Kainai ugdė kainus: Plikosios salos patirtis

Adomo ir Ievos pirmagimis Kainas nužudė savo jaunesnį brolį Abelį: iš PAVYDO dėl Dievo malonės ir KERŠTO. Taip prasidėjo žmonijos istorija. Tačiau mūsų amžiai (amžiai po Kaino, Abraomo, Kristaus) pasakoja kita: kainai žudė kainus iš PUIKYBĖS PAVYDO dėl šlovės malonės, išskirtinės teisės būti vieninteliais masių susižavėjimo rijikais ir iš KERŠTO, kad kažkam masių šlovės teko daugiau. Kaino nuodai kaip pelėsis įsiskverbė visur. Kainai ugdė kainus, o vėliau juos žudė arba perauklėjo būti kitokiais kainais. Stalinas žudė trockistus, Josipas Tito persekiojo stalinistus, Mao ir Šiaurės Korėjos Kimų dinastija – senuosius nomenklatūrinius komunistus. Panašiai elgėsi Hitleris, Mussolini, tik truputį švelniau generolas Francisco Franco Ispanijoje, savo lageriuose naikindami brolius abelius. Kainų (kainai žudė kainus) ir abelių (kainai žudė abelius) žudymus skatina ne tik geidžiama ir pavydima Dievo malonė, bet dar daugiau – masių šlovės troškimas, viešasis triumfas.

Kainai žudė kainus… Tai ir yra istorija apie Goli otok, Plikąją salą, esančią Kroatijos pakrantėje, ir apie ten buvusį lagerį stalinistams. Šioje saloje vykusių represijų istorija yra labai pamokanti metafora ir mums: kodėl negalima pamiršti ne tik kankinių abelių, t. y. Dievo teisuolių, bet ir kainų mirčių ir kodėl negalima leisti pasikartoti nei vienų, nei kitų tragedijai. KERŠTO troškimas kainams ir jų tragedijos užmarštis yra būdas atkurti totalitarines ir autoritarines sistemas ir apie tai šie svarstymai.

Kainai kankino ir žudė kainus (stalinistai – trockistus, titoistai – stalinistus) kur kas žiauriau, atkakliau, įmantriau, subtiliau nei abelius (Dievo teisuolius, pilietinius rezistentus, valstiečius naivuolius) ir paprastus kriminalinius nusikaltėlius, kurie apskritai mažiausiai kam rūpėjo. Savos partijos šalininkų sekimas, areštai, kankinimas, perauklėjimas ar žudymas yra gerokai psichologiškai svarbesni teroro organizacijoms veiksmai nei išorinių priešų ribojimas ar naikinimas. Tito Jugoslavijos partizanai nežudė italų ar vokiečių fašistinės kariuomenės belaisvių, o naudojo juos mainams. Tačiau jie be gailesčio naikino visus, pavyzdžiui, Kroatijos nacionalistus (Ustaša), kartais ir jų šeimas, ir vaikus, kaltindami juos ne tiek fašizmu, kiek išdavyste.

Tapatumo skirtumas

1948 metais Stalinas ir jam paklusni propagandos ir socialistinių šalių valdymo ir sekimo institucija Kominformas paskelbė, kad socialistinės Jugoslavijos įkūrėjas ir partizaninės armijos vadas maršalas Tito nusigręžė nuo komunizmo ir pasirinko imperialistų kelią: „Senas anglų ir amerikiečių žvalgybos agentas Tito sukūrė šnipų tinklą liaudies demokratijos šalyse, siekdamas ten likviduoti socializmą.“ Buvo teigiama, kad Tito serga „vadiškumu“, kad jis kuria „antikomunistinį policinį fašistinio tipo režimą“. Kaltinimo retorika niekuo nesiskyrė nuo stalinistinių kaltinimų bolševikams trockistams, Kamenevo šalininkams ir kt.

