Rašytojai kaip postai ir laikai: gidas po feisbuką
Liutauras Degėsys
Mūsų visuomenė jau beveik dešimtmetį spurda, džiugiai susipainiojusi naujo išradimo – socialinių tinklų – akutėse. Ne išimtis ir skaitytojai bei rašytojai. Plačiausias ir labiausiai viliojantis tinklas Lietuvoje – „Facebook“. Toliau jį meiliai lietuviškai vadinsime tiesiog feisbuku (be kabučių ir didžiųjų raidžių – kaip internetą, kurį jis, beje, daug kam beveik ir pakeičia).
2004 m. Marko Zuckerbergo iš Harvardo universiteto sukurtas socialinis tinklas platesniam pasauliui prieinamas tapo 2008 m., o lietuviai juo aktyviai naudotis pradėjo 2009 m. 2016 m. kovo mėn. duomenimis, pasaulyje feisbuku naudojasi 1,6 mlrd. vartotojų. Tai didžiulė, nuolat kintanti ir nuolat dėmesio, maisto ir aukų reikalaujanti rinka.
Įmonės „Socialus marketingas“ direktorius, socialinių tinklų ekspertas Arijus Žakas teigia, kad Lietuvoje feisbuke 2015 m. viduryje buvo užsiregistravę 1,3 mln. vartotojų (45 proc. Lietuvos), daugiausia šiuo tinklu naudojasi 18–24 metų asmenys, o jeigu skirstytume vartotojus pagal lytį – dominuotų moterys. Naujesnių duomenų rasti man nepavyko.
Taigi, aišku, kad feisbuke mėlynuoja daugiau nei ketvirtadalis pasaulio gyventojų ir pusė lietuvių. Ideali terpė rašytojui: tiek reklamai, tiek savo kūrybos sklaidai, tiek gerbėjams suburti. Tik reikia mokėti tinkamai šiuo įrankiu naudotis. Prieš pereinant prie patarimų, kaip juo tinkamai naudotis, derėtų trumpai aptarti, kodėl rašytojams visų pirma vertėtų naudotis feisbuku. (Nors jau pasigirsta balsų, kad ši platforma atgyveno ir reikėtų pradėti ieškoti ko nors naujo. Į tai galima atsakyti tik tiek, kad FB dar gana ilgai bus aktualus, gyvas ir naudojamas.) Šią temą jau esu aptaręs, rašydamas esė žurnalui IQ, todėl kai kuriuos faktus ir prielaidas tik pakartosiu.
Visų pirma, reikėtų atmesti nuotraukų dalijimosi tinklą „Instagram“. Dabartiniai lietuvių rašytojai pašėlusiai mėgsta fotografuoti, ir kai kurie literatūros festivaliai vis labiau panašėja į fotografų suvažiavimus. Rašytojai išsijuosę prašmatnia ir gera aparatūra pleškina vienas kitą. O kur jie deda nuotraukas? Ne, ne į „Instagram“. Į feisbuką. Žinoma, esama išimčių, bet jų nedaug.
Trumparaščių ir trumpųjų žinučių tinklas „Twitter“ užsienyje populiarus tarp rungtyniaujančių savo šmaikštumu rašytojų, taip jie surenka milžiniškus sekėjų būrius. Išsivystė net ištisi „tviteratūros“ žanrai: haiku recenzijos, 6 žodžių memuarai, „žaibiškos“ (itin trumpos) prozos žanras (flashfiction). Tiesa, pastarasis klesti visame internete ir ima populiarėti pas mus: rengiami konkursai, lietuviai dalyvauja tarptautinėse itin trumpos prozos varžybose.
Lietuvoje tviteris nėra populiarus – nežinia, kodėl. Gal neatsiranda gerų šmaikštuolių, nemokam trumpai ne lyriškai rašyti? O ir rašytojų, turinčių savo sekėjų šiame tinkle Lietuvoje, beveik nėra. Niekas nesuka galvos ties 140 ženklų apsakymu ar eilėraščiu.
