Dulkių kelionė

Atostogos man – tai vienatvė, kiek apskritai galima jos turėti. Vienatvė – tai laisvė. Laikas savoms mintims, kurių niekam nereikia parduoti – kurių apskritai niekam nereikia. Esi tik sau.

– Aš esu tolimųjų reisų vairuotojas, aš esu laisvas, – kartą sakė jaunas lenkas, kai paklausiau apie profesiją.

– Kokia čia laisvė, juk negali važiuoti, kur nori.

– Gali galvoti, ką nori.

Spoksom pro langus į nuobodžius arba neregėtus, įstabius vaizdus. Galvojam kas sau. Kartais susipykstam. Mes mašinoj šešiese: du suaugę, du paaugliai ir du vaikai. Kai mano konfliktų vadyba priartėja prie bedugnės krašto, uždedu vienintelį bardačioke sužvejotą kompaktą. Paškevičius. Paaugliai užsikemša ausis sava muzika, mažieji prisnūsta. O per vakarienę, – kelionėje vakarienės visada iškilmingos ir prabangios, nes švenčiam išsilaipinimą svetimoje žemėje, – darželinukas skelia tostą: pakelkime taurę už likusius būti.

 

●

 

Vengrija, liūdnoji.

Šeštadienio rytas apniukęs. Balatonas dar pilkesnis, drumzlinesnis nei saulėtą dieną. Šis ežeras lyg žilas, tarsi jame būtų nuskendęs pasaulio sielvartas. Čia kaskart stabtelime pakeliui į šiltesnius kraštus, vakare nuplauname ilgos kelionės dulkes ir ryte paliekame melancholijoje skendinčius miestelius. Juose laikas sustojęs, regis, niekas nesikeitę mažiausiai dvidešimt metų: išklypę šaligatviai, mediniai kempingų namukai su pamazgų spalvos patalyne, apgriuvę kadaise ištaigingų daugiaaukščių poilsiaviečių pastatai. Atrodo, kad viską apklėtusios laiko ir nuovargio dulkės. Jos plevena ore, jos nusėdo į neperregimą Balatono vandenį, įsigėrė į atsainius gatvės prekiautojų žvilgsnius, jos aplimpa viską, kas nauja, ir paženklina nykumos bei liūdesio ženklu.

Gyvenimas ekonominiu režimu. Užsieniečių čia nedaug ar bent taip atrodo. Nedažnam toks poilsiavimo būdas patiktų: dieną murkdaisi metro gilumo ežere, vakare eini į vieną iš centrinės gatvės naktinių barų, paskui dar išgeri klaustrofobiškame poilsiavietės kambariuke, pamiegi, pusryčiauji tame pačiame kambariuke arba bendroje virtuvėje prie didelio stalo, prieš tai pasidaręs kavos į bendro naudojimo puodelį.

Vengrijos Šventoji.

– Are you from Lithuania? – klausia pusryčius atnešęs padavėjas kavinėje, apstatytoje baldais iš „Ikea“.

Indai irgi iš ten pat. Atpažinome save, todėl ir užėjome. „Ikea“, kaip ir „McDonald’s“, vienija.

– How do you know? – siaubas, pagalvojau, rusiškai juk tikrai nesikeikėme ir paaugliai mandagūs buvo.

– I was living in London with Lithuanians, I know some words, – ir dar priduria lietuvišką „ačiū“ už dosnius arbatpinigius – vis tiek neturime kur dėti tūkstančiais skaičiuojamų forintų.

Sakom, palaikinsim jų kavinę feisbuke. Bet taip ir nepalaikinom. Jei gero darbo nepadarai iš karto, tai greičiausiai ir nepadarysi. Tiesiog atsiras geresnių.

– I hope a good review, – prašo ilgaplaukis jaunuolis, išlydėdamas mane pro naujos vilos vartus.