Tito ir Stalino atveju susiduriame su išskirtiniu PAVYDO jausmu: kuris yra tikrasis partizaninio judėjimo įkūrėjas, Balkanų išlaisvintojas, tikrojo socializmo kūrėjas? Tito iki pat 1948 metų išliko ne šiaip sau ištikimas Stalino sekėjas ir partinės politikos bei represijų prieš kitaminčius kopijuotojas, bet dar 1946–1947 metais apie jį Stalinas svarstė kaip apie galimą savo mokinį, tą, kuris jį pakeis po neišvengiamos Vado mirties ir sukurs dar platesnę Sovietų Sąjungą, į kurią įsitrauks ir Jugoslavija, ir Albanija, ir Bulgarija. Tito puikiai kalbėjo rusiškai ir ilgą laiką bendradarbiavo (manoma, nuo 1935 metų) su SSRS NKVD ir partiniais „aparatčikais“, kurie administravimo intrigas ir pavydą iškėlė aukščiau už politiką ir diplomatiją. Jis rėmė stalinistinę „informavimo“ praktiką, trėmimus, kovą su bet kokiu frakcionizmu, aukštino Vado kulto propagandinę reikšmę partijai ir tautai. Jis pats prisidėjo prie trockistų ir vėlesnių komunistų partijos atskalūnų persekiojimo ir puikiai žinojo, ką reiškia, kai kainas pavydi ir nekenčia kito kaino. Iki 1948 metų Sovietų ir Jugoslavijos propaganda skelbė apie Stalino (vyresnis) ir Tito (jaunesnis) brolybę. Visur buvo kabinamos jųdviejų nuotraukos, panašiai kaip vėliau SSRS bus šlovinamas Mao, o prieš karą buvo garbinamas Hitleris. Todėl kai su Stalino leidimu Kominformo biuras, tuo metu buvęs Belgrade, viešai pasmerkė Tito, šis puikiai suprato, kuo kaltinimas gali baigtis jam ir jo artimiesiems. Stalinas nužudė bendražygius Trockį, Kamenevą, Radeką, Buchariną ir tūkstančius jų sekėjų, šeimų narių. Atėjo laikas Tito arba, priešingai, laikas stalinistams. Taip greitai, ūmiai subrendo Goli otok (Plikosios salos) lagerio idėja. Pirmiausia lageris buvo skirtas tik buvusiems kolegoms, partizaninių mūšių bendražygiams, draugams ir broliams bolševikams kankinti, psichologiškai transformuoti, žudyti arba perauklėti.

Saloje buvo nuolatos vykdomi mokslu grįsti psichologiniai ir psichoanalitiniai (Jugoslavijoje psichoanalizė nebuvo draudžiama, skirtingai nei Sovietų Sąjungoje) kankinimai ir eksperimentai, kurie turėjo sugniuždyti asmenybę, priversti patirti siaubą, gėdą, būti pažemintam ir viešai žeminti, kankinti kitus „draugus“. Taip buvo sukurtas Niekšybės ugdymo metodas, kuris Gulago sistemoje veikiau buvo atsitiktinis, o Jugoslavijoje buvo paverstas „moksliniu“. Galiausiai ideologinis atsivertėlis turėjo įstoti į Tito slaptąją policiją – Valstybinę saugumo administraciją (UDBA – NKVD ir KGB analogą), kad ir toliau išduotų draugus, rašytų prieš juos laiškus, rinktų informaciją. UDBA yra kaltinama ypatinga klasta ir žiaurumu, metodais, perimtais iš NKVD: šnipų siuntimas į nacionalistų partizanų gretas ir jų šeimų narių kankinimas bei sušaudymas. Tačiau ir UDBA stalinistai, laiku nepakeitę nuotaikų, buvusių kolegų buvo suimami, kankinami ir t. t. Tačiau visa tai yra tik niekšybės ratų pradžia. Goli otok esmingai skyrėsi nuo Gulago ir kai kuriais metodais panėšėjo į nacistinę mirties stovyklą Aušvicą. Svarbiausia Goli otok ypatybė: psichologiniai ir – naujiena koncentracijos stovyklose – psichoanalitiniai kankinimo ir asmenybių transformavimo būdai. Jų tikslas buvo paversti buvusį fanatiką stalinistą ištikimu Tito režimo tarnu, jo entuziastu, iki mirties pasiryžusiu ir demonstruojančiu, kaip jis išduoda draugus, kaip jis kankina kolegas, nekenčia savo šeimos ir t. t.

