Budistinės literatūros perlas

Prajñāpāramitāhrdaya sūtra, arba „Aukščiausios išminties širdies sūtra“ (sutrumpintai „Širdies sūtra“), – tai vienas pagrindinių mahajanos krypties budizmo tekstų. Sūtra datuojama pirmaisiais amžiais po Kristaus. Pirminis sūtros variantas greičiausiai buvo sanskritu parašytas nežinomo autoriaus¹, tačiau iki šių laikų daugiausia išliko tibetiečių, kinų, korėjiečių ir japonų vertimai. Šie sūtros variantai ypač dažnai recituojami, tarp Rytų Azijos budistų yra įprasta išmokti sūtros tekstą atmintinai, ji garsėja kaip budistinio mokymo credo. Nors žinomi ilgesnis ir trumpesnis „Širdies sūtros“ variantai, labiau paplitęs būtent pastarasis.

René Burri. Nuvytę lotosų žiedai. 1964

Nors širdis (hrdaya) tekste neminima, tradiciniai komentatoriai nurodo, kad širdis sūtros kontekste reiškia budistinio mokymo esmę-šerdį. Išties, pažvelgus į sūtrą, paaiškėja, kad tai informatyvus ir poetiškas tekstas, kuriame glaustai išdėstyti visi pagrindiniai budistiniai terminai ir teorijos. Sūtros pavadinime vartojama sąvoka „aukščiausia išmintis“ (prajñāpāramitā) nurodo vieną pagrindinių budizmo dorybių ir pirmųjų amžių po Kristaus budistinės literatūros žanrą, kuriame šioji dorybė buvo iškelta kaip pagrindinė bei esminė sąlyga, užtikrinanti išsilaisvinimą – nirvaną. Tad kas gi toji aukščiausia išmintis?

Nors nemažai ginčijamasi dėl aukščiausios išminties apibrėžimo ir susiformavimo konteksto, daugelis komentatorių sutinka, kad ją reikėtų sieti su I–II a. Indijos filosofo Nagardžunos suformuluota śūnyavāda (tuštumos doktrina) ir jo įkurta vidurio kelio mokykla (mādhyamaka). Pasak šios mokyklos, yra dvi tikrovės (arba tiesos): santykinė (samvrti) ir aukščiausia (paramārtha). Pirmoji tikrovė – tai pasaulio pasirodymas kaip kažko stabilaus ir apibrėžtai duoto: tuomet egzistuoja kančia, jausmai, daiktai, žodžiai, mintys-sąvokos ir t. t., o aukščiausia tikrovė – tai peržengianti minėtas apibrėžtis plotmė, apie kurią galima kalbėti tik kaip apie tuščią (śūnya).

Įdomu, kad tuštumą madhjamakos amžininkai oponentai Indijoje, o vėliau ir daugelis mąstytojų Vakaruose aiškino ir vis dar interpretuoja būtent niekio perspektyvoje (abhāva darśana), taip budizmas susiejamas su nebūties (abhāva) ir nihilizmo propagavimu, tačiau tuštuma „aukščiausios išmintis“ literatūros kontekste pirmiausia aiškinta ne kaip tikrovėje esanti savybė, reiškinys ar sąvoka, bet kaip teigimą ir neigimą viršijanti reiškinių-objektų padėtis. Tad „aukščiausia išmintis“ – tai pirmiausia mąstymo ir supratimo apie tikrovę keitimas, vedantis link nirvanos.

Vertėtų atkreipti dėmesį, kad „Širdies sūtroje“ sistemingai vartojami neiginiai primena krikščioniškoje filosofijoje taikytą apofatinės teologijos metodą. Kaip palyginimą galima pasiūlyti vieno garsiausių šios teologijos atstovų ir „aukščiausios išminties“ literatūros klestėjimo laikotarpio amžininkų Dionisijo Areopagito (V–VI a.) veikalą „Mistinė teologija“ (ypač 4–5 skyrius). Šiame veikale Dionisijas pateikia beveik visus graikų filosofijos ir religijos terminus, nurodydamas, kad jie visi netinka apibūdinti Dievui². Tad Dievas netiesioginiu būdu tekste įvardijamas taip, kaip „Širdies sūtroje“ įvardijama nirvana. Abiem atvejais bandoma pasakyti, kad Dievas ar nirvana peržengia bet kokias galimybes būti įvardyti.

