Vasaros judesiai
Šių metų vasara pasižymėjo politinių įspūdžių ir emocinių išgyvenimų gausa. Teroristiniai išpuoliai Nicoje, nepavykęs valstybinis perversmas Turkijoje ir sprogimai Stambule, „Brexit“, futbolo čempionatas Prancūzijoje ir olimpinės žaidynės Rio. Tarsi vaikiškame kaleidoskope vasaros įvykiai susiliejo į daugiaspalvį vaizdinį.
Vasarą Lietuvos politikai susitikimuose svarstė ilgalaikes Europos perspektyvas, bet rūpesčių šie klausimai neturėtų mums kelti. Kaip kitados taikliai pasakė Sigitas Geda, „jeigu kaip danguje, taip ir ant žemės, tai ir paskutinę dieną mūsų reikalai bus sprendžiami Berlyne, Maskvoje, Briuselyje“.
Atostogos prasidėjo Vilniuje, kurį vasarą buvo užplūdusi įvairiakalbė turistų minia, tingiai klajojanti nuo Aušros vartų iki Katedros aikštės. Tačiau tapybiniai Vilniaus vaizdai – ne vien Pilies gatvėje pardavinėjami sentimentalūs paveiksliukai ar barokinių bažnyčių ir siaurų gatvelių raizginys, kuriame taip malonu pasiklysti. Pirmoji emocinė išvada, atėjusi po Stokholmo, Hertogenboso ar Amsterdamo kraštovaizdžio, triviali – Vilnius yra Rytų Europos miestas. Ir ne tiek dėl istorijos, baroko ar sovietinės architektūros, kiek dėl kasdienio gyvenimo smulkmenų, miestų vadybos ir organizacijos. Pirmapradis įspūdis Vilniaus gatvėse ir Lietuvoje byloja, kad skirtumas tarp industrinio Vakarų miesto, sukurto pramonės perversmo metu, ir agrikultūrinės visuomenės, industrinės periferijos, t. y. kaimo, kurį reprezentuoja Lietuva, yra ryškus, o galimybių jį sumažinti beveik nėra. Galbūt todėl jauni, ambicingi ir laisvi žmonės išvyksta iš Lietuvos į Vakarų didmiesčius – ne dėl didesnių algų, bet dėl gyvenimo mieste pojūčio.
Liepos mėnuo Vilniuje kupinas karščio, vakare Vokiečių gatvėje, kurios struktūra miesto kraštovaizdyje yra tarsi išmuštas dantis (čia supranti, kaip pavyko nė vienos Antrojo pasaulinio karo bombos ir pokarinio naikinimo nepaliestiems Lvovui, Krokuvai ar Prahai), spindi negausios neoninės reklamos. Vokiečių gatvė ir prieš karą buvo ne tik žydų rajonas, bet ir savotiška vakarietiškumo oazė mieste. Kaip rašė Czesławas Miłoszas, viena ar dvi gatvės Vilniuje, tarp jų ir Vokiečių, buvo pasidabinusios amerikietiškomis neoninėmis reklamomis ir parduotuvių vitrinomis. Vilniaus žalumoje, kaip ir prieš karą, egzotiškai maišosi pseudorytietiškas miestas ir Europos barokas bei gotika. Tikrai daug prisidėjo sovietmečio ir posovietinė architektūra bei sunkiai apibūdinamas specifinis mentalitetas, kuriuo alsuoja stočių prieigos. Halės turgaus rajone, kuris, kaip teigiama, yra apimtas gentrifikacijos proceso, alkoholio parduotuvėje prie kasos vakare nugirstu apsauginio ir vietinio kandžiulniko pokalbį, su pasimėgavimu ir pačepsėjimu prisodrintą šiai vietovei būdingos terminijos, kad iš „Ikea“ viską taip lengva nupyzdinti, nes ten kameros labai blogai sureguliuotos. Apsauginis pritariamai linksi. Panašios nuotaikos ir terminija pasikartoja Londono Lutono oro uoste, kuriame jauną keleivį pasitinka prakutęs emigrantas draugelis: „Nu ką, ble, koroče, ko taip ilgai?“
Prostitutės Pylimo gatvėje pavargusios kaip ir nuo 1979 metų, kai Vilniaus valstybinis V. Kapsuko universitetas minėjo 450 metų jubiliejų, nekeistos šaligatvio plytelės. Pamenu, tuomet Vilniaus senamiesčio pastatų fasadai buvo nudažyti pastelinėmis spalvomis – jos nusilupo po pirmo rudens sezono. Gatvė tada vadinosi Komjaunimo ir buvo iš tų, kurios natūraliai tampa kiekvienos politinės permainos aukomis.