Visokios asmeniniams tinklaraščiams skirtos platformos – nuo „Tumblr“ ir „Blogspot“ iki galybės kitokių. „Tumblr“ gerokai populiaresnis užsienyje – jame dalijamasi pasaulio fotografijos ir dailės lobynu, dedamos citatos ir kt. Pas mus to nėra. Kur tuomet visu minėtu gėriu dalijamasi? Feisbuke.
Tiesa, kalbant apie tinklaraščius situacija geresnė, bet ir čia skaitytojai gerokai lenkia rašytojus. Knygoms skirtų tinklaraščių – ir net labai gerų, kurie bendradarbiauja su leidyklomis, kurių nuomonės paisoma, – yra nemažai. Rašytojų tinklaraščių – reta. Dauguma jų panašūs į oficialias garbės ar skelbimų lentas: toks ir toks ten ir ten susitiks su skaitytojais arba išleido naują knygą, ištrauka pridedama. Neduokdie, bus įdėta kas nors asmeniška, nauja, kokios nors kūrybos nuotrupos, pasvarstymai, eskizai. Nežinia, kodėl taip. Gal rašytojai tingūs, gal mano, kad tai neverta jų dėmesio? O greičiausiai priežastis paprasta – daug sekėjų taip nesurinksi. Tave skaitys geriausiu atveju koks šimtas du. Be to, – ir tai dar svarbesnė priežastis, – visa tai, ką čia išvardijau, juk galima sudėti į feisbuką.
Na ką, nugalėtojas jau aiškus. Visi virtualiai-socialiai aktyvūs rašytojai ganosi melsvose feisbuko lankose.
Kodėl taip? O todėl, kad gerbėjai FB yra daug lojalesni, labiau linkę dalytis jūsų tekstais ir postais, labiau linkę pirkti jūsų siūlomą produktą nei kitų soc. tinklų gyventojai. Tik yra vienas „bet“ – FB reikalauja daugiau laiko suburti lojaliems ir ištikimiems gerbėjams bei skaitytojams. Ir darbo. Daugelis žymių pasaulio rašytojų net moka specialiems žmonėms (tiksliau, moka jų agentai ir leidyklos), kad prižiūrėtų jų FB puslapius.
Taigi, keletas patarimų būsimiems ir esamiems feisbukininkams (remiantis užsienio patirtimi ir soc. tinklų vadybininkų ir ekspertų – štai kur, taip sakant, nebloga profesija – patarimais):
1) nepostinkite tviterio žinučių ir haštagų arba bent nepersūdykite su jais, nerašykite šveplai, su klaidomis ir bet kaip – atrodysit kvailai. Rašytojas gali maivytis ar koketuoti, bet FB reikia tai daryti itin sąmoningai, sąmojingai ir išradingai. Nes FB, pasak rašytojo ir aktyvaus feisbukininko Liutauro Degėsio, „sustiprina komunikacijos lygį, bet nesąmonės laipsnį irgi padidina astronominiu mastu ir geometrine progresija“.
2) Nepostinkite per dažnai – užverstas jūsų žinutėmis gerbėja pasiduos ir nebetikrins jūsų sienos, o gal net ją paslėps. Siūlyčiau neviršyti 3–4 kartų per dieną. Kita vertus, ką nors skelbti FB reikia ne rečiau nei vieną kartą per savaitę, bet, tiesą sakant, tai nėra privaloma taisyklė – jei jaučiate, kad jūsų buvimas FB yra prievolė, geriau to nedaryti, nes tai puikiai matoma kitiems. Geriausia rašyti ar postinti tik tada, kai tikrai turite pasakyti ką svarbaus ar įdomaus. Šiukšlintojus ir triznius žmonės linkę paslėpti.
3) Vienam rašytojui geriau neturėti keleto savo puslapių arba naujo puslapio kiekvienai knygai – jūs patrūksite juos prižiūrėdami, o skaitytojus užknis skaityti ir sekti.