Kaip prisimena daugelis buvusių kalinių rašytojų – Venkas Markovskis (knyga „Mirties stovykla“), Dragoslavas Michailovičius (knyga „Goli otok“) – ir kiti rašytojai, sociologai, perauklėjimo lagerio kankinimai prasidėdavo tik atplukdžius kalinius į vieną iš kelių salos uostų. Kaliniai būdavo išrengiami ir verčiami bėgti per salą, pilną aštrių riedulių. Pakeliui jie būdavo mušami kitų kalinių. Vėliau verčiami ištisas paras beprasmiškai nešioti akmenis iš vienos vietos į kitą – be tikslo, be prasmės, nieko nestatant ir negriaunant. Iš pradžių buvo ilgam uždaromi į visiškai tamsias ir ankštas kameras, kur trūko oro ir buvo skatinamas pradedančiųjų kalinių mušimas. Kankinimus vykdydavo ne tiek prižiūrėtojai, kiek privaloma tvarka kiti kaliniai – buvę komunistai, miestų ir įmonių partijos skyrių vadovai, administratoriai, darbo pirmūnai. Kaip pažymi psichiatrinės prievartos tyrinėtojai Todoras Bakovičius, Ana Antič ir kiti, pažangesnis ugdomosios niekšybės žingsnis buvo kolektyvinės išpažintys. Jų metu, klausant specialiai pasirengusiam psichologui ar psichoanalitikui, buvo privaloma išpažinti savo stalinistinę nuodėmę, išdavystę ir paaiškinti, kodėl tikėjimas Tito yra vienintelis. Išpažinčiai užtikrinti ir ugdomajam niekšybės poveikiui sustiprinti buvo taikomos įvairios medikamentinės ir kankinimo prievartos formos. Be to, viešąja „atsivertimo“ išpažintimi turėjo patikėti kiti „kolegos“, todėl reikėjo šaukti, muštis į krūtinę, verkti, įrodyti savo emocinės transformacijos pažangą. Tie, kurie nesugebėjo ištverti ir mirė, buvo išmetami į jūrą. Tokių buvo apie 600. Plikojoje saloje, skirtingai nei Gulage, nėra kapaviečių. Emocinė savinaika buvo laikoma partinės ir ideologinės savikritikos forma. Galiausiai, įveikę savo pačių transformaciją, jie turėjo priversti kitus kalinius aktyviai pasikeisti, muštis į krūtinę. Nuo šios prievartos priklausė, ar vyresniam kaliniui bus sumažinta bausmė. Goli otok virto ypač žiauria žmonių žeminimo, patyčių, įmantrios prievartos ir neregimo naikinimo mašina. Tyrinėtojai pažymi, kad daugeliui stalinistų „pasikeisti“ ir virsti titoistiniu niekšu pakakdavo vos pusantrų metų. Nors būdavo nubausti penkiolikai metų, kaliniai galėjo būti išleidžiami vykdyti savo pareigos visuomenei. Sovietinio Gulago sistemos išorinė prievarta politiniams kaliniams – niekinimas, šaltis, badas – Goli otok lageryje tapo vidine engimo sistema, psichologiniu niekšybės ugdymu.

Du ideologiniai ir partiniai broliai – Stalinas ir Tito. Ką reikėjo padaryti su stalinistu, kad jis taptų titoistu? Kokie esminiai skirtumai tarp jų? Tapačios komunistinės partijos plėtojo tapatų asmenybės kultą, tapačią mitologiją ir naudojosi tapačiais propagandos metodais. Ar skirtumas buvo vien vardas, pavydas ir kerštas? Teroras ir diktatūra, demokratinis centralizmas ir hegemoniniai sprendimai, negailestingumas ir savivalė darė du kainus neatskiriamus. Demokratinis socializmas – tai nuostata, kad partijos nariai gali laisvai marksistiškai ar stalinistiškai svarstyti ir veikti, iki partijos komitetai ar vadovaujantys sekretoriai priims sprendimą, kuriam turi būti nedvejojant paklūstama. Stalinizmo laikotarpiu tai virto valandų klausimu: tie, kurie pirmi perskaitydavo sprendimą, galėjo apskųsti vėluojančius, neva šie nesekantys demokratiniu centralizmu, skaidantys partijos vienybę. Už tai grėsė bauda, papeikimas, tremtis arba net mirties bausmė. Aleksandras Solženicynas paaiškina, kodėl partinių laikraščių redakcinės, tiksliau – oficialios partinės skiltys buvo skaitomos auštant, kai tik buvo pristatomas laikraštis: nuo to priklausė skundo turinys ir tremties galimybė. Tito laikais Jugoslavijoje buvo reikalaujama visur vienodai garbinti brolišką Stalino ir Tito draugystę. Visa šalis, visos įstaigos ir butai buvo nukabinėti jųdviejų nuotraukomis ir plakatais. Tačiau po 1948 metų rugsėjo 8 dienos viskas pasikeitė. Nespėję laiku pakeisti nuotraukų buvo suimami. Sovietų Sąjungoje buvo panašiai: tiesiog laiku reikėjo iš nuotraukos iškirpti pradžioje Trockį, vėliau Staliną, vėliau Nikitą Chruščiovą… O kas laiku neperskaitė partinių pareiškimų, laiku nepakeitė fotografijų – galėjo būti sunaikinti arba perauklėjami. Kainų atmintis remiasi represinės užmaršties praktika: kitus kainus nužudyti ir ištrinti ir iš šlovės pjedestalų, ir iš amžinybės memorialo.

