Pasislėpę rašytojai
Rašytojai nori būti skaitomi, vertinami, matomi. Bet taip pat nori privatumo. Kai kurie apskritai linkę vengti viešumos. Įvairūs rašytojai slėpėsi nuo visuomenės labai įvairiais būdais, mat nėra kokio nors visuomenės vengiančio rašytojo tipo – jie tokie skirtingi, kokie tik gali būti.
Sakytumėm, viešumos turėtų vengti introvertiškas, nesocialus, uždaras poetas, rašantis subtilią lyriką. Toks ir yra ryškus pavyzdys – Emily Dickinson. Visą gyvenimą pragyveno uždarai, beveik niekur neišvykdama iš gimtojo miestelio Amhersto – jame gimė ir mirė. Negana to, net ir savo poezijos beveik nepublikavo, ir visą didįjį lobį – šimtus eilėraščių – visuomenė išvydo tik po jos mirties.
Yra ne vienas atvejis, kai rašytojas vienaip ar kitaip pasitraukė nuo visuomenės tiesiog nustodamas kurti – kartais dar ir labai jaunas. Tokių turime ir Lietuvoje, bet pasaulinio garso pavyzdys – Arthuras Rimbaud. Jis labai radikaliai pakeitė savo veiklos pobūdį ir gyvenimo būdą – pasitraukė ne tik nuo visuomenės, bet ir iš tėvynės, ėmė keliauti po pasaulį, galiausiai tapo komersantu, Afrikoje prekiaujančiu kava ir ginklais. Ir savo poezija, ir temperamentu, ir gyvenimo būdu (arba būdais) šis rašytojas nė kiek nepanašus į Dickinson.
Šiemet mirusi Harper Lee, išgarsėjusi romanu „Nežudyk strazdo giesmininko“, labai ilgai neišleido jokios kitos knygos ir gyveno uždarą gyvenimą – ištisus dešimtmečius beveik jokių interviu, beveik jokių viešų pasirodymų. Būdama jau garbaus amžiaus parašė dar vieną romaną – kritikai jį įvertino skeptiškai. Ji vėl visai kitokia negu Dickinson arba Rimbaud. Jos garsusis romanas, skirtingai nei Dickinson poezija, yra socialus, išaugęs iš aplinkos ir ją supančios visuomenės šaknų.
Visų minėtų rašytojų asmenybė ir biografija pasauliui gerai žinomos. Kitoks yra Thomas Pynchonas. Jo biografija irgi žinoma – bet tik ankstyvoji. Vėliau jis pasislėpė nuo visuomenės ir štai jau kelis dešimtmečius nėra žinoma, kur jis gyvena, nors, atrodo, Niujorke. Bet nėra jo nuotraukų, tad Niujorko miniose nesunku pasislėpti. Jis nėra visiškai pasislėpęs – kartais šen bei ten išlenda, netgi su kai kuo pabendrauja, pavyzdžiui, kartą su Salmanu Rushdie, bet susitikimų su žurnalistais sėkmingai išvengia.
Įdomu, kad jo kūryba anaiptol nėra introvertiška ir hermetiška. Energija trykštančiuose romanuose kūliais verčiasi šiuolaikinės Amerikos sociumas, spalvingi personažai, ekstravagantiškai perteiktos situacijos atpažįstamame socialiniame kontekste. Beje, čia galima įtarti, kad tokiam pasaulinį garsą įgijusiam rašytojui toks slapstymasis yra tarsi atvirkštinė viešųjų ryšių forma, provokuojanti skaitančiosios publikos smalsumą.
Dar vienas būdas rašytojui maskuotis – nuslėpti savo tapatybę, kūrinius pasirašant slapyvardžiu. Dažniausiai ši kaukė anksčiau ar vėliau nukrenta arba būna nuplėšiama, kartais po autoriaus mirties, kaip buvo su savito kūrinio „Romanas su kokainu“ autoriumi, pasirašiusiu M. Agejev. Absurdišką prielaidą, kad tikrasis autorius – Vladimiras Nabokovas, galėjo skleisti tik neišmanėliai, nepajautę tikrojo nabokoviško stiliaus.
