Išmokau – viskas praeina, negaliu sulaikyti

ALDONA GUSTAS. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pirmą kartą dailininkės ir poetės Aldonos Gustas kūrinių ciklą „Esu gamtos dalis“ pamačiau Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Praėjo kiek daugiau nei metai. Ir nors A. Gustas pažįstu per atstumą, nes apie ją man pasakojo pianistė, mokslininkė, dėstytoja prof. Raminta Lampsatytė, kuri dailininkę pažįsta artimiau, atrodo, su jos darbais užmezgiau ryšį, neapsunkinantį nė vienos iš mūsų. Lengva vaizduotėje nešiotis A. Gustas kūrinius – užtenka užsimerkti ir jie vis išplaukia. Jos kūryba kaip vanduo, kuris užpildo ir sykiu leidžia lengvai judėti, jaučiant tėkmę.

„Vanduo yra lengvumas. Nenorėjau plaukti, tik judėti vandeny. Išlaikyti vandens harmoniją.“

Po pirmosios parodos buvo „Mano vaikystės Lietuva“, „Aš esu mes“, o rugsėjo 20–25 dienomis Kaune, galerijoje „Aukso pjūvis“ (Verslo lyderių centras, K. Donelaičio g. 62 / V. Putvinskio g. 53), veiks eskizų ir pastelių ekspozicija „Plaukiančios“, ją papildys citatos, R. Lampsatytės atrinktos iš vasarą Berlyne vykusio pokalbio. Naująją ekspoziciją sudaro 47 eskizai, sudėlioti vienas šalia kito (to prašė autorė) dėl to, kad stebėtojas, žvelgdamas į piešinius, jaustų judėjimą, leistų žvilgsniui plaukti tarp menininkės popieriuje piešiamų linijų, kurios banguoja ir nurimsta, užmeta kilpas ir susipina, susijungia į abstrahuotus pavidalus ir juos paleidžia.

„Dabar nebeplauksiu. Jau atsisveikinau su tuo. Atėjo metas atsisveikinimams.“

Greta eskizų bus pristatoma pastelių serija. Joje – A. Gustas vaikystės prisiminimai: lietuviško peizažo atspindžiai, piešinių erdvėje vis pasirodanti baltaveidė mergaitė. Darbai primena impresionistų kūrinius – vienoje spalvinėje dėmėje išsiskleidžia daugybė atspalvių, susijungiančių į šviesų, dulksvą mirgėjimą. Aiškios siužeto linijos piešiniuose nėra. Jie fragmentiški. Tarsi sukurti iš daugybės patirčių ir jausmų, besimainančių tarpusavyje. Juose, kaip ir A. Gustas poezijoje, nėra pagrindo, į kurį būtų galima atsiremti.

„Man svarbu, kad poezija neturi veiksmo ar siužeto. Man veiksmas, siužetas – nesvarbūs. Poezija teka kaip vanduo, žodis, sapnas, muzika.“

Aldona Gustas. Aukso Pjūvis. 2013

Ne tik paroda, bet ir nauja poezijos knyga menininkė paminės 85 metų sukaktį. Knygą, kurią į lietuvių kalbą išvertė Giedrė Bartelt ir Raminta Lampsatytė, inspiravo sapnas. R. Lampsatytė pasakojo, kad menininkė naktį sapne susitikusi su žmogumi ir šis jai ištaręs vieną vienintelį žodį. Jo menininkė nepaleido dvi savaites, per jas parašė trumpų eilėraščių rinkinį. „laikas, laikinas“ arba „laiko lietus“ – tai dar neišleistos A. Gustas knygos pavadinimas. Ji bus papildyta asmeninėmis kūrėjos fotografijomis iš įvairių jos gyvenimo laikotarpių: kūdikystės, vaikystės, jaunystės, brandos. Naująjį rinkinį ketinama išleisti ne tik lietuvių, bet ir vokiečių bei anglų kalbomis.

Sapno žmogaus ištartas žodis „laikas“ – varva, teka, liejasi.

„Šyšoje bandžiau rankomis sugriebti vandenį ir jį palaikyti – negalėjau. Išmokau – viskas praeina, negaliu sulaikyti.“