Po Vilniaus provincijos miesteliuose įspūdis toks tarsi Vilniuje po Londono. Nors, tiesa, Lietuvos provincija yra visokia. Pažvelgus į gimstamumo rodiklius galima padaryti atsargią išvadą, kad liūdnos prognozės laukia Aukštaitijos ir Dzūkijos, o Žemaitija turi geriausias perspektyvas. Kaip ir Vilnius, sostinė, megapolis, kuriame koncentruojasi politika, verslas, mokslas, švietimo įstaigos bei pramogos, natūraliai traukia jaunus žmones iš visos šalies. Tvankią dieną Dzūkijos bažnytkaimyje Nedzingėje vietoj karvių mūkimo girdisi pjūklų ir žoliapjovių urzgimas. Vos vienas žmogus kaime beturi arklį, kiaules pasiglemžė kiaulių maras, senukai išmiršta, o tuščių sodybų nuolat gausėja. Atvykęs sužinai, kas čia įvyko per metus, o naujienos dažnai kartojasi – tas mirė, tas pardavė namus ir išvyko…
Prieš Šventą Oną gyvenvietėje tvarkoma aplinka, vyrai pjauna žolę prie bažnyčios ir bibliotekos – buvusių šaulių namų, kurie niekaip neperdažomi nuo kolūkio žlugimo laikų. Uždaroma Nedzingės mokykla – nebėra vaikų, nebereikia ir mokyklos. Pačioje mokykloje dar veikia paštas, jame pardavinėjami įvairūs chemijos gaminiai nuo musių ir uodų, proškos, kaip sako vietiniai, elito žurnalai moterims ir merginoms bei vietinis laikraštis „Merkio kraštas“. Uždaroma mokykla, nurašomi ir išdalinami ugdymo procesui nebereikalingi daiktai ir priemonės. Čia būtų galima pavartoti populistinę metaforą apie nurašomą Lietuvą, deja, tai liūdna regionų, kurie nėra įsitraukę į sėkmingą Europos Sąjungos lėšų panaudojimo procesą, realybė, kurios politikai linkę nepastebėti. Kai kurios kaimiškos vietovės ir gyvenvietės pasmerktos, nes vaikai išvykę į Londrę ar Norgę. Jau porą dešimtmečių alkoholio butelių baterijos užima garbingą vietą už pardavėjos nugaros kaimo parduotuvėlėse, tad apie Lietuvos valdžios politiką mažinant alkoholizmą nepatogu klausti nei Butkevičiaus, nei Kubiliaus, nei Masiulio, nei Landsbergio jaunesniojo. Panaši padėtis tik Europos rytuose, Rusijoje. Niekaip nesuprantu, kodėl Anglijos ar Meksikos miestų parduotuvėse vaistai nuo galvos ar dantų skausmo pardavinėjami laisvai, o Lietuvoje – ne. Kodėl ten alkoholis nepardavinėjamas taip atvirai, tokio stiprumo ir tokiais kiekiais kaip Lietuvoje. Meksikos miesteliuose į filmuose apie XIX amžiaus kaubojus rodomus panašūs vyrams skirti barai – nes moteriai ten neverta užsukti – uždaromi devintą valandą vakaro…
Vasaros olimpiados nemačiau, nes keliaujant po Meksiką tam nebuvo nei laiko, nei galimybių. Tikrai, ši olimpiada parodė, kad dar vienas modernaus vakarietiško pasaulio simbolis išsigimsta. Po vienos bokso dvikovos transliacijos, kai krauju apsitaškęs nugalėtojas kėlė į viršų rankas, pagalvojau, kad sportas kelia neapykantą žmogui. Mes laimėjome, o tai reiškia, kad įveikėme priešą, mes buvome stipresni, vadinasi, priešas buvo silpnesnis. Žmonėms siūloma tapti fanatikais, sėdinčiais prie televizoriaus, iš kurio sklinda karinė terminologija – nukovė, sutrypė, pažemino… Tokie žodžiai lietuviškoje žiniasklaidoje užklupo vos sugrįžus į Lietuvą.
Tiesa, dar mačiau maratoną. Keista, bet net du estai, kuriuos lietuviai laiko lėta tauta, atbėgo greičiau negu mūsiškiai, o šiuos lietuvių komentatoriai vis painiojo su airių bėgikais dėl žalios aprangos spalvos. Matyt, tai simboliška.
