galvojo jos, įvairiomis spalvomis ribėdamos elektros šviesoje, – mūsų reikalas teisingas, bus ir mūsų kieme šventė…“

Nusipirkau butelį konjako (gruziniško, mat geriausiam neužteko pinigų), citriną ir išėjau iš parduotuvės.

Čiuprovas pasirodė besąs namuose.

– A, tai tu, seni, – niūriai tarė jis. – Užeik…

Erdvus ir šviesus kambarys buvo neįtikėtinai užgriozdintas. Ant grindų voliojosi atversta etiudinė, ant stalo, po stalu, ant palangės mėtėsi popieriaus ritiniai. Pats šeimininkas apsirengęs gulinėjo lovoje, užkėlęs kojas ant atkaltės.

– Kas tau? – paklausiau.

– Niekšai, – atsakė jis. – Dirbau, dirbau, ir viskas nuėjo velnio uodegon.

– O ką dirbai?

– Aišku, ką – plakatus.

Čiuprovas tapė kairiosios pakraipos paveikslus ir liberaliuose rateliuose buvo žinomas kaip novatorius. Bet parduoti drobes, paženklintas pragaištinga Vakarų įtaka, nebuvo kam, su užsieniečiais prasidėti jis bijojo, o valgyti juk reikia. Todėl jis piešė plakatus: mergaites nušvitusiais veidais Kremliaus sienų fone, šachtininkus su visa jų požemine amunicija, tvirta eisena žygiuojančius į šviesų rytojų, jaunus, kombinezonus vilkinčius inžinierius su skriestuvais kišenėse ant krūtinės ir „TSKP istorija“ po pažastim. Mokėjo jam gerai, nors ir nepastoviai.

– Nepriėmė darbo? – paklausiau. – Neturėjai sutarties, ar ką?

– Čia ir esmė, kad neturėjau. Maniau, kad jiems nebus iš ko rinktis, na ir nutariau surizikuoti tokia proga. Padariau kairuoliškai, savo laisva maniera. Supranti? Atnešu, o ten…

– Palauk, kokia proga?

– Ką, iš mėnulio iškritai? Atvirų žmogžudysčių dienai. Be plakatų jie, žinoma, neapsieis. Tu klausyk, nepertraukinėk. Atnešu aš, vadinasi, o šefas – jis gi rutinierius, akademikas, tik šlikės tetrūksta. „Jūs, sako, Čiuprovai, ne tuo adresu kreipėtės; tokia, sako, produkcija „Laifui“ gal ir tinka, o mums – ne.“ Ir pradėjo, ir pradėjo: „Šalies gyvenimo įvykiai… partija mus orientuoja… didelės idėjos reikalauja aiškaus įkūnijimo… kad įkvėptų… kad kviestų… štai, žiūrėkite…“ Ir rodo man Artemjevo ir Kravco plakatą. Na, patikėk, seni, nėra į ką žiūrėti! Tai sakau ne todėl, kad maniškį atmetė, o jų priėmė, tu juk žinai, kaip aš žiūriu į šį darbą. Man tai tik pasipelnymo šaltinis, nieko daugiau. Bet juk sąžinę reikia turėti! Jeigu jau darai, tai daryk kaip reikiant! Nelebedyk! Spausk! O jie, šūdžiai, pritepliojo kažkokių manekenų, – nesuprasi, kur gyvi, kur mirę, – bokštinį kraną antrame plane drėbtelėjo – ir viskas, džiaukitės, vaizdingas plakatas! Ir galiausiai nusispjaut man į pinigus, aš per Gegužės 1-ąją užtektinai atsirėžiau, bet gaila darbo, gaila idėjos! Kada pagaliau pas mus supras, kad dabar XX amžiaus vidurys, kad menas turi judėti nauju… nauju… m-m-m, greičiu ar kuo čia!

Čiuprovas išpoškino visa tai vienu ypu ir nusikeikė: cigaretės pelenai nubyrėjo ant pagalvės.

– Klausyk, Saša, – tariau atsargiai, – o tas tavo nepriimtas plakatas… Galima į jį žvilgtelėti?