Stalino ir Tito režimų skirtumas kilo iš jų tapatumo: negali būti dviejų dievų vienoje vietoje, todėl kažkuris turėjo būti paskelbtas tironu ir komunizmo išdaviku. Maskvai pretekstu tapo tai, kad Tito kartu su savo ideologu Edvardu Kardeliu skelbė socialistinių šalių savarankiškumo ir darbininkų savivaldos idėjas, kurios prasilenkė su Lenino bolševikinių tarybų ir vieningo socialistinių šalių bloko principais. Buvo ir išorinių, neesminių ideologijai dalykų. Tačiau kulto stiliui buvo ypač svarbūs asmeniniai įžeidimai ir buitiniai skirtumai. Stalinas buvo vaizduojamas kaip didelis asketas, valdantis pusę pasaulio. Jo turtai buvo neigiami ir jis vaizduojamas vis su ta pačia uniforma. Galybė dovanų, auksinių kardų, ragų, paveikslų – visa tai buvo paliekama toli nuo jo gyvenamųjų erdvių, Kremliaus sandėliuose, ir nebuvo afišuojama. Buvo užsimenama tik apie dvi buitines jo silpnybes: tabakui ir gero vyno užstalei su draugais. Tito buvo rodomas priešingai – apgaubtas puošnumo, švytėjimo, turtų, kurie turėjo būti siejami su šalies klestėjimu: daugybė rūmų, prabangūs traukiniai, jachtos, ištisos partijos svečiams skirtos salos ir net žvėrynai… Nebuvo slepiama ir jo silpnybė moterims ir automobiliams. Stalinas šalinosi viešumos, nors masės jį dievino, o propaganda jo portretais ir skulptūromis nudabino visą šalį, nors radijas ir kinas be perstojo kūrė laidas ir filmus apie jį. Jis vengė ir nerengė nei komunistų partijos, nei Kominterno suvažiavimų, tačiau žavėjosi užkulisinėmis derybomis. Tito – priešingai – buvo laimingas maudydamasis masių šlovės pursluose, laukė tarptautinio pripažinimo, mėgo, kad jo auksinėse salose lankytųsi prezidentai, komunistinių partijų sekretoriai, karaliai ar pasaulinės kino žvaigždės ir kad visa tai filmuotų, fotografuotų ir teisingai aiškintų žurnalistai. Turto ir valdžios masto, viešumos stilių skirtumai pažadino pavydą ir kerštą. Iš jų išaugo Goli otok sistema. Dažniausi Plikosios salos kaliniai buvo Juodkalnijos ir Serbijos komunistai, kurie buvo didžiausi rusofilai ir laiku nenuplėšė nuo sienų fotografijų, skelbusių, kad Stalinas ir Tito yra amžini broliai. Taip buvo palaužiama serbiška rusofilija ir išaukštinama komunistinės Jugoslavijos idėja. Panašiai elgėsi ir Stalinas, niekindamas „velikorusų“ idėją, o savo diktatūrą grįsdamas sovietiniu internacionalizmu: ir Kremliuje, ir Gulage.