Kaip jau užsiminta pradžioje, „Širdies sūtra“ priklauso Rytų Azijoje vyraujančiam mahajanos krypties budizmui, kuris skiriasi nuo konservatyvesnio Pietryčių Azijoje paplitusio theravados budizmo („senolių mokymas“). Mahajanoje reikšmingais pripažįstami ne tik ankstyviausiai užrašyti budizmo raštai („Tripitaka“), bet ir daugelis kur kas vėliau sukurtų sūtrų, kurių autentiškumas ginčijamas theravados mokykloje. Šiuo atveju „Širdies sūtra“ kartu su kitais pačiais garsiausiais mahajanos raštais, pavyzdžiui, „Lankavatara sūtra“, „Samdhinirmocana sūtra“ ir „Lotoso sūtra“, užima išskirtinę vietą Rytų Azijos budizmo kanone.

Sūtra parašyta dialogo forma tarp bodhisatvos Avalokitešvaros ir budimo keliu žengiančio Šariputros. Bodhisatva („pabudusi būtybė“) – tai būtybė, jau pasiekusi nirvaną, tačiau pasiryžusi išlaikyti santykinio pasaulio būklę (tačiau galinti regėti ir aukščiausią tikrovę) tol, kol visos likusios pasaulio būtybės (ne tik žmonės) pasieks nirvanos būseną. Sūtroje pasirodantis bodhisatva Avalokitešvara („žvelgiantis į pasaulį viešpats“) – tai vienas plačiausiai Azijoje gerbiamų bodhisatvų, jis laikomas atjautos ir gailestingumo idealu, jam meldžiamasi prašant apsaugos ar ištikus nelaimei, o Tibeto budizmo gelug mokyklos vadovas Dalai Lama netgi laikomas gyvu Avalokitešvaros įsikūnijimu.

Antrasis dialogo dalyvis Šariputra – taip pat budizme plačiai žinoma asmenybė. Theravados budizme Šariputra laikytas vienu ištikimiausių Budos mokinių, anksti pasiekusių nirvaną, tačiau mahajanos budizme jam paprastai suteikiamas menkesnis vaidmuo, įvairiuose mahajanos raštuose Šariputra vaizduojamas tik žengiantis budimo keliu ir yra mokomas Budos ar bodhisatvų. Taigi „Širdies sūtroje“ Avalokitešvara pasakoja ir moko Šariputrą, kaip, praktikuodamas „aukščiausią išmintį“, jis žvelgia į įvairius santykinės tikrovės objektus ir regi juo esančius tuščius.

Iš pradžių bodhisatva žvelgia į penkis sandus (skandha). Pagal tradicinę budistų sampratą, žmogus yra sudarytas iš penkių sandų: pavidalo, jausmo, patyrimo, sąvokų ir sąmonės. Toliau žvelgiama į įvykius-dharmas, theravados budizme jie dažnai apibūdinami dinamiškomis prieštaromis kaip kylantys–nykstantys, sutepti–tyri, pilni–trūkstami, tačiau aukščiausioje tikrovėje, pasak Avalokitešvaros, visi jie vienodai tušti, tarp jų nėra perskyrų. Toliau išdėstoma budistinė pažinimo teorija – tuščiomis paskelbiamos 6 pažinimo galios (akis, ausis, nosis, liežuvis, kūnas ir protas), 6 patyrimai (pavidalas, garsas, skonis, kvapas, lyta, mintis), samsara (ir jos ciklas nuo gimimo ir mirties), keturios tauriosios tiesos (kančia, priežastis, nutraukimas, kelias), apskritai nirvanos siekimas. Kaip vienas „aukščiausios išminties“ praktikos būdų sūtros gale paskelbiama didžioji mantra. Pagal tradicinius sūtros komentarus, skirtingi mantros žodžiai reiškia kylančius etapus link aukščiausios tikrovės-nirvanos: 1) nuėjus, 2) perėjus, 3) visa perėjus, 4) pabudimas.

