Metai be vasaros – vasara su „Frankenšteinu“

1816 metų gegužės 13 dieną devyniolikmetė Mary God-win (vėliau Shelley) su dvidešimt trejų metų mylimuoju Percy Bysshe Shelley, jųdviejų trijų mėnesių kūdikiu ir įsesere (bei buvusia Shelley meiluže) Claire Clairmont atvyko į Ženevą ir apsistojo Hôtel Angleterre. Gegužės 25 dieną tame pačiame viešbutyje apsigyveno ir lordas Byronas su savo gydytoju (kai kurie tyrėjai mano, kad ir meilužiu) Johnu Polidori. Byronas su Shelley vienas kito dar nepažinojo, nors Shelley buvo didžiulis Byrono – jau garsaus poeto ir skandalingos įžymybės – bei jo kūrybos gerbėjas. Merginos taip pat aistringai žavėjosi Byrono eilėmis ir juo pačiu, o Claire prieš išvykstant į Šveicariją su Byronu susipažino itin intymiai (Byronas teigė, kad jam buvę stačiai nepatogu atstumti tokią jauną merginą). Aistros vedama Claire įkalbėjo Mary ir Shelley tą vasarą praleisti ne Liucernoje, kaip jie buvo planavę, o Ženevoje, kur ketino ilsėtis Byronas.

Kadangi Ženevos miestas išsidėstęs ant abiejų ežero krantų, tuomet, kaip ir dabar, iš vieno ežero kranto į kitą buvo keliamasi laiveliais, nepraleidžiant progos ilgiau pasiirstyti. Todėl tos pačios gegužės 25-osios popietę pakeliui į viešbutį Byrono ir Shelley kompanijos, Claire džiaugsmui, susitiko, susipažino ir vyrai jau tą pačią dieną vakarieniavo kartu (moterys nepakviestos todėl, kad Byronas liguistai nekentė valgančių moterų). Abu vegetarai, laisvamaniai, kairuoliai ir poetai Byronas ir Shelley kaipmat susidraugavo ir kompanija visą vasarą praleido kartu netoli Ženevos esančioje Kolonji vietovėje, toliau nuo minios, mat Hôtel Angleterre gyveno daug smalsių anglų, ir arčiau ežero, nes Byronas buvo aistringas plaukikas, o Shelley mėgo laiką leisti ant vandens, nors plaukti nemokėjo.

Netrukus ekstravagantiškasis Byronas Kolonji išsinuomojo Diodati vilą. Be to, kad nuo jos terasos vėrėsi puikus vaizdas į Šveicarijos Jura kalnus ir Ženevos ežerą (vaizdas nedaug kuo pasikeitė), jam įspūdį darė tai, jog joje kurį laiką gyveno anglų literatūros klasikas Johnas Miltonas, epinės poemos „Prarastasis rojus“ autorius. Kur kas kuklesnius resursus valdantis Shelley su merginomis ir kūdikiu išsinuomojo nedidelį medinį namelį kalno papėdėje. Draugų būstus skyrė vos kelis šimtus metrų besidriekiantis vynuogynas, kurį pereiti tereikėjo kelių minučių.

Atostogų pradžioje, gegužę, oras dar buvo geras, tačiau birželį netikėtai subjuro taip, kad 1816-ieji iki šiol vadinami metais be vasaros. Temperatūra buvo rekordiškai žema, o Ženevos ežeras dėl didelio kritulių kiekio išsiliejo iš krantų. Dabar tai plačiai ištyrinėtas reiškinys, sukeltas Indonezijoje išsiveržusio milžiniško ugnikalnio, kurio pelenų debesys uždengė saulę ne tik Ženevoje, bet ir visame pasaulyje.

Kadangi Shelley namelyje buvo ankšta ir drėgna, kompanija rinkdavosi erdvioje Diodati viloje, kur, žinoma, daug skaitė, rašė ir kalbėjosi. Itin svarbiu diskusijų objektu tą vasarą tapo iš vokiečių į prancūzų kalbą išverstas apsakymų apie vaiduoklius rinkinys „Fantasmagoriana“. Jo įkvėpti jaunuoliai surengė siaubo pasakojimų konkursą, jį laimėjo Mary sukurta istorija „Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas“ – pirmoji šiuolaikinės mokslinės fantastikos knyga. „Frankenšteino“ sukūrimo istorija, aprašyta pačios Mary ir gydytojo Polidori dienoraščiuose, plačiai žinoma ir su nedidelėmis variacijomis pasakojama visuose kelionių po Šveicariją, ypač Ženevą, giduose bei literatūros vadovėliuose. Paskelbus konkursą Mary kelias valandas nieko negalėjusi sugalvoti, o paskui patyrusi savotišką transo būseną – jos ištikta išvydo prie ką tik reanimuoto lavono palinkusį mokslininką. Ši vizija tapo „Frankenšteino“ pagrindu.