Perauklėti stalinistą reiškė išvaduoti jį iš asketiško atsidavimo priešų naikinimui ir atverti titoistinei šlovei, sugriauti internacionalizmo ir išaukštinti tautinio socializmo idealus, garbinti darbininkų savivaldą ir, svarbiausia, išpažinti tik vieną vadą. Atrodytų, tai nebuvo sunki užduotis, tačiau tiems, kurie laikėsi įsivaizduojamų leninizmo idealų ir tikėjo Stalino kultu, šis iššūkis – kainui tapti kitokiu kainu – buvo sunkus, o Jugoslavijos valstybinė saugumo administracija nepasitikėjo namų išpažintimis: privalu buvo pereiti perauklėjimo mašinas. Vienmačio ideologijos subjekto (sekant Herbertu Marcuse) virtimas kitokiu vienmačiu ideologijos subjektu nebuvo neįmanomas veiksmas, veikiau tik psichologinis iššūkis. Svarbiausia čia buvo ne vieno vienmačio virtimas kitu vienmačiu, o niekšybės ugdymas.

Kūrybinės industrijos ir laisvalaikio pramonė kaip represinė užmarštis

Aplankiau Plikąją salą: didelio ir industriškai gerai išvystyto lagerio griuvėsius, taip pat šalia Rabo saloje buvusią Italijos fašistų įkurtą koncentracijos stovyklą, jos memorialą ir transformaciją – dar vieną psichiatrijos ligoninę. Visa tai, ką pamačiau, pribloškė savo represine laisvalaikio užmarštimi. Kūrybinės industrijos kartu su laisvalaikio pramone privataus kapitalo ir Europos Sąjungos lėšomis transformuoja komunistinio režimo salas į turizmo, laisvalaikio ir psichikos gydymo rojų, nuosekliai slėpdamos represinės psichiatrijos paveldą ir nomenklatūros naikinimo, žudymo atminimą. Panašiai ir Lietuvoje: kas dar atsimena, kiek Lietuvos komunistų, nuoseklių leninistų ir stalinistų buvo sunaikinta kalėjimuose ir Gulago lageriuose? Pavyzdžiui, Stalino režimo sušaudytą Zigmą Aleksą-Angarietį ar Lietuvos komunistų vado Vinco Mickevičiaus-Kapsuko žmoną Eleną Domicelę Tautkaitę (už „trockistinę veiklą“; ją įdavė Angarietis). Kainai žudė kainus – tai tokia istorija, kurios niekas nebenori atminti, tiek ji yra kupina niekšybės ir toks mažas yra žmogaus vaidmuo.

Plikąja ši sala buvo pavadinta dėl augalijos stokos. Niekas neaugo dėl atšiauraus klimato: pastovūs ir stiprūs žiemos vėjai, alinantis vasaros karštis, aštriais rieduliais padengta visa teritorija. Tačiau neskubėkite tikrinti nuotraukų. Nomenklatūrinių kalinių pastangomis nuo 1948 metų ši sala, bent jau iš dalies, yra paversta pušų, ąžuolų, alyvmedžių rojumi su besiganančiomis avimis ir seksualinių mažumų pamėgtais pliažais šalia nuostabios perlamutrinio skaidrumo jūros. Prabangi poilsio pramonė, kupina erotikos ir kūno jėgos džiaugsmo, užgožia atmintį, panaikina Didžiojo pasakojimo apie komunizmą prasmę ir pasmerkia užmarščiai šio pasakojimo kankinius ir dvasinės niekšybės istoriją.

