Meno vertės spindesys ir skurdas
Das Vegas performanso „Meno vertė: aukcionas“ dokumentacija
Vienoje iš animacinio filmo apie Šreką dalių „Ilgai ir laimingai“ blogasis Bildukas įsiutęs šaukia: „O dabar paduokite mano piktąjį peruką!“ Savąjį išsitraukiu retai, bet kartais labai norisi. Ypač kalbant apie meno rinką, kultūros darbininkų uždarbius, kultūros politiką. Gerai, kad tą peruką turi ir pats menas.
Paprastą liepos 28-osios vakarą į Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos galeriją Sodų g. 4 Vilniuje rinkosi žiūrovai dalyvauti aukcione-performanse, vadovaujami menininko Das Vegas. Jame meno pirkėjams buvo siūloma patiems sukurti perkamo meno kūrinio turinį. „Meno vertė: aukcionas“ savo aptakiu pristatymu viliojo smalsesnius žiūrovus. „Tai spekuliatyvaus meno projektas, kvestionuojantis meno kūrinio suvokimą per ekonominius principus, t. y. per „meno kūrinio kaip produkto“ permąstymą, bei išryškinantis subjektyvių ir objektyvių vertinimo kriterijų priešpriešą.“
Ką nors permąstyti šiuolaikinis menas kviečia nuolat, tačiau keisti savo nuosavus patogiai įsisenėjusius požiūrius vargu ar norisi, visai kas kita paprastojo smalsumo, kaip bus kartu sukuriami tie bendri meno kūriniai, patenkinimas. Gal menininkas moka tai padaryti įdėdamas minimaliai pastangų? Būtų pravartu išmokti… Taigi, pasidavę vilionėms ir susirinko žiūrovai į aukcioną-performansą.
Žinoma, norint išryškinti subjektyvių ir objektyvių vertinimo kriterijų priešpriešą, kvestionuoti tikrąsias ir dirbtines neoliberalizmo ir meno vertybes, jų priešpriešą bei sąsajas, kaip yra užsimojęs menininkas, tenka ir strategiją rinktis atitinkamą, pradedant nuo būsimo kūrinio startinės kainos. Ir suprantama – norint, kad aukcionas (t. y. performansas) įvyktų bei jo metu būtų suformuoti kūriniai, menininkui žūtbūt reikia juos parduoti. Kodėl? Todėl, kad šiuo atveju besivaržant sugeneruota kaina, jos skaičiai ir yra tas galutinis meno kūrinys. Tad tenka elgtis kiek kitaip nei tradiciniame aukcione, kur kainos gali greičiau nustebinti dydžiu, o ne menkumu. Savo kūrinį pradžioje įvertini 1 euru, net jei rizikuoji, kad kas nors jį nupirks už pradinę kainą, nes norinčių kelti neatsiras, vis tiek tai bus tam tikras atspirties taškas visokioms kritikoms ir kvestionavimams. O jei susirinks keletas besivaržančių, augimas gali vykti nors ir menkais kelių eurų ar net centų etapais, viskas tinka. Paskelbus, kad vėl ne kaip klasikiniame aukcione ar „eBay“ dar ir mokėti privalu iš karto grynaisiais, perkančiųjų galimybės itin apribojamos. Kas gi nešiojasi šimtus eurų grynaisiais šiais kortelių ir elektroninės bankininkystės laikais?! Gerai, jei piniginėje atrasi dešimt dvidešimt eurų, skirtų ėjimui į turgų. Kur daugiau tų grynųjų gali prireikti? Taigi, Das Vegas sumodeliuota aukciono situacija išties gerokai spekuliatyvi ar, tiksliau, menininkas pasinaudojo gal iš pirmo žvilgsnio ir nepastebimais įrankiais, norėdamas įgyvendinti savo sumanymą – kvestionuoti Lietuvos meno rinkos situaciją, politinės ekonomikos apraiškas giluminiuose meno procesuose, užsiimti neoliberalizmo kritika ir pan.