Šiais metais Bodmerio bibliotekoje, mano akimis žiūrint, vertingiausiame Ženevos muziejuje, įsikūrusiame Kolonji rajone (apie jį rašiau 2006 metų spalio 27 dienos „Literatūros ir meno“ numeryje), surengta puiki paroda „Frankenšteinas, sukurtas sutemų“, skirta šio literatūros šedevro dviejų šimtų metų sukakčiai. Per dešimt metų praleidau vos kelias Bodmerio bibliotekos parodas ir ši man regisi geriausia iš visų matytų. Jos kuratoriai – Ženevos universiteto profesorius emeritas Davidas Spurras ir muziejaus darbuotojas Nicolas Dusimetière’as. Kaip ir kitas šio muziejaus parodas, ją apžiūrėti verta su gidu (ekskursijas nustatytomis dienomis anglų ir prancūzų kalbomis veda abu kuratoriai ir kiti muziejaus darbuotojai) arba su audiogidu. Parodoje pasakojama materialioji Frankenšteino sukūrimo istorija, gausiai iliustruota ikonografine medžiaga, taip pat ir idėjinis bei literatūrinis kūrinio atsiradimo kontekstas, paremtas nuosekliais tyrimais. Parodos eksponatai – paveikslai, graviūros, knygos, rankraščiai ir kiti dokumentai – surinkti iš Bodleian, Britų, kelių Šveicarijos bibliotekų, Nacionalinės Prancūzijos, Morgano bibliotekos Niujorke archyvų, asmeninių kolekcijų ir pirmą kartą eksponuojami kartu.

Tik įėjus į parodos salę žiūrovus pasitinka originalūs keturių šios istorijos protagonistų portretai – Percy Bysshe Shelley, Mary Shelley, George’o Gordono Byrono ir Johno Polidori. Prie šių portretų lankytojams paaiškinama, kokios aplinkybės 1816-ųjų vasarą juos atvedė į Kolonji vietovę. Kadangi Napoleono karų siaubiama Europa dvidešimt metų britams buvo neprieinama (lordas Byronas netgi praleido savo Grand Tour, privalomąją kelionę po Europą), 1814 metais tuoj po Napoleono pralaimėjimo jie plūste užplūdo Europą, taip pat ir Šveicariją. Laisvamaniai, socialinės tvarkos revoliucionieriai keliavo į Ženevą, į kurią juos traukė Jeano-Jacques’o Rousseau kūrinių dvasia, ypač romanas „Julija, arba Naujoji Eloiza“, kuriame detaliai aprašytos Ženevos ežero apylinkės.

Tačiau Byrono ir Shelley kompanija Ženevoje atsidūrė ir dėl asmeninių priežasčių. Visi jie buvo susikompromitavę anglų visuomenės autsaideriai, kuriems būtinai reikėjo pabėgti nuo nedraugiškų žvilgsnių ir piktų liežuvių. Mary, Shelley ir Claire Ženevoje jau buvo lankęsi 1814 metų vasarą, kai šešiolikmetė Mary su dvidešimtmečiu Shelley slapta pabėgo nuo, kaip jaunajam meilužiui regėjosi, tirono Mary tėvo ir jo paties mokytojo Williamo Godwino. Gali būti, kad bėgta ir nuo Shelley žmonos, nes jis tuo metu buvo vedęs. Sekdami Rousseau pavyzdžiu, jie norėjo pėsčiomis nueiti nuo Paryžiaus iki Šveicarijos, tačiau galiausiai buvo priversti samdytis vežikus. Nepaisant to, savo tikslą jie pasiekė, pakeliavo po Prancūziją, Šveicarijos kalnus ir paliko puikų 1817 metais išspausdintą dviejų autorių dienoraštį – parodoje jis taip pat demonstruojamas.

Byronas 1816 metų pradžioje dramatiškai išsiskyrė su ką tik jų dukterį pagimdžiusia žmona. Skyrybų priežasčių daug. Viena jų – finansinė: Byronas buvo įklimpęs į skolas ir tinkamai nesirūpino žmonos gerove. Antroji – neištikimybė: jis buvo įsivėlęs į trumpą romaną su Drury Lane teatro aktore. Trečioji, anot kai kurių tyrėjų, pati svarbiausia, – gandai apie neleistinas Byrono seksualines praktikas: jis buvo kaltinamas incestiniais ryšiais su savo seserimi Augusta Leigh ir įtariamas homoseksualumu. Mary Godwin pabėgimas į Šveicariją su vedusiu Shelley ir ypač jų nesantuokiniai vaikai – dviejų savaičių mirusi duktė ir kartu į Šveicariją keliavęs sūnus – taip pat labai sunkino jų gyvenimą Anglijoje. Juoba kad Shelley buvo neseniai paskelbęs pamfletą apie ateizmo būtinumą, už jį pašalintas iš Oksfordo universiteto ir netekęs tėvo finansinio palaikymo. Mary įseserė jau laukėsi Byrono kūdikio, tačiau regisi, kad pati apie tai sužinojo būdama Ženevoje, kur jis ir gimė. Vienintelis Polidori buvo paprasčiausiai samdomas Byrono gydytojas, turintis literatūrinių ambicijų. Štai toks įelektrintas emocinis „Frankenšteino“ sukūrimo kontekstas… Jis kai ką atskleidžia apie egzistencinę Frankenšteino pabaisos desperaciją.

