Gal apie snobus…
Škotų kareiviai Italijoje. 1944
Kai reikalai pasisukdavo apie pirkimus, vyras visada pakartodavo: atsimink, žydas sako, kad pigaus daikto niekada nepirks, nes neturi tiek pinigų. Kartais sulaikydavo. Dabar nebėra kam sulaikyti. Perku. Ir ne tik dėl to, kad esu šykšti. Manau, dėl to, kad mano protas nelabai supranta, koks vertės ir kainos santykis. Aukso, deimantų – dar šiaip taip, nes galima pasitikrinti internete, bet kitų dalykų – ne. Jei patinka, pasitikrinu kišenę taip, kad iš jos ištraukus reikiamą sumą dar liktų, ir daiktas mano. O jeigu bus du beveik vienodi daiktai, pasirinksiu tą, kuris pirmas į mane pažiūrės, ir, aišku, dažniausiai jis bus pigesnis. Suprantu, kad nėra čia ko girtis, prasčiokiška filosofija nepuošia žmogaus. Bet man ji gyventi netrukdo. Meluoju. Kartais gali trukdyti. Turiu (turėjau?) draugę. Geležinę. Viena už kitos kaip dvynės laikėmės. Nebuvome identiškos, bet nelabai ir skyrėmės. Man patinka kinas, teatras, visokių menų parodos, koncertai, nelabai traukia susitikimai su įžymiais žmonėmis, bet ir į juos kartais nueinu, svarbiausia, kad nenusiviliu, juk vis ką nors išgirstu. Nepatinka sportas. Net krepšinis, nors esu patriotė, net į karą savanore už Lietuvą eičiau, į priešą šaučiau. Vienąkart duktė klausinėjo apie kažkokį supersportininką, turintį ar ne dvidešimt vieną aukso medalį. Pirmąkart išgirdau, kad ir tokių būna. Dar klausė, ar žinau, kas dutūkstantųjų metų kažkokios sporto šakos rekordininkas. Aišku, nežinojau. Mano draugė irgi domėdavosi panašiais dalykais kaip ir aš, visur eidavome kartu, bet pamažu atsirado takoskyrų. Susidomėjo futbolu, ėmė mokytis atmintinai futbolininkų pavardes, studijuoti jų biografijas ir, aišku, pasakoti jas man. Vienądien vos tik pravėrusi duris paklausė, ar aš žinau, kas yra nuošalė. Be abejo, nežinojau. Ji man paaiškino, bet aš ir šiandien nežinau, kas tai. Atsisakė eiti į teatrą, sutiktų tik žinomų poproko (kažkodėl ne džiazo) užsienio grupių arba klasikinės muzikos klausytis (solidžiau, brangiau?). Niekada nebuvo melomanė, niekada neteko girdėti muzikos jos namuose, net radiją, kai važiuodavome automobiliu, prašydavo išjungti, o dabar… Žinojau, kad jai patinka Dalí, bet kai jo darbų parodoje Vilniuje prie kiekvieno piešinuko stovėjo po pusvalandį, gerokai suglumau. Iš lietuvių dailininkų ji dabar pripažįsta tik Šarūną Sauką, nes jis yra autoritetų pripažintas. Man Šarūnas Sauka irgi nieko, toks lietuvių antimikelandželas, bet jo kiekybė jau nebepereina į kokybę, todėl mano žavėjimąsi šiek tiek atskiedžia skepsis. Susirado naują kirpėją – aukščiausios klasės, nes brangiai kerpa. Nesusilaikiau ir pasakiau, kad ta buvusi žemiausios klasės geriau nukirpdavo, kam švaistyti pinigus, kurių kišenėje ne tiek ir daug. Nesiginčijo, bet ir toliau kirposi ten, kur klasė ir kaina aukščiausia. Išvykome į Italiją. Graži, kultūros klodų turtinga šalis, bet tempas toks greitas, kad sąmonė fiksuoja tik bendrą vaizdą. Japonų papročiu kviečiu draugę nusifotografuoti prie kokio nors objekto, ji man: neturiu laiko, man rūpi tik menas. Man irgi rūpi, bet… ką čia bepridursi. Karšta, valgyti nesinori, bet Kaprio saloje nusprendžiame paragauti tikros itališkos picos. Draugė, aišku, užsisako brangiausią, o aš noriu kitos, na, ne dėl to, kad pigesnė, o dėl to, kad su brokoliais. Bet draugei, matyt, pasirodo kitaip. Baisiausia procedūra man – lauktuvės. Tuo labiau kad manęs niekas nelaukia. O kai užsuku į parduotuvę ir mane pasitinka besišypsantis kartoninis popiežius Pranciškus, lekiu atgal pro duris kaip vėjas. Suprantu, komercija, iš vaikystės prisimenu ilgus krakmolinius saldainius, gaidžiukus bažnyčios šventoriuje ir prie jo, bet ten kartoninių kunigų nebūdavo. Atsisėdu ant palangės ir žiūriu į Šv. Petro bazilikos balkonėlį, iš kurio popiežiai kalba miestui ir pasauliui Velykų ir Kalėdų proga, sveikina ir laimina tikinčiuosius įvairiomis pasaulio kalbomis, į šventųjų, kurie Kristaus pavyzdžiu skelbė neturtą, statulas… Galvoju apie tai, kaip mes sugebame viską sugadinti. Tebus mums atleista. Draugė prisipirko lauktuvių. Jų pirks dar ir kitur. Aš irgi nusipirkau mažytį Venecijos stiklo pakabutį, apskritą, su baltom gėlytėm juodame fone. Ir vėl ne dėl to, kad pigiau, o dėl to, kad didelių apskritų nebuvo, o tobulas, mano manymu, pakabutis – tik apskritimo formos. Kelionė baigiasi, kelias į namus sutrumpėja tiek, kad reikia pradėti kalbėtis apie tai, kaip juos pasieksime. Autobusas, vežantis mus, mūsų mieste tik stabtelės ir važiuos į Šiaulius. Sakau draugei: gal paprašykim, kad važiuotų Nemuno gatve, išleis mus prie mano namų, o aš tave savo automobiliu parvešiu. Sakai, pigiau bus? – klausia draugė. Aišku, pigiau, atsakau, bet kažkodėl nepaprašau vairuotojo, kad važiuotų Nemuno gatve. Nuveža į stotį. Išlipame. Draugė pareiškia: kviečiu du taksi. O gyvename toje pačioje gatvėje, mūsų namai, galima sakyti, kaimynai. Taksi atvažiuoja beveik kartu. Apsikabiname, paglostome viena kitai nugarą amerikoniškai, padėkojame už kelionę, o man prieš akis Francio Fordo Coppolos filmo apie Italijos mafiją scena, maždaug tokia: vyras apkabina draugą, pasako – tu mano draugas, aš niekada tavęs nepamiršiu, įsodina į automobilį, o ten jo pasamdytas asmuo iš už nugaros užneria diržą draugui, kurio niekada nepamirš, ant kaklo. Taigi atsisveikinome beveik itališkai. Geras pokštas, galvoju važiuodama namų link. Atsigręžusi pasižiūriu, ar nėra už nugaros ko nors su diržu. Nėra. Nors pamačius Neapolį visai gražu būtų mirti itališkai.
