Tapyba. Liuperciški klausimai – gailiūniški atsakymai

 

Rugsėjo 6 dieną Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ bus atidaryta Rokiškyje gyvenančio, menininkų grupei „Angis“ priklausiusio tapytojo Raimondo Gailiūno personalinė paroda – pirmo tokio dydžio pasirodymo sostinėje šerdį sudarys naujausi, niekur nerodyti kūriniai.

R. Gailiūnas yra sulaukėjęs tapytojas. Galima tai suvokti kaip tam tikrą paradoksą, nes, nuo pat kūrybinio kelio pradžios propaguodamas ekspresyvią raišką, jis visuomet buvo tapybiškai nežabotas ir vitališkas. Galima oponuoti teigiant, kad pastarųjų metų kūryboje, kupinoje kultūrinių, politinių, socialinių parafrazių, citatų ir užuominų, Raimondas, atvirkščiai, „sukultūrėjo“. Vis dėlto apie tapytoją kalba ne tik motyvai ir temos (kurios, kaip ir dera neoekspresionizmui ar transavangardui, yra tipiškai aktualios), bet visų pirma spalva. Naujausiuose darbuose koloritas yra tiesiog išsprogdintas iš vidaus, tartum atskleidžiant neramią ir ironišką jo dvasinę struktūrą.

Tad dešimt klausimų yra beveik identiški tiems, į kuriuos 2015 metų sausį atsakė tapytojas Markus Lüpertzas, – galima įrodinėti ir aiškinti, kas bendro tarp šių dviejų menininkų, tačiau 10 dekalogiškų klausimų ir lygiai tiek pat atsakymų visuomet tvyro ore kalbant apie bet kurį tapytoją, tapybą apskritai. Vienuoliktas klausimas suformuluotas specialiai R. Gailiūnui – dailininkui, gyvenančiam toliau netgi nuo vietinių kultūros ir meno centrų, šiokiame tokiame paribyje…

– Kodėl Jūs tapote?

– Daugybę kartų klausiau to pats savęs. Tapau todėl, kad… arba todėl, kad… Ir taip be galo. Tačiau taip ir nepavyko surasti visa apimančio, tinkamo tam, ką jaučiu, atsakymo. Sustoju ties paprasčiausiu: tapau todėl, kad man patinka tapyti. Į tą „man patinka“ telpa visi įmanomi atsakymai.

– Ko Jūs siekiate tapyboje?

– Pajuokausiu. Kadangi dabar tapau įvairias mūsų gyvenimo istorijas, trukdančias išgyventi tobulybę, siekiu iš tiesiogiai patirtų išgyvenimų, bet ne dekoratyviai, nutapyti tobulą mandalą.

– Kas yra tapyba?

– Kas yra tapyba, turi atsakyti visa tapybos istorija. Mane labiau domina tapyba kaip gavimo ir atidavimo ritualas. Nesiplėsdamas pasakysiu – tai yra gaunamos informacijos perdirbimas ir grąžinimas.

– Kas yra abstrakcija? Ar abstrahavimo elementas glūdi Jūsų tapyboje?

– Pasakodamas istorijas, vedu prie nebūtinai iš karto apčiuopiamų prasmių.

– Ar būtina yra tapyba?

– Faktai rodo, kad daugeliui tų, kurie tapo, tapyba yra būtina.

– Ar galima išmokti tapybos?

– Vienokio ar kitokio tapybos metodo išmokti galima. Bet tam, kad nutapytum įtaigų darbą, vien to neužtenka. Reikalingos nemažos pastangos, nuoseklus darbas, reikalaujantis apmąstymų ir išmanymo.

– Kas yra tapybinė nesėkmė?

– Didesnės tapybinės nesėkmės kaip pasidavimas paviršiniam blizgesiui – nežinau.

– Kas yra sėkmės lydimas tapytojas?

– Sėkmės lydimas tapytojas yra tas, kuris eina savo keliu, išlaiko atvirą protą ir nuosekliai plėtoja savo kūrybą.

– Koks yra tapytojo statusas visuomenėje?

– Statusu visuomenėje nesirūpinu. Tai man neįdomu. Turiu kur kas svarbesnių reikalų nei tai, kaip aš kam atrodau.

– Ar šiandienos tapyba turi ryšį su religija?

– Kaip sakiau pradžioje, tapau mūsų visų gyvenimo istorijas, trukdančias išgyventi pasaulį kaip tobulą mandalą. Šiuo požiūriu mano tapyba yra religinga.

– Ką reiškia tapytojui gyventi Rokiškyje?

– Rokiškyje man visai gera gyventi. Izoliuotas nesijaučiu, dėl žiniasklaidos priemonių pasaulis matomas iš visų kampelių.