– Kodėl gi ne? Žiūrėk – štai jis, prie sienos.

Atlaisvinau ant grindų vietos ir išvyniojau ritinį.

Didžiulės, lyg kylančios, lyg besileidžiančios saulės fone stūksojo simbolinės vaikino ir merginos figūros; saulė švietė jiems į nugaras, ir raudoni jų šešėliai krito skersai plakato; apačioje kairėje šešėliai susiliejo su juodraudone bala, skalaujančia simbolinio namo kampą; apatiniame dešiniajame kampe gulėjo lavonas pakeltais keliais ir išskėstomis rankomis.

– Na kaip? – paklausė Saša.

Pagalvojau ir atsakiau:

– Daug ekspresijos.

Niekuo nerizikavau: gerai žinojau, kad Saša neskaitęs Hakslio.

– Tikrai? – paklausė Saša.

– Taip, – kalbėjau toliau, – bet man atrodo, kad lavonas per daug rėksmingas.

Saša gyvai pašoko iš lovos ir atkišęs lūpą pažvelgė į savo darbą.

– Turbūt tu teisus, seni, – tarė. – Ir žinai, kodėl taip? Man reikėjo padaryti jį simboliškesnį, ne tokį realistinį, ne tokį tikrą…

Gėrėme konjaką; Saša pasakojo apie savo darbus, o aš klausiausi ir galvojau, kad dėl visko kalta Zoja, kad jeigu ne ji, aš ir negalvočiau apie tą prakeiktą Atvirų žmogžudysčių dieną. Kodėl ji man turėtų rūpėti? Kurių galų… Tegu velniai juos nujoja! O Zoika – kalė. Reikia įspėti Pavliką. Ne, dabar jau nereikia. Dabar, kai atsisakiau, ji pabijos. Kalė, žudikė. Viskas buvo taip gerai, mums buvo taip gera, o dabar aš prie jos daugiau nesiliesiu. O ji ir nesileis. Per ją, tai per ją turiu čia sėdėti ir klausytis girtų Čiuprovo atviravimų. Kairuolis, novatorius! Rytoj paskelbs Pederasto dieną, ir jis iškart čiups teptuką. Braižys, kaip paplito homoseksualizmas, lyginant su 1913-aisiais. Daugiau nenoriu žudyti. Ne-no-riu!

– Ko nenori? – paklausė Čiuprovas.

– Gerti daugiau nenoriu.

– Kad daugiau ir nėra. O kodėl nenori gerti? Juk pats metas. Palauk, nubėgsiu butelio… Arba štai kas: nori, tave su vienu žmogum supažindinsiu, su seniu, nori? U-u, koks senis! Rašo eiles. Eime, eime, paskui dėkosi, tokių niekad nematei.

– Eime!

Atsistojau ir susvirduliavau.

– Eime, Saša! Eime, Aleksandrai Čiuprovai! Eime, genia-lusis dailininke. Jis taip pat genialus? Jis viską paaiškins?

– Viską! Jis viską gali paaiškinti: jis – oficiantas!

 

V

 

 

 

Kol pirkome degtinę, gaudėme taksi ir važiavome kažkur Danilovo turgaus link, spėjau šiek tiek prasiblaivyti. „O kam ir kur aš važiuoju? – mąsčiau. – Kuriems galams man tas senis? Kita vertus…“ Kita vertus, kažkaip reikėjo užbaigti sekmadienį. Senis tai senis. Tai bent baisus reikalas: su moterim išsiskyrei. Su meiluže atsisveikinai. Su boba susiriejai. Senis tai senis.

Saša sustabdė mašiną ir sumokėjo.

– Tu pasėdėk čia, o aš sužinosiu, ar galima pas jį. Aš akimirksniu…

Išsitiesiau ant bulvaro suoliuko ir užsirūkiau. Už nugaros blerbė tramvajai. Takeliais jauni tėvai stumdė vežimėlius su kūdikiais. Išsičiustiję kareiviai vaikštinėjo su merginomis, oriai kalbėjosi ir nesigrabaliojo – buvo dar šviesu. Pakėliau akis.

