Pastebėjimai iš Latvijos: ar rašytojas jau marginalinis reiškinys?

Prieš kelerius metus latvių rašytoja Gundega Repšė išleido interviu rinkinį „Rašytojai YRA“ (Gundega Repše, Rakstnieki IR, Rīga: Dienas Grāmata, 2012). Pokalbiuose su keturiolika žymių latvių rašytojų įvairiais aspektais apžvelgiama nacionalinės literatūros ir jos kūrėjų padėtis šio amžiaus pradžioje, praėjus dvidešimčiai nepriklausomybės metų. Akcentuojamas valstybės ir kultūros santykis, kūrėjų pilietiškumas ir atsakomybė, jų būsena globaliame pasaulyje, kolaboravimo apraiškos, latviškosios tapatybės ženklai, latvių literatūros nuosmukis ir kiti klausimai. Artėjančios Baltų vienybės dienos (rugsėjo 22 d.) proga pateikiame keliolika šios knygos ištraukų.

 

 

Poetas ir vertėjas Edvynas Raupas (Edvīns Raups, g. 1962) apie kūrėjo atsakomybę, kai padėtis kultūros srityje tiesiog apgailėtina.

Su ta atsakomybe yra taip, kaip yra. Ar aš galiu atsakyti už sprendimą, kurį priima vienas ar kitas deputatas, ministras, valdininkas? Ne, negaliu. Žmogiškai negaliu. Politiškai galėčiau, ar ne? Galėčiau prieštarauti, yra plati visuomeninė erdvė pasireikšti menininkui, kad jį išgirstų. Kartkartėmis. Ir čia iš kalbos gelmių išnyra žodelis „demokratija“. Demokratinėje valstybėje visiems leidžiama kalbėti tai, ką jie galvoja. Sprendimų priėmėjai irgi panašiai protauja. Jie mano – te pakalba žmogus!

Tai skeptiškoji atsakymo pusė. Optimistinė yra tokia: savas žodis irgi evoliucionuoja. Nes minčių ir mąstymo kilmė yra prigimtinė. Mintys sumuojamos kaip ir veikla. Kuo daugiau žmogus mąstys, kaip pagerinti savo gyvenimą, tuo didesnė galimybė, kad jį lydės ir atitinkamas poelgis. Mano išvada yra tokia: latviai – būtent latviai – po Nepriklausomybės iškovojimo euforijos pernelyg pasitikėjo savo „geraisiais“ vadais, esą šie nuves juos į saulėtą rytojų. Patikėjo jais ir nuėjo miegoti. Laukė stebuklo, kai pavieniai veikėjai labai greitai mąstė ir veikė. Ir susikūrė sau šviesią ateitį.

 

Kultūros sritis yra tiesiog apgailėtina. Per dvidešimt metų nesubrendo nė vienas rimtas aktyvistas – žmogus ar institucija, – kuris bent publicistiškai pašūkautų. Apie bendrą reikalą, o ne apie atskiras reikmes. Asmeniškai esu įsitikinęs, kad nedrąsiausia Latvijos masė yra kultūros valdininkija, kultūros įstaigų administracijos. Nes jie tiesiogiai pririšti prie valstybės maitintojos, pinigų lovio. Tarsi kultūros žmonės, tačiau kovoti už kultūrą kaip vieną iš valstybės pagrindų jie neišdrįsta. Jiems svarbu išgyventi, tai mane siutina. Pirmiausia siutina ta vergiška moralė, būtent tokia ji vyrauja kultūroje.

 

Individualus gimtosios kalbos gynimas yra etinės prigimties klausimas. Bet etiniai klausimai yra ta pati žmogaus proto išmonė, esą pirmiausia reikia išugdyti vaikus mokykloje, jeigu norime demonstruoti bent kokį rūpinimąsi pačių, suaugusiųjų, sukurtų struktūrų išlikimu (turiu omenyje Latvijos valstybę). Šiuo metu Latvija neturi jokios pozityvios ideologijos, todėl ir mes, tauta, primename lėtą organizmo agoniją. Ideologija yra išmonė, kuri stumia pirmyn dideles struktūras – valstybę, visuomenę, tautą. Bet rašytojas kūrėjas niekada nebuvo ideologas a priori. Jis toks gali tapti, jeigu nori. Kaip ir bet kurios profesijos individas. Bet neabejotinai rašytojai a priori, tikrąja šio žodžio prasme, yra savo tautos, kalbos liudininkai, tokie jie ir liks.

