Ponas M ir jo antrininkas
Renginys buvo labai blogas. Tiesiog tragiškas. Daug žmonių, nieko nesimato, neprofesionalus įgarsinimas. Be to, prieš ateidami į tą parodą-diskusiją-konferenciją-seminarą, jie kalbėjosi be galo rimta tema. Sėdėjo ant betoninės krantinės ir aiškinosi savo požiūrius į gyvenimą. Tai buvo sunku, tikrai sunku. Danguje it kokie kotletai vartėsi kamuoliniai debesys, nuo nuomonių skirtumo ji dangstėsi tamsiais akiniais (jis įtarė, kad taip maskavo ašarą). Tad renginio nekokybiškumas veidrodiškai atsispindėjo ar (gal net tai būtų tiksliau) paveikė jų ne visai paprastus santykius.
Autoriaus piešinys
Tad, pamatę minias renginyje ir jausdami tuštumą širdyje, jie nusprendė eiti alaus į kokią nors knaipę ir taip užpildyti atsiradusias bendravimo spragas. Net nustebo, kad tokie yra ne vieni. Sukdami link tikslo pamatė poną M žydru kostiumėliu – siauromis, išlakias blauzdas elegantiškai aptempiančiomis kelnėmis, torsą glotniai išryškinančiu švarkeliu ir su amžinąja mandagumo ir palaimos šypsena, nutvieksta baltų baltų dantų. Poną M lydėjo lygiai toks pats jaunas vyriškis lygiai tokiu pačiu kostiumu. Tik šypsena kitokia – žymima siauro korektiško brūkšnelio. Maždaug tokio -.
„Kaip renginys?“ – paklausė ponas M. „Labai blogas. Labai, labai blogas“, – atsakė jie vienbalsiai. „O aš štai turiu knygelę – vaikystės veikalas, sakyčiau. Dalykas, kuris ir bloguose dalykuose leidžia išvysti gėrio“, – trumpindamas tylėjimo pauzę, tartum teisindamasis prabilo ponas M. Iš tiesų – iliuzionisto judesiu iš žydro švarko kišenės jis ištraukė spalvotą knygelę lakuotais kartono viršeliais ir lygiai tokiais pačiais vidiniais lapais (kad mažamečiai nesuplėšytų). Ponas M laikydamas rankose (jo žydrasis antrininkas stovėjo pagarbiu ir saugiu atstumu – keli metrai nuo įvykio epicentro) prieš akis vartė leidinį. Istorija pasakojo apie drambliuką. „Drambliukas sutinka draugą“, „Drambliukas tvarkosi namus“ – tokios ir panašios scenos kiekviename puslapyje. Naratyvas apie buitį, būtį, smulkmenas ir esmę. Didaktiniai anekdotai. Moralizuojantys siužetai. Edukaciniai komentarai, normatyvai ir rekomendacijos. Bet jie peržiūrėjo susidomėję – vis dėlto ponas M ir jo vidinis pasaulis ne kiekvienam atsiveria. Ne kiekvienam parodoma savo vaikystės knygelė. Tai buvo nuostabi patirtis. Visai ne tai, kas pamatyta renginyje. Tegul ir tikėtasi kažko panašaus. Tačiau nepamatyta. Bet knygelė siurbte įsiurbė juos. Lyg koks į kanalizacijos angą besisukantis pamazgų vanduo.
Paskutiniame knygos puslapyje buvo nupieštas „Geras drambliukas“ (kairėje) ir „Blogas drambliukas“ (dešinėje). „Matote, štai, matote?!“ – primygtinai, lyg ką siūlydamas, rodė ponas M. Nors šioji situacija, „scena“, – kaip pasakytų koks nors tegul ir porą metų testudijavęs teatro režisūros mokslus, – nebuvo nei labai įtempta, nei kokia tragiška ar konfliktiška. Tiesiog jie, žvelgdami į tuos nupieštus identiškus (geras toks pats kaip blogas ir atvirkščiai) drambliukus, vienu metu (tarsi tas pats kūnas, viena siela) pajuto, jog vienam iš jų šiame gyvenime teks pasirinkti gerojo, kitam – blogojo drambliuko vaidmenį. O gal ir nesirinkti – gal jis jau parinktas.
Slopindami lengvą sutrikimą jie pakvietė poną M bokalo alaus. „Norėčiau, labai norėčiau“, – akivaizdžiai pamalonintas pradėjo vapėti ponas M, tuo pačiu metu sutrikęs ir kaltai žvilgčiodamas į savo porininką. Po sekundės apsisprendė ir tarė: „Vis dėlto gera yra turėti šeimą… Eisiu namo…“ Ir jie išsiskirstė – vieni į aludę, kiti – žydrais identiškais kostiumais – namo.