4) Nekurkite per daug grupių, nekurkite grupių knygų pristatymams, neįtraukinėkite neatsiklausę žmonių į grupes – tai nemandagu. Knygos pristatymui ar išleidimui pakanka sukurti įvykį. Ir, pabrėžiu, išsamų įvykį, su aiškiai pateikta informacija, laiku, vieta, aprašymu ir t. t., ir – pageidautina – ne priešpaskutinę dieną. O sukūrus įvykį – būtų gerai jį palaikyti įvairiomis žinutėmis ir pan. Bent po vieną per dieną.
5) Netaginkite be reikalo žmonių ir nepostinkite jų sienoje savo knygų ar savireklamos. Tai tas pat, lyg bandytumėte leidėjui pakišti savo rankraštį po tualeto durimis.
Rimti autoriai FB naudoja keliems dalykams: bendruomenei (savo gerbėjų genčiai) kurti; erzinti ir sudominti (praskleidžia uždangą į savo rašymo procesą, pasidalija ištraukomis, praneša apie sandorius su leidyklomis ir publikacijas svarbesnėje spaudoje, publikuoja mažas ištraukėles iš naujienų, dalijasi recenzijomis bei atsiliepimais); nukreipia gerbėjus į svaresnius savo puslapius internete – „Amazon“ puslapį, autoriaus vardinį puslapį ir panašiai.
Ko nori iš FB esančių rašytojų jų skaitytojai ir gerbėjai? Visų pirma, žvilgtelėti už kulisų – perskaityti jų nuomonę vienu ar kitu svarbiu klausimu (apie lit. skandalą, pasirodžiusią knygą, svarbų kultūrinį įvykį). Biografijų, dokumentinių knygų rašytojai turėtų atskleisti įdomius faktus ir dalyti patarimus. Jų FB puslapį verta lankyti dėl patarimų – už DYKĄ. Žinoma, juos dalija taip, kad parduotų knygą, įtrauktų į kokį nors rengiamą seminarą, dirbtuves, sudomintų savo dėstoma ir peršama programa, už kurią pagautas būsimas skaitytojas jau mokėtų pinigus. Ir, pageidautina, nemažus.
Mūsų skaitytojams labai, LABAI rūpi rašytojų kasdienybė (knygų lentynų nuotraukos, išvirtos uogienės receptas, numegzto šaliko fotografija). Juos domina rašytojų pomėgiai ir hobiai, tai, ką jie skaito, kaip rengiasi, jiems itin svarbus jų humoras. Juos domina susitikimai su skaitytojais, kelionės, knygų mugės etc.
Bet lietuvių rašytojai nelinkę kurti savo gerbėjų puslapių. Jie labiau linkę su skaitytojais bendrauti kaip su draugais, suburti daugybę draugų. Kiti kliaunasi sekimo funkcija, o draugus filtruoja labai kruopščiai. Lietuviai, kaip ir kiti, mėgsta dalytis tariamai privačia informacija. Kodėl sakau „tariamai“? Todėl, kad nuotraukos iš kelionių, susitikimų su draugais kokioje nors sodyboje, grybavimų, žvejybos ar pasėdėjimo bare, taip pat kruopščiai atrinktos tariamai spontaniškos šeimos fotografijos šiais laikais (tik nenustebkite, juk žinojote) nebėra laikomos privačia informacija.
Visais šiais dalykais mūsų rašytojai naudojasi kaip širma, už kurios slepia tai, kas jiems iš tikrųjų svarbu. Skaitytojui pateikiama viešai naudoti skirta privataus gyvenimo versija. Čia rašytojas, ypač nuovokesnis, dirba sau kaip viešųjų ryšių specialistas ir atstovas spaudai, o dažnai ir kaip agentas, nes agentų Lietuvoje neturi beveik niekas.