Nauji aštuonių devynių aukštų namai stovėjo išretinta rikiuote palei bulvarą; jų šviesūs plytiniai veidai švariai nuplautomis akimis geraširdiškai ir viltingai žvelgė į priemiesčių želdynus. Bet pro šio paradinio optimizmo plyšius atkakliai, niūriai suvokdami savo pranašumą spoksojo pilki ketvirtojo dešimtmečio statiniai. Pastatyti kampais į bulvarą, pleišto formos rikiuote, vokiška „kiaule“, – jie, kad ir nekrutėdami iš vietos, visgi žygiavo iš kiemų gilumos. Ir nuo jų dvelkė tokiu užtikrintumu dėl savo teisumo, tokia nepajudinama ištikimybe idėjai, kad atrodė: jei tik juos sukūręs Statytojas pakiltų iš kapo duobės, jei tik ištiestų rodančią ranką – šie pilki lygintuvai pajudėtų priekin, šluodami kartotinius naujųjų statinių blizgalus, lygindami su asfaltu automatinius liftus, suomiškus baldus, Hemingvėjaus dvitomius ir špygas madingų kelnių kišenėse.

Čiuprovas pasirodė netikėtai, tarytum iššoko iš po žemės.

– Drožiam, – tarė jis. – Maestro namie.

Nusekiau paskui jį, į vidines švarko kišenes sukištiems buteliams remiantis krūtinėn.

Švarutėliame, iki blizgesio išlaižytame vieno kambario bute mus pasitiko mažas senučiukas krutančiais antakiais. Be trikotažinių sportinių kelnių, jis vilkėjo į husarų striukę panašią senamadišką pižamą su virvutėmis; po pižama matėsi juoda palaidinė, ant kurios, lyg ant bajano, baltavo sagos.

– Prašom, – tarė jis. – Labai malonu. Arbatovas, Genadijus Vasiljevičius. O kaip jus liepsite vadinti? O pagal tėvelį? Anatolijus Nikolajevičius. Labai malonu. Eikite, sėskitės, atleiskite dėl netvarkos: gyvenu viengungiškai, sutuoktinė teikiasi būti vasarnamyje.

Įėjome į didelį pailgą kambarį; baldai buvo nauji, apskritą didelį stalą dengė apynaujė staltiesė, rūpestingai apklota permatoma klijuote, ant sofos-lovos lyg žirniai gulėjo mažos pagalvės. Vieną sieną aklinai dengė pilka užuolaida.

– Genadijau Vasiljevičiau, mano draugas Tolia labai domisi jūsų eilėraščiais, – tarė Čiuprovas. – Paskaitysite mums?

– Koks jūs, Sašenka, greitas. Vis ūmaujate, vis skubate. O galima paklausti: kur? Viskam savas metas. Neraginkite greitai skriejančio laiko, spėsite. Štai mes su Anatolijumi Nikolajevičiumi išgersime degtinėlės, paplepėsime apie šį bei tą, apsimojuosime tarsi skruzdės ūseliais. O tada jau prieisim ir prie eilėraščių. „Eilėraštukas – žarnų džiaugsmiukas“, kaip sakydavo vienas geras mano bičiulis. Jūs, Anatolijau Nikolajevičiau, su manimi sutinkate?

– Nevadinkite jo Anatolijumi Nikolajevičiumi! Tolia – ir viskas!

– Ne, meldžiamasis mano Sašenka, negaliu! Mudu su jaunuoliu pirmąkart matomės, pūdo druskos kartu nesuvalgėme. Viską priimu dabarties gyvenime ir, kaip sakoma, jį sveikinu, bet štai su nauju madingu įpročiu nesikreipti tėvavardžiu – niekaip negaliu sutikti. Mane, jums leidus, nuo penkiolikos metų vadino Genadijumi Vasiljevičiumi. Ir teisingai! Nes pagarbus kreipimasis žmogų pakylėja, trūkteli, taip sakant, nuo nuodėmingos žemės. Kaip jums atrodo, Anatolijau Nikolajevičiau?

