Margaret Atwood: apie Donaldą Trumpą, raganas ir skraidančias kates

Su viena žymiausių šiuolaikinių kanadiečių rašytojų – angliškai rašančia poete, prozininke, literatūros kritike, eseiste Margaret Atwood (g. 1939) – kalbasi Grantas Munroe.

 

– Pradėkime nuo karščiausių naujienų: viena internetinė televizija paskelbė kursianti serialą pagal jūsų romaną „Tarnaitės pasakojimas“. Kaip tai nutiko?

– Tiesą sakant, man ne kažin ką reikėjo daryti. Ekranizavimo – tiek televizijoje, tiek kine – teisės buvo įsigytos dar 1989 metais. Pirmasis prodiuseris tas teises perleido kažkokiam kino platintojui, šis bankrutavo, tada teises perpirko kažkas kitas, tada vėl pardavė… Prisikasti iki dabartinio savininko prireikė laiko, bet galiausiai mums pavyko. Statyti serialą norinčių buvo ir anksčiau, bet jie negalėjo atsekti ekranizavimo teisių savininkų. „Su kuo mums kalbėtis?“ – klausdavo jie. Aš neturėjau žalio supratimo!

– Girdėjau apie tokius Holivude vykstančius dalykus. Tai vadinama gamybine skaistykla ar pan.

– Teisybė. Panašu į pragaro prieangį. Bet dabar medžiaga, regis, gerose rankose. Skaičiau du pirmuosius scenarijus, jie puikūs.

– Kas toliau?

– Rugsėjį prasideda filmavimas.

– Jūsų prašė dalyvauti?

– Kaip konsultantę. Skaitysiu scenarijų ir rašysiu pastabas. Ar tai reiškia, kad į jas bus atsižvelgta? Ne! Ar naujienos mane pasieks greičiau nei spaudą? Taip! Ar nuo manęs kas nors priklauso? Ne! Taip visada būna su romanų ekranizacijomis, nebent filmą pats prodiusuotum. Belieka viltis, kad išeis kas nors gero, o šį kartą, regis, taip ir bus.

– Buvo žmonių, kurie 1985 metais išleistą romaną interpretavo kaip pasisakymą prieš radikalų religinį judėjimą, vis labiau įsigalintį tarp dešiniųjų pažiūrų amerikiečių.

– Atsiliepimai buvo įdomūs. Anglai, jau išgyvenę savo religinius karus, gyrė: „Puiki istorija!“ Kanadiečiai nervingai klausė: „Negi taip galėjo nutikti čia?“ O amerikiečiai teiravosi: „Kada tai pasieks mus?“

– Tai buvo Naujosios dešinės ir Moraliosios daugumos judėjimų laikais.

– Visa tai buvo ką tik prasidėję.

– Kaip jums atrodo, ar reikalai vėliau tik blogėjo?

– Šiandien knyga dar aktualesnė. Mes ritamės toliau.

– Net turint omeny tai, kad Tedas Cruzas [ultrakonservatyviojo respublikonų sparno lyderis – A. P.] nebuvo išrinktas Respublikonų partijos kandidatu į prezidentus?

– Jam nedaug trūko. Donaldas Trumpas ne visai tos padermės, bet jam, be jokios abejonės, atrodo, kad moters priedermė – atrodyti gražiai, stovėti jam už nugaros ir šypsotis iš susižavėjimo. Tai labiau primena senamadiškuosius 6-ojo dešimtmečio grožio konkursus, o ne dešiniosios pakraipos puritonišką fundamentalizmą. Jungtinėse Valstijose yra įsišaknijusios dvi ideologijos – XVII amžiaus puritonizmas ir XVIII amžiaus Apšvieta. Trumpas labiau Apšvietos pusėje, bet kalbėdami apie moteris nepamirškime, kad Rousseau jų atžvilgiu buvo griežtesnis nei ankstesnė santvarka. Įprastas dalykas, kad vyrai labai palaiko moterų dalyvavimą revoliucijose, bet vos joms pasibaigus – marš į virtuvę!

