Dar šeši Sigito Gedos laiškai

Kaip esu sakęs („Š. A.“, 2013.II.1), turiu pluoštelį Sigito laiškų, rašytų man į kariuomenę. Tuokart paskelbiau keturis iš jų. Dabar ryžtuosi skelbti dar šešis. Šieji, kaip ir anie, įdomūs bent keliais aspektais: kaip Geda mato tuometinę mūsų literatūros situaciją; kaip interpretuoja savo ankstyvąją kūrybą; kaip ruošiasi rašyti poemą „Žalgiris“… Vienoje kitoje vietoje pataisiau skyrybą ir rašybą.
 

 

 

Alfonsai,

džiaugiuosi, kad parašei. Dėkoju už visus sveikinimus ir linkėjimus. Iš tikrųjų, prisirinko daugybė dalykų, kuriuos reikėtų aptarti. Tai duotų daug naudos ir man, ir tau.

Pirmiausia gal šiek tiek naujienų.

Tris dienas prasėdėjau rašytojų suvažiavime. Peršasi išvada, kad mūsų respublikoje susidarė bene palankiausios sąlygos menui tarpti. Tos nuomonės laikosi ir V. Kubilius. Sako, kitos sąjunginės dar gyvena 1961–62 metus (mūsų požiūriu). Ogi kalbėjęs „Znamia“ redaktorius (apie 1 val. laiko) dar kartą priminė (netiesiogiai), kad kulto pozicijos dar gana patvarios. Dabar jie dangstosi tradicijų saugojimu. Apie tai gerai pašnekėjo A. Bieliauskas. (Netrukus „Pergalė“ spausdins jo naują knygą „Kauno romanas“. Sako – geriausias iš jo parašytų.) Kruviną kalbą pasakė M. Sluckis. Esmė maždaug tokia – žmonės, kurie kaišioja koją literatūros žengimui į priekį, nemato, kokią baisią fizinę žalą daro rašytojams. Šaukė kritikus augti, dėkodamas, kad jie suprato ir palaikė ieškojimus iki šiol.

J. Marcinkevičius pasisakė prieš lygiavos principą literatūroje. Yra, sako, mažesni ir didesni talentai. Kiekvieną reikia pastatyti į savo vietą. Priminė „liūdnai atmintiną 1963 m. pasitarimą“. Gale kaip tvojo apie mane – kai kas net žiaukčiojo! Sako – ir dar aš norėčiau išskirti jauną poetą Sigitą G. Po karo mūsų literatūroje dar nė vienas poetas nedebiutavo taip drąsiai, tvirtai ir savarankiškai…

Vl. Šimkus – irgi atitinkamai mane apdorojo. Taip, kad mano markė smarkiai pakilo. Jau šnekėjau per radiją „į tautą“ apie savo knygą iš 4 ciklų (liaudis suprato, kad 4 knygos išeis iš karto!). Per televiziją Maldonis pranešė, kad išeis mano knyga.

Visa tai jerunda ir važiuojam toliau. Skaičiau ir „Sieną“, ir „Ant ko laikosi pasaulis“. Ar tau nešovė į galvą jas sugretinti? Ten moteris, čia moteris, ten epocha, čia epocha.

Meras man nepatiko. Pirmiausia nubyra visi jo [...] papuošalai, prisegti prie kiekvieno skyriaus. Kas tiko „Lygiosioms…“, tas netinka čia. Tai spekuliacija vienąsyk pasisekusia forma. Šlykštu nuo sentimentalumo ir prievartinio tąsymo. Knyga eina ne pati, iš vidaus, o traukiama.

Antradienį bus rašytojų klube „Sienos“ aptarimas. Man atrodo, kad šita poema galutinai įteisino realistinę simboliką, sąlyginę situaciją, sąlyginį vaizdą, nekalbant apie tai, kad kažkur labai sukonkretino žmogaus koncepciją mūsų literatūroje. Gyvenimo prasmės, žmogiškosios prigimties problemas. Kartu labai pasuko į etinę problematiką. Rusų jaunoji poezija, turbūt, yra labiau socialinė („Znamia“ 11 nr. paskelbti nauji Jevtušenkos eilėraščiai). Nesinori nusišnekėt, bet, turbūt, tik nuo „Sienos“ prasideda modernizmas lietuvių literatūroje. Tai jau ne klasika! V. Kubilius sako, kad baigėsi kažkoks vienas etapas mūsų literatūroje. Vien eksperimentavimo ir šaukimo apie žmogų užtenka. Reikia kažko naujo. [...]