Štai žiūrovas kelia kainą nuo vieno euro iki dviejų. „Nepakankamai gražu“, – komentuoja kažkas, pridėdamas skaičius po kablelio. Taip šis labai socialiai angažuotas performansas pamažu įgauna ir kitą dimensiją – estetinę. Skaičių grožis atsiskleidžia visai netikėtai, ne veltui galutiniai bendro varžymosi-kūrimo rezultatai gana vizualūs, kaip, tarkime, 11,33 arba 14,14. Knieti sakyti, kad pirmasis savo tiesių ir lenktų linijų simetrija, ornamentiškumu artėja prie art deco, o 14,14 yra nuoroda į konstruktyvistinę architektūrą… Taigi, nepaisant labai aiškaus idėjinio ir intelektualinio šio performanso vektoriaus, jis nestokoja ir efemeriško vizualumo. Jausmingumo – taip pat. Nors aistros, verdančios tradiciniuose aukcionuose, kylant kainai, gerokai didesnės nei čia, tuo labiau kad ten dalyvauja ir paslaptingieji anoniminiai pirkėjai, kūrybos ir intelektualinio malonumo atmosfera pilna nedirbtinio džiugesio. Abstraktieji skaičiai galiausiai ir įkūnijami – senovišku aparatu išmušami popieriaus juostelėje, taip pagaminamas čekis. Štai jį net galima pačiupinėti, įsirėminti ir pakabinti virš sofos. Toks kūrinys derės prie beveik bet kokio interjero – baltas mažytis popieriaus lapelis yra neutralaus kolorito, nesipjaunantis su baldų ar sienų spalva, žodžiu, puikus „meno produktas“. Taip pat jam išrašomas sertifikatas, viskas kaip turi būti.
Greta menininkas eksponuoja šio performanso priešistorę – nedidelius paveikslus, taip pat reprezentuojančius skaičių kombinacijas. „After On Kawara“ kūriniai buvo sukurti dar menininkui Onui Kawarai esant gyvam. Tada ketinta kviesti Oną Kawarą prisidėti, tačiau jau kiek vėliau, kai, pastebėjęs akivaizdų šio lauko interesą meno pasaulyje bei kritiniame mąstyme Lietuvoje, vėl pradėjau dirbti šioje srityje, Onas Kawara jau buvo palikęs šį pasaulį“, – pasakoja menininkas.
Po pasirodymo „Sodų 4“ projektas buvo atliekamas įvairiose Lietuvos turgavietėse. „Meno vertė: turgus“ akcijų metu norintieji galėjo nusipirkti meno kūrinius tiesiog prekyvietėse, savo įsigyjamus kūrinius sukurdami derybų procese. Menininkas pasakoja, kad performansas „Meno vertė: turgus“ vyko keliose Vilniaus miesto turgavietėse ir sulaukė ypatingo tiek paprastų pirkėjų, tiek prekeivių susidomėjimo – šie kviesdavosi autorių už prekystalių ar kitaip įsitraukdavo į dalyvavimą meno projekte.
Skaidra Trilupaitytė, pristatydama savo knygą „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“, pabrėžė, kad Lietuvoje meno rinka taip ir nesusiformavo. Ir iš tiesų, nors vyksta Vilniaus aukcionai, kurių metu parduodami meno kūriniai, juos tiek dėl sukūrimo laiko, tiek dėl formos galima priskirti antikvariato linijai. Brangiausiai parduotų sąrašo viršūnėje laikosi J. Vienožinskis, K. Gorskis (Gurskis), A. Žmuidzinavičius ir t. t. Tiesa, yra šiame sąraše A. Gudaitis, bet iš gyvųjų – tik J. Čeponis ir paskutinėje pozicijoje A. Šaltenis. Taigi, šiuolaikinio meno aukciono topuose nėra, retai jis pasirodo ir paprastuose lotuose, dar rečiau yra perkamas. Be abejo, kelios galerijos visai sėkmingai parduoda ir jį, Modernaus meno centras sistemingai įsigyja, tačiau rinka tai pavadinti sunku, greičiau keleto žaidėjų iniciatyva. Kartais pats menas tai geriausiai įrodo. Kaip Das Vegas atveju – menininko, su tuo pačiu projektu dalyvaujančio Europos šiuolaikinio meno bienalėje „Manifesta 11“ Ciuriche, kūriniai buvo įsigyti už keliolika eurų! Ir nors situacija tyčia kiek paaštrinta paties autoriaus, vis dėlto suvokus tokį faktą nebelieka, ką pridurti.