– Kaip jums patogiau, – atsakiau. – Nors puodu vadink…

– …tik į krosnį nedėk, – užbaigė senis.

Jis kalbėjo ir drauge sparčiai ir tvarkingai dengė stalą. Pasakišku greičiu ant jo atsirado taurelių, šakučių, lėkštučių, ridikėlių, agurkų, pjaustytos duonos ir dešros. Lygiai taip pat greitai, lyg išmokti, liejosi iš jo žodžiai – sklandūs, jaukūs ir senamadiški, kaip šakutės kauliniais koteliais. Jis papilstė degtinės į taureles, ir mes išgėrėme.

– Taip, dėl puodo ir krosnies gerai pasakėte, Anatolijau Nikolajevičiau. O tuo tarpu galima atkreipti dėmesį į priešingą reiškinį: vienas kitą taip ir taikosi ir puodu išvadinti, ir į krosnį įkišti – ant angliukų, ant karštymėlio…

– Žmonės – žvėrys, – niūriai tarė Čiuprovas. Matyt, prisiminė nepriimtą plakatą.

– Be reikalo, Sašenka. Be reikalo žvėris įžeidinėjate. Gal teikėtės atkreipti dėmesį, apie ką žmonėms smagiausia mąstyti, kai apima geraširdiška nuotaika? Apie žvėris, apie žvėrelius. O kodėl? Todėl, kad jie visiems mieli. Dėl knygučių, sakysim, dėl paveikslų, dėl visokių statulų – dėl visko ginčijasi. Dėl politikos, savaime aišku. O dėl žvėrių nėra nė ko ginčytis. Štai šį pavasarį žurnale skaičiau straipsnelį su fotografijomis apie įvairių šalių zoologijos sodus, – Maskvos zoologijos sodo direktorius parašė, – ir malonu. Atrodytų, kas man naudos, kad Italijoje užgimė baltaliemenis tapyriukas? O skaitau – ir širdis džiaugiasi. Ir visiems šitaip. Greitai žvėrys taps vienintele jungiančia grandimi, vieninteliu žmonių sąlyčio tašku. Žvėrys, jaunuoliai, – ne šiaip gyvūnai, tai – dvasinio prado nešiotojai, saugotojai!

Nevalingai pakėliau nuo lėkštės galvą: paskutiniai sakiniai buvo visiškai nepanašūs į jo ankstesnę kalbą – visas tas „statulas“, „užgimė“, „teikėtės atkreipti dėmesį“. Senis pastebėjo mano judesį ir nutilo. Saša tučtuojau įsiterpė:

– Išgerkime už tapyriuką! Koks jis ten – baltaliemenis? Už baltaliemenį tapyriuką! Valio!

Išgėrėme po keletą taurelių iš eilės. Senis greitai girtėjo, ir kuo labiau girtėjo, tuo švaresnė, tuo inteligentiškesnė darėsi jo kalba. Jis jau nepridėdavo prie žodžių galūnės s. Užmetęs koją ant kojos, sukaliodamas galvą nuo Sašos prie manęs, jis, pažeminęs balsą, greitai ir labai aiškiai kalbėjo:

– Niekas iš mūsų nežino, kas slypi kito sieloje. Pavyzdžiui, mūsų atviras pokalbis – ne kas kita, o beprotybė, savižudiškas drabužių nusiplėšimas. Bet jeigu nusimesite rūbus gatvėje tiesiogine prasme, jus nuves į miliciją, paskirs baudą, paskelbs viešą papeikimą – ir viskas! O atvirauti, nusivilkti dvasinius drabužius – neleistina! Kas žino, gal koks nors mano žodis, kokia nors idėja užgaus pačią slapčiausią, pačią jautriausią jūsų vietą, įsmigs taip giliai, kad išrauti tą nuodingą rakštį bus galima tik mano gyvybės kaina?! Ir jūs pulsite mane žudyti – save gelbėti! O kas gali jums sutrukdyti? Arba bet kam kitam, trečiam? Kas iš mūsų žino, kiek sveria priešiškumas, kurį kas nors mums jaučia? Ir kuo jis sukeltas? Negrabiu žodžiu, tuo, kaip išgėrę užkandame, nosies forma? Beje, – jis pasisuko į mane, – jūs ne žydas?