Bet atsigręžkime į šiuos laikus. Italė Elena Ferrante šiuo metu Vakarų pasaulyje yra tarp pačių madingiausių rašytojų, tad tarsiu kelis žodžius apie jos populiariausią romaną. Beje, būtų keista, jeigu ši autorė dar neverčiama į lietuvių kalbą, nes jos knygos gali patikti plačiam skaitytojų sluoksniui. Italijoje netrūksta spėliojimų apie tikrąją autorės tapatybę, bet ji lieka nežinoma, nors pirmuoju asmeniu parašyti vadinamieji Neapolio romanai, atrodo, gana autobiografiški, tai lyg ir tapsmo romanai. Jų yra keturi, bet sakoma, kad iš tiesų tai vienas romanas, išleistas keturiomis dalimis dėl to, kad vienas tomas būtų išėjęs neįmanomai storas.
Taigi, pirmajame romane, „Mano geniali draugė“, pasakotoja, gimusi Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, savo istoriją pradeda nuo ankstyvos vaikystės ir prieina beveik iki vidurinės mokyklos baigimo amžiaus. O vidurinėje mokykloje to meto skurdžiame Neapolio rajone mokydavosi nedaugelis, nes tai buvo per brangu, net ir esant nemokamam mokslui. Beje, pamatyti, kokio didžiulio skurdo būta Pietų Italijoje ankstyvuoju pokariu, galime ir iš kito romano – Williamo Styrono „Ir padegė šiuos namus“.
Ferrante pasakoja tradicine – galima sakyti, senamadiška – maniera; kai kur įterpdama tiesmukų komentarų, pvz.: „Man tai padarė didelį įspūdį“, – apskritai tai panašu į XIX amžiaus realizmą. Pasakoja meistriškai – net neužtenka pasakyti, kad puikiai pina siužetinę intrigą, tų intrigų čia daug, jos ritasi viena iš kitos, ir sugebama patraukliai pateikti net paprasčiausius dalykus. Visas veiksmas vyksta glaudžioje vieno Neapolio rajono bendruomenėje, kur visi visus pažįsta, o gyvenimo būdas archajiškai tradicinis, patriarchalinis. Pasakotojai, beje, irgi vardu Elena, augant, gyvenimas po truputį gerėja: dvi šeimos praturtėja iš savo smulkaus verslo, ir jeigu tokios šeimos jaunuolis sumano vesti savo neturtingą kaimynę, neįsivaizduojama, kad ji galėtų atsisakyti; bent jau tokios merginos tėvai to negalėtų atleisti, nes juk jaunikio šeima turi savo namą „su vonia, šaldytuvu, televizoriumi ir telefonu“.
O dabar pereisiu prie dar vieno atvejo, vėl kitokio, ir prie jo apsistosiu iki jums skirtos kantrybės galo. Tai yra Jerome’as Davidas Salingeris, ir jo atvejis sunkus, nes nuo visuomenės pasislėpė tada, kai buvo garsenybė, literatūros žvaigždė, jo knygų populiarumas nemenko ir vėliau; tad visą likusį gyvenimą į jo privatumą kėsinosi žiniasklaida, kai kurie su juo artimai bendravę arba net kartu gyvenę žmonės. Slėptis buvo sunku ir dėl to, kad jo gyvenimo vieta buvo žinoma. Per tuos dešimtmečius apie jį ir ne tik apie jo kūrybą, bet būtent apie asmeninį gyvenimą pasirodė ne taip jau mažai knygų.
Čia reikia pasakyti, kad ne vienas garsus rašytojas vengė savo biografijos faktų viešinimo, aiškindamas labai paprastai: skaitykite mano knygas, tai yra svarbu, o mano biografija nereikšminga. Negalima tam nepritarti, nes mes autorius vertiname dėl to, ką jie sukūrė, o ne dėl to, kaip gyveno. Bet visuomenės smalsumas neišvengiamai braunasi į kūrėjo vidų ir gyvenimo aplinkybes. Na ir, žinoma, kai kas mano, kad autoriaus gyvenimo medžiaga gali bent iš dalies paaiškinti jo kūrinius.
