Homoseksualių žmonių pastoracija stačiatikybėje
Homoseksualių vyrų ir moterų klausimas Vakaruose šiuo metu yra vienas aktualiausių dvasininkams. Keičiantis visuomenės požiūriui ir įstatymų bazei (JAV vienalytės santuokos jau legalios visose valstijose), Bažnyčiai tenka taikytis prie visiškai naujos kultūros ir naujų socialinių aplinkybių. Tačiau, be homoseksualių asmenų, yra ir biseksualai bei transseksualai (translyčiai), kurie, nors ir rečiau matomi visuomenei, taip pat egzistuoja ir taip pat gali tapti Bažnyčios nariais.
Seksualinės aistros teologija
Pradėkime nuo bazinių apibrėžčių. Pasaulietinė sociologija skiria biologinę lytį (sex) nuo socialinės lyties (gender). Paprastai sakant, biologinė lytis – ta, kurią liudija kūnas, socialinė – tai, kas dedasi žmogaus galvoje.
Nuo lyties nepriklauso seksualinė orientacija – tai, kokios lyties atstovai traukia žmogų. Žmogų gali traukti priešingos lyties atstovai (toks žmogus yra heteroseksualus), tos pačios lyties atstovai (homoseksualus), abiejų lyčių atstovai (biseksualus), žmogus gali nejausti lytinio potraukio (aseksualus) arba jis gali pats jaustis priklausąs ne tai lyčiai, kurią liudija jo biologija (transseksualus). Pastarąjį atvejį reikia skirti nuo transvestizmo (potraukio puoštis kaip priešingos lyties atstovas, nesitapatinant su priešinga lytimi ar nenorint tapti priešingos lyties atstovu) ir turėti omenyje, kad transseksualūs asmenys gali turėti itin sudėtingą biologiją (kitos lyties požymių, taip pat kitos lyties lytinius organus, nors dažnai abiejų lyčių biologinius požymius turintys asmenys išskiriami dar į vieną atskirą grupę).
Krikščionybėje svarbu skirti žmogų (asmenį) ir jo veiksmus. Scholastinėje teologijoje yra actus hominis (žmogaus veiksmų) ir actus humani (žmogiškųjų veiksmų) skirtis, kuri, nors ir nėra tiksliai suformuluota stačiatikybėje, stichiškai naudojama. Metropolitas Kallistos Ware’as homoseksualų kontekste tai vadina „homoseksualinės orientacijos“ ir „homoseksualinių veiksmų“ skirtimi. Žmogaus veiksmai – tai tokie veiksmai, kurie vyksta be žmogaus intelekto ar laisvos valios įsikišimo (pavyzdžiui, žmogus vieną dieną nepabunda ir nenusprendžia: nuo šiandien pakeisiu savo seksualinę orientaciją; seksualinė orientacija yra kažkas, kas vystosi ilgą laiką). Šiuo atveju mums visiškai nesvarbus klausimas, ar seksualinė orientacija yra įgimta, ar ji formuojama (tik tarp kitko galime paminėti, kad Amerikos psichologų asociacija ir Britų psichiatrų karališkoji kolegija laikosi tarpinio modelio, kad orientacijai turi įtakos ir įgimti, ir įgyti dalykai, tačiau šios srities moksliniai tyrimai vis dar tęsiami). Teologiniu ir filosofiniu požiūriu svarbiausia yra tai, kad orientacijos pasirinkimas nėra valios ir intelekto aktas. Asmuo negali būti atsakingas ar kaltas už savo žmogaus veiksmus, bet visada yra atsakingas už savo žmogiškuosius veiksmus.
Žmogiškieji veiksmai formuoja asmens tapatybę. Pavyzdžiui, jei asmuo užsiima gydymu (žmogiškasis veiksmas), jis yra gydytojas. Jei nužudė žmogų (žmogiškasis veiksmas, išskyrus atvejus, kai asmuo yra nepakaltinamas), jis – žudikas. Lygiai taip pat krikščionišku požiūriu žmogus, kuris yra homoseksualus ar heteroseksualus, nevadinamas kitaip nei tiesiog „žmogumi“, o tapatybe šie veiksmai virsta tik tada, kai asmuo atlieka žmogiškuosius veiksmus – užsiima lytiniais santykiais. Asmens seksualinė orientacija (ar jos nebuvimas), su tuo susijusios nevalingai (pabrėžiu – nevalingai) į galvą šaunančios mintys ir potraukiai nėra smerkiami Bažnyčios ir niekaip nekeičia žmogaus statuso Bažnyčioje – jis nė kiek nesiskiria nuo kitų krikščionių.