Aišku, garsesniam rašytojui (ir Lietuvoje) geriau muses ir kotletus laikyti atskirai. T. y. savo rašytojystei skirtus dalykus (puslapį) ir savo asmeninį profilį. Nes kai viskas suplakama į krūvą, išeina Kęstučio Navako atvejis – nepašvęstieji gerbėjai jaučiasi artimi draugai ir gali tapti įkyrūs, o seni pažįstami ir draugai meta skaityti KN ir lankytis jo sienoje, nes juos ima ir užknisa koketavimas su nežinia kuo, aukcionai, turgūs, rankdarbių demonstravimas ir stalo serviravimo pamokėlės.
Na, o dabar pereikime prie konkretybių. Kadangi rašytojų yra daug ir įvairių, jais gali, ypač FB, apsiskelbti bet kas. Ieškodamas dėsningumų ir įdomybių peržiūrėjau tik LRS narių ir jiems prijaučiančių FB profilius (taip pat darbas nemažas). Taigi, ką mes matome?
FB savo profilius turi gal tik penktadalis ar šeštadalis LRS narių. Aišku, turinčiųjų skaičius atvirkščiai proporcingas narių amžiaus skaičiui – jaunesni FB lankosi beveik visi. Absoliuti FB rekordininkė – tiek gerbėjų ir sekėjų, tiek draugų skaičiumi – Ilzė Butkutė, žmogus-industrija (20 000 sekėjų, draugų skaičius slepiamas). Bet Ilzė ir atidirba – būtent ji puikiai išmokusi viliojimo meno ir išlaiko idealią proporciją tarp asmeniškų žinučių (taip pat kruopščiai atrinktų ir turinčių reikalingą potekstę), socialinių ir verslo įrašų. Poezijos Ilzė skelbia nedaug, bet skelbia, taip pat visada pasidalija savo vietinės ir tarptautinės sėkmės istorijomis.
Kiti sėkmės lydimi FB žmonės (abėcėlės tvarka) – Vainius Bakas (apie 3 000 sekėjų). Regis, beveik visi nauji jo tekstai eina į FB, jis turi gerbėjų komandą, prilygstančią „Begalybės fragmentams“. Puslapis – saldokas (įskaitant iliustracijas), orientuotas į „paprastą žmogų“ (jei jums patinka saldi klasikinė muzika ir gražūs abstraktūs peizažai – būtinai užeikite). Komentarai – panegirikos ir susižavėjimas, ir visiškas abejingumas iš plunksnos brolių pusės.
Liutauras Degėsys – vienas iš retų autorių, turinčių asmeninį ir rašytojo profilius (pastarajame – daugiau kaip 200 sekėjų). Puslapis prižiūrimas puikiai – yra visos naujienos, bendravimas su lankytojais, neperkrauta. Panašiu keliu eina ir Aušra Kaziliūnaitė – turi puslapį „Poetė Aušra Kaziliūnaitė“ ir asmeninį puslapį. Abu įdomūs, gerai prižiūrimi.
Beveik pavyzdiniu rašytojo puslapiu pavadinčiau Vilniuje gyvenančios Lenos Eltang paskyrą. Joje yra visko: visos naujienos apie rašymą ir knygas, vidinė informacija apie rašytoją ir rašymą, trumpi įrašai (tiek dienoraštiniai, tiek šiaip pamąstymai – tikrai įdomu skaityti). Rekomenduočiau, bet… neturi sekimo funkcijos, reikia prašytis į draugus – nežinia, ar priims. Be to, rusiškai nemokantiems – bėda.
Gintaro Grajausko puslapis – gyvas, dažnai atnaujinamas, įvairus (teatro, muzikos, literatūros, vertimų naujienos dedamos reguliariai). Labai aiškiai deklaruojamos politinės pažiūros. Tik tiek, kad nėra sekimo galimybės, puslapis prieinamas tik draugams (2 300).