 

●

 

Literatūrologas, prozininkas Guntis Berelis (g. 1961): medijos ir radikalių permainų iliuzija.

Pasaulio medijų krizė interneto ir socialinių tinklų laikotarpyje – visaip nuvalkiota tema. Nuo to krizė nesumažėjo, ji tebelieka reali. Mažai valstybei ji yra dramatiška – niekam nebereikalinga nepriklausoma spauda. [...] Aš net mąstau, kad šiandieninė padėtis – tai tik žiedeliai, uogyčių teks dar palaukti. Artimiausiais metais tradicinės spaudos sistema tiesiog sunyks, ir ne tik Latvijoje: juo mažesnis laikraštėlis, tuo griežtesnė cenzūra, tai savaime suprantama, bet kuo griežtesnė cenzūra, tuo mažesnis laikraštėlis, ir šis užburtas ratas galų gale pribaigia laikraštėlį. Į kultūros periodikos išnykimą reikia žvelgti ne tik kaip į Latvijos krizės ir nacionalinio bukumo reikaliuką, bet ir pasaulio medijų krizės kontekste.

 

Visa ligšiolinė latvių literatūros istorija liudija, kad radikalios permainos įvyksta kartą per ketvirtį amžiaus – jeigu patinka, tai galima vadinti iliuzija arba kartų kaita. Knygoje „Nevalgyk šio obuolio, tai mano kūrinys“ apie šiuos reikalus daug mąsčiau. Aš tai vadinu literatūros paradigmų kaita, bet ne tai svarbiausia. Ankstesnis lūžis, kuriame mes kažin kokiu būdu dalyvavome, buvo devintojo ir dešimtojo dešimtmečių kaita ir dar šiek tiek vėliau; kitas bus apie 2015-uosius. Jeigu nebus, vadinasi, mano koncepcija yra klaidinga.

 

●

 

Poetė Liana Langa (Liāna Langa, g. 1960) apie kolegas ir aukštąjį meną.

Rašytojai pastaruosius dvidešimt metų tylėjo, atsiribojo. Su retomis išimtimis. Nė vienas nenorėjo nukreipti ugnį į save, susipykti su institucijomis, ir ypač tuo atveju, jei tavo veikla priklauso nuo valstybės institucijų finansavimo.

 

Aš laukiu tiksliai ir talentingai parašyto romano apie vadinamąjį vidutinį latvį naujausiųjų laikų skerspjūvyje, gal jis kažkur jau gimsta. Arba romano apie apsukrų latvį, kuris visais laikais drąsiai žirglioja per lavonus. Arba romano apie valstybę fikciją, tokią valstybę, kuri vaidina valstybiškumą, bet iš tikrųjų yra puikiai apskaičiuotas siauros žmonių grupelės verslo projektas. Tokią nūdienę antiutopiją. Kitados su Eriku Hanbergu vedžiau literatūros laidą „Juodu ant balto“, bandėme kalbėti apie latvių kolaboracionizmą ir konformizmą. Ilgai laukti nereikėjo – greitai šios laidos nebefinansavo. Esu patenkinta, kad žmonės dar prisimena šią laidą ir apgailestauja, kad jos nebėra.

 