Čia esminis protestantų fundamentalistų ir ortodoksų skirtumas. Protestantų idealas – „branduolinė šeima“: tėvas, motina, vaikai, todėl homoseksualūs asmenys, gimę protestantų fundamentalistų aplinkoje, jaučia vidinę kaltę vien dėl to, kad yra homoseksualūs ar jiems į galvą šauna homoerotinio turinio mintys (ši nepanaikinama vidinė kaltė gali netgi privesti iki savižudybės). Ortodoksų kultūros žino įvairių bendruomeninio gyvenimo modelių (Jeruzalės apaštališkoji bendruomenė, šv. Bazilijaus prieglaudos našlaičiams ir vargšams, visokių tipų vienuolijos, broliškos ir seseriškos pasauliečių bendruomenės, pavyzdžiui, Mikniškės Šalčininkų r., įvairūs ortodoksų kaimai-bendruomenės šiandienos Rusijoje ir t. t.), todėl asmuo gali sau pripažinti, kad yra homoseksualinės ar kitos „neįprastos“ orientacijos, ir mokytis gyventi krikščioniškai neneigdamas savęs (įvairios homoseksualų „gydymo“ ir „atvertimo“ terapijos yra JAV kultūros vaisius, kuris šiandien veržiasi ir į tradiciškai ortodoksiškus kraštus).
Žmogiškojo veiksmo – aktyvių homoseksualinių fantazijų ar santykių – atveju, žinoma, Ortodoksų Bažnyčios Tradicija laikosi labai kategoriškos pozicijos. Šventajame Rašte ir Tradicijoje, pradedant Apaštališkaisiais Tėvais („Didachė“), išreiškiamas požiūris, kad homoseksualiniai santykiai yra nuodėmė. Todėl asmuo, nenorintis kurti šeimos su priešingos lyties atstovu ir norintis būti krikščioniu ortodoksu, turėtų mokytis gyventi celibatinį gyvenimą.
Ortodoksų Tradicijoje kitokių santykių ydingumas dažnai aiškinamas per Bažnyčiai įprastą asketizmo prizmę (tuo ortodoksų prieiga skiriasi nuo katalikiškos ar protestantiškos). Asketinis krikščionio ortodokso idealas – beaistriškumas (gr. apatheia), t. y. buvimas visiškai nepriklausomam nuo bet kokių aistrų (persivalgymo, lytinės aistros, garbės troškimo ir kt.). Nežabotas valgymas nėra niekuo geresnis įprotis nei nežabota masturbacija. Ši laisvė pasiekiama per valingą susilaikymą ir malonės veikimą, tačiau reikia turėti omenyje, kad veiksmams labai svarbus kontekstas. Visiškas susilaikymas nuo maisto privestų prie mirties.
Taip pat ir kai kurie kiti prigimtiniai potraukiai, kuriuos turi žmogus, gali būti nukreipti tokiu būdu, kad tarnautų gėriui (geismas, pasak Evagrijaus Pontiečio, žmogui duotas tam, kad jis geistų gėrio, o rūstis – kad nekęstų blogio). Pavyzdžiui, norintis nebūti priklausomas nuo garbės troškimo žmogus turi susilaikyti nuo viešų pasirodymų, buvimo dėmesio centre, knygų ir straipsnių rašymo, tačiau tai nėra būtina kiekvienam krikščioniui. Pasiekę tam tikrą dvasinę brandą, turintys specialų pašaukimą, gavę dvasios tėvo leidimą, kai kurie krikščionys gali aktyviai veikti viešojoje erdvėje nelaužydami susilaikymo nuo garbės troškimo principų. Žinoma, jie visada turi būti atsargūs.
Lygiai ta pati aistrų logika galioja ir skaistumui. Visi krikščionys privalo laikytis skaistumo. Kontekstas, kuriame lytiniai santykiai nepažeidžia skaistumo (pasak šv. Grigaliaus Nazianziečio, abu dalyvaujantys žmonės išlieka skaistūs), – Bažnyčios palaiminta santuoka (kuri, kaip sako Grigalius, yra šventa), siekis išreikšti abipusę meilę, kuri veda į vaikų pradėjimą. Kaip anksčiau minėtas leidimas viešai kalbėti nėra licencija daryti bet ką ir netvarkingas naudojimasis tuo, kas leista, galėtų privesti prie vergavimo aistrai, taip ir santuokiniai santykiai gali išvirsti į gyvulišką aistrą, kuri neatitinka krikščioniško skaistumo ir yra nuodėminga, pavergianti.
