Trumpoji ispanakalbių proza
MIGUEL DELIBES
(1920–2010)
Antrininkas
Pasakyk, ar tai nebaugina, Pepe. Sekmadienį ramiai eini sau gatve ir sutinki tipą, kuris yra tau identiškas. Nes keturiasdešimt metų kiekvieną rytą žiūriu į veidrodį ir – sakau tau – jaučiausi, tarsi būčiau žiūrėjęs į veidrodį. Nežinau, ar supranti. Ir tas tipas taip pat į mane pažvelgė! Ir tai dar ne viskas, klausyk. Įsivaizduok. Visą savaitę negalėjau sumerkti akių. Nes, matai, pasakojimas tuo nesibaigia. Tą tipą sutikau dar kelis kartus, ir tas kalės vaikas juokėsi, bet ne „cha, cha, cha“, ne. Jis kreivai šyptelėjo, lyg turėtų kokių kėslų, nuo kurių užverda kraujas. Nes išties jis atrodė įtartinas. Tas bičas atrodė įtartinas. Kai aš pasakojau tai Ramosui, – o tu žinai, koks yra Ramosas, – jis mane perspėjo, kad šis bičas gali man pridaryti bėdų: kad dabar pat jis ruošiasi apiplėšti banką ar užmušti kokį vyrioką ir kaltę suversti man. Ką manai? Man! Be mano žinios! Tai aš paklausiau Ramoso, ką jis man patartų, o jis atsakė, kad tai – kebli situacija, jei aš neužbėgsiu už akių ir nesusidorosiu su juo… Ką manai? Jaučiuosi kaip nesavas, seni. Nuo tos dienos nuolat slampinėju aplink šokoladinę ir neįsivaizduoju, kaip viskas baigsis. Nenoriu iškrėsti kokios kvailystės!
AUGUSTO MONTERROSO
(1921–2003)
Pasaulis
Dievas vis dar nesukūrė pasaulio; tik įsivaizdavo jį, tarytum sapnuodamas. Štai kodėl pasaulis yra tobulas, bet sumišęs.
Netobulas rojus
– Tai tiesa, – nevalingai pripažino žmogus, nenuleisdamas akių nuo židinyje šokančios liepsnos žiemos naktį. – Danguje yra draugų, muzikos, knygų; vienintelis blogas dalykas yra tas, kad iš ten negali pažvelgti aukštyn į dangų.
Pažįstu tave kaip nuluptą
Šmaikštumas ir drovumas paprastai būna neatsiejami. Tu nesi išimtis. Šmaikštumas yra viena kaukė, drovumas – kita. Neleisk, kad kas nors jas abi nuplėštų vienu metu.
Vėžlys ir Achilas
Galų gale, remiantis vienu šaltiniu, praeitą savaitę vėžlys pasiekė finišą.
Spaudos konferencijoje jis nuoširdžiai pripažino, kad visada bijojo pralaimėti, nes nuolat jautė priešininką minant ant kulnų.
Iš tiesų: po vienos dešimttūkstanttrilijardosios sekundės kaip strėlė, keikdamas Zenoną Elėjietį, finišo liniją kirto Achilas.
Herakleitiška
Jei upė teka lėtai ir turi su savimi gerą dviratį ar žirgą, gali du kartus (gal net tris, čia jau priklauso nuo asmeninio požiūrio į higieną) įbristi į tą pačią upę.
Epitafija, aptikta Monte Parnaso de San Blaso kapinėse, S. B.
Parašė dramą: jie manė, kad panašu į Šekspyrą.
Parašė romaną: jie manė, kad panašu į Prustą.
Parašė apsakymą: jie manė, kad panašu į Čechovą.
Parašė laišką: jie manė, kad panašu į lordą Česterfildą.
Parašė dienoraštį: jie manė, kad panašu į Pavezę.
Parašė atsisveikinimą: jie manė, kad panašu į Servantesą.
Nustojo rašyti: jie manė, kad panašu į Rembo.
Parašė epitafiją: jie manė, kad panašu į mirusiuosius.
Dinozauras
Kai pabudo, dinozauras vis dar buvo čia.