Į salą galima patekti iš gretimos Rabo salos. Joje kadaise buvo italų fašistų įkurta koncentracijos stovykla, joje sunaikinta daugiau kaip 15 000 serbų, juodkalniečių, kroatų ir žydų. Yra išlikęs Jugoslavijos laikais pastatytas nedidelis memorialinis kompleksas ir kapinės, kur daugelis kapų vis dar sužymėti numeriais, kaip ir Gulago kapavietės. Įdomu, kad keletas išlikusių fašistinės Italijos koncentracijos stovyklos kalinių, komunistų partizanų, vėliau buvo įkalinti Plikojoje saloje ir plukdomi statyti šio memorialinio komplekso – savo atminimui. O dar vėliau, šeštajame dešimtmetyje, jie buvo plukdomi remontuoti buvusių fašistinės koncentracijos stovyklos pastatų, t. y. paties lagerio, kur buvo įkurta represinės ir vėliau gydomosios psichiatrijos klinika. Šiandien ši psichiatrijos ligoninė apsupta levandų laukų, kuriuose romantiškai dirba psichikos negalią turintys asmenys. Ligoninė buvo pastatyta iki 1955 metų, kai Goli otok lagerio veikla ir psichiatrijos bandymai jame pasiekė piką. Nomenklatūrinio perauklėjimo aukos, patyrusios psichines traumas vienoje saloje, po viešosios išpažinties ir kitų pažeminimų galėjo gydytis šalia esančioje saloje (už kokių 15 km). Šiandienė Rabo salos psichiatrijos ligoninės ypatybė yra gydymas meninės terapijos priemonėmis: kūryba, tapymu ir muzika, darbu renkant levandas. Kūrybinių industrijų ir psichiatrijos integracija ištrina blogus atsiminimus ir apie Goli otok, ir apie Rabo salos psichiatrinius bandymus. Taip kūrybinės industrijos, laisvalaikio pramonė ir jų kuriamas vartotojiškas geismas, kūryba, parkai ir saulė išdildo bet kokį norą kalbėti apie Didįjį ideologinį geismą, jo Didžiąją tikrovę ir jo kainus. Tačiau kartu išnyko ir atsakomybės suvokimas. Jo nebėra. Viskas virto pramogos plėtra, pinigų cirkuliacija: be laiko ir be atminties. Naujieji tarptautiniai vartotojai nebėra net vienmačiai. Vienmatė visuomenė subyrėjo ne į daugiamatę įvairovę, o į skirtumų neturinčią košę. Kūrybinės industrijos ir laisvalaikio pramonė užgožia nusikaltimų baisumą ir sistemą: daug laivų, kai kurie su gundančiais pavadinimais, pavyzdžiui, „Eros“, plukdo turistus į Goli otok. Prie įėjimo į koncentracijos stovyklą ir pačioje jos teritorijoje deginasi seksualios merginos ir apsinuoginę vaikinai, maudosi kerinčioje Adrijos jūroje… Gaudžia vietinis restoranas… Dauguma lankytojų neina nei į menkavertį muziejų, nei į tokią pat tuščią galeriją ir menkus kino filmus rodančią kino salę. Traukinuku su vaikučiais pasivažinėję po rojų primenančią salą, truputį nustebę tik dėl vieno – lagerio dydžio (ištisas miestas), išsiskleidusio per daugelį kilometrų, grįžta prie alaus ir nuostabių merginų / vaikinų. Kroatijoje internete diskutuojama apie naujieną: Goli otok kompleksas parduodamas privačioms laisvalaikio kompanijoms. Tada psichoterapinių levandų kūrybinė užmarštis susilies su pramogų tuštybių klegesiu.

Taip yra gaminama ne šiaip sau užmarštis, o išstumiama ir represuojama atmintis. Šios atminties represija kultūrinių industrijų ir laisvalaikio pramonės priemonėmis panaikina ne tik totalitarinio atgimimo galimybę, bet ir totalitarizmo kritiką, atmintį, kuri padėtų pasipriešinti tokio totalitarizmo atgimimui. Susvetimėjusių vienas kitam, vienišų vartotojų košė nėra nei įvairovė, nei pergalė prieš vienmatės prievartos visuomenę. Kita galimybė yra kupina kritikos ir atminties, struktūruota ir save struktūruojanti įvairovė, daugybės pasakojimų konkurencija, kur susiduria mažosios istorijos ir didieji naratyvai. Susvetimėjusių vartotojų koše virtusi visuomenė yra bejėgė naujai prievartinei „savikritikai“ ir auklėjančioms represijoms. Didžiojo pasakojimo griūtis, vienmačio pasaulio sunykimas, represijų užmarštis nėra visam laikui. Šiuolaikinės populistinės politikos nekentėjai bando pažadinti kainų dvasias. Kai kurias Goli otok sienas įprasmina šiuolaikiniai grafičiai: „Svršeno je! A šta sad?“ („Padaryta. O kas po to?“) arba „Molimo upogoniti opet za hrvatske političare“ („Prašome vėl išsiųsti Kroatijos politikus“), tik jau dėl kitokio, postvartotojiško perauklėjimo. Šie užrašai – vienintelis dalykas, dar prasiveržiantis į nuobodžią laisvalaikio užmarštį ir primenantis kainų prisikėlimo galimybę. Niekšybės ugdymas neišnyko. Jis tik prislopo.

Straipsnis parengtas pagal Lietuvos mokslo tarybos projektą „Conditio humana: dvasinė niekšybė. Filosofinis antropologinis tyrimas ir analizė“, Nr. LIP-1612