Šiame kontekste homoseksualų žmogų kankinanti seksualinė aistra nelaikoma niekuo ypatinga, geresne ar blogesne už heteroseksualų žmogų kankinančią seksualinę aistrą. Ir vienokie, ir kitokie žmonės pašaukti skaistumui, o kilniausia, jeigu jiems pavyksta išsaugoti nekaltybę, nes „prisikėlę nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje“ (Mt 22, 30). Šiuo požiūriu homoseksualai, laisva valia Vakaruose tampantys ortodoksais, netgi atlieka ypatingą krikščionišką žygdarbį, nes visiškai laisvai prisiima gyventi pagal tai, kuo tiki.
LGBT ir adelphopoiesis
Metropolitas Kallistos Ware’as, tarnaujantis Didžiojoje Britanijoje, teigia, kad, jo nuomone, itin svarbu pastoracinėje praktikoje Vakaruose skirti palaidą gyvenimo būdą gyvenančius homoseksualius asmenis nuo monogamiškai, su tuo pačiu žmogumi daugelį metų gyvenančiųjų. Pastarieji, gyvendami dviese, o galbūt dar ir augindami vaikus, yra atviri tam tikrai galimybei tobulėti bendražmogiškoje meilėje, tarpasmeniniuose santykiuose, praktikuoti atsidavimą ir gailestingumą (o tai – krikščioniškos dorybės). Todėl jis skatina ne atstumti tokias poras, o siūlyti joms tiesiog pradėti gyventi skaisčiai, išliekant kartu.
Metropolitas teigia, nors daugelis jį vadina idealistu, pats savo praktikoje matęs porų, kurioms pavyko pradėti gyventi krikščioniškai. Tokios poros išsaugo tarpusavio draugystę, meilę ir atsidavimą, tačiau atsisako seksualinių santykių. Kadangi Bažnyčios Tradicijoje yra išplėtota tos pačios lyties asmenų draugystės teologija ir filosofija, siekdami dvasinio augimo jie gali remtis šia Tradicija.
Ortodoksų Bažnyčia netgi turi specialų institutą tokiai skaisčiai draugystei laiminti – broliškumo / seseriškumo laiminimo ritualą (gr. adelphopoiesis, sl. bratotvorenije; gr. adelphos – brolis, adelphe – sesuo). Rusijoje jis dar buvo praktikuojamas XVII a. Nederėtų šio ritualo painioti su vienalyčių santuokų laiminimu – adelphopoiesis yra ne šeimos, o dvasinės bendrystės (be seksualinių ryšių) tarp dviejų tos pačios lyties asmenų sukūrimas.
Mano nuomone, šio instituto atgaivinimas (o jis šiandien praktikuojamas nestorijonų Asirijos Rytų Bažnyčioje) galėtų tapti puikiu pastoraciniu tiltu Vakaruose jau egzistuojančioms civilinėje partnerystėje gyvenančioms poroms, kurios laisva valia norėtų perkeisti savo santykius, suteikti jiems krikščionišką pavidalą. Ware’as užčiuopė labai ortodoksišką būdą išspręsti iškilusį prieštaravimą tarp socialinės tikrovės ir Bažnyčios praktikos – juk ortodoksų tradicija yra ne visuomenės naikinimo ir ne žmogaus kūno žudymo tradicija, o žmogaus, visuomenės ir pasaulio transfigūracija (gr. metomorphosis), atsimainymas, perkeitimas.
Žinoma, daugeliui Rusijos, Gruzijos ir kitų kraštų ortodoksų tokie siūlymai skambėtų kaip akibrokštas. Tų šalių tikintieji gyvena kitose kultūrose, kuriose dominuoja stichinė homofobija, menkai susijusi su tų kraštų krikščioniškumu (juk Rusijoje praktikuojančių krikščionių yra nepaprastai mažai, o neapykanta homoseksualiems asmenims kone visuotinė). Protestantų fundamentalistų misionieriai ir ideologai, nors daugelis tuose kraštuose ir nepereina į jų tikėjimą, siūlė tam tikrus darbo su LGBT metodus, juos perima šios kultūros.