ANA MARÍA MATUTE
(1925–2014)
Vaikas, kurio draugas mirė
Vieną rytą jis pabudo ir nuėjo už tvoros ieškoti savo draugo. Bet draugo nebuvo ir grįžus motina pasakė:
– Draugas mirė. Vaikeli, negalvok daugiau apie jį ir susirask kitų draugų žaidimams.
Vaikas atsisėdo ant durų slenksčio, galvą pasirėmė rankomis, alkūnes laikydamas ant kelių. „Jis sugrįš“, – galvojo. Nes juk negali būti, kad jis negrįš savo stiklo rutuliukų, autobusiuko, žaislinio pistoleto ir jau sustojusio laikrodžio. Atėjo vakaras, padangėje suspindo didžiulė žvaigždė, bet vaikas nenorėjo eiti vakarieniauti.
– Ateik, sūnau, tuoj atauš, – pašaukė motina.
Bet, užuot paklausęs mamos, vaikas pakilo nuo slenksčio ir, pasiėmęs stiklo rutuliukus, autobusiuką, žaislinį pistoletą bei sustojusį laikrodį, išėjo ieškoti draugo. Prie tvoros draugas neatsiliepė šaukiamas, nesigirdėjo jo nei medyje, nei šuliny. Ieškojo visą naktį. Naktis buvo ilga, beveik balta, ji dulkėmis nuklojo jo batus ir rūbus. Kai patekėjo saulė, vaikas, pavargęs ir ištroškęs, pasirąžė ir pagalvojo: „Kokie kvaili ir menki šie žaislai. Ir šis sustojęs laikrodis niekam tikęs.“ Jis sumetė juos visus į šulinį ir labai išalkęs grįžo namo. Motina, atidariusi duris, nusistebėjo: „Dieve mano, kaip užaugo vaikas, kaip jis užaugo.“ Ji nupirko jam vyriškus drabužius, nes tai, ką dėvėjo, jau buvo išaugęs.
JOSÉ DE LA COLINA
(g. 1934)
Kultūringa dama
Paklausiau kultūringos damos, ar ji žino Augusto Monterroso kūrinį „Dinozauras“.
– Ak, tai vienas malonumas, – atsakė. – Kaip tik šiuo metu skaitau.
Sirenos
Anot kitos „Odisėjos“ versijos, įgula pražuvo, nes Odisėjas liepė visiems užsikimšti ausis, idant negirdėtų apgaulingų, nors ir saldžių, sirenų giesmių, bet užmiršo įsakyti užmerkti akis, mat gražiosios sirenos mokėjo dar ir dieviškai šokti…
Miegančioji gražuolė
Princas žadintojas pabučiavo miegančiąją gražuolę ir jai pabudus pats užmigo, tuomet ji jį pabučiavo, tada jis pabudo, o ji užmigo, tuomet jis…
Euridikė
Netekęs Euridikės, Orfėjas labai ilgai raudojo, ir jo rauda buvo tarsi giesmės. Jos be galo patiko miestiečiams, todėl jie jam mestelėjo monetų ir prašė pakartoti. Vėliau jis nukeliavo į pragarą ieškoti Euridikės ir ten giedojo raudas, o Plutonas su malonumu klausėsi ir tarė:
– Aš grąžinu tau žmoną, bet judu galite iš čia ištrūkti tik tokiu atveju, jei kelyje ji eis už tavęs ir tu į ją nė sykio nepažvelgsi, antraip prarasi ją amžiams.
Vyras ir žmona pradėjo keliauti: jis – žvelgdamas į priekį, o ji ėjo iš paskos…
Taip jiems keliaujant ir jau beveik pasiekus išėjimą, Orfėjas prisiminė, kad dievai žmonėms siunčia nelaimes, idant šie turėtų apie ką dainuoti, ir pajuto ilgesį plojimams, garbei ir turtams, gautiems už žmonos nebūties įkvėptas elegijas.
Tuomet jis skaudančia širdim ir su atgailaujančiu šypsniu lūpose atsigręžė ir pažvelgė į Euridikę.
Pradžios pabaiga
Pasinaudodamas proga, kad šešias savaitės dienas Pasaulį kūręs Dievas sekmadienį nutarė pasiilsėti, Šėtonas atėjo į Žemę ir pradėjo Istoriją.
Vertė Simonas Bernotas