– Tai, regis, atitinka dabartinę Trumpo retoriką. Jis vis kartoja: „Mano kompanijoms vadovauja moterys. Moterys neįtikėtinai kietos.“

– „Aš tiesiog myliu moteris.“ Sakyčiau, jis pametęs galvą dėl tam tikros rūšies moterų, bet ne dėl moterų apskritai. Tačiau Trumpas nekoks puritonas. O štai Cruzas – kuo tikriausias. Vadinamoji Arbatos partija [The Tea Party – konservatyvios pasaulėžiūros politinis judėjimas – A. P.] kilusi iš puritoniškosios amerikiečių visuomenės dalies, kuri niekada nebuvo išnykusi. Atrodytų, XVII amžiaus Seilemo raganų medžioklė buvo blogas dalykas, dėl kurio vėliau gėdijomės, bet puritonizmas niekur nėra dingęs.

– Studijuodama Harvarde tyrinėjote raganų teismus.

– Tikrai taip. Apie tai vis dar kepamos knygos. Tuo vis dar labai domimasi.

– Su Seilemu susijusi ir mano giminės istorija. Tik ne iš gerosios pusės.

– Kokia giminaičio pavardė?

– Richardas Comanas, antraeilis veikėjas. Jis buvo tarp tų, kurie raganyste kaltino Brigit Bishop, pirmąją Seileme nuteistą raganą. Jo liudijimu, ši atėjusi prie jo lovos vilkėdama ryškiai raudoną suknelę, pažadinusi, o paskui atsisėdusi ant krūtinės.

– Įprastas dalykas! Mano senelės mergautinė pavardė buvo Webster. Vieną dieną ji sakydavo, kad Mary Webster buvusi mūsų giminaitė, o jau po kelių dienų – kad ne. Priklausomai nuo nuotaikos. Kad ir kaip ten būtų, istorijoje Mary Webster žinoma kaip Nepakartoji Merė; dar prieš įsiplieskiant raganų medžioklei Seileme, ji buvo apkaltinta raganavimu ir nutempta į Bostono teismą, bet jis ją galiausiai išteisino. Sugrįžusią gimtinėn Mary Webster verdiktu nepatenkinti vietiniai vis tiek pakorė ant medžio šakos, tačiau ryte rado gyvą (gal kaklas stiprus, o gal buvo labai liesa). Kuo Nepakartoji Merė buvo kaltinama? Kad neva dėl jos kažkoks seniokas itin sublogo. Kitaip tariant, ji buvo kalta, kad senis sensta. „Aš tiesiog akyse susenau! Kas čia darosi? Kas dėl to kaltas?“ Akivaizdu, kad buvo gerokai nukvakęs. Tas senis teigė, kad Merė prieidavusi prie lovūgalio ir smaigsčiusi adatomis jo pėdas!

– Vadinasi, jūsų giminė seniai įleidusi šaknis Naujojoje Anglijoje.

– Taip, išskyrus škotiškąją atšaką.

– Jie buvo lojalistai?

– Sakyčiau, viena pusė. Ne visi, nes giminėje buvo ir hugenotų, ir vadinamojo Kalnų valymo atgintų škotų, ir Naujosios Anglijos puritonų. Galima sakyti, visi jie buvo iš kur nors išvaryti už neteisingas pažiūras. Kai kurie į Kanadą atkeliavo Britanijai stengiantis Naująją Škotiją apgyvendinti bet kokios pakraipos protestantais. Taigi dalis mano protėvių atsikėlė čia prieš pat Amerikos nepriklausomybės karą, dalis – jau po jo.

– „Tarnaitės pasakojime“ Kanada vaizduojama kaip prieglobsčio kraštas.

– Taip, kai kuriems žmonėms. Perėjus sieną čia daugiau šansų išvengti skerdynių.

– Mintis, kad Kanada yra ta vieta, į kurią bėga valdžios sprendimams nepritariantys amerikiečiai, nenauja.

– Žinoma, ne. Taip yra nutikę begalę kartų.

– Jūs, be abejo, girdėjote apie garsenybes, kurios grasina persikelti į Kanadą, jei rinkimus laimės Trumpas?

– Taip, žinoma, tik jos, manau, juokauja. Bet žmonės užmiršta, kad spiričiueliuose, kurie užgimė vergoviniuose Amerikos pietuose, Kanada laikoma Kanaano žeme. Į Kanadą, atstojančią Kanaano žemę, reikią keliauti, į ją vedanti Šiaurinė žvaigždė. O Amerikos nepriklausomybės karo pabėgėliai? Apie juos rašoma Laurence’o Hillo romane „Negrų knyga“. Jam neleista naudoti šio pavadinimo, nors būtent taip – The Book of Negroes – vadinosi iš tikrųjų egzistavęs sąrašas juodaodžių lojalistų, kurie Amerikos nepriklausomybės kare palaikė Britaniją. Už pagalbą jiems buvo pažadėta laisvė. Kas tiems juodiesiems lojalistams nutiko? Galiausiai jie atsidūrė Niujorke, iš kur britai juos išplukdė – kur? – taip pat į Naująją Škotiją.