Eina naujas lietuviškas filmas. Begirdama užkimo visa Sąjunga. Žinoma, geriausias iš pastatytų, bet dar toli gražu. Gal tau pasiseks jį kur nors pamatyt („Niekas nenorėjo mirti“).

[...]

Buvau per naujuosius namie, grįžau neseniai, todėl ir atsakau pavėluotai. Išlygai eilėraštukas –

 

 

Laukiu! Sigitas

 

●

 

Alfa,

gavau tavo laišką. [...]

Iš namų sugrįžau praeitą penktadienį. Trečiadienį gyniau diplominį darbą. Parašė labai gerai. Šiaip – nieko naujo. „Pergalės“ ir „Lit. ir meno“ padidinimą atkėlė iki rudens. Tai dėl mano įsidarbinimo kol kas nebeaišku.

Birželio pradžioje prasideda poezijos pavasario dienos. Šiemet įtraukė ir mane į tuos važinėjimus po respubliką.

Buvo vienas susirinkimas Rašyt. sąjungoj. Aputis pasakė kalbą dėl Juškaičio. Sako, laikas reabilituoti jį kaip poetą ir padėti materialiai. Kiti užpuolė „Tarybinę moterį“, „Kom. tiesą“ dėl spausdinamos lit. medžiagos silpnumo. Galgi pajudės ratas.

Perskaičiau Siniavskio ir Danielio baigiamąjį žodį teisme. Labai kieti daiktai. Rusai visgi galės kada nors didžiuotis, kad bent vienas žmogus išdrįso daužtis į sieną, kuri, deja, nesupuvusi…

Gavau anglišką monografiją apie Šagalą. Stebuklas. Vienas paveikslas – revoliucija. Vienoj pusėj – geltonas-raudonas knibždėlynas, visi atstatę šautuvus, kitoj – šagališkas kaimas, vyras su žmona guli ant stogo, vaikiukas, gyvuliai, žemai vienas – verkia, kitas žmogelis jau partrenktas, ant krėslo sėdi didžiulis pasakų ožys, o per vidurį „niekieno žemėj“ stovi stalas, mažytis Leninas aukštyn kojom skraido viršum stalo, raudona vėliava, ištrūkusi iš jo, lekia į kaimelio pusę…

Taip pat perskaičiau niekur neskelbiamą B. Pasternako autobiografiją, rašytą užsieniniam leidiniui. [...] Apie Majakovskį rašo, jog jį pražudė gyvenimo suvisuomeninimas. Formulė „Majakovskis buvo ir tebelieka geriausias epochos poetas“ atitraukusi dėmesį nuo Pasternako ir padėjusi jam (P.) išlikti.

Parašyk, ar turi 5 nr. „Pergalės“.

 

Linkiu sėkmės! Sigitas

 

Atsiųsk man Pakalniškio straipsnį.

 

[Data pašto antspaude 28-5-66]

 

 

●

 

Alfonsai,

[...]

Tačiau aptarti du dalykus iš „Strazdo“ visgi norėtųsi. Ypač tuos, kurie turi reikšmės mano tolesniam darbui. Tai poetinė problematika, poetinės pasaulio koncepcijos ar kaip jas pavadint (1) ir poetinis pasaulis (2). Be to – poetinė dvasia (3). Man lengviausia apibūdinti trečia – rašyta Danielio ir Siniavskio proceso metu, turint galvoje save, savo tėvą, Strazdą, Lietuvą ir t. t. (Dedikacija atėjo į galvą tik parašius. Iš pradžių norėjau skirti Marcinkevičiui, paskui Šimkui…) Dar neseniai išsiaiškinau, kad poemoje yra ir Lietuvos likimo tema, Lietuvos vado ar tėvo problema. Ypač ji įdomi „Karčiamoje“, kur iš pradžių susidaro iliuzija, kad viską tvarko šlėkta. Bet greit jis atsiduria po stalu… Po 6-to posmo pridėjau dar vieną

 

 

Nenorėčiau daug paistyti pats. Tik dar du daiktai – dėl jos ryšio su ankstesnių eilėraščių visuma. Tai lyg baigiamasis ratas. Ir problema, kuri čia vadinama „kentaurizmu“. Kai kas man jau patarinėja išimti kentaurą. Palikti tik Žmogų-Paukštį. Aš nemanau. Man atrodo, jog per antrą įvaizdį (kentauro) Strazdas susiejamas su bendražmogiškais dalykais, kitų kraštų senove. Parašyk, kaip tau atrodo.