– Ne, – atsakiau, liesdamas nosį. – O ką, panašus?

– Taip, kažką tokio turite. Štai jie, žydai, – išmintinga tauta. Jie gyvena baimėje. Ir ne Dievo baimėje, o žmonių baimėje. Jie į kiekvieną žiūri kaip į galimą priešą. Ir teisingai daro. Kas gali būti baisesnio už žmogų? Žvėris žudo, kad pasisotintų. Jam – žvėriui – nusispjaut į garbės troškimą, į valdžios geismą, karjerą. Jis nepavydus! O štai mes – ar galime žinoti, kas trokšta mūsų mirties, ką mes, patys to nežinodami, įskaudinome? Įskaudinome pačiu savo egzistavimu? Nieko mes nežinome…

– Žvėrys iki mirties kovoja dėl patelių, – tarė Saša.

Genadijus Vasiljevičius pakrutino antakius:

– Tai ypatingas atvejis. Tai – giminės pratęsimo instinktas. Žvėryse slypi išmintis ir paprastumas: jie neįsimyli. O štai žmogus… Užtenka žmogui įsimylėti – ir jis pasiruošęs bet kokiai vulgarybei, bet kokiam nusikaltimui. Ne veltui romėnai sakydavo: Femina – mors animae – „Moteris – sielos mirtis“. Bet aš ne apie tai. Aš klausiu jūsų, Saša, ir jūsų, Anatolijau: jūs įsitikinę, kad tarp jūsų pažįstamų ir draugų nėra tokių, kurie gali jus nužudyti? Apie save pasakysiu, kad nesu įsitikinęs! O mirtis… jūs jauni, jūs apie ją negalvojote, o aš, aš – senis. Guliu naktį štai ant šitos sofos – pažiūrėkite į ją, ji su medine atkalte, – vartausi nuo šono ant šono, trinkteliu alkūne į medį ir iškart: „Štai taip bus ir karste – medis šalia, medis viršuj, medis, medis!..“

Jis atsikvėpė; jo galva vos pastebimai kretėjo.

– Ir nieko negalima numatyti. Niekas nepadės: nei atsargumas, nei vienatvė – niekas! Ir veltui jie ginčijasi, samprotauja, nerimsta…

– Kas tie „jie“, Genadijau Vasiljevičiau? – paklausiau.

– Jie – rašeivos, – pavargusiu balsu atsakė senis.

Jis svirduliuodamas atsistojo ir atitraukė pilką užuolaidą: palei visą sieną stovėjo lentynos su knygomis. Margi, į spalvotą kartoną įrišti rašytojai įsiveržė kambarin kaip totorių orda, į skutelius suplėšydami gerovės iliuziją, apgaulingą miesčioniško jaukumo ramybę, o su jais – girgždančios, gremėzdiškos filosofinių sistemų arbos, kreivi savianalizės kardų veidrodžiai, buki kosminio pesimizmo taranai, civilizacijos eržilai su geltona neapykantos žmogui puta ant iššieptų snukių, į šipulius, į košę trypiantys žilabarzdžius evangelistus, keliančius abejingų lubų pusėn į atomines dulkes besisklaidančius savo priesakus…

– Visi pasiruošę vienas kitą paskandinti vandens šaukšte, – atsiduso Čiuprovas, pilstydamas degtinės likučius.

…Ėjome su Čiuprovu tuščiomis gatvėmis. Sankryžose stoviniavo milicininkai, iš visų galių plieskė neoninės parduotuvių iškabos, kulniukai šaižiai ir skardžiai kaukšėjo šaligatviu, bet netgi šitas kaukšėjimas, paprastai toks mielas mano ausiai, dabar nedžiugino. Iki Atvirų žmogžudysčių dienos liko lygiai savaitė.

 

Pabaiga kitame numeryje

 

 

Vertė Aidas Jurašius