JUAN RULFO

Negirdi šunų lojimo?

Prieš 30 metų mirė vienas žymiausių šiuolaikinių meksikiečių rašytojų Juanas Rulfo (tikr. Juan Nepomuceno Carlos Pérez Rulfo Vizcaíno, 1917–1986). Garsiausi nedaug parašiusio prozininko kūriniai – 17 novelių rinkinys „Liepsnojantis slėnis“ (El llano en llamas, 1953) ir žymiausius magiškojo realizmo autorius (G. Garcíą Márquezą, C. Fuentesą, M. Vargasą Llosą) įkvėpęs romanas „Pedras Paramas“ (1955; liet. 2005, vertė Jurga Katkuvienė). Realistine maniera parašytų „Liepsnojančios lygumos“ novelių veiksmo vieta – šalies kaimas Meksikos revoliucijos ir Kristiados laikotarpiu. Čia publikuojame vieną žinomiausių rinkinio novelių ¿No oyes ladrar los perros?

 

– Ignasijau, sakyk, ar ten viršuje nieko negirdi, ar nematai kokios šviesos?

– Nieko nesimato.

– Mes jau turėtumėm būti netoli.

– Taip, bet aš nieko negirdžiu.

– Žiūrėk atidžiau.

– Nieko nesimato.

– Tuo blogiau tau, Ignasijau.

Ilgas juodas, tai mažėjantis, tai didėjantis, vyrų šešėlis judėjo aukštyn žemyn per akmenis, slinkdamas upelio pakrante. Jųdviejų šešėliai buvo susilieję į vieną. Virš žemės kaip apskritas blyksnis kilo mėnulis.

– Jau turėtume pasiekti kaimą, Ignasijau. Tavo ausys išlindusios, įsiklausyk, ar negirdi šunų lojimo. Atsimink, mums sakė, kad Tonaja yra iškart už kalvos. Jau seniai praėjome kalvas. Atsimink, Ignasijau.

– Taip, bet ničnieko nematau.

– Jau pavargau.

– Nuleisk mane.

Senis paėjėjo atbulas, kol atsirėmė į šlaitą, ir ten pasitaisė naštą, bet nenukėlė jos nuo pečių. Nors kojos tirtėjo, jis nenorėjo prisėsti, nes tuomet nebepakeltų sūnaus, kurį jam buvo užkėlę ant pečių. Taip nešė jį visą kelią.

¬– Kaip jautiesi?

– Prastai.

Ignasijus kalbėjo mažai. Kaskart vis mažiau. Kartais atrodė, kad jis miega. Kartais atrodė, kad jau atšalęs. Jis drebėjo. Senis suprasdavo, kada sūnų imdavo krėsti drebulys, nes tada šio kojos įsirėždavo į tėvo šonus lyg pentinai. Kiek vėliau rankos, apglėbusios tėvo kaklą, suspaudė jį ir purtė galvą lyg barškutį. Senis sukando dantis, kad neprisikąstų liežuvio, ir kai drebėjimas liovėsi, paklausė:

– Ar tau labai skauda?

– Truputį, – atsakė Ignasijus.

Iš pradžių jis kartojo: „Nuleisk mane čia… Palik mane čia… Toliau keliauk vienas. Aš tave pasivysiu rytoj arba kai man truputį pagerės…“ Taip sakė kokius penkiasdešimt sykių. Tačiau šįkart to nebepasakė. Štai priešais juos švietė mėnulis. Didžiulis raudonas mėnulis, pripildantis akis šviesos ir paryškinantis ant žemės krintantį šešėlį.

– Nebematau, kur einu, – ištarė tėvas.

Juan Carreño de Miranda. Eugenia Martínez Vallejo. 1680

Juan Carreño de Miranda. Eugenia Martínez Vallejo. 1680

Tačiau niekas neatsiliepė. Sūnus viršuje buvo apšviestas mėnulio. Jo bespalvis, bekraujis veidas atspindėjo matinę šviesą. Ir jį apačioje.

– Girdi mane, Ignasijau? Nieko nematau.

Tačiau sūnus neatsakė.

Tėvas ėjo toliau, svirduliuodamas. Jis kryptelėjo, bet staigiai išsitiesė, kad nesukluptų.

– Nebėra jokio kelio. Mums minėjo, kad Tonaja bus už kalvos. Jau praėjome kalvą. O Tonajos dar nematyti ir nesigirdi jokio triukšmo, kuris paliudytų, jog esame netoliese. Kodėl nesakai, ką matai ten iš viršaus, Ignasijau?

– Nuleisk mane, tėve.

– Blogai jautiesi?

– Taip.

– Aš nunešiu tave iki Tonajos. Ten rasiu ką nors, kas tavim pasirūpintų. Sako, ten gyvena gydytojas. Aš nunešiu tave pas jį. Nešu tave jau valandų valandas ir nepaliksiu čia vieno.

Jis truputį susvirduliavo. Žengtelėjo į šalį ir vėl sugrįžo į pradinę padėtį.

– Nunešiu tave į Tonają.

– Nuleisk mane.

Nusilpusiu balsu sumurmėjo:

– Noriu truputį pamiegoti.