Įdomūs Laimanto Jonušio (jei kam rūpi užsienio literatūros naujienos, kalbos įvairenybės ir kt.) ir Giedrės Kazlauskaitės (dėl šmaikščių komentarų ir įrašų – ypač) puslapiai. Rekomenduočiau ir Saros Poisson (dėl įdomių minčių ir mini esė) bei Paulinos Pukytės paskyras. Tikrai visada yra ką paskaityti Regimanto Tamošaičio, Agnės Žagrakalytės ir Dalios Staponkutės sienose. Kaip dabar sakoma, „must read“ – Rolando Rostowskio FB siena: nuorodos, fotografijos ir fotosesijos, teatro kelionės, šmaikštūs komentarai. Vienas įdomesnių kultūros gyvenimo stebėtojų ir komentuotojų. Deja, sekimo funkcijos neturi, teks prašytis į draugus.
Žmogumi-feisbuku galima pavadinti Artūrą Valionį – tai kone kūrybos laboratorija: fotoeilėraščiai, mini esė, haiku, epigramos, aforizmai, savireklama. Beje, jis ir Aušra – du iš daugybės autorių, tikrai aktyviai ėmęsi savireklamos per Metų knygos rinkimus. Ir ši strategija pasiteisino.
Turbūt įdomiausias atvejis – Kęstučio Navako feisbukas, daugeliui jau seniai sėkmingai pakeitęs gyvą autorių, o pačiam autoriui jau seniai ir sėkmingai pakeitęs tikrovę. Tiesą sakant, visą studiją galima parašyti vien iš jo FB sienos. Labai įdomus tyrimas išeitų apie gyvenimo ir fikcijos ribas, gyvenimo kaip fikcijos ir fikcijos kaip gyvenimo pateikimą. Apie tai, kiek rašantysis suvokia tikrovę, kaip ją keičia, kam ji reikalinga ir kodėl į ją atsiliepia skaitytojas.
Galų gale, visi lietuvių rašytojai feisbuką paprasčiausiai naudoja darbui (taip dažniausiai elgiuosi ir aš) – susisiekti su kuo nors greit ir paprastai, suderinti skaitymus, pasikalbėti su redaktoriumi, persiųsti rankraštį, susitarti dėl publikacijos, pasišnekėti su leidėju, su kolega rašytoju ir t. t., ir pan. (be to, malonu, laukiant atsakymo, neišeinat iš to paties puslapio, perskaityti kokių pletkų ar palaikinti katuką).
Prieš pereidamas prie feisbuko kapinių – mirusių rašytojų, paminėsiu rašytojus, esančius keistoje, neapibrėžtoje FB erdvėje. Jie yra, bet jų kaip ir nėra. Pavadinkime juos golemais. Kas yra golemas? Tai FB narys, kurio sienoje, atrodytų, verda gyvenimas – pilna nuotraukų, nuorodų, įrašų. Bet atidžiau pažvelgęs pamatai, kad nė vieno ar beveik nė vieno iš šių įrašų autorius nėra jis – visur jis pažymėtas, paženklintas, daugelį įrašų į jo sieną įkėlė kiti. Tokie golemai tarp LT rašytojų – Herkus Kunčius (iš dalies, priešokiais), Valdas Papievis, Kornelijus Platelis, Mindaugas Nastaravičius, dar keletas kitų.
Na, ir dar viena pereinamoji stadija – šmėklos arba vaiduokliai: kai kurie lietuvių rašytojai FB naudoja tik kitų sienoms skaityti, tik tam ir registruojasi – skaityti kitus, patiems nieko nedarant, tokių beveik pusė. Jie tyliai stebi mūsų FB audras stiklainyje – kantriai, nekomentuodami ir nieko neatskleisdami. Viską turbūt panaudoja savo kūrybai ir charakterių bei veikėjų studijoms (tuo užsiimant galime įtarti, pavyzdžiui, Arūną Spraunių ar Sigitą Parulskį).
Mirusių lietuvių rašytojų profilių FB gausu. Keisčiausi yra Sigito Gedos ir Juozo Apučio FB puslapiai. Gedai skirtų net trys, juose po keletą draugų – labai gražių mergaičių ir dailių berniukėlių. Ką tai reiškia – nežinia. Juozas Aputis taip pat „turi“ 3 profilius – viename jų jis nuo 2014 m. gegužės 3 d. įrašytas kaip dirbantis „Maximoje“. Kitame, tuščiame, profilyje „turi“ du draugus – Salomėją Nėrį ir Vincą Mykolaitį-Putiną.