Ant kitos parodos salės sienos kabo XIX amžiaus graviūros, vaizduojančios to meto Ženevą, Hôtel Angleterre, Diodati vilą ir Monblaną, kuris be galo viliojo Byrono ir Shelley kompaniją. Viduryje esančioje vitrinoje – „Frankenšteino“ juodraščiai, kurių pirmasis, pradėtas rašyti 1816 metais keli šimtai metrų nuo muziejaus, ypatingas tuo, kad jame daug Shelley pataisymų ir pastabų – jis labai daug prisidėjo redaguojant romaną. Antrasis – asmeninis romano švarraštis, trečiasis – leidėjams įteikta kopija (rankraštį atmetė net trys leidėjai, taip pat ir Byrono leidėjas Johnas Murray). Eksponuojami puslapiai, kuriuose pateikiami Ženevos ir jos apylinkių aprašymai (nors geografiškai neteisingai išdėlioti, tačiau grafiškai itin tikslūs). Pavyzdžiui: „Kai privažiavau Ženevos apylinkes, buvo jau visiškai tamsu. Miesto vartai buvo užrakinti, tad naktį praleidau Sešerone, kaimelyje per ketvirtį mylios nuo miesto. Dangus buvo giedras, o kad apie poilsį negalėjau nė pagalvoti, nusprendžiau apžiūrėti vietą, kur buvo nužudytas mano brolis Viljamas. Per miestą eiti negalėjau, tad, norėdamas pasiekti Plenpalė, turėjau valtimi perplaukti ežerą. Plaukdamas mačiau, kaip žaibai piešė gražiausius raštus Monblano viršūnėje. Artėjo audra. Išlipęs į krantą palypėjau ant kalvos, kad galėčiau geriau matyti jos eigą. Ir audra pratrūko: iš debesimis aptraukto dangaus pasipylė lietus – iš pradžių pajutau keletą sunkių lašų, bet netrukus prasidėjo tikra liūtis“ (Mary Shelley, Frankenšteinas, vertė Irena Aleksaitė, Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2013, p. 87). Šioje ištraukoje aptinkame daug realių detalių. Hôtel Angleterre stovėjo Sešerone ir anglai (taip pat ir Byronas su Shelley) jį rinkosi todėl, kad Ženevos vartus uždarydavo dešimtą valandą vakaro, o į Sešerono viešbutį jie galėdavo grįžti kada panorėję. Mary ir Shelley kūdikio, kuris po metų mirė nuo maliarijos, vardas – Williamas. Monblanas giedrą naktį iš tiesų geriausiai matosi būtent nuo Sešerono, o Plenpalė rajonas yra kitoje ežero pusėje, nors ir ne ant ežero kranto. Mary Shelley raštas labai tvarkingas, mergaitiškas, pasviręs į kairę. Shelley – valdingai stačias. Parodoje, žinoma, puikuojasi ir pirmasis „Frankenšteino“ leidimas. Tai Mary Shelley pastabomis išmargintas egzempliorius, kuriuo ji naudojosi rengdama antrąjį 1823 metų leidimą.

Įdomi parodos vitrina, skirta amžininkų „Frankenšteino“ kritikai. Romanas greitai tapo bestseleriu, nors kritikų ir nebuvo palankiai sutiktas. Eksponuojamas vienas piktas tekstas ir dvi teigiamos recenzijos, viena jų – Walterio Scotto, kita – paties Shelley, paskelbta praėjus dešimčiai metų po jo mirties (jis nuskendo 1822 metais). Nedidelė, tačiau vizualiai turininga parodos dalis skirta „Frankenšteino“ įkvėptam teatrui, kuriame kūrinys interpretuotas itin laisvai. Parodoje dar matome istorijų apie vaiduoklius rinkinio „Fantasmagoriana“, kurį tą vasarą skaitė Diodati vilos gyventojai ir lankytojai, egzempliorių – ir ne bet kokį, o priklausiusį Napoleono bibliotekai.