– Pamiegok man ant pečių. Juk aš tave stipriai laikau.

Giedru dangumi kilo melsvas mėnulis. Šlapią nuo prakaito senio veidą užtvindė šviesa. Jis užmerkė akis, nebežvelgė pirmyn, nes nebegalėjo pakelti sūnaus rankų sugniaužtos galvos.

– Darau tai ne dėl tavęs. Darau tai dėl motinos atminimo. Nes tu buvai jos sūnus. Todėl tai darau. Jos dvasia man vaidentųsi, jei būčiau palikęs tave ten, kur radau, ir neneščiau išgydyti. Tai ji man suteikia jėgų, o ne tu. Visų pirma dėl to, kad tau galiu padėkoti nebent už didžiausias bėdas, didžiausias kančias, didžiausią gėdą.

Kalbėdamas senis gausiai prakaitavo, bet nakties vėjas džiovino prakaitą. Šiam apdžiūvus, jis toliau prakaitavo.

– Net jei susilaužysiu stuburą, nunešiu tave iki Tonajos, kad ten galėtų išgydyti tavo žaizdas. Nors esu įsitikinęs, kad vos pasijusi geriau, vėl grįši prie to paties. Bet man tai neberūpi. Kad tik tu iškeliautum kur nors toli, kad daugiau apie tave nieko negirdėčiau. Kad tik tu padarytum tai, nes aš tavęs nebelaikau sūnumi. Aš prakeikiau kraują, kurį paveldėjai iš manęs. Prakeikiau tą dalį, kurią gavai iš manęs. Sakiau: „Tesupūna jo inkstuose mano kraujo pusė.“ Pasakiau tai, kai sužinojau, kad tu šlaisteisi pakelėmis, plėšdavai ir žudydavai žmones… Ir dorus žmones. Kad ir mano seną draugą Trankviliną. Juk jis buvo tavo krikšto tėvas. Juk jis davė tau vardą. Gaila, bet ir jam teko pasitaikyti tavo kelyje. Tuomet aš pasakiau: „Šitas negali būti mano sūnus.“

Pažiūrėk, gal ką pamatysi. Ar išgirsi. Privalai tai padaryti, nes aš tarsi kurčias.

– Nieko nematau.

– Tuo blogiau tau, Ignasijau.

– Aš ištroškau.

– Pakentėk! Mes turėtumėm būti netoliese. Kadangi dabar jau labai vėlu, jie veikiausiai užgesino šviesas. Bet tu turėtum girdėti šunų lojimą. Pasistenk įsiklausyti.

– Duok vandens.

– Čia nėra vandens. Aplinkui vien akmenys. Pakentėk. Net jei būtų, aš nenuleisčiau tavęs atsigerti. Niekas nepadėtų tavęs vėl užkelti, o vienas to padaryti nepajėgčiau.

– Aš baisiai ištroškęs ir noriu miego.

– Atsimenu dieną, kai tu gimei. Jau tada toks buvai. Tu prabusdavai alkanas, pavalgydavai ir vėl užmigdavai. Tavo mama turėdavo tau duoti vandens, nes iščiunkdavai visą jos pieną. Tu niekada nepasisotindavai. Ir visados buvai pasiutęs. Niekada nemaniau, kad šis pasiutimas užvaldys tavo protą… Bet taip jau nutiko. Tavo motina, tesiilsi ramybėje, norėjo, kad užaugtum tvirtas. Manė, kad kai užaugsi, ja pasirūpinsi. Be tavęs, daugiau nieko neturėjo. Kitas turėjęs gimti vaikas ją pražudė. Ir tu būtum motiną pražudęs, jei tik ji būtų gyvenusi ilgiau.

Staiga vyras, kurį nešė, nustojo stipriai spausti šonus kojomis. Šios pradėjo laisvai tabaluoti į šonus. Ir tėvas pajuto, kad ten, viršuje, Ignasijaus galva purtosi nuo verksmo. Jis jautė ant viršugalvio krintančius stambius lašus.

– Verki, Ignasijau? Motinos atminimas pravirkdė tave, tiesa? Bet tu jai niekada nieko gero nepadarei. Visada su mumis blogai elgeisi. Atrodo, kad prisotinome tavo kūną blogio, užuot pripildę meilės. Dabar matai? Jie tave sužeidė. Kas nutiko tavo draugams? Juos visus išžudė. Tačiau jie nieko neturėjo. Jie veikiausiai būtų pasakę: „Neturime kam išlieti savo gailesčio.“ Bet tu, Ignasijau?

Ir štai jau pasirodė kaimas. Senis išvydo mėnesienoje švytinčius stogus. Svoris jį prislėgė, kai sūnus keliais spustelėjo iš paskutiniųjų. Pasiekęs pirmą būstą, atsirėmė į sieną ir, kiek pailsėjęs, nuleido ant žemės savo vaiko kūną, išsilaisvindamas nuo naštos. Sunkiai nuo kaklo atgniaužė jo pirštus. Išsilaisvinęs išgirdo, kad visur aplink loja šunys.

– Ir tu jų negirdėjai, Ignasijau? – paklausė. – Tu man ir šįkart nė kiek nepadėjai.

 

 

Vertė Simonas Bernotas

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.