Galbūt rašytojai, kurdami visuomenei iš tiesų aktualius kūrinius, galėjo paveikti padėtį. Antra vertus, kodėl per dvidešimt metų išblėso latvių meilė aukštajam menui? Ir ar ši meilė apskritai buvo tikra? Galbūt menas sugrįžo į elitinę nišą, kurioje jis toliau lindės, o masėms telieka duona ir žaidimai? Man atrodo, kad išgyvename tokią neobarbarišką visuomenės fazę, nes ji – visuomenė – dabar yra technokratinė. Tai vienintelis skirtumas, ir tai yra iliuzija: tarsi maigydami įvairių prietaisų klavišus, mygtukus tampame labiau išsilavinę. Gyvename naujų instinktų triumfo metu. Kaip mantrą kartodami apgaudinėjame save, kad esame visuomenė, besiremianti krikščioniškomis vertybėmis. Nė vienas negali paaiškinti, kaip krikščioniškosios vertybės gali gyvuoti socialinėje politinėje sistemoje, kuri pagrįsta žmonių tarpusavio konkurencija įvairiose srityse – nuo darbo rinkos iki darbdavių veiklos, kur vargu ar realu nusivilkti ir atiduoti kitam paskutinį drabužį. Protestantiškųjų Jungtinių Valstijų požiūriu, per pinigų plūsmą Dievas manifestuoja savo meilę. Jeigu esi turtingas, Dievas tave mylės. Jei vargšas, būsi baudžiamas už nuodėmes, nes pats esi kaltas. Primityvu, bet paveiku. Latvija, ko gero, veržliai artėja prie tokio suvokimo modelio. Turiu viltį, kad vieną dieną mokslininkai įrodys, jog siela yra nemirtinga ir informacija apie mūsų darbus ir mintis bus išsaugota amžiams. Gal tada padidės individualios atsakomybės jausmas. Tiktai jis galės pakeisti fatališką istorijos rato sukimąsi. Vieną dieną vykdytojas supras, kad toks būti nebenori. Būtent vykdytojų masės sukūrė kruvinus lyderius, diktatūras, koncentracijos stovyklas ir t. t.

 

●

 

Ko latvių literatūroje pasigenda kultūrologas, Latvijos rašytojų sąjungos pirmininkas Arnas Jundzė (Arno Jundze, g. 1965).

Manau, kad latviai dėl savo varganos padėties šiandieną neturi tikro romano. Kokie mūsų honorarai, atlyginimas už šį darbą, pati puikiai žinai! Romanų rašymas latvių kalba šiuo metu yra išskirtinai elitinis hobis, kurį gali sau leisti tik vienas kitas žmogus. Skurdas blogas tuo, kad gena į egzistencinę kilpą. Yra toks Andos Neiburgos apsakymėlis apie pelę, kuri pateko į spąstus ir galėjo jaustis laiminga, nes baigėsi jos kančios, – skirtingai nei pasakojimo herojės, kuriai ryte pabudus pragaras tiktai prasidės.

Mūsų autoriai, tarnaudami literatūrai, deja, negali sau leisti nieko. Tai nužudo gero romano gimimo galimybę, nes žmogus, kuris nėra nieko matęs savo akimis, turės pasitikėti vaizduote. Ir jį apgauna detalės. Neprisimenu gerai, bet tai buvo viename „Lato“ serijos romane. Jo pagrindinė herojė dulkėtu keliu važiuoja ferariu! Žeme, prasmeki! Su tuo pusės milijono vertės žaisliuku, paprastai laikomu milijonierių garažuose ir nepritaikytu net didžiųjų Europos sostinių gatvėms, kurios dešimteriopai geresnės nei Rygos!

Kaip galima parašyti gerą detektyvą skaitant tik kriminalinę kroniką ar žiūrint „Panoramą“, sėdint miško sodyboje ir stengiantis išgyventi? Jo adresatas galėtų būti tik prie to pat miško gyvenantis kaimynas, kuris irgi stengiasi išgyventi ir žiūri „Panoramą“. Kai tai paskaitai, atrodo, kad visuose Rygos restoranuose nuogos merginos šoka striptizą, storuliai tualetuose šniaukia kokainą ir ryja sraiges su kiautais užsigerdami brendžiu, kuris pagal apibrėžimą nėra švelnus, nes šis pigus gėrimas neprilygsta konjakui.

 

Mane tiesiog siutina viena latvių ypatybė – tas prakeiktas provincialumas. Mąstymo provincialumas jau pasiekė absurdą. Jei menininkas turi pasisekimą užsienyje, tada jis jau okay [...]. Ir pavydas, tingumas!

Dabar didelė dalis knygų yra paprasčiausi rankraščiai. Neredaguoti, prastai redaguoti. Dalis rašančiųjų neturi iškilaus kalbos pojūčio. Yra paprastas metodas kokybei patikrinti. Geras kūrinys yra tas, iš kurio išbraukus kelis sakinius tekstas tampa nelogiškas. Bet mes turime korifėjų, kurie ramiai galėtų išbraukti visą skyrių. Ir niekas nepastebėtų!