– Kanados kaip Kanaano žemės metafora atgijo Vietnamo karo laikais.

– Būtent. Daugybė amerikiečių tuo metu atsikėlė į Kanadą.

– Tada gyvenote Toronte.

– Taip, nemažai jų pažinojau. Daugelis iš atvykusiųjų čia pasiliko. Iki šiol.

– Jeigu Trumpas būtų išrinktas, ar palaikytumėte Kanados vyriausybę, kuri pagreitinta tvarka suteiktų prieglobstį to siekiantiems amerikiečiams?

– Kad gautum prieglobstį greičiau, turi įrodyti, jog patiri didelių sunkumų. Jeigu Trumpas ims karti žmones ant pakelės stulpų, be abejo, pasisakysiu už prieglobsčio suteikimą.

[...]

– Dalyvaujate daugybėje projektų.

– Jų net per daug. Bet ne visuose dalyvauju tiesiogiai. Daugelyje jų pagrindinį darbą atlieka kiti, ne aš.

– Vienas iš tokio bendradarbiavimo pavyzdžių – naujas grafinis romanas „Katapaukštis angelo sparnais“ (Angel Catbird). Gal papasakotumėte apie šį projektą?

– Aš parašau tekstą, jį parodau bendraautoriui – iliustratoriui Johnnie Christmasui. Tada tariamės, keičiamės nuomonėmis. Pavyzdžiui, kaip turėtų atrodyti žmonės.

– Kaip tai vyksta? Jūs susitinkate? Bendraujate skaipu?

– Visas bendravimas elektroniniais laiškais. Jis man siunčia laiškus su prikabintais piešiniais. Kartais jam patariu: „Labiau į tą pusę“, kartais pati nusiunčiu smulkių eskizų. Ilgai diskutavom, kokiom kelnėm „apvilkti“ katapaukštį. Jam būtina apranga. Galiausiai po ilgų pasitarimų radom deramą ir estetiškai patrauklų sprendimą.

– Papasakokite apie romaną „Katapaukštis angelo sparnais“ ir jo genezę.

– Skraidančias kates paišiau jau nuo septynerių. Šitaip, ko gero, pasireiškė užslopintas noras, kad pasaulyje būtų skraidančių kačių. Tai susiję su rūpesčiu dėl paukščių. Ką būtų galima padaryti, kad katės nežudytų sparnuočių? Katės nudaigoja daugybę paukščių, tai galiu paliudyti iš savo patirties – kaip buvusi kačių augintoja. Per daugelį metų esu turėjusi ne vieną katę. Jos būna labai skirtingų charakterių. Esu turėjusi be galo protingą, bet dėl to ir gana neurotišką katę. Esu auginusi ir ne itin nuovokių kačių, šitos laimingesnės.

Negali žmonėms prisakyti laikyti kates tik namuose arba – kitu atveju – nuleisti į klozetą. Negali kačių koneveikti. Nusprendžiau sukurti superherojų, kuris susiduria su bėdomis ir problemomis, būdingomis tiek katėms, tiek paukščiams.

– Paukščiais entuziastingai domitės jau labai seniai. Ar kada stebėjote paukščius drauge su rašytoju Jonathanu Franzenu?

– Ne, bet esu jam padėjusi Amerikos paukščių apsaugos reikalais.

– Neseniai jis įžiebė karštą diskusiją…

– Jis visada šitaip! Dėl ko šį kartą?

– Jis labai kritiškai atsiliepė naminių kačių atžvilgiu.

– Ir sulaukė grasinimų, kad su juo bus susidorota.

– Taip. Jūsų požiūris ne toks priešiškas. Jūsų dar niekas nemedžioja.

– Ne, ne, ne. Daugelis žmonių, laikančių kates, myli paukščius. Jie būna priblokšti, kai sužino, kiek žalos katės gali pridaryti paukščių populiacijai. Paraginti ir paskatinti, jie imasi priemonių. Pavyzdžiui, iš savo surengtų apklausų sužinojome, kad 59 procentai kačių augintojų dabar nebeišleidžia savo kačių į lauką. Tai didžiulis nuošimtis. Prieš 30 metų tokių nebuvo nė procento. Vadinasi, reikalai gerėja.