Patraukia virvelę, ir piktų žodžių vilkelis ima suktis. Visos teisybės nesakau, malu tik apie nesuprantamą virtuvę po atviru dangum su apgailėtinais indais ir alkoholio prikimštais šaldytuvais. Neužsimenu apie lovos dydžio kambarius be spintų ir dušus be durų – spėju, kad jis čia šeimininkas, įgyvendinęs modernią viešbučio idėją, ir dabar visi vengrai plūsta pažiūrėti tokio neregėto stebuklo, nes kainos tokios, kad Kroatijoje išsinuomotum trijų kambarių apartamentus su virtuve, uždaromu vonios kambariu ir į jūrą žiūrinčia terasa, į kurią negalėtų įlipti kauštelėjęs kaimynas pasigėrėti tiesiai prieš stiklinę kambario sieną įrengto atviro dušo reginiais. Bet parašysiu tame booking review, tyliai džiaugiuosi it kokia panelė mokytoja, raudonai akėjanti nemokšos sąsiuvinį.

Po valandos apsižiūriu, kad nakvynės vietoje būsiu palikusi vieną savo telefoną – pasidėjau į lovą kaip žadintuvą ir užmiršau. Grįžtame. Ilgaplaukis maloniai šypsosi ir įteikia mano seną „Nokia“. Nieko nebegaliu pasakyti iš gėdos.

Dukra prašo sustoti suvenyrų krautuvėlėje. Išsirenka nei šį, nei tą: sukiojamą paveikslėlį, pripildytą spalvoto smėlio. Apverti, ir lėtai, prasikasdamos takelius, iš viršaus žemyn byra baltos, švelniai alyvinės, juodos smiltys; nusileidusios jos sukuria atsitiktinius peizažus. Ant rėmelio užklijuotas miestelio pavadinimas. Įsikūnijusi melancholija.

Esam tik dulkės dulkėtos, sukasi galvoje daina pagal Rimvydo Stankevičiaus žodžius.

●

 

Niekur nesijaučiu tokia maža kaip ilgoje kelionėje. Esu menkutis niekis, kartu su kitomis smiltelėmis nešamas ta pačia kryptimi. Smiltelių daug. Vaikai vos spėja sekti, kurią šalį žymi pralekiančių ar aplenkiamų mašinų numeriai, lyg visa Rytų Europa bėgtų į pietus. Srautas ramina, atrodo, kad esi tarp savų. O kai prašvilpia didelis BMW, žinai, kad tai vyresnis brolis, jis turi raidę D.

– Mums tikrai padės, – guodžiu vaikus.

Sulėkė it maitvanagiai ryškiai geltonais snapais ir iš džiaugsmo žiburiuojančiomis akimis. Techninė pagalba. Sunkvežimio, kuris mus tuoj temps, vairuotojas toks patenkintas, kad dar jam nė burnos nepravėrus suprantu: bus nepigu.

– Iškart sutvarkysim, dirbam sekmadieniais, – surenka sakinius iš skirtingų kalbų žodžių ir mes su visa mašina atsiduriam vežimaityje. Tiesa, žmonių vežamoje mašinoje būti negali, bet kažkodėl mes esam, tik vaikai keliauja paskui.

Sutvarko greit. Nuvažiavus šimtą kilometrų paaiškėja, kad ne tai, ką reikėjo, ir vėl stojam greitkelyje, matom, kaip dar vienas geltonas maitvanagis atsargiai suka aplink mus ratus, paskui priartėja, siūlosi padėti, bet reikia tempti – kiek kainuos? – kalkuliatorius – kroato vidutinė mėnesio alga – ačiū, vienam jau šiandien ją sumokėjom, mes ne ES buhalterija, tik turistai.

Vakarėja, temsta. Lengviau galima išbūti ir lauke. Vaikai filmuojasi biotualetų fone – bijau, kad mums jų dar prireiks, nė vienas tokiame nėra buvęs. Maitvanagis laukia. Mes irgi, tik patys nežinom ko, greičiausiai kokios protingos minties. Ir ji ateina – ne protinga, beprotiška. Apsimetam, kad mūsų mašinai viskas gerai. Sėdam ir nuvažiuojam. Patys tuo netikim, bet greitėjam: 60, 80, 100, 120. Nuo karščio išprotėja ne tik žmonės.

– Nežinau, kas jai, nerandu jokio gedimo, – po poros dienų firminiame autoservise sako mums rūpestingas mechanikų viršininkas, atidžiai tarsi gydytojas ištyrinėjęs pacientę. – Galit važiuoti. Jei kartosis, sugrįžkit.