Keista, bet nėra Jono Strielkūno ar jo gerbėjų puslapio, nemyli feisbukiečiai ir Bradūno su Brazdžioniu, ir Miliauskaitės su Maldoniu. Gavelio ir Granausko puslapiai atidaryti, bet liūdni ir apleisti. Apleisti ir Kukulo bei Rudoko puslapiai. Aktyviai prižiūrimų puslapių nedaug: Petro Dirgėlos, Jurgos Ivanauskaitės (4 000 žm.), Jurgio Kunčino. Rekordiniu rašytojų kapinyno lankytojų skaičiumi gali pasigirti tik Paulius Širvys (6 500 žm. – atnaujinama retai, bet atnaujinama), na ir plačiausias takelis pramintas ir daugiausia žvakelių dega prie Justino Marcinkevičiaus profilio (16 000 gerb.).
Oficialieji rašytojų puslapiai (tokių labai nedaug) – ta pati garbės lenta, sukryžminta su skelbimų stulpu. Nėra ko ten eiti. Organizacijų puslapiai, atvirai jums pasakysiu, neįdomūs, o dažniausiai ir uždari. Ten, grupėse, rašytojai tykiai sprendžia savo reikalus, organizacinius dalykus, ginčijasi, kartais net audringai, bet visa tai neperžengia privačių ribų.
O kas tokie yra FB esantys lietuvių rašytojo gerbėjai? Nemenką jų dalį sudaro provincijos kultūros centrų darbuotojos, bibliotekininkės ir savivaldybių tarnautojos. Jos seka kiekvieną kvėptelėjimą, aktyviai laikina, be to, nederėtų pamiršti, FB joms tampa vienu iš svarbiausių kultūrinės informacijos, informacijos apie rašytojus ir jų knygas šaltiniu. FB joms (ypač labiau skaitmeniškai praprususioms) yra darbo įrankis. Antra pagal gausumą grupė – kolegos rašytojai, kritikai, literatūrologai. Trečia – studentai ir moksleiviai – mokslinius darbus rašantys, literatūra truputį besidomintys. Jiems tai taip pat informacijos šaltinis. Paprasti skaitytojai lieka ketvirtoje vietoje.
Trumpai tariant – lietuvių rašytojai feisbuką galėtų išnaudoti ir geriau, bet turbūt, kaip ir visi rašytojai, nenori gaišti laiko. Deja, niekas negali samdyti žmogaus ar agento, kad tuo pasirūpintų. Tad iš dalies šią funkciją atlieka leidyklos, iš dalies jie patys – daugumą reklaminių funkcijų bandoma sugrūsti į asmeninį puslapį. Gal kokie 10 proc. FB esančių rašytojų naudojasi tinklu pagal profesiją – rašyti, ką nors nauja išbandyti, tą, kas parašyta, skleisti ir įvertinti. Bet FB, kaip ir lazda, turi du galus – jis gali tapti tuo pasakos veidrodžiu, rodančiu tik tai, kas pasaulyje gražiausia. Arba, kaip vienoje savo esė rašė Liutauras Degėsys: „Jeigu būsi rašytojas – neduokdie, poetas, – tai turėsi dvidešimties pakalikų-skaitytojų būrelį, iš kurių adoruojančių veidų net nesuprasi, kad jau nusirašei, kad laikas sustoti. Ir rašysi, rašysi – net ne eilėraščius, o knygas, ir leisi, ir leisi jas 200 egzempliorių tiražu, iš kurių penkiasdešimt nusipirksi pats ir išdalinsi net tiems, kurie nemoka skaityti.“ Į pavyzdžius pirštais nerodysim, atsivertę FB patys greit susirasite.
Pranešimas, skaitytas šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara“ Biržuose (VIII.20)