Paukščių drastiškai mažėja jau seniai ir anaiptol ne vien dėl kačių. Priežastys įvairialypės – pradedant paukščiams nematomais langų stiklais ir baigiant jų natūralių buveinių ardymu ir žemės ūkio pesticidais (išnaikinus visus laukų kenkėjus, nebeturės kuo misti kai kurios migruojančių paukščių rūšys).

[...]

– Kaip manote, kodėl jauni žmonės (kaip teigiate, jūsų anūkai) labiau nori skaityti popierines knygas, o ne iš skaityklių kaip jų tėvai?

– Pasirodo, tai susiję su neurologija. Tai atskleidžia kad ir elektroniniai laiškai. Kai rašai ilgą ir sudėtingą laišką su penkiomis užduotimis adresatui, tas užduotis suskirstai papunkčiui, sunumeruoji, kai ką paryškini kita spalva, nes kitaip laiško gavėjas nepastebės paskutinės užduoties. Mes vėl Marshallo McLuhano karštų ir šaltų medijų valdose, tai susiję su informacijos įsisavinimo būdu. Gali ištobulinti ekranus, bet mes kitaip priimame informaciją iš fiziškai apčiuopiamų knygų. Ekrane lengviau skaityti trumpus tekstukus, bet ilgus, sudėtingus tekstus – daug sunkiau negu iš knygos. Pabandykite ekrane paskaityti Proustą arba, tarkim, Malcolmo Lowry romaną Under the Volcano!

– Gal papasakotumėte apie netrukus pasirodysiantį savo romaną Hag-seed?

– Labai smagus darbelis. Leidykla „Hogarth“ sugalvojo projektą, skirtą 400-osioms Šekspyro mirties metinėms. Dešimčiai rašytojų buvo pasiūlyta pasirinkti kurią nors Šekspyro pjesę ir perrašyti ją romano forma. Autoriai nėra varžomi: gali griežtai laikytis originalo arba tik laisvai sekti kūriniu, naudotis kaip įkvėpimo šaltiniu. [...] Aš pasirinkau „Audrą“. Pamąstymų šia tema buvo ankstesnėje mano knygoje „Derybos su mirusiaisiais“, kuri turi paantraštę „Rašytojas apie rašymą“ (ją pridėjo tikriausiai dėl to, kad „mirtis“ skambėjo nelabai patraukliai). Tenai rašiau apie Prosperą skyriuje apie burtininkus.

– Be to, jus, atrodo, traukia salos.

– O, salos! Jos visada metaforiškos. Jei pavartytumėte mano knygą – ir ko tik aš nesu prirašiusi! – „Kiti pasauliai: mokslinė fantastika ir žmogaus vaizduotė“, sužinotumėte, kad kadaise rašytojai būtent salose įkurdindavo kitus pasaulius. Deja, vėliau visos salos buvo atrastos. Tada autoriai pasitelkė į pagalbą urvus: tai toks pat kitas pasaulis, į kurį nusileidi, tarkim, tuneliu – kaip „Alisoje Stebuklų šalyje“.

– Kur vyksta Hag-seed veiksmas?

– „Audra“ yra apie kalėjimus. Kokie paskutiniai Prospero toje pjesėje ištarti žodžiai? „Išlaisvinkit mane.“ Pabandykite įkandin manęs pamąstyti apie tai plačiau.

[...]

– Esate kalbėjusi apie kūrybinės energijos išsekimo rašant knygą pavojus. Ar kada aptarinėjate dar rašomus kūrinius?

– Niekada. Niekada nekalbu apie knygą, kol ji nebaigta rašyti. Nes… jeigu tai pasiektų mano leidėjų ausis, jie sureaguotų: „Margaret, ką tu darai? Ar teisingai supratom: tu rašai knygą apie visuomenę, kurioje moterys turi vilkėti ilgas raudonas suknias, – ką?!.“ Yra kas mėgsta bendrais bruožais nupasakoti esmę, bet aš nematau prasmės to daryti – žinau, kad mano pirminis sumanymas rašant pasikeis.

– Bet pradžioje vis tiek turite kokius nors, kad ir miglotus, apmatus?

– Turiu idėjų, bet paprastai nuo jų nukrypstu.

– Kuriuo rašymo etapu viskas ima aiškėti ir dėliotis į vietas?