Iš principo turime tris galimybes. Toliau plaukti pasroviui, bet tada pražūsime. Galime būti teigiami, medituoti, apsimesti, kad viskas yra super, bet ir tai nesuteikia vilties. O gal sutvarkyti reikalus, nelaukiant, kol jie bus sutvarkyti? Svarbiausia nestovėti šalikelėje ir nepražiopsoti, kaip pravažiuoja tikras gyvenimas.

 

●

 

Poetę Marą Zalytę (Māra Zālīte, g. 1952) jaudina rašytojo atsakomybė ir kūrybinė aplinka.

Rašytojo atsakomybės sąvoka latvių literatūroje be globalaus mistiško konteksto yra visiškai nesena istorinė tradicija, ir jos prigimtis yra ambivalentiška. Tai lazda su dviem galais. Formuojantis latvių nacijai, milžiniškas vaidmuo buvo skiriamas literatūrai, pradedant dainomis ir klasikine literatūra, – iki pat Dainuojančiosios revoliucijos. Ir rašytojo asmenybei. Tokiai asmenybei, kurios atsakomybė už savo tautą kyla iš vidinio pašaukimo, iš tvirtai suvoktos dalies ir visumos jungties. Kada visuma dalį, tai yra rašytojus, jaučia kaip savo atstovybę. Kada rašytojas, tai yra dalis, jaučia visumą kaip savo tapatybės garantą. Vadovaujantis logika, visumai yra reikalinga dalis, kaip ir daliai reikalinga visuma. Taigi atsakomybė turi tarsi grįžtamąjį ryšį. Kaip ji funkcionuoja? Tegul ją tyrinėja socialiniai antropologai ir psichologai. Aš žinau tik tai, kad atsakomybės negalima primesti ir negalima jos atimti.

Kitas tos lazdos galas yra toks: ilgą laiką deleguojant rašytoją kaip atsakingą slopsta pačios visuomenės ir kiekvieno atskiro visuomenės nario atsakingumas, o tada išgirstame: mes jau turime, kas atsako, kas žadina, kas saugo dorovę, sąžinę ir taip toliau…

 

Šiais laikais mentalinę žmogaus valdžią realizuoja medijos: televizija, spauda, internetas ir pan. Už jų slypi interesai, dideli pinigai, politika, profesionalūs manipuliatoriai. Tai maisto bazė. Tiems vilkams. Prašyti rašytojų atsakomybės? Internetas kur kas labiau pakeitė pasaulį, negu mes pajėgiame jį suvokti. Pasaulis sutrikęs, apkvaišęs nuo permainų. Rašytojas yra marginalinis reiškinys šiuolaikiniame pasaulyje. Informacijos nešėjai yra kiti. Ar tu ieškai kaltų? Taikytis į rašytoją kaip simbolinį atpirkimo ožį? Atrodo, nusitaikyta netiksliai.

 

●

 

Poetas, vertėjas Guntaras Guodinis (Guntars Godiņš, g. 1958): intelektas ir rašytojo profesija.

Nesuprantu, kodėl daugeliui latvių žodis „intelektualas“ sukelia pyktį. Daugel kartų interviu esu pastebėjęs, kad mes nebeskiriame sąvokų „pramoga“ ir „kultūra“. Paraleliai žvelgdamas į Estiją, turiu pasakyti, kad tenai nesunaikinta Kultūros kapitalo fondo finansavimo sistema, nelikviduotas nė vienas kultūros leidinys, valstybės parama kultūrai yra labai žymi. Estijos vyriausybė suprato tai, ką praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje suvokė Suomijos vyriausybė, kuri tuometinės krizės metu, kai labai daug suomių patraukė į Švediją ieškoti darbo, didelę išteklių dalį skyrė švietimui. Ir rezultatai Suomijoje matomi kaip ant delno! Tą patį galiu pasakyti apie šių dienų Estiją, kur švietimui skiriami gerokai didesni ištekliai nei Latvijoje.