Daugiau – nupirkau tau Sartro „Žodžius“. [...]

Poema labai patiko vienam Amerikos lietuvių rašytojui. Per Šimkų padovanojo labai gero emigrantų poeto A. Mackaus rinkinį.

Šiaip nieko. Nupirksiu, kai pasirodys, „Poezijos pavasarį“. Martinaičio knygą.

 

Linkiu stiprybės! Sigitas

[Data pašto antspaude 6-6-66]

 

 

●

 

Alfa,

tavo laiškas mane sujaudino. Tikriausiai tu išmanai apie mano rašinėjimus daugiau už mane, tai išeitų – geriau supranti ir mane, t. y. geriau negu aš pats save ar kaip čia pasakius. Laišką radau sugrįžęs nuo Sartų, kur visą savaitę turėjau laimės gėrėtis, kaip žalios gegužės spokso į žuvis, lyg atpažintų vienos kitose savo praeitį ir ateitį – skaitytų gyvą būties knygą. (Šagalas piešia pusė žuvies, pusė gegutės; gegutė jam – žuvis su sparnais, o varlių balsai, mano supratimu, artimi gegutės kukavimui, ypač kai gegutė falšuoja…) Ir dar keistesnių daiktų mačiau, pvz., baltai žalia šviesa paupy (nušienautos pievos), maudosi mergos ir iš tolo į didžiulius žalius kūnus žiūri baltas arklys… Nu, ir velnias jo nematė! Kalbėkim apie tą vientisumą. Retkarčiais man ateidavo į galvą tokie dalykai: žmonės, paukščiai ir gyvuliai kalbasi viena kalba, vieni kitus kuo geriausiai supranta, nieks nieko neskriaudžia ir visi lekia kažkur, sukasi, verčiasi. Savotiška ekstazė. Man atrodo, kad tokius dalykus patiria paukščiai giedodami, pvz., špokas – išskečia sparnus, užlaužia sprandą ir visas dreba giedodamas… Tas gamtinis pasiutėliškas lėkimas, apsvaigimas, visų dvasinių ir biologinių jėgų įtampa, aukščiausias taškas. Žmogus, turbūt, tos giesmės viršūnė. Ir didžiausia nelaimė atplėštam nuo stichijų.

Keistas jausmas apima, kuomet žiūri į senoviškus namus, kur vienam gale žmonės, kitam gyvuliai… (Higienos, kultūros požiūriu tai, žinoma, velniava, bet…) Arba kartą ėjom Neries paupiu. Senis aria daržą prie pat langų. Arklio galva prie pat stiklo. Įsivaizduok, kad kambary yra mažas vaikas. Kaip jam visa tai atrodo.

Nesu tikras, ar aš vienas taip jaučiu būtį. O patsai Strazdelis kaip jautė? Abejoju, ar Čiurlionio kosmosas yra svetimas. Galbūt, tu vartoji ne tą žodį. Visgi, tai yra Čiurlionio vidinio pasaulio dalis, sudvasinta, pakili. Yra viena gera ištrauka iš Čiurlionio laiškų; ji man labai patiko, atrodo, turi kažką bendra su Strazdeliu:

 

„Sparnai mano sveiki,

nuskrisiu aš į amžino grožio, saulės, pasakos, fantazijos kraštus, į užburtą kraštą,

į gražiausią žemėje kraštą ir ilgai žiūrėsiu, kad vėliau tu galėtum tai

išskaityti iš mano akių…“

 

Amžino grožio, saulės, pasakos, fantazijos kraštas… Čiurlionis į ten veržėsi vienas, Strazdas, man atrodo, būtų nepalikęs ir visų kitų žemės gyvių… O gal skirtumas tik poetinėj dvasioj, patyrime? Vienam artimesni kalnai, jūros, žvaigždės, kitam karvės, vėžiai.

Mane dabar dažnokai kamuoja poetinės dvasios arba vidinės energijos klausimas. (Ypač įdomus čia Bodleras.) Atrodo, kad žmogaus dvasia siekia prasimušti pro visus dėsningumus, išeiti iš visų varžtų, pasklandyti ir kristi negyva ant akmenų… Tas prasiveržimas yra gražiausias dalykas. Įdomu, kaip tu šifravai „erdvių atsidarymą“. Aš tik po mėnesio supratau, kad erdvės atsidaro, tai reiškia – išeina Strazdo dvasia. Didelis, raudonas paukštis kabo begalybėje, o saulės sistema, žemė ar kas eina ratu apie jį…

Labai patiko tavo mintys apie savivoką, mitologiškumą (jo savitumą). Įdomu būtų sulyginti gėrio–blogio liniją „Strazde“ su Marcinkevičiaus „Siena“. Man atrodo, kad ten problema Būtis–Nebūtis irgi lygi gėriui–blogiui.