– Tai išsišakojančių takų labirintas. Kiekvienas sprendimas užkerta kelią kitiems variantams. Jeigu pasirenki vienas duris, vadinasi, pro kitas penkerias nebeįžengsi.

– Ar kada kankinotės, svarstydama, kurias duris pasirinkti?

– Taip.

– Kaip priimate galutinį sprendimą?

– Tai tikras galvos skausmas. Supratusi, kad įžengiau ne pro tas duris, turiu sukti atgal. Romaną „Greis“ pradėjau pasakoti trečiuoju asmeniu. Parašiusi 100 puslapių, supratau, kad nieko nebus. Nes pasakodamas iš tokios perspektyvos negali skaitytojui meluoti. O pasakodamas pirmuoju asmeniu – gali, ir meluoji – daug. Kai meluoja istorijoje nedalyvaujantis pasakotojas, išeina, kad meluoja autorius. Tai nesąžininga

[...]

– Turbūt džiaugiatės, kad literatūros klasifikacijose fantastinė literatūra (speculative fiction) vis dažniau priskiriama „rimtajai literatūrai“?

– Ji visada jai priklausė! Tokie svarstymai mane siutina.

– Vadinasi, nesutinkate su rašytoja Ursula K. Le Guin, kuri kitados džiaugėsi, kad mokslinės fantastikos literatūra (science fiction) išsikapanojo iš „žanro geto“?

– Na, šis terminas į apyvartą buvo paleistas praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje, kai į tokio tipo literatūrą imta žiūrėti iš aukšto. Bet juk Orwello kūriniui „1984-ieji“ nepriklijavo tokios etiketės. Kaip ir Huxley „Puikiam naujam pasauliui“. Tai buvo romanai, grožinė literatūra. Niekas nesakė: „Šitos knygos neskaitysim, nes jos viršelyje pavaizduotas neaiškiu kostiumu apsitempęs žmogėnas Marse.“ Kol kas tokių dalykų neteko girdėti. Manau, fantastinės literatūros terminas 6-ajame dešimtmetyje buvo taikomas antrarūšiams filmams ir atitinkamiems mokslinės fantastikos žurnalams norint atgrasyti skaitytojus. Tačiau tokio pobūdžio knygos tuo metu išgyveno jau trečią raidos etapą. Koks Northopas Frye jas priskirtų riterių romanų (romance) kategorijai. Riterių romanuose dominuoja ieškojimo tema, juose atitrūkstama nuo realybės. Senais laikais būdavo pasitelkiamas laivo sudužimo motyvas, šitaip veikėjai galėdavo susidurti su keistomis nematytomis būtybėmis. Fantastinė literatūra yra labai labai, be galo sena.

– Keista, kad griežtos žanrų ribos, atrodo, egzistuoja tik Šiaurės Amerikoje. Pavyzdžiui, Britanijoje Kingsley Amisas lengvai jas peržengė – 1976 metais išleido vadinamosios alternatyviosios istorijos romaną The Alteration. Pas mus fantastinei literatūrai priskirtiną kūrinį.

– Žanrai buvo išgalvoti. Išgalvoti tam, kad knygų pardavėjai žinotų, kurioje lentynoje pastatyti vieną ar kitą knygą. Kartais nedovanotinai klystama. Kartais knygos, kurios turėtų pasiekti didesnę skaitytojų auditoriją, užsimeta tik todėl, kad atsiduria toje lentynoje arba turi atitinkamos stilistikos viršelį.

Grįžtant prie ankstesnio jūsų klausimo apie tariamą skaitytojų „negailestingumą“ fantastinės literatūros rašytojų atžvilgiu. Tai mitas. Kas ir kada buvo negailestingi? H. Riderio Haggardo romanas „Ji“ buvo bestselerių bestseleris. Carlas Gustavas Jungas šią nuotykinę knygą itin vertino. Haggardas toliau rašydamas panašias knygas susikrovė turtus. H. G. Wellsą lydėjo neapsakoma sėkmė, o Jorge Luisas Borgesas apie ankstyvąsias jo knygas rašo su didžiausia pagarba. Tai – literatūra, knygos. Yra gerų ir yra blogų knygų. Niekam tikusi arba nuostabi gali būti tiek „rimtoji“ literatūra, tiek mokslinė fantastika. Bet jei knyga gera, kam rūpi jos žanras? Vieno teprašau: prikaustyk mano dėmesį, priversk mane patikėti!