Gyvenimas per trumpas grįžti, po savaitės juokdamasi kartosiu ponui Lukui atsisveikindama su juo ir Juodkalnija; vakare nakvosiu Dubrovnike, tame pačiame kambaryje kaip prieš dešimtį metų – niekas nepasikeitę, tik ūgtelėję medžiai pavogė gabalėlį jūros ir kalnų vaizdo, o paauglys šeimininkės sūnus pats tapo šeimininku.

 

●

 

– Jūs dabar esate mano šeima, – savininkas kalba rimtai.

Kai jo dukra išverčia iš serbų, mano paaugliai prunkšdami pasislepia drėgnuose kalnų pilaitės kambariuose. Mums svarbiausia ramiai ištiesti kojas po dienos kelionės per kalnus ir išsimiegoti prieš rytdienos kelią atgal prie jūros, kokios čia giminystės. Ir apskritai, jei tik galiu rinktis, renkuosi nebendrauti: per atostogas noriu tik žiūrėti, stebėti, stebėtis. Žinau, daug prarandu. Užtat atrandu tai, ko iš tiesų ieškau.

Tiek to, pavilioti išsiruošiam į naktinį žygį prie kalnų upės, sako, tik keli šimtai metrų. Vietiniams čia viskas kitaip atrodo, net metrai trumpesni, kalnai žemesni, o piršto platumo serpentinai – magistraliniai keliai, kur lengvai gali prasilenkti bet kokio didumo mašinos, ir nejuokinkite dėl apsauginių tvorelių, niekas čia nekrenta, paminklai pakelėse nieko nereiškia, t. y. reiškia, bet tik ne tai, ką jūs manote.

Vanduo lengvai apgauna. Dukart esu ėjusi prie ranka pasiekiamo vandenyno: jis štai šalia, už kalvelės. Už tos kalvelės – lygumėlė valandai. Paskui kalvelė, lygumėlė, kalnelis, įdubėlė, lomelė, šlaitelis… stop, nuo jo nenučiuoši ir bangų nepagausi. Gali tik pažiūrėti akimirką, nes kol ėjai, jau beveik sutemo, dar grįžti reikės.

Didžiausia Juodkalnijos upė Tara, kurios kanjonas yra vienas įspūdingiausių Europoje, nematoma garma šalia, beveik po mūsų pilaite. Beje, žodžiui „pilaitė“ reiktų kabučių. Tokių „pilaičių“ pristatė ir Lietuvoje Gariūnų klestėjimo laikais tie, kurie toliau nuo Gariūnų taip ir nenuėjo: greitai uždirbti pinigai baigėsi, o keliaaukščiai namai liko drunyti. Pats juk negyvensi – ploto per daug, įrengta prastai. Tokie užklydėliai nuomininkai kaip mes tikrai verti giminių vardo, nes niekam daugiau tas vienišas namas nereikalingas, nebent dėl draugystės dviem kaimyninėms trobelėms su senukais, skambalėliu papuošta karvute ir šieno kaugėmis kiemuose. Visai kaip Lietuvoje, džiūgavo po didžiulį obelų sodą lakstydami vaikai, tik kalnai saulę užstoja.

Kol nusileidome prie upės, sutemo. Bet viskas aplinkui spindėjo. Kalnai, vešli pieva, miškas žibėjo tarsi nusagstyti smulkutėm Kalėdų girliandom. Jonvabaliai, milijonai jų. Skraidė ir mirgėjo ore, juos buvo galima rankomis sugauti. Atrodė, kad fėjos praskriejo ir paskleidė kibirkščių spiečius. Grįžom į savo pilaitę, o jonvabaliai šėlo. Jaučiausi kaip mažasis princas, sėdintis savo planetoje ir stebintis žvaigždes. Kieme kvepėjo rožių krūmai.

Atvažiuoji į svetimą užkampį, o atsiduri pasakoje.

 

●

 

– Ateik, ateik greičiau! – šaukė iš terasos vyresnėlis.

Mečiau tik atsivilktą lagaminą ir puoliau žiūrėti: motinoms būdingas apokalipsės jausmas signalizavo apie baisią nelaimę.

– Pažiūrėk! Kaip gražu!

Iš terasos atsivėrė Kroatijai ar Juodkalnijai įprastas vaizdas: į kalnus atsimušanti jūra, salų gūbriai, dantytos įlankos, aukštus pakrantės šlaitus aplipę miestukai, naktimis spindintys kaip jonvabalių spiečiai. Kol keliavome vingiuota Balkanų pakrante, iš pradžių aikčiojau dėl šio jau primiršto grožio, bet vaikai man liepė liautis, nes viskas tas pats per tą patį, „Youtube“ įdomesnius vaizdelius rodo, nėra čia ko dairytis pro langus.

