Tarp šiapus ir Anapus
Keliaujame ratais
mažėjančiais
mažėjančiais,
kol patys tampame
maži ir lengvi
lyg besvorė dulkelė,
kad trimitui sugaudus
išlįstume per akmenį
ir skristume
be kelių, be kryžkelių,
skristume tiesiai
į Tavo veido
šviesą.
●
Žmogaus prakalbintas
žolynas
ryškiau žydi,
debesys tampa
puresni,
upokšnis
pasišokinėdamas teka,
akmuo spinduliuoja
iškalbią tylą
tarsi mergaitę
žvitriom akim.
●
Nulaužto medžio
tylią dejonę
aptvarsčiau
vakaro migla.
Gal jam palengvėjo?
●
Naktimis
virš banguojančių
rugių
plasnoju.
Sklinda ramybė
iš rugių
ir mano akių
ūkaujant
tolimų miškų
pelėdoms
●
Kelionėn pasiėmiau
senelio kadaise išdrožtą
alksnio dūdelę,
sakiau,
apeisiu visas
jo šienautas lankas,
apeisiu,
o sklandau lyg paukštis
virš tų lankų,
dūdele rypuodama
žolynų vardus.
●
Raina katė
priėjo bedugnės kraštą
ir apsilaižė,
pamačius vyturį danguj.
●
Pašėlusiai šuoliuoja
laikas,
mesdamas gotikos šešėlį
į stiklu švytintį daugiaaukštį,
kuriame saulė bučiuoja
žydrą skliautą.
O siela – lyg narve
trokšta nuogo paprastumo
lyg žolės tylaus augimo –
lyja ar nelyja,
saulė ar vėtra,
tyliai augti
nežinant kaip
nežinant kaip,
ramiai ir tyliai
gležnume augti
į tai,
kas nesudyla.
●
Pirmu spinduliu
pažadinai mane
ir pasakei,
kad niekad
nepaliksi.
Tavo žodžiai
šventi,
nors žinau,
jog mėgsti
slapstytis.
●
Buvau nuskaidrinta
Tavo žvilgsnio
lyg lėtai plaukiantis
purus debesėlis.
Iš laimės
nustojo plakti
širdis.
Tai laisvė –
kartojau,
erdvių tylai kartojau,
skatindama
lauko akmenį
pakilt ir skristi.
●
Žolė ir toliau
tyliai augo,
iš žiedo bitė
kopė nektarą,
kai buvau pripildyta
palaimingos šviesos.
●
Kaip teka
upeliai,
taip ir tekės
sidabriniuos
balsuos
priešais
Amžinojo
sostą.
