Poezijos vertimai
Lenkų poetė ir rašytoja (g. 1977), daugelio literatūros konkursų laureatė. Išleido 7 poezijos knygas, publikavo keliolika apsakymų.
sakyk man Utopija
avanscena vis siauryn,
mane paguldo dugne,
nes kas gi labiau užpildo, jei ne kaltė; tokia literatūra
laukia tik vieno skaitytojo.
tai giesmė apie sulipimą su drėgna žeme, pažliugęs kelias,
kai lyja tolygiai ir gražiai, kaip nieke kažkas praeina. šulinys,
kuriuo gaudžiu, yra gelmė, ir turiu įkišti galvą kaip į išvietę,
išspausti iš savęs paskutinį, bejausmį sąlytį su gyvenimu: plūsta jausmai,
ir esu kanalizacijos vamzdis, putotos tylos žiotys
– esu dugnas, į kurį atremiu tavo pėdas.
sakyk man Utopija, sakyk man ką nors.
giesmė apie mane
- Dovilės Bagdonaitės piešinys
niekas kitas tokios dvejonės neprisiimtų, kai pats
neryžtingai buvoja. tik tiek tebuvo garbinga ir užteko,
kad įveiktum žodžius liežuviu. mano iliuzija, kad klumpu ant kelių
ir perkeičiu, būk lengvesnė. kai save nešuosi per arti,
taip pat arti yra ir tuštybė, tačiau su kuo turėčiau broliautis? su kuo
lygiai taip pat neryžtingai eiti susikibus už rankų ir panašiai kristi? su alkiu?
jis yra tyli jos kopija – įrankis apsiginti, kurį geriau pažįstu
iš tos gėdingosios pusės: alkaną lengva pamaitinti kad ir dėmesiu.
tokia prigimties komplikacija jau neturi į tave pataikyti. atplaiša,
su kuria buvojama ir kuri įrašyta į tą giesmę apie save,
turi dovaną pradėti arba prakeiksmą užbaigti draugystę.
yra dvi abejonės pusės, du atsakymai į klausimą, kuo
esu ir kaip tą išreiškiu, dviašmenės yra pakilimo nuo kelių
melodijos: laikausi nuo savęs atokiai, ir tu taip pat manęs šalinkis.
niekada
negali žinoti, jog sunkumas yra anga, pro kurią reikia įšliaužti
į save pirmąkart; su tokiu savimi ilgąlaik busti, vesti
kūną pasivaikščiot ir eiti pogulio su atverta atmintim. niekas nenori pažinoti savęs
naivaus, numatymo gebėjimu lengvesnio. tai akli ketinimai
patobulinti drąsą; tai, kas aplink; tai, kas augo gerklėje, augo ir peraugo kiaurai.
septyni mano velniai
kurį dabar nublokši iš septynių mano velnių
švelniaodžių? lėtai nusirengiu, o kol pasiekiu tą vietą,
kur sėdi nuogutėlis raguotasis, vėl iš naujo apželiu.
šėrimasis vyksta reguliariai ir su vis puikesne yda.
ženklas ir kitokia stoka
būtent taip gęstu: be žiūrovo, sutikus,
gavus ženklą, kurio nieks nepažins ir nepakels,
nes jis turi sudriskusią pradžią ir tylią pabaigą. susisupk į tau pažadėtą,
kaip į išsvajotą – tampriau, nei leidžia kvėpavimas, o tada
ko verti yra gyvenimai, kai būtent taip gęstu: jusli
ir budri.
plunksnelė
kad taip sugebėčiau laiku pasitraukti, daug kam užbėgt už akių, nieko nepažinti,
ko pažint nebūtina. ar galima apsigyventi ant uolų
neįsismelkiant į kreidos gyslų gilumą ir – jei pasvajotum –
nepaliekant savęs šakų sietuose? kadais mačiau
išbaltintus kaulų lizdus salose, virš kurių suka ratus paukštis
motiniškai cypaudamas, kedena snapu plunksnelę, kol ši nuskrieja. kad taip
galėčiau išvengti savęs, nežinot, kas esu, kokia nežemiška esu baimė,
kuri laiku nepraeina, nei susuka lizdą? tada galėčiau būt
plunksnelė.
vienu balsu
balsas, kuris be pabaigos, be aukštų registrų, beždžionėle,
yra rauda, murmesiai sau, ar būtent tai girdi?
atmink, iš čia kyla nesutarimas, reikia riktelt, išsikalbėti,
o tada jau kalbama žemesniu balsu ir tikriau, nors ir ne kiekvienam.
en passant
kas dar įvyks? o paskui: ką tau padarys, ar tyliai?
taip, eik iš čia, laikyk pėstininką lentoje. apsimesk,
kad valdai save, juoku, šokiu
šachmatų lentoje, rikio ėjimu,
kas, rodos, yra šuolis iš baltos į juodą tavyje.
blizgė
tokia sekluma, kad nebyliai vartausi. sakai: harpija.
aš sakau: nepritrauk valo, nes apdraskysiu, tikrai sužalosiu.
kam save atšaldau? tu neliesi manęs
ir nepavogsi mano auksinės blizgės, įsisegusios man į liežuvį.
drobės
jis gebėjo suvaidinti savo mirtį vienu ypu.
uždengdavo jam akis, kad klausytų, kaip ji verkia.
laukimas yra nerimas, kuris nurimsta, kai atveri žaizdą.
ar girdėjai panašų švilpesį plaučiuose, ar girdėjai pulsą:
tai, kas suplėšyta tavyje, yra suplėšyta ir manyje? blanko pirštai,
tarsi blogis nebūtų jos užvaldęs, ir balo plaukas po plauko, jų abiejų, pakaitomis.
taip baltai pasiklojo, drobės buvo arčiau kūno, kai persisunkdavo gyvastim.
ji prašė: kirpk išilgai, angelai žengia. kiek lankstaus kūno pavertei krauju?
o baltuma atleisdavo: negelbėk manęs, pritūpiu virš plunksnelės,
kol dygo jai plunksnos iš lūpų ir ji nebyliai slopinosi dievu.
kas gi labiau tave užpildys?
turi viduje oro burbulą ir mintį. to pakanka dabarčiai,
kuri blėsčioja: iš juodo į baltą. o trenksmas! trenksmas yra pažįstamas ir pakeliamas.
kas gi labiau tave užpildys?
neš tave, sparčiai krintančią? žiūrėk, kaip blėsčioja:
linksintis galvą varnas, nuplėšta nuo tavęs plunksnelė, triukšmas.
zeszytypoetyckie.pl, k.myszkiewicz.prv.pl
Vertė Žilvinas Norkūnas