Galbūt, aš čia daugiau supainiojau dalyką, negu ką nors paaiškinau…

Mačiau Rokišky L. Šepkos darbus. Visi Kristaus kančių keliai (nuo prapuolusios avelės iki nukryžiavimo) išdrožti kaip jo paties, Šepkos, lietuviško Kristaus, žemiškieji keliai. Stebuklas. Genijus.

Tuo ir baigsiu!

[...]

Sigitas

66.VI.14

 

 

●

 

Sveikas, Alfonsai,

nuolatos atsiduriu tokiose sąlygose, kur rašymas paskutinėj vietoj. Savaitę prabuvau prie Sartų, o dabar rašau tau iš kūrybinių d. stovyklos, iš Birštono. Čia jau kelios dienos.

Nieko doro neveikiam. „Suderinam“ nuomones apie literatūros dalykus. Gal ir gerai…

Aš tebesisuku apie savo „Žalgirį“. Jau sustojau prie Vytauto Didžiojo paveikslo. Poema turėtų būti apie jį; apie Žalgirį tik kaip apie rezultatą. Šiuo metu man atrodo, kad Vytauto gyvenimas ir veikla leidžia išvystyti, pratęsti Strazdo koncepcijų galus. Paklausyk – Vytauto laikais Lietuva pasiekė savo optimumą, apogėjų. Vytautas suvokė save ir savo tautą istoriškai (1) (čia buvo mano protėvių žemės ir aš šventai ginsiu protėvių palikimą). Poezijoje tai tik XIX a. gale padarė Maironis. (2) – Vytautas suvokė Lietuvą tarp tautų, jos vietą, tikslus ir ateitį. Ir trečia – suvokęs suprato, kad vienintelis kelias Lietuvai išlikti yra kova. Žalgiris – pakilimas į kovą su amžinuoju blogiu, tragiškai baisus pakilimas.

Vieną naktį beveik fiziškai jaučiau, kaip Vytautas su visa Lietuva traukia į Žalgirį. Prie Lietuvos sienos jų palydėti susirenka visi Lietuvos gyvuliai ir paukščiai. Tai šita žmonių ir gamtos linija būtų viena, antroji – patriarchato išgarbinimas, aktyvizacija. Trečia – kaip nugalėti blogį. Nu, ma jį velniai!

Kol kas čia buvo tik pora susitikimų, bet jau ir iš valdžios pusės buvo akcentuotas nacionalinės specifikos mene (remiantis vykusia paroda Maskvoje) klausimas ir meno teorijos, estetikos ir filosofijos kiauliška padėtis Lietuvoje. Čia numatytos net kažkokios priemonės (naujo žurnalo kryptis Kaune ir kita velniava).

[...]

Linkiu sėkmės! Sigitas

66.VII.22

 

 

●

 

Alfonsai,

parašiau tau iš stovyklos, bet atsakymo negavau. Dabar rašau iš Vilniaus.

Visa tos stovyklos nauda – galutinai paaiškėjo mūsų jaunųjų pozicijos. Kas už ką. Man atrodo, galima galvoti apie vienijimąsi tokiu pagrindu (duodu lyg ir programos tezes):

reikia kurti nacionalinį meną.

(Pastaba: naujas nacionalinio meno supratimas. Lietuva prieš būties problemas (egzistencializmo filosofijos problematika).)

Artimiausieji mūsų uždaviniai:

1) atsiriboti nuo rusiškos mokyklos,

2) kiek galima laisviau ir pilniau sugerti geriausius Vakarų kultūros pasiekimus.

Čia išdėstyti dalykai nėra jau tokie nauji. Šią kryptį pradėjo J. Marcinkevičius, Jokūbonis. Mes turim tik nukreipti visų arba bent daugumos menininkų pastangas šia linkme.

Tautosaka, istorija, gamta ir mitologija turėtų būti mūsų mokytojais.

Kaip nacionalinius dalykus jungti su kitų tautų kultūra, mes, rodos, esam aptarę (Čiurlionio, Krėvės pavyzdžiai).

[...]

Tau siunčia linkėjimus Aušra ir Petras.

Iki! Sigitas

66.VIII.5