Parodoje surinkti ir visi kiti siaubo istorijų konkursui sukurti pasakojimai. Visų dalyvių konkursinės istorijos anksčiau ar vėliau kokia nors forma paskelbtos, tačiau, be „Frankenšteino“, iš jų tik Polidori apysaka „Vampyras“ padarė didesnę įtaką britų ir Europos kultūroms. Jame vampyras pirmą kartą vaizduojamas ne kaip atgrasus pabaisa, o kaip rafinuotas aristokratas. Svarbi parodos dalis – tuo metu populiarūs arba svarbūs literatūros ir mokslo kūriniai, kuriuos skaitė Mary Shelley ir kurie turėjo įtakos jos pasaulėvaizdžio formavimui. Mary tėvas Williamas Godwinas – filosofas ir rašytojas, traktato „Tyrimas apie politinį teisingumą“ autorius, kartais laikomas anarchizmo pradininku, motina – feministė Mary Wollstonecraft, išgarsėjusi knyga „Moterų teisių gynimas“. Ji mirė nuo gimdymo komplikacijų, todėl Mary jos nepažinojo, tačiau skaitė visas motinos knygas ir iki santuokos su Shelley pasirašinėjo Mary Wollstonecraft Godwin. Tėvo namuose tvyrojo intelektuali mokymosi ir mąstymo atmosfera. Jis turėjo daug studentų ir pašnekovų, tarp jų – Williamas Wordsworthas, Charlesas ir Mary Lambai, Samuelis Tayloras Coleridge’as bei Williamas Hazlittas, su kuriais daug ir intensyviai diskutuodavo. Mary buvo mokoma namie ir tik rašyti bei skaityti, tačiau jai buvo atvira visa didžiulė tėvo biblioteka, be to, ji galėjo klausytis visų tėvo pokalbių su kolegomis ir paskaitų, kurias jie vieni kitiems skaitydavo.

„Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas“, dedikuotas Mary tėvui Williamui Godwinui, – gotikinis romanas, šį žanrą įtvirtinęs kaip išskirtinai moterišką, tačiau šis aspektas parodoje visai nenagrinėjamas. Išryškinamas mokslinis jo aspektas ir romano aktualumas dabar. Kartu su Ženevos universitetu parengta su paroda susijusi edukacinė programa, skirta romane iškeltoms idėjoms aptarti. Anot organizatorių, svarbiausios jų – nevaldoma mokslo plėtra, technologijų ir biologijos susijungimas, nusivylimas moderniuoju pasauliu, individo vienišumas, pasąmonės ir žmogaus psichologijos paslaptys.

Daugiausia dėmesio skiriama romane keliamoms mokslo idėjoms, kurios jau yra arba greitai taps realybe, ir mokslo plėtros keliamiems etiniams klausimams. Svarbiausias jų – mėginimas dirbtinai sukurti gyvybę. Paskaitų cikle – pranešimai apie klonavimą, dirbtinį apvaisinimą, šiuo metu kuriamą dirbtinę gimdą, odos ir organų transplantacijas, genetines manipuliacijas, DNR redagavimą, tėvystės problemą dirbtinio apvaisinimo atveju ir klimato kaitą.

Anglų romantizmas – sudėtingas ir žavus literatūros reiškinys. Paroda „Frankenšteinas, sukurtas sutemų“ suteikia puikią progą daugiau juo pasidomėti, nes subtiliai, rafinuotai ir išties efektingai atkuria vieną anglų romantizmo dalelę, giliai panardindama į to laiko dvasią. Paroda veiks iki spalio 9 dienos. Tiems, kam pasiseks į ją pakliūti, rekomenduoju išėjus iš Bodmerio bibliotekos pasukti kairėn ir paėjėti keletą šimtų metrų į kalną, paskui dar kartą sukti į kairę link ežero, kur stovi privati, todėl turistams neprieinama Diodati vila su lentele, skelbiančia, kad 1816 metais joje gyveno lordas Byronas, anglų poetas, „Šiljono kalinio“ autorius, ir čia sukūrė „Čaild Haroldo“ 3-iąją dalį. Sėdėdama ant netoli įrengto suolelio, gėrėdamasi Ženevos ežero mėliu ir intensyvia Jura kalnų žaluma, galvoju apie devyniolikmetę Mary, prieš metus palaidojusią dukterį, krūtimi maitinančią sūnelį Williamą, stebinčią nėščios įseserės Claire flirtą su Byronu, kuris atvirai jos nemylėjo, ir su Shelley, kuris, atrodo, nepraleisdavo nė vieno sijono. Mėginu juos įsivaizduoti per lietų klampojančius vynuogynu į kalną, į prašmatnius Byrono namus. Kas dėjosi šios paauglės galvoje, kokia baimė, koks beribis liūdnumas, kokia aistra ir pavydas, koks noras gyventi, mylėti, kurti ir keisti pasaulį? Grįžtu namo, atsiverčiu „Frankenšteiną, arba Šiuolaikinį Prometėją“ ir nekantrauju patirti.