Bet šis kelias slidus. Viešumos anaiptol nevengianti prancūzų literatūros žvaigždė Frédéricas Beigbederis parašė tokį pusiau dokumentinį romaną „Oona ir Salingeris“. Pabandė labai plačiai nušviesti sunkią Salingerio patirtį Antrajame pasauliniame kare. Ta patirtis iš tiesų buvo slogi ir traumuojanti. Mat yra keletas pasaulinio garso amerikiečių rašytojų, kurie dalyvavo šiame kare ir apie tai parašė romanų: Kurtas Vonnegutas, Josephas Helleris, Normanas Maileris, Jamesas Jonesas. Kai kas teigia, kad iš jų visų būtent Salingeris daugiausia paragavo tiesioginės mūšio lauko patirties, ir jau tikrai faktas, kad jis apie tai mažiausiai rašė.
Tai štai Beigbederis savo knygoje dėmesį sutelkė kaip tik į kare patirtus jo išgyvenimus ir romaną „Rugiuose prie bedugnės“ ėmėsi aiškinti kaip nulemtą tos patirties – be didelių pastangų įrodyti. Tiesa, ne jis tai sugalvojo – yra ir detalesnių šios traktuotės dėstymų. Ir ką gi tokia interpretacija duoda? Nesuskaičiuojama gausybė skaitytojų visame pasaulyje, ypač jaunų skaitytojų, tarp jų kadaise ir aš, šį tekstą suvokė kaip jaunatviško maišto prieš snobišką ir sustabarėjusį suaugusiųjų pasaulį išraišką, – ką gali reikšti aiškinimas apie čia glūdinčią autoriaus karo patirtį?
Ar toks aiškinimas ką nors pasako veikiau apie autoriaus psichologines problemas, ar apie patį romaną, ar apie nė vieną iš tų? Ar ta galybė jaunų, o ir nejaunų skaitytojų, kurie šį romaną suprato kaip individualistinį jaunuolio maištą prieš suaugusiųjų pasaulį, liko nesupratę esmės? Akivaizdu, kad būtent šis atvejis parodo, kaip pavojinga interpretuoti literatūrą išėjus už kūrinio apimties į arbitralias autoriaus gyvenimo aplinkybių interpretacijas. Talentingai parašytas literatūros kūrinys yra aukso grynuolis, iškilęs virš paties autoriaus asmenybės ir sukūrimo aplinkybių. Bandymai tą grynuolį įmurkdyti į jo atsiradimo dirvą ir autoriaus biografijos faktus, net jeigu ir turi psichologinio pagrindo, tegali byloti apie išorines aplinkybes, bet iš esmės tas grynuolis apraišiojamas uodegomis, kurios užtemdo jo esmę ir geriausiu atveju iš dalies paaiškina, kokiomis aplinkybėmis jis atsirado, o ne kas jis yra.
Neabejotina, kad patį Salingerį tokie jo kūrinių aiškinimai erzino ir nuvylė. Akivaizdu, kad Salingeris, pirmojo romano autorius, ir Salingeris, visos vėlesnės kūrybos autorius, yra du skirtingi rašytojai. Padarę išlygą, kad prie vėlesnės kūrybos santykinai galima priskirti ir knygą „Devyni apsakymai“, aiškiai matome, kad naujasis Salingeris yra patyręs dvasinį praregėjimą. Tai yra paprasta: romane „Rugiuose prie bedugnės“ kalbama apie personažo santykį su sociumu, kiti kūriniai byloja apie asmens santykį su absoliutu.
Viena vertus, tai labai specifiniai, religiškai angažuoti kūriniai, kurie vis dėlto įleido savo šaknis į Amerikos gyvenimo kasdienybę ir parodė pakilimo virš tos kasdienybės kelius. Dėl to jie buvo suprantami daugeliui amerikiečių, o ir viso pasaulio žmonių. Antra vertus, pavyzdžiui, apysaka „Susipažinkite: Simoras“ daug ką glumino savo netiesine struktūra, siužetinių linijų maišatimi, rafinuotu žaismingumu, ir ne veltui tradiciniai literatūros kritikai išsakė daug priekaištų. Ir iš tikrųjų tai keistas derinys: žaismingoje, originaliai išraiškingoje postmodernistinėje formoje glūdi ryški ir esminė dvasingumo sklaida.