Aš manau, kol praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį latvių rašytojai, menininkai pūtė tautinę dūdelę, estai suprato, kad nepriklausomybė atveria didelių galimybių intelektinei minčiai plėtoti. Jie labai intensyviai leido intelektinę literatūrą, išlaikė ir kūrė įvairius kultūros leidinius. Neatsirado atotrūkis tarp rašytojų ir skaitytojų, dailininkų ir žiūrovų, muzikų ir klausytojų. Juokingiausia, kad tie latviai, kurie nepriklausomybės metais sakė patriotines kalbas, sovietmečiu buvo dideli pataikūnai ir palaižūnai.

 

Aš nesu įsitikinęs, ar apskritai egzistuoja rašytojo ar poeto profesija. Kol tu rašai, turi pasiteisinimą taip vadintis, o jeigu nieko nebesugebi parašyti, tada tampi paprasčiausiu indų plovėju, šuns kakų surinkėju, vaikų aukle… Iš esmės tokia profesija – rašytojas – neegzistuoja. [...] Manding, rašytojo profesija yra paprasčiausias hobis. Nori ir gali pats sau tai leisti! Negali – eik gatvės šluoti! Rašytojas nėra privilegija ar kas nors panašaus. Aš pirmiausia esu prieš įvairius persūdymus. Save vadinu meškeriotoju. Jeigu intensyviai ir profesionaliai meškerioji, vaidmuo nėra blogas. O eilėraščius rašau tada, kai negaliu nerašyti. Kas be ko, mano rimčiausias darbas yra vertėjavimas, ir jį aš dirbu visą laiką.

 

●

 

Maris Bėrzinis (Māris Bērziņš, g. 1962) į literatūrą atėjo prieš dešimtmetį. Jis buvo pirmasis Valstybės kultūros kapitalo fondo direktorius.

Kai buvau Valstybės kultūros kapitalo fondo direktorius, dar nebuvau rašytojas, tada gana dažnai tekdavo ginti kultūrą, įvairiems valdininkams aiškinti elementarias įstatymo sąsajas. Deja, ir po vienuolikos metų beveik niekas nepasikeitė – vėl ir vėl reikia priminti, kad kultūra yra kiekvienos valstybės pagrindas, o namas kreivu pagrindu gali sugriūti. Tai civilizuoto pasaulio pripažinti dalykai. Gal to visiškai neįmanoma išaiškinti ir tenka stojiškai laukti? Kažkoks bukas užsispyrimas užspaudė politikų ir valdininkų galvas, kai prieš akis Estijos patirtis, taip pat prieškario Latvijos patirtis, bet jiems tai tuščia vieta. Ko negali pačiupinėti ar įsidėti į kišenę, jiems tai neegzistuoja. Politikai mato tik pavienes detales – tas, kurios jiems labiausia patinka, bet nenori matyti bendro vaizdo.

 

Skausminga, kad ne tik Finansų, bet ir Kultūros ministerija buvo suinteresuotos silpninti Kultūros kapitalo fondą. Ir dabar ministerija jokiu būdu nenori sugrįžti prie pradinio finansavimo modelio, nes dabartinis variantas sudarant biudžetą daug patogesnis manipuliuoti lėšomis. Vaizdelis maždaug toks – Finansų ministerija sako Kultūros ministerijai: pinigų jums bus tiek pat, bet patys sugalvokite, kaip juos paskirstysite.

 

Manau, kad dabar geriau suprantu rašytojų reikmes, skausmą ir džiaugsmus. Tai neišvengiama, nes pats su tuo susiduriu, esu šioje veikloje. Kokie mes esame? Jausmingi, egocentriški, jautrūs, lengvai pažeidžiami, introvertai, pavydūs, dosnūs, sąmojingi – ši aplinka gana marga ir nevienareikšmiška, nuspėjama. Sunku save įvertinti, bet turiu įtarimų, kad dirbdamas literatūroje įgyju bent dvi prieštaringas savybes – geriau suprantu kitus, bet drauge greičiau įsižeidžiu. Man patinka Jungas, nes jis labai gerai paaiškino ir pateisino menininkų trūkumus: kūrybinė veikla atima tiek daug energijos, kad nebelieka jėgų gerosioms žmogaus savybėms visavertiškai ugdyti.

 

Parengė ir vertė Arvydas Valionis