Kai kurie dvasininkai, pavyzdžiui, Andrejus Kurajevas, Hilarijonas Alfejevas, netgi Aleksejus Osipovas, šiose šalyse bando aptarinėti LGBT problemas, tačiau daugelis dvasininkų kalba itin atsargiai, bijo suklaidinti ar papiktinti tikinčiuosius. Šis atsargumas suprantamas, nes beveik po kiekvieno LGBT žmones ginančio pasisakymo dvasininkai imami kaltinti neigią Bažnyčios mokymą, kad homoseksualiniai santykiai yra nuodėmingi (jei kalbantysis yra vienuolis, tai jis bemat apkaltinamas pats esąs slaptas homoseksualas), be to, žmonės sunkiai skiria homoseksualinį elgesį nuo orientacijos. Kitados, kai Kurajevas viešai per paskaitą pareiškė, kad homoseksualus asmuo gali būti ortodoksų vyskupu (turėdamas omenyje homoseksualinės orientacijos, o ne homoseksualiniuose seksualiniuose santykiuose dalyvaujantį žmogų), salėje kilo pasipiktinimas. Jį numalšinti sugebėjo tik paskaitoje buvęs vyskupas, kuris, greičiausiai taip pat nesupratęs Kurajevo minties, o gal tiesiog bandydamas suvaldyti situaciją, atsistojo, trenkė vyskupo lazda į grindis ir pareiškė: „Mielieji, ramiau! Aš, ortodoksų vyskupas, Dievo man patikėtu autoritetu jums atsakingai pareiškiu, kad joks homoseksualas negali būti ortodoksų vyskupu.“ Į Kurajevo bandymus aiškinti, kad viskas sudėtingiau, minia reagavo taip pat karštai kaip ir pirmą kartą, o vyskupas ėmė tildyti tiek minią, tiek Kurajevą.
Įveika vs atsivertimas
Nederėtų stebėtis, kad Didžiosios Britanijos ir Rusijos provincijos vyskupų požiūriai taip skiriasi, nors jie ir pripažįsta tą patį dogminį bei moralinį mokymą. Ortodoksų Bažnyčia, skirtingai nei, pavyzdžiui, Romos Katalikų Bažnyčia, neturi vieno centro su daugybe komisijų ir kongregacijų, kuris normuotų liturgines ir pastoracines praktikas, o tik vietinį vyskupą ir kleboną, kurie vadovaujasi Bažnyčios Tradicija. Kartais juokaujama, kad vienas dažniausiai Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Tipikone (liturgijos ir krikščioniškojo gyvenimo taisyklių sąvade) aptinkamų prierašų yra „аще изволит настоятель“ („kaip nurodys klebonas“). Vieni dalykai ortodoksų Tradicijoje apibrėžti griežtai, kiti – apskritai neapibrėžti (pavyzdžiui, kontracepcijos vartojimas santuokos kontekste) ir čia atsiveria didelė pastoracinė laisvė, kurios neturi katalikų dvasininkai. Todėl darbo su LGBT žmonėmis strategijos – vietinių vyskupų prerogatyva.
Kartą pokalbyje ortodoksų teologė Natalija Vasilevič dalijosi homoseksualių ortodoksų patirtimi Baltarusijoje. Jos teigimu, visą patirtį galima apibūdinti viena opozicija – taktikos, susijusios su įveika (angl. overcoming), ir taktikos, susijusios su „atsivertimu“ (angl. conversion). Vieni homoseksualūs ortodoksai, ypač paveikti Vakarų protestantizmo, bandė „gydytis“ nuo seksualinės orientacijos, tam naudodami įvairiausius metodus, galop ir kurdami heteroseksualias šeimas. Teologės teigimu, homoseksualių asmenų bandymai kurti šeimas su priešingos lyties atstovais dažniausiai baigdavosi didžiule nesėkme, „tarsi įsukta spyruoklė jie iššaudavo su dar didesne energija nei anksčiau, kartais tai įvykdavo ir po daugelio metų“.
Įveikos taktikos yra susijusios su asketine ortodoksų tradicija, jos gali būti jungiamos su šiuolaikine psichologija ir lyčių studijomis. Vasilevič teigimu, šios taktikos, paremtos savo orientacijos pripažinimu ir gyvenimu pagal krikščionišką moralę, buvo sėkmingesnės už bandymus „pagyti“ nuo egzistuojančių potraukių.
Apibendrinimas
Šiame straipsnyje pasidalinome kai kuria Ortodoksų Bažnyčios darbo su homoseksualiais asmenimis patirtimi ir kai kuriomis teologinėmis gairėmis. Kaip minėjome, bendros praktikos Bažnyčioje nėra. Ortodoksų teologija siūlo ištisą šiems asmenims galimų dvasinio gyvenimo kelių spektrą, kuriame homoseksualus ortodoksas turėtų rasti vietą kartu su savo dvasios tėvu ar motina.