Salingeris manė, kad dauguma jo kūrybos aiškintojų, net ir tie, kurie vertina teigiamai, suprimityvina ir vulgarizuoja. Ir čia jis, mano nuomone, buvo visiškai teisus. Nes kritikai regėjo pagal sau duotą ir savo pasirinktą matymo prizmę, kurioje netilpo dvasingumo ir postmodernizmo derinys.
Įprasta, kad rašytojai nemėgsta kritiškų savo kūrybos vertinimų. Tačiau Salingeris nemėgo ir teigiamų. 1959 metais Britanijoje buvo išleista jo apsakymų knyga. Viršelyje pavaizduotas erotiškos blondinės veidas gundančiu žvilgsniu ir knyga apibūdinta tokiais žodžiais: „Skausminga ir užuojautą kelianti vyrų, moterų, jaunuolių ir vaikų galerija.“ Salingeris buvo pasibaisėjęs. Tada į visas leidybos sutartis įtraukė sąlygą, kad dėl knygos apipavidalinimo ir viršelio spręs jis pats. Praktiškai tai reiškė paprastą dalyką: nuo tada iki šiol visos jo knygos leidžiamos be jokio palydimojo žodžio, be jokių nuotraukų ir iliustracijų.
Nors orientavosi į rytietišką dvasingumą, Salingeris buvo įsisąmoninęs ir išreiškė daugelį krikščionybės aspektų ir visiškai nepostulavo jokios religinės doktrinos. Apie apysakos „Susipažinkite: Simoras“ kūrimą jo biografijos autorius Kennethas Slawenskis (ši knyga yra ir lietuviškai) rašė: „Gal Salingeris nujautė, kad apysaka […] bus rašoma ne sistemingai, o gims iš dieviško įkvėpimo, laisvai išsiliedama, kas įmanoma tik remiantis tikėjimu.“ Ir dar svarbi to paties Slawenskio pastaba: „Salingeris neturėjo brolio ir niekada gyvenime nebuvo sutikęs žmogaus […] – kurio charakteris būtų buvęs panašus į Simoro Glaso“ (vertė Elena Laimutė Gylienė). Iš tikrųjų visa ši apysaka yra apie idealą, kuris gal ir neįmanomas, apie materialistinėje amerikietiškoje tikrovėje šmėžuojantį keistą lyg ir šventąjį, apie artėjimą prie tobulybės ir iš dalies apie kerinčiomis teksto vingrybėmis reiškiamą desperaciją dėl to, kad neįmanoma sugauti tos dieviškos žaltvykslės.
Po Salingerio mirties pasirodė pranešimų, kad dabar bus leidžiama ta jo kūryba, kurią jis rašė pasislėpęs nuo visuomenės. Pagūglinęs radau nuorodas tik į 2013 metų žinias šia tema, pvz., su tokia antrašte: „Penkis naujus J. D. Salingerio romanus bus pradėta publikuoti 2015 metais.“ Nieko iki šiol nėra. Šiek tiek smelkiasi abejonė, ar tie kūriniai apskritai egzistuoja. O jeigu jie ir yra, ar jų lygis nebus daug žemesnis už ankstesnę kūrybą? Mat „Susipažinkite: Simoras“ yra tokia aukštuma, kurią sunkiai įsivaizduojama pakartoti. Pasiekus tokią viršūnę tėra įmanoma leistis žemyn. Šią neramią prognozę patvirtina paskutinis jo publikuotas kūrinys – apysaka „Hapworth 16, 1924“, kuri pasirodė tik žurnale „New Yorker“ 1965 metais, bet ne knygos pavidalu. Tai yra epistolinis kūrinys – septynmečio Simoro Glaso laiškas tėvams iš vaikų stovyklos. Laiško autorius demonstruoja absurdiškai tobulą, neįtikėtinai vunderkindišką intelekto, savivokos ir pasaulio suvokimo lygį. Visas tas pats stilius, kuris ankstesniuose kūriniuose žaižaravo stulbinančiais atradimais, čia atrodo tik kaip išsikvėpusi imitacija, ir galima sutikti su tais kritikais, kurie teigė, kad šis rašinys nepaskaitomas.
Emily Dickinson viename eilėraštyje rašė, kad ji esanti niekas ir kaip nyku būti kuo nors. Salingeris norėjo būti niekuo, bet tai buvo visiškai neįmanoma.
Pranešimas, skaitytas šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara“ Biržuose (VIII.20)