Pabaigoje norėtųsi atkreipti dėmesį į išskirtinį „Širdies sūtros“ vertimo į lotynų kalbą fenomeną. XX a. dzeno Bodhidharmos draugijos entuziastų dėka sūtros terminologija įspūdingai atsiskleidė lotyniška krikščioniškos teologijos leksika. Šis sūtros vertimas saugomas tarptautinėje budistų šventykloje Kiote³. Lotyniškai sūtros pavadinimas išverstas kaip „Sūtra Cordis Magnae Sapientiae Transcendentis“, o indišką ir vakarietišką tradicijas reprezentuojančių sanskrito ir lotynų kalbų galimybės tiksliai išreikšti daugelį amžių plėtotą filosofinę terminologiją (pvz., hrd – cor, śūnyatā – vacuitas, pāramitā – transcendens ir t. t.) kelia susižavėjimą ir skatina mąstyti apie abiejų tradicijų pamatinį bendrumą, o ne prieštaravimus.

Versta pagal kritinį Edwardo Conzės sanskritiško trumpesnio „Širdies sūtros“ varianto leidimą: Edward Conze, „The Prajñāpāramitā-Hrdaya Sūtra“, in: Thirty Years of Buddhist Studies: Selected Essays, Oxford: Bruno Cassirer, 1967, p. 147–167.

_____

¹ Taip pat yra Jano Nattier teorija, kad pirminis sūtros variantas buvo parašytas kinų kalba, o vėliau sūtra išversta į sanskritą.

² „Taigi sakome, kad visų priežastis bei esanti virš visko [Dievas]: nei nesubstanciška, nei negyva, nei neprotinga, nei nesuprantama; nei kūnas yra, nei išvaizda [išorė], nei pavidalas [eidosas], nei kiekybės, kokybės ar apimties turi; nei vietoje, nei matoma ar paliečiama; nei patiria, nei patiriama; nei netvarkinga ar išderinta dėl žemiškų aistrų dirginimo, nei nepajėgi dėl patiriamų atsitiktinumų, [...] nei bendrai yra jos tvirtinimas, nei paneigimas, tačiau, darydami apie ją tvirtinimus ar neigimus, jos nei patvirtiname, nei paneigiame, todėl ir virš visų tvirtinimų yra visuotinai ir vieningai visų dalykų priežastis ir virš visų neigimų [...]“ (Günther Heil, Adolf Martin Ritter, Pseudo-Dionysius-Areopagita. Corpus Dionysiacum II, Berlin: De Gruyter., 2012, p. 148–150).

³ Angelo Tonelli, Sperare l’insperabile: per una democrazia sapienziale, Roma: Armando, 2010, p. 103–104; http://www.fodian.net/world/heart_latin.html, žiūrėta 2016-09-05.

_____

Aukščiausios išminties širdies sūtra

Kilnusis bodhisatva Avalokitešvara,

Puoselėdamas gilų aukščiausios išminties veikimą,

Pažvelgė į penkis sandus

Ir regėdamas jų prigimtis esant tuščias [pasakė]:

Čia, Šariputra, tuštuma yra pavidalas ir pavidalas tuštuma;

Pavidalas nėra atskiras nuo tuštumos ir tuštuma nėra atskira nuo pavidalo;

Kai pavidalas yra tuštuma, tuomet tuštuma yra pavidalas;

Tas pats su jausmu, patyrimu, sąvoka ir sąmone.

Čia, Šariputra, visi įvykiai pažymėti tuštuma,

Nekylantys, nenykstantys, nesutepti, netyri, netrūkstami, nepilni.