Nedidelį apartamentų viešbutį valdantis ponas Lukas iš terasos aprodo apylinkes: štai nusileidus nuo kalno nemokamas paplūdimys, pusiasalyje matote Budvą – būtinai nuvažiuokite, o už įlankos su jachtomis – Sveti Stefanas, ten irgi yra paplūdimių. Vėliau juoksis: sakote, kad viešame paplūdimyje dvokia?.. Taigi užtat jis ir viešas!

Budvos turguje vienintelė vartojama užsienio kalba – rusų. Nekeista, nes rusų Budvoje tiek, kiek Latvijos Ventspilyje lietuvių – vietinės kalbos beveik negirdėti.

– Ja počiotnaja graždanka Černogoriji, – pasigiria su atkišta plastikine lėkštele turgaus prieigose stovinti moteris.

Lėkštelėje – pršuto, tradicinio vietinio kumpio, griežinėliai. Vasarą čia prekiauja kartu su sūnumi, žiemą skrenda pirmojon savo tėvynėn.

Kumpis neprastas. Vakare sėdime terasoje su amą atimančiu įlankos vaizdu, atsikimšę pono Luko dovanotą vietinio vyno butelį. Kramtome rusų pagamintą juodkalnietišką kumpį ir tylime. Virš jūros verda aistros: žaibai blykčioja pasislėpę už juodų debesų, šie beviltiškai mėgina uždengti už jų įsiliepsnojantį dangų, parausta, o užgesus staigiai užsižiebusiai šviesai apsimeta, kad jų nė nėra – tik jūra ir tamsa.

 

●

 

Klausti vaikų, kas labiausiai patiko kelionėje, visada rizikinga. Atsakymai paprastai ne tokie, kokių lauktų išpaikusio suaugusiojo ausis. Šįkart ir taip nujaučiu, iš patirties: Lenkija geriausia. Nes kaip namie, tik dar puikiau: daugiau makdonaldų, ir į vaikišką rinkinį įdeda obuolį ar gardžios vaisių tyrelės. Dar butai patys geriausi (super wygląd? – neslėpdamas pasididžiavimo klausia senukas, įleidęs mus į sūnaus nuomojamas valdas), o Katovicai – miestų miestas, apžavėjęs netikėtu meniniu polėkiu ir išmone.

– Visi mokykloje galvoja, kad lenkai atsilikę, – sako paaugliai.

Tai mūsų p. Tomaševskiui ačiū, kad Lietuvoje taip apie lenkus mano. Maniškiai nusprendė šviesti bendraamžius. Deja, pirmoji dalis – nueiti rugsėjo 1-ąją į mokyklą apsivilkus marškinėliais I love Poland – neišdegė, neradom Lenkijoj tokių, gal ne visai ten ieškojom, pasąmoningai namo skubėdami: kad ir netrokšti grįžti, vis tiek didini greitį.

– Pan Tadas? – policininkas malonus, bet ne taip stipriai, kad norėtų mus paleisti.

Už džiaugsmą paskutinius kilometrus iki sienos nulėkti su netramdomu vėjeliu (juk esam vienut vieni tiesiame vakarėjančio miško plente) reikia susimokėti. Kiek? Uch, suma visai juokinga – geri jie, mūsų kaimynai. Na, zlotų tai mes neturim, sąskaitą rašykite. Nieko, sako, čia miestelis netoli, palydėsime iki bankomato. Važiuojame lyg kokios ypatingos asabos link namų, jaučiamės labai iškilmingai. Išgryniname, susimokame, policininkai kvitą duoda. Dziękuję. Aptarnavimas aukščiausio lygio. We love Poland.

 

●

 

Nuvažiuoju į „Ikea“ – čia, Vilniuje, – ir nusiperku didelį baltą puodelį su lėkštele, tokį patį kaip Vengrijos kavinėje. Ten buvo labai skani kava, didelis puodas kavos. Grįžčiau dėl jos.

Nostalgija kaip kelionės dulkės – prilimpa ir sunkiai nusiplauna. Arba kaip meilė – net nesupranti, kodėl ir už ką.